Aš žiūriu į savo veido atspindį ir šypsausi. Kodėl? Nes esu idiotas. Be galo smagu, kai moki džiaugtis paprastais dalykais.
Dažnai išeinu į lietų su basutėmis ir kojinėmis – gerinu Lietuvos įvaizdį, į kalbą įpindamas rusiškus keiksmažodžius. Esu tikintis – visada tikiuosi, jog bus geriau, esu protingas, nes dažnai protiškai tingiu. Na, ir kūnas neatsilieka.
Štai anadien dvi paras gulėjau lovoje, grojau gitara, galvodamas apie meilę ir kitą šlamštą. Iš jos išsiridenti privertė tik noras pažvelgti giliau.. Ar sakiau, kad kieme turime šulinį?
Jame gyvendavo vandenis. Aloyzas. Bet pastarasis išsikraustė į kaimynų šulinį. Dirba jie muitinėj.
O aš niekur.. Iš dulkės į dulkę, viskas taip laikina.. Todėl nieko ir nedarau. Juk prasidėtų visokie PVM, lengvatų paieška, gyvybės draudimai. Kaip gi galiu apdrausti savo gyvybę, jei ryt planuoju šokt be parašiuto nuo šaligatvio bordiūro?
Taip. Aš mėgstu riziką. Dažnai kalbinu nepažįstamas merginas. Sakau, jog esu išsiskyręs. Iš visos apylinkės. Išsiskiriu tuo, jog nestatau automobilio ant žolės. Statau po medžiais. Ir pavėsis, ir vaikams į medį įlipti lengviau.. Juk visi kažko siekia.
Lipa, vienas per kitą, kad gautų geresnę užpakalio vietą bučiuoti. Svajonių nuotaka, o šydas – triusikai. Jėga. Ir džiaugsme, ir varge.
Žinoma, juk taip svarbu užsitikrinti ateitį. Užsitarnauti statusą, tapti žinomu, ar bent jau giminės
susitikimuose didžiai gerbiamu ir sektinu biču.
“Va, Anuprai, lygiuokis į dėdę”.
“Bet tėti, aš nenoriu bučiuoti užpakalių :(”
“Reikia, sūnau, yra žodis reikia.”
O ko dar žmonėms reikia? Gyventi į viską numojant ranka. Štai neseniai skaičiau, jog grožio klinikose pradėtos smegenų nusiurbimo procedūros. Šalia puikavosi statistika, jog net 79% norinčių teko nusivilti nepavykus operacijai, šnipštas – nebuvo ką siurbti..
Čia ir kilo mano verslo idėja. Jiems į galvas įdėti rutuliukus ir, krepšinio čempionato metu, kiekvienas turistas galėtų turėti nuosavą vaikščiojantį talismaną – barškutį.
Beliko tik klausimas, ar tas barškėjimas neužknistų labiau nei vuvuzelos?
