(c) Stock.xchng archyvo nuotr.

Viešojoje erdvėje periodiškai pasitaiko svarstymų, jog Lietuvai yra reikalingas prisiekusiųjų teismo institutas. Esą tai padidintų pasitikėjimą teismais, nes į jų darbą būtų įsileidžiami visuomenės atstovai, kartu padidintų darbo skaidrumą ir sumažintų korupcijos galimybę, nes teisėjas, kaip asmuo, yra labiau pažeidžiamas nei prisiekusiųjų žiuri kaip kolektyvinis darinys, galiausiai tai pridėtų objektyvumo patiems sprendimams. Iš šių trijų teiginių du yra didesne ar mažesne apimtimi teisingi, tuo tarpu trečiasis vertintinas kaip geriausiu atveju naivus ir pernelyg optimistinis. Pasigilinkime išsamiau.

Ar visuomenės dalyvavimas teismų darbe padidintų pasitikėjimą? Greičiausiai taip. Teisingumas tuo atveju nebebūtų siauro elito rato privilegija (o tokios privilegijos visuomet atrodo esančios įtartinos, bent tam tikrai žmonių kategorijai) ir taip priartėtų prie „paprasto žmogaus“. Trečiosios valdžios veikimo mechanizmas potencialiai taptų suprantamesnis, o sprendimų legitimumas taptų dvigubas: ne tik kaip institucijos, kuri steigiamuoju valstybės aktu (Konstitucija) yra tautos įgaliota vykdyti teisingumą, bet ir kaip pačios tautos atstovų sprendimas. Kita vertus, baudžiamojo proceso dalyviai visuomet yra geriau informuoti nei visuomenė ir jų sprendimus gali lemti duomenys, nežinomi plačiajai publikai, nesvarbu, ar dėl to, kad jie konfidencialūs, ar dėl to, kad tiesiogiai su procesu nesusijusiam žmogui dažniausiai tiesiog nepakaktų laiko ir jėgų smulkiai išsinagrinėti medžiagą. Dėl šio informacijos kiekio skirtumo tam tikras skaičius prieštaringai vertinamų sprendimų neabejotinai išliks. Dar vienas aspektas – kiek aiški ir atspari galimoms manipuliacijoms (ar galimoms insinuacijoms apie manipuliacijas) būtų prisiekusiųjų skyrimo sistema. Galiausiai svarbu suvokti, jog teismai yra paskutinioji ilgo proceso grandis, tad erdvės manipuliacijoms ar įtarimams apie galimas manipuliacijas sumažės minimaliai, ypač turint omenyje, kad teismo procesas iš esmės priklauso nuo ankstesnėse stadijose surinktos medžiagos (galiausiai nuo tyrimo institucijų apskritai priklauso, ar medžiaga pateks į teismą). Taigi galima teigti, jog pasitikėjimo atžvilgiu prisiekusiųjų instituto sukūrimas galėtų būti pravartus, tačiau netraktuotinas kaip panacėja.

Bene didžiausia teisėjų instituto sukūrimo nauda būtų padedant apsisaugoti nuo korupcijos ir kitokio galimo poveikio ar spaudimo darymo potencialo. Viena vertus, kolektyvinė institucija yra sunkiau paperkama ar bent pareikalaujanti tam daugiau sąnaudų, kita vertus, dėl to paties kolektyviškumo ji atsparesnė tiek politikų, tiek visuomenės spaudimui. Be to, vieno ar net kelių narių pasidavimas neleistinoms įtakoms arba asmeninių su nagrinėjama byla susijusių interesų turėjimas dažnai nedaro lemiamo pokyčio galutiniam sprendimui.

Kaip bebūtų, išsprendęs vieną problemą, prisiekusiųjų institutas sukuria naują grėsmę. Čia reikėtų kalbėti apie visuomenės pasirengimą dalyvauti teismų veikloje, visų pirma – apie pasirengimą pripažinti teisės viršenybę. Ir čia iškyla pati svarbiausia problema, kuri tolesnes diskusijas apie prisiekusiųjų teismą padaro beprasmes. Mat apie kokį prisiekusiųjų teismą galima kalbėti visuomenėje, kuri idealizuojami įtariami nusikaltėliai ir tame nematoma nieko blogo, o prezidentės viešas pareiškimas, kad ji kasdien viršija Konstitucijos jai nubrėžtas ribas, praleidžiamas beveik negirdomis… Jei dar tiksliau, įtariamas žudikas laikomas pavyzdžiu, į kurį reikia lygiuotis, ne tik didelės piliečių dalies sąmonės, bet ir vaikiškų žurnalų komiksų herojumi, taip formuojant iškreiptą vertybinį požiūrį jau ir jaunajai kartai. Tas pats ir su prezidente – žavimasi aiškiai pabrėžta arogancija ir kategoriškumu, „geležinės rankos“ įvaizdžiu ir, kai kuriais atvejais, destruktyviais veiksmais (kalbant apie pareiškimus biudžeto projekto atžvilgiu nepateikiant jokių alternatyvų). Šiuos fenomenus galima apibendrinti ne kitaip, kaip jėgos kultą, kur garbinamas tas, kuris stiprus, o ne kas, kuris teisus. Ar norėtume iš tokios visuomenės atstovų sudarytai prisiekusiųjų žiuri patikėti savo likimą? Asmeniškai aš nenorėčiau…

Kokias išvadas galima padaryti? Prisiekusiųjų teismas yra neabejotinai pozityvus reiškinys, jei kalbėtume apie bendrą kontekstą. Tačiau kitose šalyse pasiteisinusi praktika, nors ir teoriškai galinti ir turinti veikti Lietuvoje, nebūtinai funkcionuos taip, kaip tikimasi. Čia reikia atsižvelgti į specifinį kontekstą, kuriame patalpinamas prisiekusiųjų institutas. O šis kontekstas, švelniai tariant, nėra itin palankus. Tad skubėti su permainomis tikrai yra laiko. Geriau palaukti, kol išsigydysime savo, kaip visuomenės, ligas ir galėsime kritiškai pažvelgti į save ir savo aplinką. Būtent tada ir bus tinkamas metas prisiekusiųjų teismo įvedimui.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: