Albumas vis dar yra rimčiausias muzikanto pareiškimas apie save, net ir šiandien, kai muzikos industriją į priekį varo singlai ir vaizdo klipai.
Kas išleido geriausius albumus 2013-aisiais? Įtakingiausi leidiniai sako: „Daft Punk“, Kanye West, „Vampire Weekend“, galbūt „Arcade Fire“, kai kam – „My Bloody Valentine“ ar David Bowie. Ir tai tikrai yra aukščiausių vietų verti pasirinkimai. Bet jei nors paviršutiniškai domitės šiuolaikine muzika, šiuos albumus, ar bent jau apie jų egzistavimą, jau girdėjote. Paruošiau dešimtuką ne mažiau vertų dėmesio, kuriuos galėjote praleisti.
Savages – Silence Yourself
Šiemet debiutinį albumą „Silence Yourself“ išleidusios londonietės „Savages“ gyvena pagal savo taisykles. Laikmečiu, kai roko grupės mieliau žaidžia su gitarų efektais, bandydamos išgauti ką nors gilaus ir prasmingo, „Savages“ groja tiesmukai, hyperenergingai ir piktai. Kai debiutuojantys muzikantai džiaugiasi kiekvienu internete atsiradusiu fanų video iš jų koncertų, „Savages“ pasakė aiškiai – nenorime, kad mūsų koncertai būtų filmuojami, norime, kad žmonės klausytųsi muzikos, o ne žiūrėtų į telefono ekraną. Kai daugelis grupių debiutuoja dar tik ieškodamos, kokią žinutę pasauliui jos gali atnešti, „Savages“ iškart prisistatė su savo gotišku įvaizdžiu ir antivartotojiška-feministine filosofija. Kai daugelyje panašaus žanro grupių groja vaikinai, visos „Savages“ narės yra merginos.
Žinoma, į visa tai nekreiptume dėmesio, jei „Savages“ muzika būtų nieko verta. Tačiau tokie „Silence Yourself“ kūriniai kaip „Husbands“ ar „She Will“ yra per daug triuškinantys, kad paliktų abejonių. Muzikos pasaulis seniai nematė tokio debiuto.
Charli XCX – True Romance
2013-ieji buvo tie metai, kai vaikai, augę su „Spice Girls“ ir „Backstreet Boys“, paauglystėje perėję prie individualiai atrastų muzikos žanrų, o dabar gavę tokius įrankius kaip „YouTube“ ar „Spotify“, čia pat atveriančius praktiškai visas kada nors parašytas dainas, pradeda muziką kurti patys.
To rezultatas – skirtingų subžanrų ir skirtingų dešimtmečių inspiracijas sujungianti ir šį tą visiškai naujo pasiūlanti popmuzika. CHVRCHES, Sky Ferreira, „AlunaGeorge“ – visi jie yra šios unikalios simbiozės kūrėjai.
Jungtinės Karalystės dainininkė ir dainų autorė Charli XCX atrodo labiausiai neatrasta iš šios kompanijos, nors jos parašyta, tik kad švedų duetui „Icona Pop“ padovanota daina „I Love It“ ir yra beprotiškai populiari.
Debiutinis Charli XCX albumas „True Romance“ – stilingas, supermodernus interneto kartos įrašas, kurio dainos yra įdomesnės už daugelį per radiją girdimų hitų, bet kartu tinkamos per tą patį radiją groti.
M.I.A. – Matangi
Kaip didžiausią dabartinio hiphopo novatorių daug kas įvardiją Kanye West, bet, su visa pagarba genialiam Kanye narciziškumui, aš balsuoju už M.I.A. (Nieko bendra su Lietuvos atlikėja Mia). Šiemet išleistas trečiasis jos albumas „Matangi“ turi tiek fantastišką, dar pernai sausį šokdinusią dainą „Bad Girls“, tiek ne tokias radijai draugiškas, bet dėl to tik dar įdomesnes „Bring The Noise“, Y.A.L.A. ar „Come Walk With Me“. Tai ypač intensyvus, vietomis sunkiai klausomas, bekompromisis įrašas, tiesiai tau į smegenis pumpuojantis jėgą. Klausykis M.I.A. ir pasijusi saugus.
Gera žinia – tai net ne stipriausias jos albumas.
Jon Hopkins – Immunity
Elektroninei muzikai metai praėjo puikiai: nenuvylė nei sugrįžę veteranai „Daft Punk“. „The Knife“ ar „Boards of Canada“, nei naujokai, pavyzdžiui, „Disclosure“. Verta išgirsti visų jų šiųmečius įrašus, jei to dar nepadarėte.
Vis dėlto, į dešimtuką traukiu Londono elektroninės muzikos prodiuserį Jon Hopkins ir jo darbą „Immunity“. Sakyti, kad albumas yra kaip kelionė, yra banalu. Bet kokia kelionė šis įrašas yra! Hopkins kaip už virvučių tampo klausytojo emocijas, duodamas ir teisingų garsų, ir, ko dažnai elektroninėje muzikoje pritrūksta, kabinančių melodijų.
Rhye – Woman
It’s one of those pretty… Summer, summer days. Patys „Rhye“, alternatyvaus R&B kūrėjai iš Kalifornijos, vienoje iš albumo dainų pasako, kaip šis įrašas skamba. Niekas šiemet apie meilę nedainavo taip tyrai.
These New Puritans – Field of Reeds
Klausydamasis britų artrokerių „These New Puritans“ kartais nesupranti, ar tai, ką girdi, yra pasakiška, ar tik pasakiškai pretenzinga. Bet renkuosi pirmąjį variantą.
Tai grupė, turinti individualų muzikinės estetikos supratimą ir visišką jos kontrolę. Jeigu jie šiemet išleido beveik akademinės muzikos albumą, vadinasi, jog toks buvo jų apsisprendimas. Ir nesvarbu, kad taip jie sau uždarė duris į topus ir prarado daugiau senųjų klausytojų negu gavo naujų.
Tiek už ambiciją, tiek už hipnotizuojantį jos išpildymą „Field of Reeds“ yra vienas stipriausių metų įrašų. Ir vienas labiausiai neįvertintų.
MC Mesijus – Paskutinis repo albumas
Šiemet nemačiau kūrybiškesnio lietuviško albumo (na, nebent Šventinio Bankucheno „Mazuto vonia“. Visiškai rimtai!). Monotoniškoje mūsų hiphopo scenoje MC Mesijus šviečia tiek žaismingiausia lyrika, tiek taikliausiai laikmetį dokumentuojančia tematika – nuo ekologijos problemų iki pornografijos tinklalapių.
Daug kur ties absurdo riba balansuojantis „Paskutinis repo albumas“ gali skambėti kaip bajeris, bet čia ir yra šio įrašo stiprybė. MC Mesijus nėra toks reperis, kokius Lietuvoje įprasta matyti. Tiesą sakant, galbūt jis visai ne reperis, o postmodernaus meno kūrėjas savo žaidimų aikštele pasirinkęs hiphopo muziką. Bet kokiu atveju, tai yra daug įdomiau, negu repuoti įsivaizduojant, kad Vilnius yra Bronksas, kad aplink siaučia gangsteriai, o kiekviena minutė gali būti paskutinė. Negali.
Kacey Musgraves – Same Trailer, Different Park
Man patinka nervinti rokerius ilgais plaukais, tad čia specialiai jiems – begėdiškai pop’iškas bene ryškiausios šių metų country (!) muzikos debiutantės Kacey Musgraves darbas. Ji dainuoja apie laisvą meilę ir tai, kad gyventi reikia taip, kaip nori. Visa tai įvelka į tokias melodijas, kad patiks ir jūsų tetai, ir į darželį einančiam broliui.
Šią atlikėją atradau per JAV radiją NPR, kur trys prie mikrofonų sėdėję kritikai vienas už kitą labiau ją gyrė. Tai pakartoti Lietuvoje būtų sudėtinga, nes garsiai pasakyti, kad tokia muzika mėgaujiesi vis dar yra tabu. Bet tai jau mūsų, ne Kacey problema.
Waxahatchee – Cerulean Salt
2013-ieji muzikai buvo įdomūs tuo, kad daugelis šiais metais išleistų albumų neskambėjo kaip šio laikmečio įrašai. Bet čia ir yra visas triukas: skambėjimas kaip iš neaiškaus laikmečio ir yra 2013-ųjų garsas. O jei tiksliau – viso dabartinio dešimtmečio.
Bruklinietė Waxahatchee nuostabiai šią tendenciją reprezentuoja. Jos debiutas „Cerulean Salt“ yra 90-ųjų amerikietiško indipopo įrašas, skambantis taip, tarsi būtų sugrotas vienu bandymu čia pat atlikėjos kambaryje. Tai labai nostalgiškas, truputį liūdnas ir nė kiek nesuvaidintas albumas. Beveik gali jausti, kad Waxahatchee jį įrašė specialiai tau. Į kasetę.
Deeper Upper – Structures (EP)
Kaip ir pernai, sąrašą užbaigiu Lietuvos grupės EP’u. Vilniečių „Deeper Upper“ albume „Structures“ – tik keturios dainos, tačiau jos yra per daug svarbios, kad nebūtų paminėtos.
Kalbant tiesiai – Lietuvos roko istorijoje nežinau grupės, kuri turėtų profesionalesnį įrašą nei „Structures“. Tiek pačios dainos, tiek jų išpildymas studijoje yra visiškai kita lyga nei esame įpratę girdėti iš vietos grupių.
Albumo įrašus atlikę šiemet oficialiai startavusioje Vilniuje esančioje studijoje „Ymir Audio“ (joje šeimininkauja Norvegijos-Lietuvos grupės „Rasabasa“ nariai) „Deeper Upper“ vaikinai savo jau gerai įvaldytą tamsų postpankišką garsą praturtino sintezatoriais, suteikė jam daugiau atmosferiškumo ir galios, tarsi grotų stadione tūkstantinei miniai. Lietuvos gitarinėje muzikoje tai – nauja, tarptautinio standarto kartelė.
Praėjusiais metais aprašytieji „ReedNoBrass“, deja, jau išsiskirstė. Tikiuosi, kad „Deeper Upper“ tai nenutiks. Jei taip – kitais metais jokių EP‘ų pabaigai.
