Jaroslavas Melnikas – rašytojas, literatūros kritikas, filosofas, skaitytojams puikiai pažįstamas iš bestseleriu Lietuvoje tapusio „Paryžiaus dienoraščio“ bei romano „Tolima erdvė“. Neseniai jo gerbėjai sulaukė dar vienos knygos – aštraus siužeto, kvapą gniaužiančio futuristinio romano „Maša, arba Postfašizmas“. Knygoje, kritikų pakrikštytoje „sukrečiančiu kūriniu apie nacius ir didelę meilę“, autorius plėtoja antiutopinį žanrą ir analizuoja visuomenės ydas.
„Tai romanas apie meilę. Bet herojų meilės fonas – žiauri epocha, kurioje jiems teko gyventi“, – tokiu sakiniu savo naujausią romaną „Maša, arba Postfašizmas“ pradeda rašytojas Jaroslavas Melnikas. Tačiau nieko panašaus į tradicinį moters ir vyro santykių vaizdavimą knygoje nėra – tai kūrinys apie meilę žmogui. Žmogui, kurį įvertini tik suabejojus pasaulio, kuriame gyveni, kuriama tiesa. Tokiam, kurį visą gyvenimą laikei menkesniu už save. Žmogui, kurio anksčiau nelaikei… žmogumi.
XXXIX amžius, Reicho valstybė. Tobula ir vienintelė tokia pasaulio šalis, kurioje gyvena laimingi ir laisvi žmonės. Turėti darbą Reicho valstybės gyventojams neprivaloma – galima dirbti tik savo malonumui, norint palaikyti socialinius ryšius ar, kaip aiškina romano pagrindinis veikėjas, turėti „statusą“ visuomenėje. Tam, kad išgyventų ir patenkintų savo būtiniausius poreikius, žmonės verčiasi gyvulininkyste ir žemės ūkiu. Jiems padeda visai neseniai išvesta nauja gyvūnų rūšis – storai. Šie tvartuose gyvenantys gyvuliai ne tik auginami maistui, bet ir yra nepakeičiama darbo jėga ūkiuose ir net sugeba atlikti įvairiausius buities darbus – skaldyti malkas ar nešioti vandens sklidinus kibirus. Šeimininkams storai – nepamainoma pagalba, tačiau tai jų negelbėja nuo negailestingo gyvulio likimo: ypač žiauraus žmogaus nepaklusnus storas mušamas botagu, o kai gyvulys nebepajėgia atlikti jam paskirtų užduočių, yra tiesiog papjaunamas. Viskas taip, kaip ir būna įprastame ūkyje, sakytume, jei ne viena esminė bėda – gyvuliai, vadinami storais, turi žmogišką pavidalą.
Jei žmogus negebėtų kalbėti, nepuoselėtų jokių žmogiškų jausmų ir nesilaikytų jokių visuomenėje priimtų normų, tačiau turėtų vyro ar moters kūną – ar jį vis dar būtų galima laikyti žmogumi? Romane „Maša, arba Postfašizmas“ aprašoma Reicho valstybės visuomenė teigia – ne! Tam, kad žmogų būtų galima vadinti žmogumi, jis turi ne tik atrodyti kaip vienas iš jų – „žmogaus“ sąvoka ne visada remiasi kūnišku pagrindu. „Žmogus, tai pirmiausia Reicho pilietis, protinga kultūringa būtybė, turinti nuosavybę, profesija, šeimą. Žmogus yra tai, kas turi žmogaus statusą“, vardina pagrindinis romano veikėjas žurnalistas Dimitrijus Oginas. Taip manyti ir storus gyvuliais, o ne žmonėmis vadinti šioje postfašistinės santvarkos šalyje įprasta ir priimtina. Vis dėlto atsiranda ir tokių, kurie bando pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai ir siekia pažadinti žmonių jausmus ir sąmonę, teigdami, jog storai yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti – tai visuomenė paverčia juos gyvuliais, užrakindama tvartuose ir sudarydama sąlygas atsiskleisti tik jų gyvuliškumui. Štai šios „idee fixe“ apkerėtas pagrindinis herojus D. Oginas pagaliau ryžtasi pripažinti sau – jis jau seniai jaučia šiltus jausmus jo paties ūkyje gyvenančiai storei Mašai. Įkvėptas meilės Dimitrijus supranta, kad Maša ir visi kiti storai – tik likimo nuskriausti žmonės, tad nusprendžia stoti į jų gynėjų gretas. Tačiau viskas tik prasideda – lydimi nuopuolių ir pakilimų, džiaugsmų ir vargų, humaniškasis Dimitrijus ir jo globojama Maša leidžiasi į kelionę laimės link.
Jaroslavas Melnikas romane „Maša, arba Postfašizmas“ pasakoja apie 3896 – uosius metus, tačiau teigia, jog ši „žmonių“ ir „gyvulių“ skirstymo sistema egzistuoja ir šiais laikais. „Ar negyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja aukštoji ir žemoji rasė? Ar žemoji rasė nenužeminta iki gyvūnų statuso, kaip mano romane? Pas mus žmogumi laikomas tas, kuris pralobo (kaip – niekieno nedomina), kuris turi valdžią. Tai – „žmonės“. Visi kiti – žemoji rasė. Kas mes jiems? Esantieji apačioje?“, vieno interviu metu filosofiškai klausia rašytojas J. Melnikas, tačiau priduria, jog vis dar tiki žmogumi ir jo gebėjimu atgimti, nubusti, atsipeikėti.
„Maša, arba Postfašizmas“ – sukrečiantis ir abejingų nepaliekantis kūrinys. Atviras ir aštrus romanas galvoje paliks tūkstančius minčių ir naujai prikels kiekvieno skaitytojo sąžinės balsą.
