Kadras iš serialo "Borgias"

Serialas „Bordžijos“ apie šeimą, kurios pavardė yra korupcijos ir žiaurumo sinonimas jau daugiau nei penkis šimtus metų.

Ambicingas serialas apie šią žiaurią šeimyną, kurį apsiėmė kurti HBO, kompanija, kurianti serialus tik su kokybės ženklu, išleidusi tokius šedevrus kaip „Sopranai“ ar „Sostų karai“, žiūrovams pažada tikrą nuotykių kelionę – visos Renesanso meto peripetijos, intrigos, purvini Bordžijos šeimos planai ir susitepusi katalikų bažnyčia.

Šiame seriale žiūrovų laukia daug – tikros istorijos pamokos, daug veiksmo, makiaveliškos manipuliacijos, aistra be meilės bei meilė be aistros. Žiūrovai jau kitą trečiadienį vėlai vakare savomis akimis galės išvysti kokie korumpuoti anksčiau buvo popiežiai, žvelgdami į labiausiai sugedusį atvejį – Bordžijas.

Tad kokia gi tikroji Bordžijų istorija? 1492-aisiais Rodrigo Bordžija, galima sakyti, nusipirko sau popiežiaus sostą ir tapo Aleksandru šeštuoju. Teigiama, kad popiežius Aleksandras buvo puikus ir protingas valdytojas. Jis pasižymėjo puikiu humoro jausmu, charizma bei buvo tikras donžuanas. Rodrigas Bordžija, kurio vaidmenį BTV seriale „Bordžijos“ atlieka už šį vaidmenį „Auksinam gaubliui“ nominuotas garsusis Jeremy Ironsas, prieš pareikšdamas pretenzijas į popiežiaus sostą, jau turėjo aštuonis visuomenei žinomus vaikus nuo bent jau trijų skirtingų moterų. Popiežiui Aleksandras stokojo tik vieno, bene pagrindinio elemento atliekant religinę tarnybą. Jis nebuvo dievobaimingas ir nė nesistengė pernelyg slėpti, kad posto siekė tik dėl valdžios. Atsidūręs soste jis planavo iš jo išspausti tiek, kiek spaudžiasi.

Popiežius Aleksandras buvo ypač artimas su keturiais savo vaikais, kurių susilaukė su aristokrate iš Romos. Penki Rodrigo Bordžijos vaikai gavo kardinolo kepurę, o jo sūnus Cezaris, vos sulaukęs 18-os, pasipuošė arkivyskupo kepure.

Popiežius Aleksandras tikėjosi, kad vyriausiam sūnui Džiovaniui pavyks gauti Neapolio sostą, tačiau, deja, šis planas neišdegė. 1497-aisiais popiežiaus sūnaus kūnas buvo ištrauktas iš Tiberio. Jis rastas stipriai subjaurotas – perpjauta gerklė, ant kūno rastos devynios peilio žaizdos.

Pagrindinis įtariamasis sūnaus nužudymo byloje – jo brolis Cezaris. Nors aišku, Džiovanis kaip ir visa jo šeimynėlė tikrai nebuvo šventas – mėgo tvirkinti savo geriausių draugų žmonas, pasižymėjo nestabiliu bei be galo agresyviu charakteriu, todėl, tikėtina, turėjo daug priešų. Sklido gandai, kad broliai Bordžijos – Cezaris ir Džiovanis konkuravo dėl savo netikros sesers Sancijos širdies. Tai buvo viena iš prielaidų, kodėl Cezariui reikėjo griebtis smurto prieš brolį. Taip pat iš šalies atrodė labai keista, kad popiežius Aleksandras, būdamas visiškai palaužtas dėl sūnaus nužudymo, nekėlė jokių skandalų žudikui atrasti. Kai kurie istorikai tikina, popiežius buvo tikras, kad sūnų nužudė ne kas kitas, o pats Cezaris.

© jeremyirons.net archyvo nuotr.

Po Džiovanio mirties mylimiausiu sūnumi tapo įtariamas jo žudikas – Cezaris. Jam pavyko tėvą popiežių įtikinti, kad leistų mesti religinę tarnybą, todėl jis buvo pirmasis žmogus istorijoje atsisakęs arkivyskupo kepurės. Cezaris išvyko į Paryžių, ten susirado žmoną ir tapo kunigaikščiu.

Popiežiaus sūnui sugrįžus į Italiją, šeima ėmėsi tolimesnių veiksmų galiai įtvirtinti. Planas paprastas – palenkti visas kaimynines karalystes ir padaryti pavaldžias Bordžijų klanui. Kad to pasiektų jie ėmėsi visų priemonių – nesuskaičiuojamų nužudymų ir neteisėtų žemės pasisavinimų. „Kiekvieną naktį yra nužudomi penki ar šeši vyrai – tarp jų dažniausiai įtakingiausias pareigas bažnyčioje užimantys nariai.“, – apie padėtį Italijos miestuose išsigandęs rašė Venecijos ambasadorius.

Cezaris palikdavo neišdildomą įspūdį visiems jį sutikusiems – ne tik dėl to, kad negydomas sifilis iškraipė jo veidą, ir viešumoje jis rodydavosi tik su kauke, ne mažiau žmonėms įdomi buvo nevaldoma jo energija, kuri neturėjo ribų, ir drąsa, kuri buvo absoliuti. Taip pat iš tėvo jis paveldėjo beribę meilę moterims. Trumpo gyvenimo metu jis po savęs paliko bent vienuolika neteisėtų atžalų.

Norint geriau įsivaizduoti kaip laiką leido popiežiai galite įsivaizduoti tokią sceną, apibūdinančią Bordžijų laisvalaikį: „Sekmadienio vakare Donas Cezarijus Bordžija vaišino svečius vakariene. Taip pat jiems buvo parūpintos 50 prostitučių, kurios po valgio vyrams šoko. Iš pradžių apsirengusios… Vėliau jau ir nusirengusios… Popiežius, Donas Cezarijus ir Donna Lukrecija – visi stebėjo moteris. O vėliau prasidėjo žaidimas – vyrai, kurie daugiausiai kartu galėjo su prostitutėmis permiegoti, kurie turėjo daugiausia potencijos… išlošė piniginius prizus.“

Tikima, kad popiežių Aleksandrą 6-ąjį į aną pasaulį pasiuntė maliarija, o neužilgo paskui jį iškeliavo ir žiaurusis jo įpėdinis Cezaris.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: