Birželio 8 dieną Rotušėje buvo pristatyta Rimanto Šermukšnio knyga „Kauno Rotušė 1542-2010“. Tai jau antroji šio autoriaus knyga. Pirmoji „Palikę pėdsakus“ – Prisiminimai apie restauratorius.
„Tai labai svarbi diena mums ir Rotušei. Ši knyga įamžina Rotušės restauravimą ir kelią iki šių dienų. Restauratorius Rimantas Šermukšnis atliko pilietinę ir profesinę pareigą – pateikė visuomenei ataskaitą apie brangiausio kauniečiams pastato – Rotušės – restauravimą, vykusį beveik prieš 4 dešimtmečius.
Puikus leidinys, jame surinkti Rotušės istorijos faktai, brėžiniai, piešiniai, atvirukai, fotografijos, dokumentai nuo seniausių laikų iki dabarties“, – sakė Civilinės metrikacijos biuro vedėjas ir Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius. Po to iškilmingai buvo įnešta pristatoma knyga.
„1954 m. įstojau į Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) ir apsilankiau Rotušėje, nes čia buvo įsikūręs instituto Statybos fakultetas. Pakerėjo šio pastato grožis. Baigęs mokslus pradėjau dirbti, didelė dalis darbų susijusi su paveldu. 1969-1973 m. prisidėjau prie Baltosios gulbės rekonstrukcijos ir atstatymo darbų.
Pastatas buvo suskilęs, krito tinkas. Rūsiai buvo visiškai užpilti (gal dėl potvynių). Restauravimo darbais visuomenė labai domėjosi. To meto spaudoje pasirodė straipsnis „Baltąją gulbę statybininkai pavertė juoda varna“. Viską reikėjo atkurti, parodyti ne tik institute įgytas žinias, bet ir išmonę, o apie techniką, kuri yra dabar, galėjome tik svajoti.
Baigiant pastato restauravimo darbus reikėjo atkurti ir šviestuvus. Buvusio „Centrolito“ vadovas nesutiko gaminti senovinių šviestuvų, todėl teko pasinaudoti tais laikais paplitusiu metodu – ieškoti meistrų ir tartis… „Centrolite“ suradome nagingus žmones, susitarėme, po kelių savaičių reikėjo pasiimti išlietas šviestuvų dalis, tačiau išsivežti pro vartus negalėjome. Darbininkai išmetė per tvorą, o čia kaip pakviestas prisistatė milicininkas. Buvome kaltinami už valstybės turto grobstymą. Teko kreiptis į KP sekretorių, aiškinti, kad šviestuvus gaminome ne sau. Buvo parašytas skundas į Maskvą, kad švaistomos lėšos, restauruojami buržuazinių laikų pastatai, kabinami auksiniai šviestuvai.
Apžiūrėti atliekamų darbų buvo atvykęs to meto Plano komiteto pirmininkas A. M. Brazauskas. Pasivaikščiojus po statybas jo kostiumas jau buvo tinkamas tik sodo darbams… Visko buvo. Aš esu įsitikinęs, kad istorijos gražinti nereikia, iš jos reikia mokytis“, – sakė knygos autorius R. Šermukšnis.
Architektas Žybartas Simonaitis pažymėjo, kad jis ir kurso draugai Kauno politechnikos institute buvo pirmoji urbanistų laida.
„Apie restauratorių darbus nieko neišmanėme. Buvo toks jausmas, kad esame įmesti į balą. Studijavome tuo metu esamą mokslinę literatūrą, naudojomės Bičiūno knyga. Stengėmės ir atrodo, kad pastangos nenuėjo veltui. Radome Gėdos stulpo pamatus. Ko gero, šį stulpą reikėtų atkurti“, – sakė Ž. Simonaitis.
Kur dabar stovi paminklas tautos dainiui Maironiui, buvo degalinė, netoliese – arklidės.
Buvęs Rotušės vaizdas atsispindi nuotraukose. Knyga gausiai iliustruota. Daugelis nuotraukų yra paties autoriaus. Prie knygos išleidimo prisidėjo ir autoriaus žmona Irena.
„Dvidešimt metų dirbu Rotušėje, įsimylėjau ją, jai daugiau skiriu laiko negu žmonai“, – juokavo K. Ignatavičius.
Apie Rotušės restauravimą kalbėjo ir Paveldo valstybinės komisijos narys Jonas Glemža. Jis pasakojo, kiek reikėjo pastangų ištiesinant Rotušės lubas, išsaugant dekorą. Jis pažymėjo, kad pietinėje Rotušės pusėje buvo Gediminaičių stulpai, kurių tuo metu nebuvo galima išryškinti, bet jie nebuvo sunaikinti. „Jie uždažyti vėliau, dabar juos reikia atkurti. Šiaurinėje pusėje buvo parduotuvės“, – sakė J. Glemža.
Susirinkusiems į renginį (daugiausiai buvo meno srities atstovų ir asmenų, kurie vienaip ar kitaip susiję su Rotušės restauravimu) buvo labai įdomu pasiklausyti jau praeityje skęstančių įvykių ir pastangų detalių. Jos pateko į knygą, todėl ji bus įdomi visiems, besidomintiems Kauno simboliu, restauravimo darbais ir miesto istorija. Ši knyga yra pavyzdys visiems, kaip reikia saugoti paveldo objektus.
Dabar Rotušė – reprezentacinis Kauno pastatas. Čia priimamai karaliai, ambasadoriai, patys garbingiausi miesto svečiai. Rotušėje pagerbiami miestui nusipelnę asmenys, vyksta labdaros vakarai, koncertai, knygų pristatymai. Rotušė tarnauja visuomenei.
Labai geras sovietinių laikų vadovų sprendimas – Rotušėje įkurti Civilinės metrikacijos biurą.
„Dabar, kai tapo madinga tuoktis ten, kur jauniesiems patinka, kituose miestuose jaunieji pasirenka įvairias vietas, o Kaune praėjusiais metais tik 7 poros tuokėsi Botanikos sode. Visiems patinka tuoktis Rotušėje“, – sakė K. Ignatavičius.
„Dėkoju knygos autoriui visiems pagalbininkams. Džiaugiamės, kad Rotušė restauratorių ir daugelio žmonių pastangų dėka išliko. Įvairūs darbai, praeities faktai atsispindi Rimanto Šermukšnio knygoje, kuri pareikalavo daug darbo ir pastangų“, – sakė Kauno mero pavaduotojas, laikinai einantis mero pareigas Algimantas Kurlavičius.
Knygos autoriui Rimantui Šermukšniui, architektui Žybartui Simonaičiui, UAB „Restauracija“ direktoriui Kęstučiui Vaišnorui ir Dizaino leidybos UAB „Kopa“ projekto vadovei Aurelijai Kubiliūtei miesto mero pavaduotojas Algimantas Kurlavičius įteikė padėkos raštus.
Padėkota ir įstaigoms, įmonėms, asmenims – visiems, kas skyrė lėšų knygos leidybai. Buvo ir tokių, kurie nenorėjo būti žinomi, tačiau sakė: „išleisti tokią knygą būtina, todėl iš paskutiniųjų skiriame tiek lėšų, kiek galim“.
Knygos pristatyme dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius Vygantas Gudėnas ir miesto tarybos Kultūros, bendruomenių ir savivaldos plėtojimo komiteto pirmininkas Raimundas Kaminskas.
Koncertavo solistas Juozas Malikonis, akomponavo Virginija Daugirdienė, grojo Rotušės kvartetas.
Danutė MARCINKEVIČIENĖ, Tarybos sekretoriato vyriausioji specialistė
