Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės komunikacija, jos politinė retorika, pasižyminti lakoniškumu, niekada plačiau neišskleidžiamu vertinimu.
Iš principo, visi prezidentės pasisakymai tėra tos pačios minties – „jūs su manimi arba jūs prieš mane“ kartojimas. Prezidentė neturi ko daugiau pasakyti – jos pasąmonėje neegzistuoja kitoks santykis su šia realybe.
Visa jos militaristinė retorika remiasi įbauginto ir bijančio išvysti savo bailų atvaizdą visuomenėje subjekto lūkesčiu, kad ir kiti bijos jos taip pat, kaip ji bijo visuomenės. Prezidentės komunikacija gimsta iš baimės, kad jeigu ji neįbaugins, nutrūks pati komunikacija. Šiam dialogui yra būtinas grasinimas. Bet ar tikrai visuomenė „nori bijoti?“. Veikiausiai turėtume atsakyti: taip.
Tai nėra prezidentės Dalios Grybauskaitės sugalvotas ir išugdytas visuomenės geismas. Tai kur kas gilesnis, Homo sovieticus laikus menantis „skausmingas malonumas“, kaip jouissance mėgo vadinti Lacanas. Sovietų Sąjungoje nebuvo kito būdo parodyti meilę, išskyrus baimę. Žmones jungė ne bendras džiaugsmas dėl niekada neateinančios šviesios ateities, ne bendras deficitas (trūkumas), ne blatas, o būtent neapibrėžta, niekaip neįvardijama – ir dėl to tokia tikra – baimės būsena. Visi kažko bijojo. Visus jungė bendrai įsivaizduojamas sapnas apie pagaliau išsipildančią baimę.
Atrodo, tai ir buvo pati svarbiausia metinio prezidentės pranešimo žinia: mums ir toliau reikia bijoti visų įmanomumų grėsmių, nes tai vienintelis dalykas, kuris mus vienija. Mūsų nacionalizmas – tai nuolatinė baimė. Ko? Visų ir visko.
Dalia Grybauskaitė, puiki buvusios partinės aukštosios mokyklos dėstytoja, geriau už kitus geba prikelti šiuos sovietinius fantazmus demokratija nusivylusioje visuomenėje. Ji iš naujo reinkarnuoja totalitarines reminiscencijas sentimentaliai banaliu politinio lyderio kalbėjimu: „vertinu blogai“ – galėtų būti jos reklaminis šūkis, jos franšizė.
Mūsų neturėtų stebinti ir tai, kad kalba ir komunikacija čia tėra būdas įsteigti savo „geležinės ledi“ įvaizdžiui. Prezidentė meistriškai manipuliuoja galia, kurios trūkumas labiausiai pastebimas visuomenėje: ji tvirta ir nepalenkiama, nekeičianti nuomonės, niekada nepasiduodanti, visada teisinga, visada teisi, neklystanti, nepavargstanti, jei nereikia atostogų, ji viskuo mėgaujasi, ji visada laiminga, jei nieko netrūksta – sąrašas begalinis, kaip ir drambliuko svajonės. Trumpai tariant, prezidentė yra visa, kas nėra Lietuva ir ko Lietuvoje labiausiai trūksta, ko labiausiai trokštama. Lacanas tai vadino meile. Mes tai vadiname Dalia Grybauskaite.
Meilė jokia prasme nėra ir negali būti akla – nes pats meilės „aklumas“ yra neapibrėžtas. Meilės objektas tiesiog nurodo į tai, ko mes niekada neturėjome, neturime ir neturėsime – iliuzinį realybės praradimą – object petit a, – kurio geidžiame, nes tikime, jog jis užpildys mūsų neužpildomą tuštumą. Prezidentės metinė kalba apie gerą orą, tarsi ir leido patikėti, kad „visos problemos bus išspręstos“, tereikia daugiau ir greičiau dirbti, ir svarbiausia – niekada ne(susi)mąstyti.
