Ne vardan verksmų einama daryti pokyčių valdžioje, o vardan laimės ir džiaugsmo. Tai esminis tikslas, kuriuo rūpintis reikia - juk tiktai gerai gyvenantys žmonės gali džiaugtis nuoširdžiai, be kartėlio širdyje. Štai čia ir matome naują vaizdą.

Labai trumpai* noriu parašyti apie internetų kandidatą – Skirmantą Tumelį. Ir apie Liberalų Sąjūdį. Apie tai, kiek laimėta, ką tie rezultatai, mano manymu, reiškia ir t.t.. Taip ar anaip, aš balsavau už šiuos kandidatus, tad reikia įvertinti, kiek daug laimėjom.

Liberalų Sąjūdis kyla viršun

Liberalų Sąjūdis, lyginant su ankstesniais rinkimais, pakilo į viršų. Aš neatsimenu kito atvejo, o kad viena iš valdančių partijų būtų šoktelėjusi – rinkimų švytuoklė visgi daro savo. Ir čia turime neįtikėtiną sėkmę. Per ankstesnius Libsąjūdis gavo ~5 procentus balsų ir vos praėjo rinkiminę kartelę, o dabar – gavo ~8 procentus. Rinkiminė švytuoklė iš visų valdančių atima, tačiau libsąjūdžiui tai nesuveikė. Ką tai reiškia?

Spėju, kad tai šiokia tokia rinkėjų segmento ypatybė: libsąjūdis taikosi į tuos, kas turi daugiau smegenų, geriau viską atsimena ir moka naudotis internetais (o internetas daug lėčiau užmiršta nuodėmes – tai visgi ne popierius). Ir rezultatas akivaizdus – tris visai pozityvius ministrus turėjusi partija atitiko savo rinkėjų lūkesčius. Tai visiškas laimėjimas, nors Libsąjūdis ir turės eiti į opoziciją.

Gal giliausias klausimas – ar Liberalų Sąjūdis sugebės atlaikyti būsimus 4 metus opozicijoje? Šitai labai nelengva. Opozicinės partijos paprastai skilinėja, neretas tokių partijų narys susigundo valdančiųjų pasiūlymais, o patys opozicionieriai pas save dažnai priima visokius prisiplakėlius.

Sena liberalių partijų praeitis rodo, kad pagunda daryti nerišlius veiksmus – didelė, ypač kai nekurie būna įpratę teisinti savo nesąmones demagogijomis apie tai, esą liberalumo esmė – kai seimūnas gali dėt ant bendrų interesų. Eligijus Masiulis kalba apie tai, kad jungs liberalus protingai ir aš tikiuosi, kad viena iš didžiųjų vadybos problemų nepagadins reikalo.

Ilgalaikis planavimas šiai partijai gali atnešti labai didelę sėkmę: liberalų šalininkai turi geresnę atmintį, geba sieti priežastis su pasekmėmis, tad čia lemia protingumas. Ir internetai. Ir kai kurios kitos įdomybės, kurias ir pažiūrėkim.

Libsąjūdis ir liberalcentristai

Liberalų Sąjūdžiui šitie rinkimai tampa labai gera pamoka: bandymas atsiriboti nuo nerišlios liberalų praeities bei visiškas atsiskyrimas nuo Liberalų ir Centro Sąjungos tapo vienu iš esminių lemiančių veiksnių.

Kai kurių žmonių gan apšnekamas pigus scenarijus (apie kurį vogravo Algis Čaplikas), kad apsijungus liberalams ir liberalcentristams, esą būtų gauta daugiau balsų – tai tiesiog realijų nesuvokimas. Libcentristai tesurinko du procentus – vos porą kartų daugiau, nei Algirdo Paleckio vedamas Frontas. O ir tuos daugiau kaimo vietovėse ir iš tų, kas libcentristus painioja su paksuoliais (pastarieji gi anksčiau vadinosi liberaldemokratais).

Po Algio Čapliko ir Raimundo Palaičio pokštų libcentristai tapo grupe žmonių, kurie buvo palikti valdžioje vien tik tam, kad Vyriausybė negriūtų. Tokie žmonės neša neigiamus balsus savo partijoms.

Algio Čapliko svaigimai apie 15 procentų – tai kliedesys, primenantis bobutes, kurias antenos psichotronais spinduliuoja. Jungtinis sąrašas ar apsijungusi partija greičiausiai būtų neperėję 5 procentų barjero. Galiu tik papranašauti: kituose rinkimuose į Seimą libcentristams teks prisijungti prie paksuolių.

Sąjungoje su libcentristais Libsąjūdis būtų nesumažinęs balsų kiekio libcentristams, tačiau pačiam Libsąjūdžiui tai būtų reiškę maždaug pusę nusisukusių rinkėjų (įskaitant ir mane – jei čaplikinės viltys būtų pasiteisinusios, netgi ponas Skirmantas būtų praradęs mano balsą). Negana to, draugystės su čaplikiniais būtų labai sustiprinę trintį su konservatoriais, kas irgi nebūtų pridėję balsų (čia verta prisiminti, kad kai kurie trumpesnio proto konservatoriai ir taip žaidė prieš Libsąjūdį, tapatindami šiuos su libcentristais).

Trumpai tariant, apsivalymas Liberalų Sąjūdžiui davė neįtikėtinai daug naudos. Tačiau galima tik numanyti, kiek politinio spaudimo reikėjo atlaikyti Eligijui Masiuliui, kuris padarė teisingiausią sprendimą. Prisiminkim dar kartą – už Libsąjūdį balsuoja tie, kas turi gerą atmintį, daug smegenų ir moka naudotis internetais. Todėl atsiribojimas nuo libcentristų tapo svarbia laimėjimo priežastimi.

Libsąjūdis ir konservatoriai

Juntama dalis rinkėjų, kuriems teko rinktis tarp konservatorių ir liberalų, rinkosi liberalus vien todėl, kad išvengtų klerikalinių myžčiojimų į lėkštę (taip, priešrinkiminis ponios Vilijos Abramikienės pareiškimas jai pačiai gal ir atnešė balų, tačiau TS-LKD tai pakenkė akivaizdžiai). Tarkim, tai Libsąjūdžiui reitinge pridėjo procentą ar du, bet turint omeny, kad partija ir taip vos keliais procentais tepakilusi virš barjero – tai reikšminga.

Galim čia pastebėt ir kitą reikalą: Libsąjūdis, būdamas vienintele partija su aiškiai tolerantine pozicija dėl visokių mažumų, nuvarė į TS-LKD tuos, kam ta tolerancija nepatiko. Kadangi didesnė dalis tų, kas renkasi pagal ideologiją, ekonomikoje bei valdyme nesigaudo, šitas pasidalinimas ir vieniems, ir kitiems davė tiktai pliusų – juos rinkosi tie, kas kitu atveju galėjo balsuoti už visokias smulkias partijėles. Kitaip tariant, žaidimas čia nebuvo vienpusis.

Kadangi dalis rinkėjų abejojo, ar Libsąjūdis išvis praeis, neabejotinai veikė ir atvirkščias scenarijus – kai konservatoriai perima rinkėjus iš liberalų. Tarkim, tai irgi nedidelis skaičius – procentas ar du, bet sudėjus vienus procentus su kitais, gauname įdomią situaciją, kur Libsąjūdžio praėjimas ar nepraėjimas priklausė nuo santykių su konservatoriais. Maždaug 3-4 procentinių punktų potencialas galėjo baigtis tuo, kad Libsąjūdis būtų neperžengęs 5 procentų barjero. Bet gerai susidėsčius, Libsąjūdis praėjo.

Galima tarti, kad nors ir nelabai koordinuotai, bet visgi abi partijos rinkimuose sužaidė drauge: jos tiek gerai sutarė Vyriausybėje ir Seime, kad bent jau daugiamandatėse sugebėjo nesusikirst. Ir čia yra didžiulis laimėjimas ne tik liberalams, bet konservatoriams: vietoje to, kad gautų procentu-dviem daugiau (t.y., kokias porą papildomų vietų Seime), jie gavo ištisą juos rimtai palaikančią partiją.

Reziumuojant apie Liberalų Sąjūdžio rezultatus

Galim pastebėti, kad du geri žaidimai smarkiai lėmė Liberalų Sąjūdžio sėkmę: viena vertus, kartu su konservatoriais jie pasididino sau balsus keliais reitingo procentais, antra vertus, atsiribodami nuo libcentristų, jie irgi sau prisidėjo daug balų. Prastas žaidimas būtų pasibaigęs tuo, kad liberalai būtų prisiminę senas patirtis, kai išvis negaudavo vietų Seime.

Visgi labiausiai lėmusiais faktoriais tapo išskirtinai ryškūs Liberalų Sąjūdžio ministrai. Apie tai, kiek šiai partijai davė Remigijus Šimašius, jau tapęs kultine figūra internetuose – kalbėti neverta. Šuolis partijoje iš 5 vietos sąraše į 2 – kalba už save. Gintaras Steponavičius buvo palaikomas tų, kas bent kažkiek nujaučia apie tai, kas dedasi švietimo sistemoje ir iš kur ta nesuvokiama pelkė atsiradusi. Eligijus Masiulis, nors ir ne taip išsiskyrė ministravimu, visgi padarė Lietuvos Paštą. Tai irgi daug ką sako.

Jei jau prakalbom apie ministrus, verta vėl palyginti Liberalų Sąjūdį su libcentristais: Aplinkos apsaugos ministras Gediminas Kazlauskas tesurinko 800 balsų daugiamandatėje. Dvigubai mažiau, nei Skirmantas Tumelis (taip, internetų kandidatas turi didesnę įtaką už ministrą). Kiti libcentristų ministrai irgi nepasižymėjo dideliais balsų kiekiais. Artūras Melianas, daugiausiai balsų surinkęs libcentristų ministras, valdęs vieną iš daugiausiai lemiančių ministerijų, gavo apie 2500 balų. Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys – irgi panašiai. Libsąjūdžio ministras Remigijus Šimašius gavo net dešimt kartų daugiau, nors valdė bene mažiausiai galinčią pasireikšti Teisingumo ministeriją.

Pasikartosiu dar kartą: Liberalų Sąjūdis buvo fenomenalus. Gauti daugiau balsų, esant nepalankiai rinkiminei švytuoklei – tai tiesiog neįtikėtinas rezultatas.

Skirmantas Tumelis: pirmas internetų blynas

Skirmantas Tumelis, kandidatas iš internetų, politiku tapo vos prieš kelis mėnesius(!!!). Aišku, internetams jis buvo žinomas ir anksčiau – tai ir supertėtis (vienintelis vyras blogeris, nesibodintis rašyti apie lotuliukus), ir žmogus, turintis nepaprastą humoro jausmą, ir šiaip figūra, smarkiai pasireiškusi keliant viešumon Vilniaus šilumenininkų fufelius bei stabdant ACTA.

Daugeliui šis blogeris buvo kaip indikatorius, rodantis internetų įtaką rinkimams. Ar gali įvairūs internautai tiesiog šiaip imti ir į Seimą iškelti žmogų, kuris neturi jokios politinės praeities, yra visiškai iš kito, nepolitinio pasaulio? Ar yra šansų kandidatui, kuris tiesiog neturi jokių pinigų rinkimams? Ar išvis įmanoma, kad jau internetai lemtų politiką?

Minčių čia kyla įvairių. Viena vertus, Skirmantas Tumelis į Seimą nepakliuvo. Tai yra faktas, kuris internetžmogiams sako aiškiai: mūsų įtaka dar pernelyg menka, netgi kai mes šimtais susiburiam. Antra vertus, Skirmantas Tumelis surinko apie 1600 reitingo balsų. Tai yra daug. Tai yra velniškai daug tokiam kandidatui, kurio numeris visiškai neįsimenamas ir kurį Libsąjūdžio sąraše pastebėti buvo neįmanoma, netgi tikslingai ieškant (taip, aš rinkimų būdelėje bandžiau atrasti, nors ir žinojau numerį atmintinai – prireikė gal kokios minutės).

Palyginimui, toksai Darius Ulickas iš Darbo partijos, tapęs 18 porinkiminiame reitinge ir pakliuvęs į Seimą per sąrašą, surinko apie 3000 balų. Ir jo aš išvis jokiuose internetuose nemačiau. Aš netgi nemačiau, kad kas nors jį kur nors būtų kaip nors paminėjęs. Toje pat Darbo partijoje esantis Stanislovas Tomas, turintis jau gana seną politinę patirtį ir rimtą DP finansavimą, būdamas Skirmanto Tumelio konkurentu Kaišiadoryse, tesurinko 787 reitingo balsus ir pakliuvo į 61 vietą savo partijos sąraše.

Ponai ir ponios, čia mums reikia pasakyti dar vieną dalyką: Skirmantas Tumelis, dirbdamas su faktiškai nuliniu biudžetu, remiamas draugų ir juo pasitikinčių internautų, tapo stebuklu. Ir stebuklą padarėme mes, nusprendę jį palaikyti. Mūsų pasaulis keičiasi. Mes visgi jau imame lemti politiką.

Skirmanto Tumelio poslinkis Liberalų Sąjūdyje

Partijos viduje Skirmanto Tumelio šuolis yra neįtikėtinas: iš absoliučiai nieko nereiškiančios 102 vietos jis pakilo į 24 vietą Liberalų Sąjūdžio sąraše. 102 vieta – kaip tik pats blogumas, nes jau visai paskutinės, 137-141 vietos surenka po kelis šimtus gailesčio balsų, o ir šiaip, pačiame sąrašo gale esantys kandidatai yra pastebimi lengviau – žmonės žiūri į pradžią ir dar truputį į pabaigą. Tuo tarpu 102 – tai yra tiesiog nematoma vieta. Taigi, iš tokios duobės, kaip 102, pakilti į reikšmingiausių partijos figūrų tarpą – tai yra įspūdinga. Peršoktos 78 vietos, iš užpečkio – tiesiai į viršūnę, kur į Seimą jau galima būtų praeiti, jei švytuoklė būtų palanki.

Nuo Skirmanto Tumelio atsiliko tokios svarbios Liberalų Sąjūdžiui personos, kaip trikartinis Seimo narys Gintaras Šileikis (partijos iždininkas, jei atmintis nemeluoja?), dukartinis Seimo narys Audrius Endzinas ir vienkartinis Seimo narys Laimontas Dinius. Taip pat aplenkti buvo Alina Velykienė (Klaipėdos savivaldybės tarybos narė), Marijus Kaukėnas (Utenos savivaldybės tarybos narys, gavęs 20 reitingą partijos viduje) Simonas Kairys (Kauno savivaldybės tarybos narys, viena iš ryškesnių jaunų partijos figūrų) ir Stasys Vainoras (Skuodo savivaldybės tarybos narys, gavęs net 18 reitingą partijoje).

Liberalų Sąjūdžio rinkėjai didžiule dalimi yra internetuose, o internetai auga (ir čia turiu omeny ne kokį nors absoliutinį augimą, o tai, kad žmonės vis geriau išmoksta naudotis įvairiais skirtingais informacijos šaltiniais). Per praeitus Seimo rinkimus mano skaitytojų ratas buvo maždaug 10 kartų mažesnis, nei dabar. Aš, žinoma, esu tik menkas žiurkėnas ir sprendžiu pagal save, bet spėju, kad augimas nesustos. Ir kiti augs taip pat. Ir tų palaikančių blogerių bei kitų internautų daugės. Ir šiaip žinomumas per 4 metus išaugs. Todėl per kitus rinkimus Skirmantas Tumelis jau gali gauti ne 1600 balsų, o 16000, pakliūdamas į kelių dešimčių žinomiausių Lietuvos politikų tarpą.

Vėlgi, turint omeny, kad per kitus Seimo rinkimus Liberalų Sąjūdžiui dar ir švytuoklė bus palanki, galim poną Skirmantą iš anksto pasveikinti su būsima Seimo nario po 4 metų. Negana to, galim netgi pažadėti jam ministro portfelį. O čia jau rimtesnis klausimas: kokios srities ministru ponas Skirmantas bus? Kaip manote, kur jis galėtų daugiausiai naudos atnešti visuomenei? Kadangi jis internetžmogis, tai mes, būdami jo rinkėjais, čia jam galim iš anksto nurodyti, į kokias sritis jis turėtų pasigilinti.

———-

* Norėjau trumpai, bet tai nereiškia, kad trumpai gavosi.

Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: