Lietuvoje paprastai veik nediskutuojama apie tai, kokia turėtų būti šios šalies produktyvi politinė ateitis.
Dažniausiai ES skeptikai ir kritikai teapsikeičia neracionaliais emocijomis nuspalvintais epitetais vienas kito atžvilgiu: tolerastas ar patriotas – ir jokio Trečiojo kelio. Lietuvos politikoje, kur nė vienas Seimo ar Vyriausybės narys nėra perskaitęs nė vienos šiuolaikinės politikos studijų knygos (tai sakau atsakingai – tokių knygų Lietuvos bibliotekose nėra, o kuris politikas leis pinigus knygoms siųstis?), tarsi net ir nepadoru bandyti kalbėti „iš esmės“, bandyti galvoti apie jau keiksmažodžiu tapusio epiteto „drąsi šalis“ (idėjos autoriai drąsiai gali būti vadinami mažų mažiausiai nevykėliais) ateitį.
VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis noriai dalijasi mintimis apie Lietuvos narystę ES ir šios šalies politinius prioritetus, kurie dažnai net neaptarinėjami. Paklaustas, kodėl Lietuvoje stiprėja nepasitenkinimas ES ir kažkoks sunkiai protu suvokiamas noras patikėti šalies valdymą Rusijos oligarchams, Š. Liekis drąsiai ir atvirai sako: „ES naudą mes galime matyti objektyviai. Pati viena šalis niekada nebūtų pasiekusi tokios gerovės, kokia ji yra šiandien. Ir valstybė nesusitvarkytų. Tai matyti visur. ES nauda yra akivaizdi – keliai, infrastruktūra ir pan., o nepasitenkinimas dažniausiai kyla dėl Briuselio biurokratinio aparato sudėtingumo ir įsivaizdavimo, kad niekas mumis nesirūpina ir pinigai leidžiami ne taip, kaip Lietuvoje patys galėtume išleisti. Dažniausiai net nepagalvojame, kad šie pinigai yra uždirbti Vakarų Europos ir Šiaurės šalių verslinkų ir darbuotojų. Į mus investuoja ES piliečiai, ne abstraktus Briuselis. ES įtaka žmogaus teisės ir laisvėms taip pat akivaizdi, be ES įtakos visuomenė kur kas labiau primintų homo sovieticus bastioną su savo pilkuma, įvairovės baime ir noru varžyti ne tik save, bet ir kitus. Tiesa, sovietizmo apraiškų užtenka ir dabar. Jo nešėjais paskutiniu metu tampa išimtinai tradicionalistai, tautinių rūtelių vainikėlių saugotojai, kurie užmiršta, kad taip tęsia sovietinio paveldo esensialistines fantazijas apie tai, kokia turi būti Lietuva. “.
Profesorius primena, kad ES jokiu būdu nėra nauja Sovietų Sąjunga. Tai ne imperija. Už imperijas ir imperijų labui žuvo tūkstančiai: „Negirdėjau bent apie vieną auką ES labui. Tos kaimo, Rumšiškių gėlynėliais apsodintos lietuvybės, niekas nei Briuselyje, nei Niujorke nenori sunaikinti. Niekas Lietuvai nenurodo, kokias vertybes mes turime turėti. Turėkite kokias tik norite asmenines vertybes. ES skatina toleranciją ir žmogaus teisių apsaugą, ir tai daug kam nepatinka, nes norisi, kad būtų, kas nurodo, kaip gyventi. Dabar yra pasirinkimo laisvė. Mes turime toliau kurti, vystyti ir puoselėti save, mūsų visuomenę, modernėti sparčiau nei kiti, jei norime būti kažkiek reikšmingesni ES kontekste, o tuo pačiu ir pasaulyje, nes atsilikimas gresia Lietuvai likti retai gyvenama deindustrializuota dykru teritorija tarp Lenkijos ir Baltarusijos. Ir gyvens čia vien pensininkai – į ką investuojame, tą ir turime. Trečdalis Lietuvos gyventojų gauna vienokias ar kitokias pensijas. Pavojus ne ES, o mūsų žmonėse giliai įsišakinijusi iš baudžiavinio kaimo visuomenėse atėjusi nepasitikėjimo kultūrą ir savais, ir svetimais, išlaikytinių sindomas, verslumo ir darbštumo stoka, rizikos baimė, noras viską smulkmeniškai reguliuoti“, – teigia dekanas.
Kad ES nauda akivaizdi – tarsi visiems suprantama, bet ir čia, anot pašnekovo, būtinos permainos. Ir ne tik susijusios su Lietuva, bet ir visa ES. Pasak Š. Liekio, ES būtina gilesnė jos narių integracija, nes ir ekonominė krizė, šio intelektualo nuomone, kilo dėl bendrų sugyvenimo taisyklių ir solidarumo laužymo. Kitaip sakant, dėl to, kad šalys bando „apgauti“ viena kitas ir elgiasi nesąžiningai. Besibaiminantiems, kad didesnė integracija visai „praris“ mažas valstybes, profesorius pataria atkreipti dėmesį į JAV federalinį valdymą ir suvokti, kad tokios baimės yra tik įsivaizduojamos, nieko bendro neturinčios su realybe.
Kiek įsikarščiavęs pašnekovas ne tik pasisako už didesnę integraciją į ES, bet ir emigracijoje nemato jokios problemos, o įžvelgia vien pliusus. Jo nuomone, emigracija skatina žmones judėti, nestovėti vietoje, tobulėti. Žmonės gali išvažiuoti į kitas šalis, gali grįžti, gali pasisemti patirties svetur. Vieta, kurioje dirbi, dažnai jau yra visai nesvarbi, nes kvalifikuoti ir konkurencingi darbuotojai beveik visur uždirba pakankamai, todėl darbo vietą renkasi pagal kitus, ne darbinius, prioritetus. Visa retorika, bandanti stabdyti žmonių emigraciją yra nerezultatyvi, nes grįžimas į Lietuvą jiems asocijuojasi su žemesne gyvenimo kokybe, nepakankamomis investicijomis į žmogiškąjį kapitalą. Tik pažvelkime, studentų krepšelis Lietuvoje vos nelygus Lietuvos darželinuko krepšeliui, ir vidutiniškai, įvertinus kainų skirtumus, keturis kartus yra mažesnis nei ES vidurkis. Nuo tų skaičių norėtųsi pradėti šnekėti apie vieno ar kito universiteto tarptautinį konkurencingumą. Toliau kalbant apie emigraciją, jos nesustabdysime tol, kol į Lietuvą nebus investuojama, kol Lietuva bus nepatraukli ne tik didžiosioms tarptautinėms korporacijoms, bet ir smulkiam bei vidutiniam verslui. O kol kas Lietuva nėra patraukli.
„Problemos akivaizdžios ir jas langva įvardinti, deja pas mus politiniai sprendimai visiskai atsieti nuo žinių ir analizės. Tokia atskirtis klęsti visose srityse, nuo atminties ir memorializacijos politikos (skandalingas Brazaičio atvejis) iki ekonominių ir mokestinių sprendimų“, – teigia mokslininkas.
Paklaustas, ar Lietuvoje reikėtų tiesioginės demokratijos, kurios idėjas platina populistai, Š. Liekis nusišypso ir pirmiausia pataria sukurti tvirtą savivaldą, o tik tada pradėti galvoti apie tokius dalykus.
„Visur reikia laipsniškumo. Negalima iš karto pulti į tiesioginės demokratijos elementus. Pirma sukurkit tvirtą ir savo turiniu realią savivaldą, o tada bus galima galvoti ir apie tiesioginės demokratijos elementus politinėje sistemoje“.
PMDF dekanas sutinka, kad Lietuvoje yra būtinos ekonominės ir socialinės permainos ir kad delsimas nieko gero neduos, bet nesiima spręsti, kas turėtų vykdyti tokias reformas. Nors Lietuvoje jau veikia „Europos federalistai“, tačiau jie nesulaukia didelio visuomenės palaikymo ir tai rodo, kad Lietuvoje vis dar nesuprantama integracijos svarba, be kurios Lietuvą ir Vilnių gali ištikti atsilikusios, fasadinę kultūrą ir ekonomiką remiančio Minsko periferijos likimas.
Vietoj esminių problemų sprendimo, politikams palankiau žaisti „vertybių žaidimą“ – tai akivaizdu iš vis absurdiškesnių įstatymų, bet Š. Liekis nelinkęs to sureikšminti ir nesvyruodamas visus vertybinius žaidimus vadina tuo pačiu žodžiu – fantazijos, atitolinančios progresą ir būtinas permainas.
Ar Lietuvoje pagaliau prasidės diskusijos dėl bendros gerovės ir jos prielaidų, parodys ateitis, bet tai, kad čia yra žmonių, kurie nebijodami būti nepopuliarūs sako nepatogias tiesas, nuteikia optimistiškai. Juo labiau, kai tai, ką jie sako, galima iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais, skaičiais ir faktais. Ir vietos fantazijoms nebelieka.
