Pasaulio politinės minties istorijoje lyderio idėjos iškėlimas yra tiesiogiai susijęs su etninių ir kultūrinių diferenciacijų atsiradimu, politinių idėjų gimimu bei prieštaringų valstybinių santvarkų teorijų susidarymu. Senovės graikų išminčius Aristotelis savo socialinę filosofiją grindė žmogaus, kaip visuomeninės būtybės ir politinio gyvūno, gerovės siekiu, kurio negalima užtikrinti be valdžios turėjimo, neįmanoma puoselėti be aiškaus ir tvirto lyderio, įkvepiančio pavyzdžio, politinio autoriteto. Tiesa, nors to laikotarpio politikos vyksmą, lyderystės raišką ir visuomenės organizavimo formų kaitą nūdienos atžvilgiu galima aiškinti tik siaurąja prasme, kaip despotų ir jų valstybių galios ir interesų išraišką, tačiau kartu su politikos mokslu gimusių ir iki šių dienų kitusių lyderių vaidmens modelių esmė bei tautos vedlio siekiamybės poreikis lieka panašus.
Ko jeigu ne naujos politinės vilties ieškojo 2009 metų sausį Seimą išvaikyti reikalavusi minia? Nejaugi tų pačių metų prezidento rinkimų pirmajame rate absoliučia ir neginčijama balsų persvara laimėjusios Dalios Grybauskaitės pavyzdys – nepakankamas argumentais teigti, kad Lietuva ištroškusi stipraus ir vienijančio lyderio personalijos stebuklo? Ar valstybinio pagrindo ignoravimas, politinis pesimizmas, nepasitikėjimas aukščiausiąja valdžia ir pilietiškumo erozijos augimo kreivės akis badžiusios per paskutiniuosius Seimo rinkimus, balsuojant už politinius avantiūristus, baudžiant ne sistemą, o Lietuvos dabartį ir ateitį, ne šalies politinio elito skurdo padarinys?
Akivaizdu, Lietuvai peržengus nepriklausomybės pilnametystę, praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo ideologinės transformacijos į demokratiją, pilietinė visuomenė, draskoma deklaruojamų politinių idėjų ir realių politinių procesų priešpriešos, po euforijos, išsivadavus iš sovietinių pančių, rodos, pajuto, jog nuplauto okupacinio purvo vietoje sėda naujų nešvarumų sluoksnis. Pasak lenkų mąstytojo Josepho Tichnerio, tautos nusivylimas politine laisve yra visų pokomunistinių valstybių išbandymas: „Ilgainiui labai nepastebimai laisvės kaltė tampa didesnė nei komunizmo. Laikas nutrina baisiausius prisiminimus, o mūsų vaizduotė linkusi dirgintis apokaliptinėmis vizijomis. Galbūt esu neteisus, tačiau dažnai, labai dažnai regiu, kad laisvės imama bijoti labiau nei prievartos.“ Taigi, valdžios nesėkmių paliktoms žaizdoms gydyti, tautinėms skriaudoms malšinti ir kolektyvui skatinti reikalinga ypatinga asmenybė, sukursianti ne politinio apsivalymo iliuziją, tačiau skatinsianti fundamentalius pokyčius tiek šalies politikos sampratoje, tiek jos kasdienėje praktikoje.
Laikinojoje sostinėje 1919 metais balandžio 4 dieną Valstybės Taryba įsteigė Prezidento instituciją ir išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Prezidentu. Nuo to laiko, šaliai pasirinkus tarpinę demokratinio valdymo formą, pusiau prezidentinį valdymą, valstybės prezidentas tapo aukščiausiu pareigūnu, nuo kurio asmenybės moralinis autoritetas tiesiog nebeatskiriamas. Nors pastaruoju metu šalies vadovo vaidmuo politikoje tapo ypač diskutuotinu klausimu, atotrūkis tarp prezidento institucijos ir kitų valdžios šakų, kaip neva šalies Konstitucijos raidės ir jos dvasios priešpriešos padarinys, garsiai svarstomas, tačiau, rodos, dauguma pritaria, kad reali prezidento įtaka tiesiogiai priklausoma nuo vadovo moralinio autoriteto. O juk būtent tokia ir yra politinės lyderystės prasmė- gebėjimas įtikinti šalies piliečius ir įgauti liaudies pasitikėjimą, kuriant save kaip tautos advokato fenomeną.
Visgi, priklausomai nuo visuomenės norų, kokybinės ir kiekybinės politinių santykių būklės bei kovojančių jėgų santykio šalyje, keičiasi ir valdžios praktinio veikimo laipsnis, jos išreiškimo būdai, lyderio prasmės modeliai. Kitaip tariant, neverta stebėtis, jog kaip ir pati šiuolaikinė visuomenė, priklausoma nuo komunikacijos ir informacijos, taip ir politika įgauna paslaugų organizacijos rangą, kuris realizuojamas komunikacijos vadybos pamatu. Pirmieji tai pajunta tiesioginiai politikos arenos veikėja – politiniai lyderiai ir jų komandos, ideologijų stygių ir komunikacijos invaziją, aiškinančios politinės doktrinos kaita šalyje. Pripažinkime, šios epochos politinės scenos lyderis – tai jau ne vien ideologas, fanatikas, moralistas, šauklys ar kovotojas, tai – politikos verslininkas ar pirklys, įžūliai prisitaikantis prie informacinių šiandienos pasaulio realijų, puikiai pažystantis žiniasklaidos džiunglių įstatymus bei susipažinęs su besikeičiančiais visuomenės poreikiais. Šiuolaikinės politinės komandos kažkuo vis labiau primena multi-level-marketing sistemą, kai produktas ar paslauga (šiuo atveju personalizuota politinė idėja) tiesiogiai įbrukama kiekvienam klientui.
Na, o Marijos žemės neaplenkusių, anaiptol, našią dirvą atradusių ir puikiai subujojusių lyderio kulto propagandos idėjų plitimą, iliustruoja ir bene skandalingiausio pastarųjų metų politinio lyderio, Rolando Pakso, fenomenas. 2003-iaisiais laimėjęs prezidento rinkimus politikas nustebino kylančiais tautos pasitikėjimo reitingais ir ryškėjančia žvaigžde Lietuvos politinėje arenoje. Ne mažiau stebėtis vertė ir precedento neturėjęs, rodos, beviltiškai susikompromitavusio prezidento apkaltos procesas, kurio metu jis buvo nušalintas iš pareigų. Trečiasis siurprizas – R. Pakso sugrįžimas kaip vėl populiaraus politiko, natūraliai iškeliantis klausimą: kur galėtų slypėti šio politinio fenikso fenomeno priežastis?
Nušalintojo prezidento istorija, puikus pavyzdys, to, kaip trokštant visais įmanomais būdais prasibrauti į pagrindinę Lietuvos verslo įmonę, šalies politinę areną, keliomis skambiomis metaforomis apie gėrį, dorą bei sąžinę ir sukurtomis vertybinių inkliuzų iliuzijomis, galima sukurti pasaką, supjudžiusią beveik visą tautą.
Taigi esminis klausimas, ar atsiras idealistų, priimsiančių lietuviškos realybės iššūkį ir norinčių vesti savo šalį pirmyn? Ar gražiais norais perspjausime tamsią politinę realybę ir iki kitų prezidento rinkimų užsiauginsime naują politinę viltį, rasime vedlį, sugebėsiantį motyvuoti valstybės kolektyvą, kurti tikslą ir viziją?
Arthuras O‘Shaughnessy savo garsiausioje „Odėje“ apie tikrus „galios ir įtakos žmones“, gebančius kurti kultūrą, o ne būti jos kūriniais rašė taip: „Mes esam muzikos kūrėjai, / Ir svajonių svajotojai, / Bet atrodo, kad visada esam / Pasaulio judintojai ir sukretėjai.“ Panašiais žodžiais norėtųsi piešti ir šių dienų politinės arenos atstovą, visad judantį pirmyn, iltiniais įsikabinusį į savo viziją ir ne ieškantį, o kuriantį sau ir savo tautai palankias aplinkybes.
Nenoriu tikėti, kad tautos nusivylimas ir prezidento vaidmenį menkinantys tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių politinio elito atstovų pavyzdžiai išgąsdins šalies ateities kūrėjus. Atsisakau manyti, kad kitą šalies vadovą rinksime be konkurencijos ir sutinku laukti to, kuris darbais ir žygiais, o ne žodžiais laistys džiūstančią Lietuvos politikos dirvą, augins naują kartą, daigins prioritetus, sės naujas politines tradicijas. Tik nuo tikėjimo savo šalimi ir jos žmonėmis galime pradėti kurti šviesesnės ateities viziją.
