Pirma frazė, kurią išgirdom išlipę iš spalvingos 16 valandų kelionės indonezietišku autobusu, buvo “Welcome to Toraja! Do you wanna see slaughtering today?”, ir mūsų greitas atsakymas “Oh no, please, not today”. “Funeral, funeral, slaughtering, funeral, sacrifice” – greitai kalba praeinantys gidai. “Do you wanna be a funeral tourist?” klausia mūsų ir mes klausiam savęs. Skamba keistai, bet būtent to atvykstam į Toradžą – tyrinėti mirties.
Toradža (Toraja) – nedidelis regionas Sulawesi salos pietuose, įsispraudęs tarp kalnų ir pasižymintis vienu įdomiausių dar ligi šiol nuo animistinės religijos klestėjimo laikų išlikusiu fenomenu – mirties ritualais. Sakoma, jog kiekvienas toradžas gyvena tam, kad mirtų, o svarbiausias įvykis jų tradicijoje – laidotuvės, kurioms ruošiamasi visą gyvenimą. Taip, visą gyvenimą. Ši gentis kartais dešimtį metų laiko balzamuotus kūnus namuose ir vieną kartą metuose atlieka ritualą, kurio metu palaidoti mirusieji yra išimami iš karstų, nuprausiami, perrengiami naujais drabužiais ir vedžiojami po kaimą. Skamba neįtikėtinai šiurpiai, bet, pagyvenęs Toradžoje, pamatai, jog čia mirtis nėra kažkas baisaus, apie ką kalbama tyliai, kas mus, keliautojus iš vakarų, baugina. Tai nėra medicinos mokslo klaida, siaubinga nelaimė ar didelė prarastis, kaip kad dažnai suprantama mūsų kultūroje. Mirtis toradžams yra virsmas, kuris visada – džiaugsminga žmogaus kelionė į mitinį dangų. Tad ir laidotuvės yra ne tylus susikaupimas ir gedulas, o šventė, kurios metu pabūti kartu susirenka visa bendruomenė.
Kai žmogus miršta, jo kūnas yra balzamuojamas ir iki laidotuvių laikomas namuose ištisus mėnesius, kartais – iki 10 metų. Toradžai neskuba laidoti artimojo, o taupo pinigus ir bulius jo laidotuvėms. Jie tiki, jog kol žmogus nėra palaidotas, tol jis nėra miręs, o tik serga. Todėl artimieji visą laiką iki laidotuvių bendrauja su juo, neša maistą ir cigaretes bei kitus dalykus, kuriuos mėgo giminaitis, nes tiki, jog nepalaidoto kūno siela vis dar yra kūne. Teko ir mums užsukti į vienos šeimos namus, kuriuose du mėnesius gulėjo mirusi močiutė – trapi, kone vaškinė, o šalia – jos mėgiami vaisiai, rūbai, asmeniniai daiktai. Iš pradžių – labai nejauku, tačiau galiausiai su didele pagarba paliekam kažko pilną jos kambarį. “Aren’t you scared?”, klausia anūkė. “No, no”, sakom, o iš tikrųjų, scared.
Mantas Zemleckas ir Kamilė Gudmonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Kai šeima būna pasiruošusi, iškeliamos didelės, triukšmingos laidotuvės, kurios trunka net tris arba keturias dienas. Į jas kviečiami visi – giminės, kaimynai, dažnai – gretimų gyvenviečių gyventojai. Tai paskutinis kartas, kai žmogus gali pavaišinti ir pakviesti prie stalo visą bendruomenę, tad kol jis gyvas, stengiasi, jog tai būtu reikšmingas įvykis visai apylinkei. Tiesa, anksčiau kūdikiai buvo laidojami kiek kitaip. Manoma, jog iki kol vaikams nebuvo išsikalę dantys, jie – šventi ir tyri, be nuodėmės, tad mirusius kūdikius laidodavo medžiuose – išskobdavo kamieną, įdėdavo kūdikį į drėvę ir uždengdavo bulių oda su šeriais. Toradžai tikėjo, jog kūdikis suteiks medžiui gyvasties ir įaugs į medį, susilies su gamta, grįš į pirmykštę visatą. Paskutinis kūdikis medyje palaidotas prieš 60 metų.
Ieškodami laidotuvių ritualų, pamatėm, jog “sezono” metu (birželio-spalio mėnesiais) jos vyksta visur ir visada. Mirtis yra visur. Kiekviename posūkyje – eisena, juodai apsirengusios moterys, minia žmonių susigrūdę viename gyvuliniame sunkvežimyje, bulių kautynės ar eitynės, vykstančios pakeliui, besidžiaugiantys ir dainuojantys vairuotojai vakare, vežiojami buliai, visa tai – laidotuvių ženklai. Žinoma, vakariečiui surasti tikslią laidotuvių vietą nėra lengva, tad ieškojom keletą dienų, klydinėjom net ir žinodami tikslias nuorodas. Galų gale motoroleriu važiuodami neįtikėtinai blogais keliais, sekdami vieną ar kitą laidotuvių dalyvį, suradom mūsų laukusias laidotuves, ir netgi dvejas. Laidotuves sudaro įvairūs ritualiniai šokiai, dainos, žmonės laidojami uolose arba olose, kiekvienam mirusiajam gaminamos realistiškos medinės lėlės Tau-Tau, kurios savotiškai atstoja paminklą ir primena ezoterines voo-doo praktikas. Viena svarbiausių laidotuvių tradicijų – bulių aukojimas. Pagal seną animistinį toradžų tikėjimą buliai turi palydėti mirusįjį į dangų, tad kuo daugiau bulių paaukojama laidotuvių metu – tuo saugesnė kelionė. Gyvulių aukojimas civilizuotose šalyse jau seniai nebeegzistuojantis fenomenas, o čia jis vis dar išlikęs kaip svarbiausia laidotuvių dalis. Ir išmanieji telefonai, ir bulių aukojimas – viskas dera šiuolaikinėje toradžų kultūroje. Laimei ir nelaimei, mes pataikėm į šią, pačią svarbiausią, laidotuvių dalį. Vos spėjom susipažinti su mergina, laidojančia savo senelius, kai prasidėjo aukojimo ritualas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kiekvienas bulius buvo paliečiamas lazda, ant jo sprando užpilamas vanduo, vyrų eisena mušė gongą, vienas jų į mikrofoną skleidė itin keistus garsus, primenančius juoką ir verksmą vienu metu, o svečiai juos atkartodavo. Po to prasidėjo aukojimas – buliai vienas po kito buvo skerdžiami. Nors šventės organizatorė leido mums laisvai fotografuoti ir aplink bulius stoviniavo žmonės su filmuojančiais telefonais, šioje ritualo dalyje aš nesugebėjau padaryti nė vienos nuotraukos. Tiesą sakant, tai pats keisčiausias ir daugiausia klausimų iškėlęs momentas. Momentas, kuris tęsėsi valandą ar pusantros, kol ant žemės, tarp purvo ir kraujo, gulėjo 7-8 buliai. Pats tikriausias ritualinis liminalumas…Tada pagal ritualo seką visų akivaizdoje jiems nudiriama oda, kūnas supjaustomas į mažas dalis ir kepamas metalinėje krosnyje ant laužo. Po ilgų valandų kepimo visa bendruomenė pasidalina ir kartu valgo paaukotą mėsą. Mirusysis lydimas į dangų, jo siela palieka mumifikuotą kūną, bendruomenė apsivaliusi ir susijugusi švenčia gyvenimą iki kol vėl ateina mirtis.
Ilgai galvojau, kodėl toradžai taip ramiai reaguoja į skerdynes. Vieni žiūrėdami šypsosi, vaikai žaidžia su kruvinomis virvėmis, kuriomis buvo pririštas bulius, o kiti netgi pasidaro “selfį” prie nudirto gyvūno. Kodėl jie nebijo mirties? O tiksliau – kodėl mes jos taip bijome?
Toradžai per mėnesį apsilanko maždaug septyniose laidotuvėse, tad jie yra pripratę prie mirties, jiems tai – natūralus gyvenimo procesas. Kaip mums paskutinę dieną paaiškino jaunas toradžas, netgi tradicinių namų stogai savy koduoja gyvenimo filosofiją. Garsusis puslankio ar laivo formos stogas yra dalis rato – vienas kampas simbolizuoja gimimą, stogo dugnas – gyvenimą, kitas kampas – mirtį. Tačiau ties mirtimi puslankis nesibaigia – antra rato pusė tęsiasi ir yra danguje, nematoma, o kiekvienas toradžas tokį ratą brėžia savo gyvenimu. Per laidotuves kiekvienas džiaugiasi, jog vis dar yra gyvas, tai gyvenimo šventė, gyvumo manisfestacija. Visada esi gyvas, nes mirtis – tik perėjimas iš vieno būvio į kitą – mitinį, dangišką, palaimingą.
Taip pat skaitykite: Kamilė Gudmonaitė. Džiunglės – veidrodis, parodantis visas tavo silpnybes ir baimes
