Vienas iš teisinės ir socialinės politikos klausimų – kaip padėti žmogui, kuris neturi pinigų advokatui, tačiau pakliuvo į teisinę bėdą. Kaip tai pasiekti – daug pasiūlymų, ir ne visada konstruktyvių.
Noriu išsakyti savo aiškią poziciją, kad iki šiol vyravęs socialdemokratiškas mentalitetas ir pagal jį suręsta teisinės pagalbos socialinė sistema problemą sprendžia netaikliai.
Ką mes turime dabar? Turime pirminę teisinę pagalbą (paprastas trumpas konsultacijas), kurią už mokesčių mokėtojų pinigus visiems teikia savivaldybės. Dar turime antrinę teisinę pagalbą (pagalbą bylinėjantis), kurią baudžiamajame procese esant reikalui visiems, o civiliniame procese turintiems mažiausiai pinigų valstybė per savo tarnybas ir jos pasamdytus advokatus teikia nemokamai arba (jei žmogaus pajamos kiek didesnės, bet vis tiek mažos) už pusę kainos.
Deja, žinome, kad pirminė pagalba dažnai yra formali, netikslinga. Antrinė pagalba dažnai nėra tinkamos kokybės, nes joje sunkiai veikia normalūs kokybės kontrolės svertai, be to, ja dažnai piktnaudžiaujama, nes nemokamu dalyku pasinaudoti yra labai geidžiama. Kai kurie sugeba pateikti dešimtis nemokamos pagalbos prašymų per metus. Be to, teisinė pagalba skirta dažnai ne tiems, kurie turi teisinių problemų, o tiems, kurie turi adaptacijos visuomenėje problemų.
Ko iš tikrųjų reikia, kad žmogus išspręstų teisines problemas, ir kaip tai padaryti? Tik valstybės esamos garantuojamos teisinės pagalbos sistemos, ar kažko daugiau? O gal pirma kažko daugiau, o tik po to galbūt valstybės sukurtos sistemos?
Pirma, reikia, kad teisinių problemų iškiltų kuo mažiau. Todėl didžiausias dėmesys turi būti aiškiems teisės aktų reikalavimams, geroms konsultacijoms kaip jų laikytis. Tam gali padėti geresni teisės aktai. Taip pat gera pagalbinė medžiaga klientams (kaip pavyzdžiui ūkio subjektus kontroliuojančių institucijų klausimynai).
Taip pat labai svarbu kiekvienos institucijos geros konsultacijos prieinama forma ko reikalaujama iš konkretaus asmens – kad asmuo tiesiog žinotų savo pareigas ir teises ir pats neįsiklampintų į teisines bėdas. Normalus klientų aptarnavimas, konsultacijos telefonu, informacijos sklaida – visa tai mažina teisinių problemų.
Antra, reikia, kad žmogus, kiek įmanoma, savo teisines problemas galėtų spręsti paprastai pats, be išorinės pagalbos poreikio. Vėlgi, čia svarbu konsultacijos ir geranoriškas požiūris, žmogui draugiška skundų nagrinėjimo tvarka institucijose, prieinamas teismas. Kad tai pasiektume reikalingas kiekvienos institucijos indėlis. Kas labiau specifiška ir labiau priklauso nuo manęs asmeniškai – jau kiek anksčiau patvirtinau ir šiuo metu sėkmingai taikoma keliasdešimt šablonų kreipiantis į teismą (kai belieka užpildyti parengtą formą ir gali būti tikras, kad tavo kreipimasis yra teisiškai tinkamas, net jei pildai jį be teisininko pagalbos).
Trečia, kvalifikuotos pagalbos reikalingam žmogui gali padėti advokatas ir be užmokesčio, kitaip tariant pro bono. Tokios pagalbos pas mus yra daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Prieš pusmetį Prezidentūroje pagerbėme tokius žmones, kurie daugiausiai teikia pro bono pagalbos. Man garbė buvo įteikti jiems padėkas mūsų valstybės vardu. Kad pagalba pro bono gyvuotų, būtina mažų mažiausiai neužmiršti pagerbti ją teikiančius žmones. Dar svarbu konkurencija advokatūroje. Nes tik jai esant sukuriama papildoma motyvacija užsitarnauti gerą vardą savo bendruomenėje.
Beje, pro bono teisinė pagalba turi labai didelį pliusą palyginus su valstybės teikiama. Priešingai nei valstybinė, ji yra mažiau nuasmeninta ir formalizuota. O tai reiškia, kad teikiant pagalbą jos teikėjas gali pažiūrėti klientui į akis ir susidaryti savo nuomonę, ar jis turi tikrą bėdą, ar tik pats yra problema visiems aplinkiniams. Valstybės teisinės pagalbos teikėjas irgi vertina įvairias aplinkybes, bet galiausiai ir teisės aktai reikalauja, o klientai tikisi, kad pagalba bus teikiama, kai teisės aktai „suteikia teisę“ ją gauti, o ne tada, kai kažkas įvertina, kad pagalba reikalinga ir
tikslinga.
Ketvirta, teisinė pagalba yra praktika, kurios reikia išmokti. Dažnai paprastų neturtingų žmonių bėdos yra paprastos, kurioms nereikia ypatingų teisinių žinių. Jas išspręsti gali pradedantys teisininkai, ar net studentai, atliekantys teisinę praktiką. Tad sudaryti visas sąlygas universitetams ir kitoms įstaigoms turėti savo teisės klinikas, kuriose pradedantys teisininkai galėtų praktikuotis, o žmonės gautų tinkamą pagalbą, yra ypatingai svarbu. Artimiausiu metu planuoju parašyti laišką savivaldybių merams, kuriame paraginčiau juos pirminę teisinę pagalbą teikti nebūtinai per savo administracijas, bet skelbti paslaugai viešus konkursus, įtraukiant universitetus bei nevyriausybines organizacijas.
Galiausiai, jei niekas iš šių mechanizmų nesuveikia, galima pereiti prie valstybės garantuojamos pagalbos, kuri visada bus šiek tiek formali. Ši pagalba tikrai gali būti geresnė, nei yra šiandien. Tikiuosi, kad Seimas pritars mano siūlymams, kurie užtikrintų, kad pats klientas pasirenka advokatą, o valstybė tik apmoka jo paslaugas, kad paslaugas galėtų teigti ir advokato padėjėjai, kad pagalba būtų ne tik ginčytis teisme, bet ir pasiekti sutarimą derybose.
Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijus Šimašius
