Pastaruoju metu tęsiasi puolimas prieš urėdijas. Dažnas gyventojas manęs klausia: ar tikrai, būdami valdžioje, jūs pajėgsite atsispirti verslininkams, kurie šiandien viešai demonstruoja didžiulį norą išdraskyti, privatizuoti didžiausią Lietuvos turtą – valstybinius miškus. Iš tiesų, valstybinių miškų likimas blaškomas jau daugelį metų: nuolat puldinėjamos urėdijos, miškininkai nepagrįstai kaltinami, bandoma “įpiršti” vienokias ar kitokias reformas, griaunančias miškų sistemą.
Dar taip neseniai buvo siūloma reorganizuoti miškų valdymo tvarką, iš dabar veikiančių keturiasdešimt dviejų miškų urėdijų paliekant devynias, ar netgi vieną monopolinę valstybės įmonę. Neva tuomet būtų efektyvesnė medienos prekybos sistema, vieninga investicijų politika. Tokius norus bei tokias reformas siūlo ne mūsų miškų specialistai ar mokslininkai, to siekia stambieji perdirbėjai turėdami aiškų tikslą – kuo mažiau pardavėjų, tuo lengviau susitarti dėl medienos kainos, tuo lengviau išstumti iš rinkos smulkųjį verslą ar privatizuoti miškus.
Šiandien pamačius, kad reforma nejuda norima linkme, griebiamasi apgaulingos taktikos: vienos institucijos paskelbia, kad valstybinius miškus privatizuoti būtina, tuo tarpu kitos, pasinaudodamos šia sumaištim, rengia valstybės įmonių veiklą reglamentuojančius teisės aktų projektus, kuriuose numatyta supaprastinta valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarka. Valstybines įmones miškų urėdijas reorganizavus į akcines bendroves, jos automatiškai prarastų patikėjimo teisę valdyti valstybinės reikšmės miškus, urėdijose dirbantieji negalėtų vykdyti valstybinių miškų pareigūnų funkcijų bei tenkinti viešuosius interesus, teikti viešąsias paslaugas – toks žingsnis būtų ypač žalingas miškams.
Įgyvendinę panašias reformas mūsų kaimynai latviai šiandien griebiasi už galvų: jie jau svarsto kaip atstatyti buvusią sistemą, kaip atkurti iškirstus brandžius valstybinius miškus. Mes turime mokytis iš kaimynų klaidų, o ne aklai pasitikėdami lipti ant to pačio grėblio, kurį siūlo didieji perdirbėjai. Ar tikrai mes šiandien turime griauti gerai veikiančią miškų sistemą?
Urėdijose ir girininkijose dirbantys miškų specialistai profesionaliai prižiūri mūsų miškus. Šiandien didėja šalies miško plotai ir jų medienos tūriai – nuolat vykdant miškingumo didinimo programą įveista daugiau nei 10 000 ha papildomai naujų miškų, beveik 20 proc. šalies medynų yra brandūs. Miškuose nuolat diegiamos naujos ekologiškos technologijos, kurios patogios ir miškui, ir jį prižiūrintiems bei čia besilankantiems žmonėms.
Miškų urėdijoms išduoti tarptautiniai sertifikatai rodo, kad valstybiniuose miškuose ūkininkaujama pagal tvaraus ir subalansuoto miško principus. Urėdijos atlieka įvairius miško priežiūros ir ūkinius darbus, augina sodmenis, atkuria bei įveisia miškus, prižiūri želdinius, saugo miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų, neteisėtų kirtimų, stato ir prižiūri miškų kelius, konsultuoja privačių miškų savininkus ir t.t. Taip pat skiria didžiulį dėmesį ekologiniam bei aplinkosauginiam Lietuvos žmonių švietimui ir tam atlikti miškininkai nereikalauja jokių papildomų lėšų iš valstybės biudžeto – priešingai, sumoka į valstybės biudžetą vyriausybės nustatyta tvarka privalomuosius atsiskaitymus už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, kaip mokestį už valstybinių miškų (medienos) naudojimą.
Sunkmečiui miškininkai ruošėsi iš anksto: pasirodžius pirmiesiems nuosmukio požymiams, generalinė miškų urėdija patvirtino veiksmų planą, kaip galima būtų suvaldyti sunkmetį. Miškų urėdijų darbuotojai užuot mitingavę ir priešinęsi pirmieji suvokė šį laikotarpį, solidarizavosi, sutiko su darbo laiko trumpinimu, faktiniu darbo užmokesčio mažėjimu.
Iškilus pavojui valstybinių miškų išlikimui, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija pritarė mano ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno parengtai rezoliucijai dėl valstybinių miškų išsaugojimo. Rezoliucijos projektas yra įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate, dėl jo bus balsuojama pavasario sesijoje.
Aš tikiu, kad mes, būdami valdžioje, laikysimės principo, jog miškai – tai nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms. Juolab, kad nė vienoje Europos sąjungos valstybėje valstybiniai miškai neprivatizuojami, priešingai – iš privačių miškų savininkų jie išperkami.
