Vos prieš keletą dienų žlugo dar viena referendumo iniciatyva – A. Paulausko siekis, kad tauta įgytų teisę paleisti parlamentą. Kažko panašaus ir buvo galima tikėtis turint omenyje itin ribotą referendumų organizavimo sėkmę Lietuvoje, nepadėjo netgi rekordinis piliečių nepasitenkinimas Seimu. Tad šį kartą pamėginkime apžvelgti šiek tiek kritikos referendumų atžvilgiu.
Referendumai dažnai įvardijami kaip svarbi demokratijos priemonė, tačiau kritikai pabrėžia, kad palyginti nedaug žinoma apie faktinį rinkėjų elgesį per referendumus. Referendumai gali būti aukščiausia tiesioginės demokratijos išraiška šiuolaikinėje valstybėje, tačiau taip pat iškyla manipuliacijų grėsmė, rinkėjai gali gauti nepakankamą informaciją ir negausiai dalyvauti. Taigi kalbant apie referendumų kaip demokratijos priemonės efektyvumą dažniausiai kyla abejonės dėl tokių problemų kaip negausus rinkėjų dalyvavimas, probleminio klausimo formuluotė referendumo biuletenyje, kas gali turėti įtakos balsavimo rezultatams, ši problema taip pat susijusi su galima elito ar interesų grupių įtaka, balsuojantieji gali gauti neadekvačią ar ne pilną informaciją apie sprendžiamą klausimą. Išskiriama ir dar viena grėsmė tai – mažumų ignoravimas. Referendumai gali statyti į pavojų mažumų teises, o tai didina socialinę ir etninę įtampą. Būtent dėl šios priežasties daugiakultūrinėse valstybėse kur tikėtini etniniai neramumai arba kur jie egzistuoja referendumai vyksta gerokai rečiau. Galima išskirti penkias problemų grupes, kurios gali kilti įdiegiant tiesioginės demokratijos elementus, tai: įvykdymo (organizaciniai) sunkumai, laiko sąnaudos sprendimų priėmimui, konflikto visuomenėje grėsmė, manipuliacijų ir netinkamos įtakos piliečių valiai grėsmė, daugumos tironija.
Tiesioginės demokratijos įvykdomumo klausimas dažniausiai sietinas su demokratijos modeliu, panašiu į buvusį Antikinėje Graikijoje ar propaguotą Ž. Ž. Ruso, kuomet politiką kuria visų piliečių susirinkimas. Šiuolaikinėje valstybėje to įgyvendinti tiesiog neįmanoma fiziškai: valstybės yra nepalyginamai didesnės nei Atėnų polis tiek plotu tiek ir piliečių skaičiumi. Taigi sistemingų, reguliarių tautos susirinkimų organizavimas negali būti įgyvendintas. Tačiau kaip alternatyva fiziniam piliečių susirinkimui, siūloma virtuali piliečių asamblėja, kuri gal būt galėtų priartinti politinių sprendimų priėmimo procesą prie tautos.
Tiesioginės demokratijos elementų naudojimas priiminėjant politinius sprendimus padidins laiko sąnaudas reikalingas įstatymų priėmimui. Siekis gauti visų piliečių nuomonę apie politikos alternatyvas gali užtrukti ilgiau, tačiau iš kitos pusės ilgesnis procesas dar nebūtinai reiškia trūkumą. Atstovaujamosiose institucijose įstatymai dažnai priimami pernelyg greitai, pridarant klaidų bei spragų, kurios vėliau brangiai kainuoja valstybei, o kartasi yra pastebimos ir ištaisomos tik po daugelio metų.
Esant tiesioginės demokratijos modeliui kuomet politiniame gyvenime neegzistuoja nei parlamentas nei politinės partijos gali paaštrėti konfliktas tarp visuomenės grupių, kurios gauna naudos iš vieno ar kito sprendimo ir grupių, kurios dėl to paties sprendimo patiria žalą. Tačiau ši problema daugiau teorinė ir gali nutikti nebent esant visiškai grynam tiesioginės demokratijos modeliui. Dabartinių valstybių pavyzdžiai rodo, jog įmanomas atstovaujamosios valdžios institucijų koegzistavimas su tiesioginės demokratijos elementais (referendumų skelbimu).
Net ir esant tiesioginiam piliečių balsavimui dėl politinio sprendimo, kyla paslėptų manipuliacijų grėsmė, balsuojančiaisiais gali manipuliuoti verslo ar interesų grupės, kurioms vienas ar kitas sprendimas yra naudingas. Piliečiai gali sąmoningai nepastebėti interesų įtakos, nesuvokti suinteresuotų grupių veikimo, tačiau pasiduoti jų įtakai balsuodami. Tačiau manipuliacijų grėsmė yra ir atstovaujamosioms institucijoms priimant sprendimus. Paslėpta ekonominių aktorių įtaka gali pasireikšti ir per parlamente dirbančias partijas.
Daugumos tironijos grėsmė gali kilti jeigu sprendimai būtų priimami griežtai daugumos principu, neatsižvelgiant į mažumų interesus ir juos ignoruojant. Iš kitos pusės reikia pripažinti, kad atstovaujamoji demokratija taip pat iš esmės remiasi daugumos principu, tačiau yra įvesti tam tikri saugikliai, garantuojantys ir mažumos teisių apsaugą. Taip pat reikia pripažinti, kad šiuolaikinėse valstybėse nėra praktikuojamas grynas tiesioginės demokratijos modelis, kur sprendimus priimta tik piliečiai tiesiogiai ir neveikia atstovaujamosios demokratijos institucijos. Tai parodo abiejų tipų demokratijos egzistavimo kartu galimybę, šiuo atveju parlamentas gali įvesti saugiklius reikalingus mažumų apsaugai.
Tiesioginės demokratijos elementų taikymo privalumai ir trūkumai dažnai priklauso nuo konkrečios politinės situacijos valstybėje. Aptariant grėsmę dėl socialinių ir etninių neramumų svarbu paminėti, jog ji labai skirtinga įvairiose valstybėse. Tokiose valstybėse kaip Indija, Izraelis ar net Belgija, kur piliečiams suteikta galimybė tiesiogiai spręsti kontraversiškus klausimus gali sukelti socialinius neramumus ir paaštrinti įtampą, taip destabilizuojant padėtį, paprastai vengiama tiesioginės demokratijos priemonių naudojimo. Visiškai priešingas pavyzdys etniniu požiūriu marga Šveicarija, kuri turi įvairų tiek etninį tiek kalbinį susiskirstymą, tačiau plačiai taikydama referendumų praktiką nepatiria rimtesnių socialinių įtampų. Tokie situacijų skirtumai gali priklausyti nuo etninio ar religinio piliečių savo tapatybės suvokimo ar kitų dedamųjų, tačiau tai konkrečios valstybės situacijos analizės klausimas.
