Pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje didžiam publikos malonumui penktadienio vakarą koncertavo itin originalus bei išskirtinis suomių violončelininkų kolektyvas „Apocalyptica“ kartu su Suomijos kameriniu orkestru „Avanti!“.
Charizmatiškas ketvertukas susidedantis iš trijų klasikinį muzikinį išsilavinimą turinčių violončelininkų bei būgnininko pateikė išrankios Kauno publikos teismui platų spektrą energingų havy metal, rock ir netgi klasikos kurinių, tad kiekvienas galėjo rasti repertuare kažką sau artimo ir priimtino.
Atliekantys tiek perdirbtus, t.y. adaptuotus atlikimui styginiais instrumentais, žinomų sukiosios muzikos scenos dinozaurų kūrinius, tiek klasikines Richardo Vagnerio kompozicijas atlikėjai groja ir savo originalias kompozicijas.
Smagu matyti kaip Helsinkio Sibelius Akademijos absolventai vieni pirmųjų peržengę akademinės muzikos ribas ir sulaužę begalę tuo metu gyvavusių standartų ir apribojimų gaivališkai šėlsta scenoje pašėlusiai purtydami ilgus šviesius plaukus ir neabejotinai būdami tikros sunkiosios muzikos pasaulio žvaigždėmis.
Koncerto organizatoriai nepagailėjo lėšų koncerto įgarsinimui bei apšvietimui. Kamerinis orkestras „Avanati!“, su kuriuo violončelininkai pirmą kartą savo muzikinės karjeros istorijoje leidosi į turą lydimi 25 aukščiausios klasės atlikėjų, vertas didžiausių komplimentų. Puiku, kad Lietuvoje turėjomę unikalią galimybę išgirsti grupės „Apocalyptica“ atliekamą muziką. Ypač smagu, kad atlikėjai anksčiau galėję puošti savo koncertinę biografiją pasirodymais su tokiomis žvaigždėmis kaip Rammstein ir Metallica išaugo pilnaverčiais savitais muzikantais, savarankiškais gebančiais pasiūlyti reginį kelioms valandoms visiškai prikaustančiais publikos dėmesį.
Stebint „Apocalyptica“ šėlsmą Kauno „Žalgirio“ arenoje vienintelis tylus ir kiek liūdnas priekaištas, kuris smelkė širdį koncerto metu, yra skirtas publikai. Kauniečiai, tikriausiai tai kažkoks itin santūraus mūsų miesto ir romaus lietuviško būdo mikso įtakotas reiškinys, tokių koncertų metu nesvarbu ar tai būtų rusų roko grupės DDT pasirodymas, ar Manto Jankevičiaus ”Queen show“ sėdi romūs ir tylūs, tik retkarčiais žybteldami kokiu mobiliu įrenginiu it būtų filharmonijos salėje, o ne energingame roko koncerte, kuriame reiktų šėlioti, šūkčoti, išlieti visus gaivališkus jausmus ir energiją. Tikiuosi, kad šitai kada nors pasikeis ir mes dar turėsim progų šauniai praleisti laiką pasaulinio lygio koncertuose mūsų mieste.
