Garsi anų laikų sportininkė, dabar universiteto dėstytoja ir plaukimo trenerė, klausinėjama LRT žurnalistės pastebi, jog lygiai taip pat kaip krepšinį galime vadinti Lietuvos nacionaline sporto šaka, yra daugiau ar mažiau rimtas pretekstas plaukimo nacionaliniu stiliumi laikyti plaukimą krūtine, nes būtent šitokios specializacijos Lietuvos plaukikai raško labiausiai įspūdingus tarptautinius apdovanojimus.
Žinia, mūsų savimeilę vis dar glosto nepamirštami plaukikų krūtine L.Kaciušytės, A.Juozaičio iškovojimai, tačiau jau visą pasaulį stebina neįtikėtinas jaunosios R.Meilutytės, olimpinės ir pasaulio čempionės, planetos rekordininkės talentas, nerimsta kalbos apie pastarosios neišsemiamas galimybes ir perspektyvas.
Tačiau, kaip atrodo, kalbant apie R.Meilutytę, nepakanka anksčiau minėto apibendrinimo apie sporto šaką ar rūšį, – ji pati gali būti traktuojama kaip nacionalinės idėjos įkūnijimas šiais laikais, nes pateikia labai puikų pavyzdį – kaip meilę tėvynei galima puoselėti širdyje, nepriklausomai nuo vietos, kur gyveni. Šios įstabios paauglės pasirinkimai ir apsisprendimai pasisakymai ir įsisąmonintos demonstracijos rodo, jog tėvynę ji supranta kaip didžiąją utopiją (gr. u – ne + topos – vieta), pirmaprade ir labiausiai iškilia to žodžio reikšme, taigi kaip idealo puoselėjimą, kurio negali užgožti net labiausiai nepalankios sąlygos, nuoskaudos ar kitokie negatyvūs išgyvenimai.
Kaip atrodo, tokia tėvynės – utopijos neskęstanti ir nedeganti idėja gali tapti svarbiu energetiniu užtaisu gyvenant, kuriant, dirbant, todėl išties labai gaila tų emigravusių tautiečių, kurie bet kokias Lietuvos negandas, stojusius išbandymus pasitinka su neslepiama piktdžiuga, skaitytojų komentarų rubrikose ta proga neretai populiarinantys savo pasirinkimą sprukti neatsigręžus, keistai įsivaizduodami, kad dėl to būtų galima dar ir didžiuotis Iš tiesų, tai žmonės, kurie išvaistė utopinę tėvynės idėją, pasilikę vien tik su kasdienybės nuosėdom ir prirūgusia širdimi. Kaip atrodo bent man, toks žmogus išgirdęs apie Lietuvos sėkmę ar iškilius tautiečių pasiekimus, droviai suka akis į šoną, nes neturi jokio identifikacinio taško žvilgsniui atremti ar sielai pailsinti.
Iš tiesų, vieni išvyksta į niekur, kiti – tam, kad sugrįžtų.
Neleistinai naivu, balansuojant ant kičinio palyginimo ribos, bet drauge tikra bus prisiminti, kad visados sugrįžtantys paukščiai ir migruojančių rūšių žuvys yra tokios utopijos simbolinės manifestacijos pavyzdžiai, – čia žmogui būti lygiam gamtai nėra nei žema, nei gėdinga.
Pats būdamas valstietiškos prigimties labai gerai suprantu galimus filotopijos (meilės vietai –vietoj meilės idėjai) entuziastų ar žemės metafizikos pasekėjų kontrargumentus. Tačiau tapatinimasis tik su dirva, apčiuopiamu betarpiškumu gali būti pernelyg siauras, tobulu tiesmukiškumu tinkantis daržovės koegzistencijos sąlygų aprašymui, bet vis dėlto nepakankamas mūsų atveju. Tėvynė – tai drauge yra ir distancija, kurią išsiilgus reikia nuskristi, nuplaukti arba bent nušliaužti ( pastarasis atvejis iš sraigių lenktynių).
Nėra labiau lietuviško vardo nei Rūta, – atleiskite dar kartą už truizmą. Tačiau ar žino pasaulis tai, kokia intriguojanti yra mūsų garsiosios tautietės pavardės etimologinė reikšmė lietuvių kalboje? Jeigu jau buvo bandymas pavardę Vėsaitė versti angliškai Coollnes, tai Meilutytės pavardę būtų galima išversti: ?..
Plaukimas krūtine yra plaukimas širdimi, ar ne? Kažkur esu matęs eksploatuojant širdies su sparnais įvaizdį, o čia galbūt čia jau tiktų vizualinis širdies su pelekais simbolis…
