© Andriaus Lelkaičio nuotr.

Kai sistema pasirenka populistines priemones savo  reitingams pakelti, politinės atsakomybės klausimas netenka prasmės.  Konkrečiu atveju buvo sąmoningai sudarytos sąlygos sureikšminti amoralų  pseudopolitinį judėjimą, o paraštiniams politikieriams ir šiaip  aferistams – siekti politinių aukštumų. Šis „ėjimo į politiką“ modelis  taps klasikiniu amoralaus populizmo pavyzdžiu.

Jau žinome vardus bei pavardes konkrečių  aukščiausių valstybės pareigūnų ir politinių nevykėlių, sudariusių  sąlygas (pasitelkiant ne etišką žiniasklaidą) primityviai gatvei  skleisti savo antivalstybines idėjas. Įdomu tai, kad jų vardai stovi  šalia vienas kito: prezidentė, Seimo pirmininkė, Seimo nariai ir  paraštiniai politikieriai.

Nesvarbu politinis  statusas, juos visus sieja vidinė kultūra, tiksliau, jos stoka.  Pavyzdžiui, laki Seimo pirmininkės Irenos Degutienės frazė esą „kaip  politikė ji mano vienaip, o kaip žmogus….“ puikiai atskleidžia  politikos kilmės ir politinės kultūros nesuvokimą. Juk politines  pažiūras ir formuoja žmogaus pasaulėžiūra, tie du dalykai neatskiriami.

Bet  Lietuvoje toks dalijimas tapo norma, ją suformavo ir nuolat palaiko  beideologinės politikos idėja. Tokios bešaknės politikos išraiška yra  nežabotas amoralus populizmas.

Todėl pirma  pamoka: aukščiausių šalies pareigūnų ir valstybės institucijų atstovų  populizmas, šiuo atveju neproporcingai sureikšminęs judėjimą, su  akivaizdžiu kriminaliniu fonu atsigręžia bumerangu prieš visą visuomenę.  Nes tokiems judėjimams atsiranda galimybė primesti visai visuomenei  „zeko“, t. y. nusikaltėlių bendruomenės mentaliteto, vertybes, elgesio  normas.

Tik išsilavinęs rinkėjas gali  sustabdyti tokį politinio amoralumo išvešėjimą. Tereikia sau atsakyti į  kelis klausimus. Pavyzdžiui, kas norėtų matyti valdžioje žmones, per  savo visą pilką gyvenimėlį nesugebėjusiais sukurti sau ar visuomenei  nieko doro? Žmones, ne kartą susidūrusius su teisėsauga, bet siekiančius  spręsti teisingumo ir teisėtumo klausimus Seime?

Juk  matome juos įžūliai siekiančius patekti į Seimą vieninteliu tikslu –  tapti mokesčių mokėtojų išlaikytiniais visus ketverius metus. Tokių su  nusikaltėlišku šleifu jau Seime turime. Pasižiūrėkite į Seimo rėksnius  ar tylenius – gal kils išganinga mintis nelipti ant to paties grėblio  eilinį kartą.

Tai gali įvykti tik tada, kai  kiekvienas baluojantis supras, kad valstybei mokesčių forma mokami  pinigai yra sunkiai uždirbti pinigai. Konkrečiame gyvenime niekas sveiku  protu nefinansuos visiškų nevykėlių.

Todėl  antra pamoka: valstybei išmokėti pinigai niekur nedingsta. Tie pinigai  ir lieka Tavo bei mano pinigais. Tik nuo Tavęs ir manęs priklauso, kaip  tie pinigai bus naudojami. Būdą, kuriuo naudojasi politiniai  nevykėliai-aferistai, būtina palyginti su tuo, kuriuo naudojasi  telefoniniai sukčiai.

Po to, kai jau lieki  apmautas pridergta siela, velniškai gėda, ar ne taip? Tokiais atvejais  bandoma išsisukti teigiant, kad valstybė kalta.

Dar  viena tema, reikalaujanti dėmesio, – tai kai kurių save intelektualais,  visuomenininkais ir menininkais arba kultūriniu elitu laikančių  asmenybių politinis bei moralinis neraštingumas. Jis tiesiog  pritrenkiantis. Kalbu apie „violetinį“ judėjimą remiančius asmenis.  Pavyzdžiui, plika akimi matosi visiškas jų analfabetizmas šiuolaikinės  vaiko psichologijos ir edukacijos srityje. Ką jau kalbėti apie  elementaraus teisinio išprusimo stoką, tiesiu keliu vedančio į teisinį  nihilizmą. Galiausiai jie tapo manipuliuojamais (ką besakytų ir bemanytų  patys) naudingais idiotais mano minėtų politikierių rankose.

Net keista, kad savęs niekur protingai padėti nebesugebanti Nijolė Oželytė, susipažinusi su „Lietuvos sąrašo“ pristatytų veikėjų rinkiminiu sąrašu, sugebėjo kiek atsitokėti. Jos reakcija į „sąrašą“ – juokas. O kaipgi kitaip? Kažkokie tamsuoliai, bedarbiai inteligentai, buvę kompartijos politrukai gviešiasi vadovauti Romualdui Ozolui ir Dariui Kuoliui. Jiems vadovautų „Drąsos kelias“ mužikiškai besikeikianti, nusikalstama veika įtariama, bedarbė partijos vedlė. Taip aukštai pakilusi jos ir jos aplinkos psichologiškai kankinamo vaiko dėka. Tiesa, logiškai krintanti žemyn. N. Oželytė nuoširdžiai kvatoja.

Buvęs europarlamentaras prof. Aloyzas  Sakalas, kalbėdamas apie beribę žodžio laisvę, ant kurios idėjos taip  skaudžiai suklupo Dalia Grybauskaitė, padėtį šalyje, įvertino šiais  išmintingais žodžiais: „Džinas jau išleistas iš butelio.“

Jis  turėjo galvoje besaikį, net nusikalstamą politinį populizmą.  Pavyzdžiui, tereikia minėto judėjimo „politinę programą“ palyginti su  politinių partijų Seime „programomis“ ir tuojau peršasi išvada, kad  visos jos rinkiminius pažadus nusirašinėja viena nuo kitos.

Nors  pastarosios sėdi Seime jau daugiau negu dvidešimt metų, bet nei  korupcijos visose valstybės institucijose pažaboti nesugeba, nei teismus  reformuoja. Tai ką kita gali pažadėti dar vienas „gelbėtojų“ darinys,  dievinantis teismų sprendimų nevykdymo idėją? Visi Lietuvos  nusikaltėliai garantuotai balsuos už tokią partiją! Juokinga, jeigu  nebūtų graudu.

Bendras politinio ir  etinio-moralinio raštingumo fonas visuomenėje, deja, menkas. Ir  pakankamai giliai įsišaknijęs. Nes kaip kitaip į valdžią prasibrauna  toks kiekis nevykėlių ir rėksnių, nuolat žeminančių Seimą, kaip tautos  atstovą? Reikalavimas, kad partijos įdėmiau ir atsakingiau rinktųsi savo  narius, matyt, per griežtas. Arba kad bent siektų kažkokio tarpusavio  susitarimo nepriimti į savo gretas perbėgėlių Seime.

Buhalterinis požiūris į save ir valdžią tokiems susitarimams nuolat kišo ir kiš koją.

Tad  kas jiems trukdo atsiriboti nuo pavojingo demokratijai populizmo  gaivalo, vedančio į nepasitikėjimą visais ir viskuo? Kur dingo  principingumas ginant konstitucines vertybes ir normas?

Juk  aukščiausius postus valstybėje pasiekusius žmones kvailiais  nepavadinsi. Nors kartais pradedi mąstyti, kur čia šuo pakastas. Matyt,  atsakymas glūdi psichologiniame dualizme: sakau viena, galvoju kita.  Galiausiai, toks žmogus apmauna pats save. Ir tai, deja, yra paplitusi  liga. Ta, kuri neleidžia atskirti primityvios gatvės nuo visuomenei  naudingos moralios politikos.

Receptas būtų toks: gydymas nuo nežaboto populizmo. Bet kur surasti tokį gydytoją?

Originalus įrašas tinklaraštyje Arkadijus Vinokuras

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: