Partijų veikloje Lietuvoje dalyvauja vos apie 5% Lietuvos žmonių. Sociologinių apklausų duomenimis jau nebe pirmus metus partijos ir iš jų sudarytas Seimas kelia mažiausiai pasitikėjimo visuomenei. Paprastai ši situacija yra aiškinama prastu parlamento darbu, mažu partijų dėmesiu rinkėjams ir dėl to susiformavusiu atotrūkiu, rinkiminių pažadų nevykdymu, korupcijos atvejų ir kitų skandalų dažnumu. Negalima neigti šio aiškinimo teisingumo, tačiau kartu tikėtina, kad jo nurodomos priežastys yra tik sistemos sudedamosios dalys, o ne visuma. Kad geriau tai suprastume, turime gilintis į kolektyvinę šalies pasąmonę ir joje glūdinčius archetipus.
Tradicijos nebuvimas
Pažvelgus į praeitį galime pamatyti, kad politika Lietuvoje, bent jau nuo valstybės susiformavimo, buvo mažumos užsiėmimas. Visų pirma tai pasakytina apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Padėtis kiek pasikeitė bajorų respublikos – bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės – egzistavimo laikotarpiu. Tačiau netgi nepaisant to, kad šios valstybės bajorų luomas buvo santykinai didžiausias Europoje, o Lietuvos statutai laikomi vienais pažangiausių dokumentų to meto Europoje, politika visvien išliko mažumos privilegija. Dalyvavimą kiek išplėtė gegužės 3-osios Konstitucija, tačiau ji veikė labai trumpai. Vėliau sekė carinės Rusijos okupacijos laikotarpis, kai politinės veiklos galimybės neteko net ir mažuma. Kartu reikia pažymėti, kad tiek ikicariniu, tiek Rusijos imperijos valdžios laikotarpiu dėl egzistavusios baudžiavos didžioji dalis krašto gyventojų buvo įpratę vien paklusti primestai valdžiai bei neturėjo realios galimybės įgyti bent minimalaus išsilavinimo, kuris taip pat yra būtina politinio dalyvavimo sąlyga. Ir nors po baudžiavos panaikinimo situacija pagerėjo, dėl tuometinės politinės padėties (visų pirma – lietuviškos raštijos draudimo ir svetimakalbės švietimo sistemos) įgyti išsilavinimą ir toliau liko problematiška.
Tik XXa. jau galima vadinti lietuviškų partijų amžiumi. Kūrėsi ir veiklą pradėjo jos dar okupacijos metais, o po nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais pradėjo formuotis reali valstybės politinė sistema, beveik visą demokratijos laikotarpį dominuota krikščionių demokratų. Vis dėlto šis laikotarpis taip pat pasižymėjo ne itin dideliu stabilumu bei elementarios politinės kultūros stoka. Kaip bebūtų, 1918-1926-ųjų laikotarpį galima vadinti bene vieninteliu, iš kurio lietuviškosios politinės partijos gali kildinti savo valstybinės veiklos tradicijas. Tačiau vėlgi pažymėtina, kad aktyvus dalyvavimas partinėje veikloje visų pirma buvo išsilavinusiųjų privilegija, o tokių tebebuvo santykinai ne itin daug. Likusi tautos dalis naudojosi tik pasyvia rinkimų teise.
Diskreditacijos laikotarpis
Po A.Smetonos diktatūros įvedimo partijų veikla buvo sąmoningai diskredituojama. Netgi valdančioji politinė jėga neatsitiktinai pavadinta Tautininkų sąjunga, taip atskiriant ją nuo partijų. Anot paties A.Smetonos, „Ji vertina reikalus ne iš dalies, o iš visumos, taigi ji šiuo atžvilgiu liberalinėms partijoms ne konkurentas, o antipodas“. Dėl minėtojo menko stabilumo demokratinė santvarka laikoma netgi žalinga: „Daug kas norėtų atgaivinti buvusį Seimą. Bet ar mūsų tauta su juo neatsidurtų vėl netvarkon, iš kurios buvo išgelbėta savo laiku? <…> Argi nebūtų pavojinga vėl atkristi demagogijos kratinin, kuris sunaikintų priaugusį tautiškos kultūros lobį?“
Čia reikia atkreipti dėmesį ir į konotacijas. Daugeliui lietuvių bajorų respublika asocijuojasi su visiška anarchija, atvedusia valstybę į pražūtį, tarpukario demokratija neretai tiesiog primirštama arba taip pat iškeliamos jos neigiamybės, tuo tarpu A.Smetonos diktatūros laikotarpis idealizuojamas kaip tvarkos ir klestėjimo periodas. Nesigilinsime, kiek šiek įvaizdžiai teisingi, nes tai viršija aptariamos temos apimtį. Tačiau pastebėtina, kad minėtosios konotacijos demokratijai toli gražu nėra palankios.
A.Smetonos diktatūrą nutraukė prasidėjęs pasaulinis karas ir gana gėdinga kapituliacija neiššovus nė šūvio. Po karo sekė tarybinės okupacijos laikotarpis, kartu susijęs ir su vienintele Lietuvos istorijoje masine partija – komunistų partija. Tačiau dėl savaime suprantamų priežasčių šis laikotarpis ne sustiprino, o tik dar susilpnino lietuvišką partinę tradiciją. Kaip niekad stipriai partija buvo suvokiama kaip visiškai svetimas, netgi represinis, darinys, o narystė joje, paprastai būdama ne laisvo apsisprendimo, o privalomas dalykas, nutrynė partijos ir asmens vertybinių nuostatų ryšį. Kaip rodo sociologų atliekami tyrimai, tokia narystė, net ir praėjus beveik dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo, vis dar atbaido ją patyrusius nuo dalyvavimo bet kokių organizacijų (net nepartinių) veikloje. Be to, nesant alternatyvų, pats žodis „partija“ tapo daiktavardžiu, nurodančiu vienintelę politinę jėgą – komunistų partiją, o tai reiškia, net ir pats žodis, nekalbant jau apie reiškiamą sąvoką, apaugo neigiamomis asociacijomis.
Praktinių procesų laikotarpis
Per daug nenukrypstant nuo tiesos galima teigti, kad visas betarpiškas dabartinės kartos realaus partinio gyvenimo patyrimas yra susikaupęs nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Be jau minėtų problemų: prasto parlamento darbo, mažo partijų dėmesio rinkėjams ir atotrūkio tarp rinkėjų bei renkamųjų, rinkiminių pažadų nevykdymo ir skandalų, reikėtų pridėti ir dar kelias: didelę fragmentaciją (oficialiai registruotų partijų yra apie 40) bei dėl to neišvengiamą pažiūrų ir nuostatų niveliaciją. Pastaroji apskritai yra būdingas dabarties politinių sistemų bruožas, tačiau šiuo atveju partijas galima identifikuoti nebent pagal lyderius (atkreipiant dėmesį į tai, kad egzistuoja keturios save liberaliomis vadinančios partijos, trys socialdemokratiškos, dvi konservatoriškos – krikščioniškos ir t.t.) – tai nuolatinio skaidymosi, jungimosi, steigimosi ir persivadinimo rezultatas. Dėl šios priežasties asmeniui yra nepaprastai sunku identifikuotis su kuria nors partija net jei jis turi stiprias ideologines nuostatas. Be to, šie procesai suteikia papildomų argumentų teigiantiems, kad partijos – tik priemonė lyderio ambicijoms patenkinti. Tokį požiūrį stiprina ir pačios partijos, mažai dėmesio skirdamos aukštesniųjų savo sluoksnių atsinaujinimui. O tai reiškia ne tik nuolat rinkėjams prieš akis šmėžuojančius tuos pačius veidus, bet ir naujų idėjų stoką, kas vėlgi prisideda prie niveliacijos.
Išvados
Iš esmės reikėtų sutikti su teiginiu, kad organiškos demokratinio proceso raidos Lietuvoje beveik nebuvo. Skirtingais laikotarpiais galima rasti tik jo užuomazgų. Dabartinė sistema atsirado adaptavus jau egzistuojančias schemas ir stačia galva nėrus į politinį kontekstą. Rinktis beveik ir negalėta, nes alternatyvus kelias buvo tik vienas ir jo pavyzdžio toli ieškoti nereikia – tai Baltarusija. Tačiau sėkmė buvo institucinė, o mentaliteto kaita palikta savieigai. Ir tai pasakytina tiek apie rinkėjus, tiek apie politikus. Būtent šių elementų kombinaciją ir galima vadinti dabartinės Lietuvos politinės sistemos problemų ištakomis.
