Chuck Norris, Ken Abraham. Taip negalėjo būti: mano istorija. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 286 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Jeigu priešiškumą mėgini atremti priešiškumu, susidūrimas neišvengiamas. Net ir laimėjęs, vis tiek pralaimi.
– Pone Norrisai, kokia jūsų sėkmės paslaptis? –
dažnas klausia manęs. Aš atsakau, kad jokios paslapties neturiu. Paaiškinu, kad gyvenime galime rinktis du skirtingus kelius – optimizmo arba pesimizmo.
Chuck Norris (Čakas Norisas; tikrasis vardas Carlos Ray Norris) plačiai žinomas visame pasaulyje. JAV veiksmo filmų aktorius, dvikovų meno (tang soo do, karatė, dziudo) propaguotojas ir mokytojas, šešis kartus pasaulio karatė čempionas, galiausiai – garsusis Volkeris, Teksaso reindžeris, – aštuonerius metus rodyto to paties pavadinimo serialo herojus.
Tačiau koks gi šis senamadiškas vertybes ginantis ekrano reindžeris ir interneto superherojus gyvenime?
Autobiografijoje, parašytoje drauge su Kenu Abrahamu, Chuckas Norrisas pasakoja apie savo gyvenimo kelionę – su visais laimėjimais ir nesėkmėmis. Faktai netikėti. Nes silpnas ir drovus alkoholiko sūnus, mokykloje skriaustas bendraklasių, regis, niekaip negalėjo tapti žymiuoju Norrisu. Taip negalėjo būti.
Nuo kuklaus neturtingų tėvų vaiko, svajojusio tapti policininku, – iki karatė čempiono, įžymybių mokytojo, prezidento Busho bičiulio. Karšto krikščioniškos pasaulėžiūros propaguotojo, mylinčio gausios šeimos tėvo ir senelio, aktyvaus kovotojo prieš narkotikus ir paramos fondų steigėjo.
Chuckas Norrissas ne tik toks žmogus, apie kurio galią juokauja visas internetas. Jis nuoširdžiai ir jausmingai (kas galėtų pamanyti?) pasakoja apie sunkią gyvenimo pradžią ir Dievo pagalbą, apie atkaklumą ir tikėjimą, atvedusius jį ten, kur kiti tik svajoja patekti. Jo gyvenimas – toks, kokiu galima stebėtis, žavėtis ir mokytis. Nes jis nieko neslepia. Jei gyvenimą, kuris turėjo būti visai kitoks, galėjo susikurti jis – gali kiekvienas.
Tik tam, kad įveiktumėte viską, reikia būti… Chucku Norrisu.
28 SKYRIUS
PREZIDENTO PATIKĖTINIS
Gena mėgsta kiekvieną dieną padaryti ypatingą, bet mano gimtadieniams ji sugalvoja neįtikėtinų dalykų. Vieną iš labiausiai atmintinų gimtadienio „vakarėlių“ ji suplanavo man tuo metu, kai dar filmavau „Volkerį, Teksaso reindžerį“. Iki gimtadienio likus keletui savaičių ji ėmė laidyti subtilias užuominas apie tai, ką mes veiksime per mano gimimo dieną, bet aš nieko nesupratau. Iki gimtadienio likus keletui dienų ji pradėjo siųsti man intriguojančius raštelius, panašiai kaip lobio ieškojimo žaidime. Aš vis dar negalėjau suprasti, ką ji turi omeny, bet žinojau, jog bus smagu!
Likus dviem dienoms iki mano gimimo dienos, man filmuojantis vienoje „Volkerio“ scenoje, į filmavimo aikštelę įėjo benamė. Senamadiškos išvaizdos, apsirengusi keliais sluoksniais drabužių, nešina dideliu bakalėjos prekių krepšiu, ji kažkaip prasmuko pro mūsų apsaugos darbuotojus ir per patį scenos vidurį tiesiog išdygo priešais televizijos kamerų objektyvus!
Negalėjau patikėti savo akimis! Man ir anksčiau buvo nutikę keistų dalykų, bet dar niekada scenos vidury. Kartą viena gerbėja pareiškė nešiojanti mano kūdikį – girdi, ji pastojusi žiūrėdama per televizorių mano serialą. Ji net atsiuntė to kūdikio nuotraukų! Kiekvienas televizijos ar kino filmų aktorius turi savų istorijų apie pernelyg aistringus gerbėjus.
– Atleiskite, ponia, – mandagiai, bet tvirtai pasakiau, – jums negalima čia būti. Mes filmuojame.
Tačiau tai moteriai mano įspėjimas buvo nė motais.
– Ai, nieko baisaus, zuikuti. Aš atnešiau tau nepaprastą žinią. Štai, imk, – tarė ji ir ištiesė man savo krepšį.
– Ne, ne, ačiū, ponia, – atsakiau mojuodamas ranka, nežinodamas, kas tame krepšyje. – Tai labai miela iš jūsų pusės, bet jums teks išeiti.
Pažvelgiau į apsaugos darbuotojus, stovinčius už keleto žingsnių, ir pastebėjau, kad jie pasirengę uždėti jai antrankius.
– Nenoriu būti šiurkštus, – toliau kalbėjau, – bet mes čia dirbame. Vaikinai, parodykite šiai mielai moteriai, kaip iš čia išeiti.
Apsaugos darbuotojai priėjo prie įsibrovėlės ir atsistojo jai prie šonų. Kai ši ėmė piktintis, kad yra raginama išeiti, tie vyrukai tiesiog pakėlė ją paėmę už parankių ir besispardančią, spiegiančią išnešė iš filmavimo aikštelės.
Aš tik pakraipiau galvą. Nežinojau nė ką galvoti. Praėjus keletui minučių ta moteris vėl įsiveržė į filmavimo aikštelę ir įteikė man krepšį su dar viena Genos užuomina apie tai, koks bus mano gimtadienio siurprizas. Kas tik buvo filmavimo aikštelėje, leipo juokais: visi žinojo, kad tai pokštas, tik ne aš!
Kitą dieną, kai atėjau dirbti į filmavimo aikštelę, prie manęs priėjo prodiuseris Gary Brownas ir tarė:
– Gena prašė, kad užriščiau tau akis. Ar galiu?
Aš pažvelgiau į Gary ir nusijuokiau nujausdamas, kad tą dieną darbas baigtas.
– Gerai jau, užrišk, – sutikau.
Gary užrišo akis ir kažkur mane nusivedė. Išvedęs pro duris, nulydėjo per automobilių stovėjimo aikštelę.
– Kelk kojas, Chuckai, – perspėjo jis, vesdamas mane siaurais laipteliais.
Atsidūriau kažkokioje transporto priemonėje ir atsisėdau. Staiga išgirdau neabejotinai sraigtasparnio variklio gausmą. Mes pakilome, ir sraigtasparnis nuskraidino mus į Adisono oro uostą Dalase. Ten Gary įlaipino mane, vis dar užrištomis akimis, į lėktuvą, kur pasitiko Gena ir padėjo atsisėsti. Lėktuvui pakilus Gena tarė:
– Gerai, dabar gali nusiimti akių raištį.
– Kur mes skrendame? – paklausiau.
– Pamatysi! – atšovė ji.
Mes nusileidome Kankune, Philas Cameronas, mūsų asmens sargybinis, mus pasitiko ir padėjo atlikti muitinės procedūras. Iš oro uosto nuvykome į viešbutį ir ten praleidome naktį.
Rytą Gena užsakė laivą ir mes leidomės į išvyką. Iš pradžių maniau, kad mūsų laukia paprastas romantiškas pasiplaukiojimas, bet kur tau! Išplaukus iš uosto, pastebėjau artėjant mažytį lėktuvą, iš paskos tempiantį didžiulį transparantą su kažkokiu užrašu. Lėktuvui skrendant mums virš galvų perskaičiau, kas ant jo parašyta: „Su gimtadieniu, saldainiuk!“
Po keleto minučių danguje pasirodė kitas lėktuvas. Jam ėmus sukti ratus virš laivo mums ant galvų pabiro rožės… ne keletas rožių, ne žiedlapiai. Iš dangaus pylėsi tūkstančiai rožių. Atrodė, kad lyja rožėmis!
Kai atvykome į Mucheresą, privačią salą, paaiškėjo, kad Gena buvo užsakiusi man pramogą, apie kurią seniai svajojau, – pasiplaukiojimą su delfinais. Po pasiplaukiojimo mūsų laukė ramūs pietūs dviese. Šio gimtadienio tikrai niekada neužmiršiu!
Aš nesu toks išradingas kaip Gena ir nemoku surengti tokių ekstravagantiškų renginių, taigi kitam jos gimtadieniui parašiau jai dainą. Kiekvienas, kuriam teko girdėti mane dainuojant, supranta, kokia auka man buvo įrašyti savo balsą į kasetę ir įteikti ją savo žmonai. Klausydamasi tos dainos Gena apsiašarojo, bet ne dėl prasto mano dainavimo, o sugraudinta mano bandymo nauju, originaliu būdu išreikšti jai savo nuoširdžią meilę.
Žinoma, ne kiekviena pora gali leisti sau skristi į Kankuną ir užsakyti rožių lietų, ir ne kiekvienas ryžtųsi rašyti dainą mylimam žmogui. Tačiau aš patarčiau sugalvoti ką nors kūrybiška, ką nors, kas išliktų jūsų ir jūsų mylimo žmogaus atmintyje. Mudu su Gena stengiamės padaryti vienas kitam ką nors ypatinga kiekvieną dieną, tiesiog siekdami gaivinti ir kurstyti mudviejų meilę, tačiau jos nepaprastos išmonės per mano 2000 metų gimtadienį pranoko bet kokius lūkesčius.
Tais pačiais metais aš puikiai leidau laiką dalyvaudamas mūsų keturiasdešimt trečiojo prezidento rinkimų kampanijoje, taip pat kaip ir prieš dvylika metų dalyvaudamas keturiasdešimt pirmojo prezidento rinkimų kampanijoje. Pirmą kartą stipriai parėmiau George’ą W. Bushą 1994 metais Teksaso gubernatoriaus rinkimų kovoje su galinga priešininke, tuometine gubernatore Ann Richards, kuri siekė antros kadencijos. Ponia Richards per televiziją nuolatos pajuokdavo George’ą Bushą už jo konservatyvias pažiūras, ir jos kandūs, nesąžiningi komentarai mane siutindavo.
Susipažinau su George’u W. Bushu 1988 metais, dalyvaudamas jo tėvo rinkimų kampanijoje, taigi paprašytas dalyvauti jo gubernatoriaus rinkimų kampanijoje atsakiau:
– Nerasčiau kito naudingesnio darbo!
Tuo metu televizijos serialo „Volkeris, Teksaso reindžeris“ reitingai labai išaugo, ir manydamas, kad mano kaip aktoriaus, vaidinančio jame pagrindinį vaidmenį, populiarumas gali padėti George’ui W. Bushui laimėti, nedvejodamas atskubėjau jam į talką.
Mano darbas buvo per mitingus pristatyti George’ą W. Bushą susirinkusiesiems. Aš kalbą dažnai pradėdavau miniai sakydamas, kaip džiaugiuosi dalyvaudamas George’o Walkerio Busho kampanijoje. Padaręs pauzę pridurdavau: „Walkeris… Man tiesiog patinka šis vardas.“ Susirinkusieji pratrūkdavo juoktis ir ploti, nes žinodavo, kad tai mano personažo, kurį vaidinu seriale, vardas.
Per vieną iš savo kalbų pristatydamas George’ą W. Bushą kaip būsimąjį gubernatorių pasakiau:
– Pasitikite būsimąjį prezidentą!
Susigriebęs, kad suklydau, pasitaisiau:
– Tai yra būsimąjį gubernatorių, ne būsimąjį prezidentą… Kol kas ne prezidentą!
Tai buvo išties froidiškas apsirikimas… o galbūt aš kalbėjau pranašiškai, tik pats to nesupratau!
George’as W. Bushas laimėjo rinkimus ir tapo puikiu Teksaso gubernatoriumi. Per savo kadenciją jis daugeliu požiūrių suvienijo valstiją ir net subūrė respublikonus ir demokratus dirbti bendram labui, o Teksaso politiniame gyvenime tai tikras žygdarbis. George’ą W. Bushą, siekiantį antros kadencijos, parėmė net buvęs demokratų gubernatorius Bobas Bullockas, ir George’as W. Bushas laimėjo triuškinamai.
Viena iš mane žavinčių Bushų šeimos savybių yra jų nuoširdumas. Ar jums jie patinka, ar ne, jie yra tokie, kokie yra iš tikrųjų. Jie nė trupučio neapsimetinėja. Būkite tikri.
Kartą prezidentas Bushas su žmona Barbara pakvietė mudu su Gena kartu praleisti savaitgalį jų name Meino valstijoje, Kenebankporte. Mums atvykus prezidentas Bushas kaip tik rengėsi pasiplaukioti greitaeigiu kateriu.
– Lipkite į vidų! – pakvietė jis. – Paplaukiosime!
Mes pažvelgėme į Barbarą ir Gena paklausė:
– O jūs plauksite, ponia Bush?
– O ne! – Barbara kilstelėjo antakius. – Bet jūs manęs nepaisykite.
Mums įlipus į katerį prezidentas tarė:
– Gena, stok čia, prie manęs.
Gena klusniai žengė link vairo, prie kurio stovėjo prezidentas Bushas. O aš su slaptosios tarnybos agentu nuėjau į katerio galą. Dar trys agentai plaukė mums iš paskos mažu kateriuku.
Vos tik išvairavo iš doko į gilius vandenis, prezidentas Bushas smarkiai padidino greitį. Katerio priekis pakilo į orą ir mes leidomės per banguojančius vandenis. Gena desperatiškai įsikibo į turėklą. Ji labai bijojo ir iš išgąsčio ėmė isteriškai juoktis. Pamatęs Geną juokiantis prezidentas pamanė, kad jai labai smagu, ir dar labiau padidino greitį! Kateris kone skrido virš bangų!
Aš sėdėjau gale su slaptosios tarnybos agentu. Prezidentui šėliojant jis tik pakraipė galvą ir užvertė akis tarsi sakydamas: „Tokie jau tie berniukai!“
Kai šiandien sutinku Bushų šeimos narį, nesvarbu kurį, sveikindamiesi jie stipriai, tarsi meškinai mane apkabina. Jeigu tampi draugu vienam Bushui, tampi draugu ir visiems kitiems. Kad ir kokie būtų politiniai įsitikinimai, mes visi galėtume pasimokyti iš Bushų. Mums garbė, kad Ameriką reprezentuoja tokia šeima. Didžiuojuosi galėdamas vadinti juos savo draugais.
1999 metais nusifilmavau CBS savaitės filme „Prezidento patikėtinis“ (The President’s Man), kuris ilgainiui pelnė šiam tinklui aukštus reitingus. Aš vaidinau Džonataną Makordą, slaptąjį prezidento agentą, kuris laisvu nuo užduočių laiku konspiracijos tikslais apsimeta esąs universiteto dėstytojas. Praėjus dvejiems metams šis tinklas panoro statyti kitą filmą ir kad aš vaidinčiau tą patį personažą.
Man laužant galvą, koks turėtų būti šio filmo siužetas, mudu su Gena Dalase susitikome papietauti su savo draugais Charles’u, Dee Wyly’u, Ray’umi ir senatore Kay Bailey Hutchison. Kalbėdamasis su senatore Hutchison paklausiau, ką ji laiko didžiausia grėsme Amerikai.
– Terorizmą, – tiesiai atsakė ji. – Baisiausia, kad tokie žmonės kaip Osamas bin Ladenas gali slapta įvežti į mūsų šalį branduolinį ginklą.
Senatorė Hutchison paaiškino, kad mes patys padarėme savo šalį pažeidžiamą tokio išpuolio:
– Per pastaruosius aštuonerius metus, valdant prezidento Clintono administracijai, buvo smarkiai sumažintas saugumo priemonių finansavimas ir saugumo tarnybų darbuotojų skaičius. Štai kas kelia man nerimą.
Man tai irgi kėlė nerimą, ir aš pagalvojau, kad galėčiau atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą. Po pietų paskambinau savo broliui Aaronui ir paprašiau jo sukviesti scenaristus, kad iš pat ryto jie susirinktų mano namuose.
– Manau, turiu siužetą „Prezidento patikėtiniui“, – pasakiau jam.
Istorijoje, kurią mes sukūrėme, bin Ladeno tipo teroristas susisiekia su Jungtinių Valstijų prezidentu ir reikalauja paleisti į laisvę „šventojo karo“ kovotojus, įkalintus už tai, kad 1993 metais surengė sprogdinimus Pasauliniame prekybos centre, o jei ne, jis grasino visame pasaulyje vykdyti terorizmo aktus. Prezidentas, savaime suprantama, atsisako paklusti jo reikalavimams.
Mūsų istorijoje į Jungtines Valstijas slapta įvežamas branduolinis ginklas. Grasinama susprogdinti branduolinę bombą, jeigu prezidentas nepaleis „šventojo karo“ kovotojų.
Tada filme pasirodau aš, kaip prezidento patikėtinis. Slapčia nuvykstu į Afganistaną, kur slapstosi teroristų vadeiva, jį pagrobiu ir atskraidinu į Jungtines Valstijas teisti. Tada prasideda tikras veiksmas!
Įdomu, kad mano pokalbis su senatore Hutchison įvyko prieš devynis mėnesius iki 2001 metų rugsėjo 11-osios. Balandį baigiau statyti paskutinę „Volkerio, Teksaso reindžerio“ seriją ir tų pačių metų gegužę vėl pasinėriau į darbą – ėmiau vaidinti „Prezidento patikėtinio“ tęsinyje. Statydami šį filmą mes manėme kuriantys išgalvotą istoriją, mums buvo baisu net pagalvoti, kad panaši katastrofa gali iš tiesų įvykti mūsų šalyje. Mes įteikėme CBS filmo vaizdo įrašą 2001 metais rugsėjo 6-ąją, likus penkioms dienoms iki tų siaubingų įvykių, kurių niekada neužmiršime. Keistas atsitiktinumas – CBS šis filmas buvo įteiktas pavadinimu „Prezidento patikėtinis 2. Sulyginti su žeme“ (The President’s Man: Ground Zero). Po rugsėjo 11-osios pakeitėme pavadinimą į „Prezidento patikėtinis 2. Spąstai teroristams“ (The President’s Man: A Line in the Sand).
Kiekvieną dieną meldžiuosi, kad tokių dalykų kaip tą rugsėjo 11-ąją niekada nebenutiktų. Tačiau tokie įvykiai nepasikartos tik tuomet, jeigu būsime jiems pasirengę, o mūsų šalies žmonės ieškos Dievo ir nuoširdžiai melsis.
Jungtinių Valstijų prezidentą filme „Prezidento patikėtinis“ vaidinęs Robertas Urichas puikiai tiko šiam vaidmeniui. Robertas turėjo tokią charakterio stiprybę, kokios mes ieškojome norėdami pavaizduoti mūsų šalies vadovą George’ą W. Bushą.
Robertas kovojo su sinovine ląstelių karcinoma, labai retos rūšies vėžiu, kuris puola sąnarius ir plinta į plaučius. Nuo chemoterapijos procedūrų jam buvo nuslinkę plaukai, tačiau Robertas buvo kovotojas. Kol pasirengėme filmavimui, jam prasidėjo remisija: jis jautėsi ir atrodė puikiai. Robertas šauniai vaidino prezidentą. Paskui, netrukus po to, kai pasibaigė filmavimas, liga grįžo. Jo būklė sparčiai blogėjo. Robertui gulint ligoninės lovoje ir iš visų jėgų kabinantis į gyvenimą, jo žmona Heather sušnabždėjo:
– Eik, Robertai. Eik ir ateik į mano širdį.
Sulig šiais Heather žodžiais Robertas užmerkė akis ir ramiai pasitraukė iš šio pasaulio.
Robertui Urichui buvo tik penkiasdešimt penkeri. Aš labai liūdėjau, kad Robertui teko palikti savo šeimą ir draugus tokiam jaunam, kaip ir daugeliui žmonių, žuvusių per 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Mes nežinome, ką mums atneš diena, tačiau žinome, kas atneša dieną. Roberto mirtis man buvo smarkus sukrėtimas ir priminė, kad žmogaus gyvenime svarbiausia ne nugyventų metų skaičius, o laimėjimai ir įtaka kitų žmonių gyvenimui. Laiko išbandymą tikrai išlaikys tik tai, kas padaryta Dievui.
Aš laikausi konservatyvių politinių pažiūrų ir nesidroviu to pasakyti. Manau, kad valdžia turi mažiau kištis į mūsų kasdienį gyvenimą ir kad kiekvienas žmogus turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo veiksmus. Esu įsitikinęs, kad amerikiečiai geri žmonės ir, jeigu mūsų nacija remsis krikščioniškomis vertybėmis, įveiksime visus mums kylančius sunkumus.
Vieną dieną žiūrėjau per televiziją Seano Hannity interviu su Davidu Frumu, knygos apie prezidentą George’ą W. Bushą autoriumi. Ponas Frumas pasakė, kad prezidento atmintis prasta, kad jam trūksta smalsumo, tačiau jis nepaprastai drąsus ir ryžtingas.
Negaliu laiduoti už George’o W. Busho atmintį, tačiau žinau, kad jo tėvas neįtikėtinai gerai įsimindavo detales. Kartą dalyvavau su prezidentu Bushu Kongreso vakarėlyje, ir jis pristatė mane daugiau negu keturiasdešimčiai Atstovų Rūmų narių visus vadindamas vardais, kuriuos pats neklysdamas prisiminė. Jeigu jo sūnaus atmintis nors kiek panaši į tėvo, tai pono Frumo nuomonė pagrįsta klaidinga informacija.
Rytą po mano matyto interviu su ponu Frumu mudu su Gena sėdome kartu skaityti Biblijos, kaip darydavome kasryt, ir ji atsivertė Patarlių knygą, ketvirtą skyrių. Įdomus sutapimas – Raštas kalbėjo apie išmintį! Patarlės autorius sakė, kad norintieji išminties turi sąmoningai jos siekti. Pradėjus reikia drąsos ir pasiryžimo nenukrypti nuo kelio, nors ir koks sunkus jis būtų. Patarlė taip pat sakė, kad pasiryžimas nėra vienkartinis žingsnis, tai kasdienis pasirinkimas tarp gera ir bloga. Štai kur išmintis! Ir nėra nieko svarbiau ir vertingiau, kaip tik jos siekti.
Per interviu televizijos laidų vedėjai dažnai manęs klausia, ką daryčiau, jeigu būčiau prezidentas. Tikriausiai žengčiau panašiu keliu kaip ir George’as W. Bushas, melsdamasis ir prašydamas Dievą suteikti išminties priimti teisingus sprendimus. Daugelis mano puoselėjamų vertybių ir asmenybės bruožų yra panašūs į George’o W. Busho. Mano atmintis tikrai nėra tobula. Aš prarandu kantrybę, jeigu kas nors daroma neveiksmingai. Aš neturiu jokio noro kvaršinti galvos dalykais, kurie manęs nedomina. Tačiau jeigu užsibrėžiu sau kokį nors tikslą, siekiu jo atkakliai, drąsiai, ryžtingai ir nenuleidžiu rankų, kol pasiekiu.
Aš taip pat didžiuojuosi, kad George’as W. Bushas be baimės išpažįsta savo krikščionišką tikėjimą. Jis drąsiai skelbia savo tikėjimą Kristų, o ne šiaip kokį nors neaiškų „dievą“. Nemanykite, kad dėl to jis nepraranda rinkėjų balsų. Tačiau šis žmogus turi drąsos pasakyti, ką tiki. Man patinka tokia žmonių savybė.
Kaip spręsčiau tokias sudėtingas problemas kaip narkomanija ir nusikalstamumas, susijęs su narkotikų vartojimu bei jų prekyba? Aš pritariu Billo O’Reilly’o nuomonei, kurią jis išsakė savo knygoje „O’Reilly’o veiksnys“ (The O’Reilly Factor). Billas mano, kad visiems nuteistiems narkomanams reikia suteikti galimybę rinktis: priverstinis gydymas nuo narkomanijos specialiame kalėjimo skyriuje arba ilgesnė bausmė kartu su visais kitais kaliniais. Ši programa įgyvendinama Alabamoje ir, Billo teigimu, gausybė statistinių duomenų patvirtina, kad ji nepaprastai veiksminga.
Kaip Billas O’Reilly tiki priverstinio nuteistų narkomanų gydymo veiksmingumu, aš tikiu, kad yra veiksmingesnių bausmių mūsų nepilnamečiams nusikaltėliams negu įkalinimas įstaigose, kur blogi jaunuoliai tampa dar blogesni. Mums galbūt vertėtų apsvarstyti galimybę siųsti nuteistus nepilnamečius į misionieriškas keliones, per kurias jaunuoliai turėtų padėti neįgaliems, badaujantiems ir sergantiems žmonėms talkindami tokioms labdaros organizacijoms kaip Larry’o Joneso „Pamaitinkime vaikus“ (Feed the Children) ar Franklino Grahamo „Samariečių iždas“ (Samaritan’s Purse). Užuot tuščiai leidę laiką už grotų, atlikdami bausmę už savo nusikaltimus, nuteisti jaunuoliai padėtų aprūpinti maistu kitus vaikus. Pripažįstu, kad tokios organizacijos, kaip mano minėtos, veikia vadovaudamosi ne tik nuoširdžiu altruizmu, bet ir savo religiniais įsitikinimais, tačiau kiekviena organizacija, padedanti kenčiantiems žmonėms, nusipelno paramos, ir jeigu jaunieji nusikaltėliai, padėdami šiems nūdienos šventiesiems, persiims jų tikėjimu, tuo geriau! Manau, kad taip ir nusikalstamumas sumažėtų, ir kenčiantiems žmonėms būtų suteikta pagalba.
Dauguma jaunų nusikaltėlių įsitikinę, kad visas pasaulis jiems kažką skolingas, o padėdami likimo nuskriaustiems žmonėms jie greitai suprastų, jog jų gyvenimas ne toks jau sunkus. Manau, jie pažvelgtų į savo gyvenimą visiškai kitaip, ir mūsų miestai taptų daug saugesni.
