Sutapimas ar ne, bet parduotuvėse pasirodė su vienu iš pretendentų į ministrus pirmininkus siejamo fabriko marinuoti agurkėliai „After Party“. Pernelyg nereklamuojant produkto, rytas (o galbūt ir ketveri metai) po rinkimų gali reikšmingai padidinti šio produkto apyvartą. Išties, pagirios po rinkimų jau dabar atrodo nemalonios ir, deja, gali būti ilgalaikės.
Sąžiningas komentatorius pirmiausia turėtų pradėti nuo to, ką nuspėti jam pavyko, ir kas buvo netikėta. Pažvelgus į prieš savaitę čia publikuotą mano komentarą apie rinkimų baigtį, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia, pagrindinių partijų likimai nustebino nedaug. Pirmoji Darbo partijos vieta parodė, kad savotiškas perspėjimas socdemams – neužmigti ant, atrodytų, garantuotos pergalės laurų – buvo ne iš piršto laužtas. Pernelyg vangi rinkimų kampanija privertė juos pripažinti V. Uspaskicho charizmos pranašumą. Kita vertus, vienmandatės turėtų viską sustatyti į vietas mat socdemai turi bene geriausią pasirodymo šiame etape istoriją. Kaip ir buvo manyta, „tvarkiečiams“ šie rinkimai buvo itin sunkūs, gerokai apribodami šios partijos laisvę formuojant koalicijas. Tuo tarpu palyginus gerą Liberalų Sąjūdžio pasirodymą labiau lėmė visiškas idėjinis, moralinis ir politinis kitų liberalių jėgų bankrotas (taip savotiškai išspręsdamas liberalų susikaldymo problemą) nei bet kurie kiti veiksniai.
Žinoma, didžiausias rinkimų netikėtumas yra tai, kad netgi nepaisant gana aukšto rinkėjų aktyvumo, puikiai pasirodė „Drąsos kelias“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Lenkų sėkmę iš dalies galima paaiškinti įtampomis, susijusiomis su šia tautine mažuma, itin stipriai mobilizavusiomis šios tautybės rinkėjus. Vis dėlto tai paliktų nepaaiškintą dar 1% šuolį palyginus su savivaldos rinkimais. Čia greičiausiai reikėtų pripažinti, kad daugelio analitikų skepticizmas dėl LLRS gebėjimo tapti bendra tautinių mažumų partija prisijungiant dalį rusų organizacijų, buvo nepagrįstas: panašu, kad iš rusakalbių rinkėjų pasipelnė tiek lenkai, tiek „darbiečiai“. Na o kalbant apie „Drąsos kelią“, tai racionalaus paaiškinimo šios partijos sėkmei, kaip ir jos egzistavimui apskritai, tiesiog nėra. Taip, galbūt galima „kaltinti“ Tvarkos ir teisingumo strateginę klaidą apleisti „protesto balsų“ segmentą plečiant elektoratą ir į socialinę sritį (kaip matėme, galiausiai nepavyko pritraukti nei vienų, nei kitų rinkėjų), tačiau pirmiausia tenka susitaikyti, kad mėnulio fazė rinkimų metu buvo tokia, kokia buvo… Kaip bebūtų, nepanašu, kad „drąsuoliai“ vaidins svarbesnį vaidmenį būsimų koalicijų dėlionėse, ko nepasakysi apie lenkus.
Apžvelgus pačius rezultatus, reikėtų pažiūrėti, ką jie reiškia koalicijų formavimui. Iš to, ką matėme rinkimų naktį ir iškart po jos, realiausia neabejotinai yra Darbo partijos, socdemų ir „tvarkiečių“ koalicija. Jei šioms trims partijoms pavyks vienoms surinkti bent 71 mandatą, tuomet kyla mažai abejonių, kad būtent tokia koalicija susiformuos. Tačiau yra galimybė, kad keleto balsų pritrūks ir pačios partijos jau dabar kalba apie ketvirto nario galimybę. Taip, šios partijos kartu laimėjo daugiau negu pusę mandatų daugiamandatėje apygardoje ir turi daug atstovų antrajame ture vienmandatėse. Vis dėlto pastarosiose šių partijų atstovai dažnai kovoja tarpusavyje arba turi stiprius (paprastai konservatorių) varžovus. Vadinasi, galutinio mandatų skaičiaus klausimas vis dar tebėra atviras. Kas bus jei reikės dar vieno partnerio? V. Uspaskichas jau nurodė dvi galimybes: liberalai ir lenkai. Vis dėlto E. Masiulis suskubo pareikšti, kad nors derybos jį ir domina, konservatorių išduoti neketina. O kadangi konservatorių ir liberalų blokas akivaizdžiai pernelyg stambus besiformuojančiai trijų partijų koalicijai suvirškinti, šis variantas atkrinta. Visai kas kita yra lenkai – jie būtų parankus variantas. Žinoma, draugystė su lenkais ne itin patiktų „tvarkiečiams“, nevengiantiems pažaisti nacionalistine retorika, tačiau ši partija, kaip minėta, nėra palankioje pozicijoje sąlygoms kelti.
Suprantama, nereikia visiškai nurašyti ir konservatorių – liberalų bloko. Konservatorių kandidatai, kaip ir buvo galima tikėtis, vienmandatėse pirmajame rate pasirodė sėkmingai ir leidžia partijai tikėtis bent padvigubinti, o sėkmės atveju – ir patrigubinti mandatų skaičių. Jei taip įvyktų, konservatoriai ne tik prisivytų socdemus ir „darbiečius“, bet ir bent vienus iš jų tikriausiai aplenktų. Tokiu atveju kartu su liberalais jie galėtų sudaryti stambiausią branduolį (nes panašu, kad juos galima skaičiuoti kaip vieną viienetą – jei nepasikartos porinkiminis Kauno miesto savivaldybės tarybos scenarijus). Susidarius tokiai situacijai ir dabartinei opozicijai nesurinkus daugumos, vieni iš pastarųjų gali imti dairytis alternatyvų. Čia galimi keli variantai: mažiau tikėtina sisteminė „vaivorykštė“ su socdemais, taip atribojant politinio lauko išsišokėlius, ir labiau tikėtina oportunistinė koalicija su „darbiečiais“. Nuvalius populizmo, teismų, asmeninių antipatijų ir panašias apnašas (o tai neabejotinai labai skausmingas procesas), galima atrasti ir sąlyčio taškų. Jei tokiai koalicijai netrūktų balsų, tai būtų labai stiprus stimulas vienai iš opozicijos jėgų jungtis. O jei vis dėlto pritrūktų, labai svarbu, kiek tiksliai. Lenkai būtų nepriimtini konservatoriams, „drąsuoliai“ – liberalams, tačiau jie taip pat gali siūlyti ir šiokią tokią viltį. Kadangi „Drąsos kelias“ yra beveik nieko nesiejamų asmenų kratinys, esant menkam deficitui galima mėginti persivilioti keletą oportunistiškiau nusiteikusių šios frakcijos narių manais pasiūlant kokį vidutinio reikšmingumo postą. Kitaip tariant, galimybių dar yra, nors jos ir teorinės.
Taigi didelė kovos dalis dar tebėra prieš akis ir galutinį žodį rinkėjai dar tars. Galios švytuoklė dar gali būti bent iš dalies paranki ir dabartiniams valdantiesiems. Ir vis dėlto sekmadienio rezultatai reiškia, kad būtent opozicija gali jaustis gerokai ramiau.
