Po komunistinės sistemos žlugimo Rytų ir Vidurio Europoje susiformavo daugiau ar mažiau fragmentuotos politinės sistemos, kuriose tam tikrą vietą užima ir partijos, save vadinančios arba kitų įvardijamos kaip konservatyvios. Vis dėlto pažvelgus atidžiau, „konservatizmas“ (ypač politinis) šiame kontekste atrodo kaip oksimoronas. Galima netgi teigti, kad ne taip jau seniai pasibaigęs procesas, kurio metu Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriai pakeitė pavadinimą į Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, kad ir koks kurioziškas atrodytų iš pirmo žvilgsnio, yra vienas iš logiškų žingsnių regiono politinėje dešinėje pastaraisiais metais.
Prielaidos
Išvertus iš lotynų kalbos, conservare reikšia „saugoti“. Pats tęstinumo, tradiciškumo kaip legitimumo įtvirtinimo metodo, principas yra labai senas. Dar Oktavianas Augustas pasirodo kaip Novus Romulus, o jo monetose išgraviruota Parenti Conservatori Suo. Nuo tryliktojo amžiaus, priėmus Romos teisę, į šiaurę nuo Alpių „konservatorius“ pasirodo kaip juridinis ir administracinis terminas pavadinti imperatoriškajam, karališkajam ar bažnytiniam pareigūnui, kurio funkcija – apsaugoti ar atstatyti (dažniausiai turtines) teises. Neatmetant E.Burke indėlio, reikia pripažinti, kad modernaus konservatoriaus esmę pirmasis konkrečiai apibrėžė R.Chateaubriand savaitraštyje Le Conservateur: konservatorius yra „įsitvirtinusios socialinės ir politinės tvarkos šalininkas“. Tokių šalininkų buvo visuomet ir toli gražu ne vien tarp aukščiausiuose hierarchijos sluoksniuose esančių (taigi tiesiogiai santvarkos išsaugojimu suinteresuotų) asmenų. Natūralu, kad daliai (ir nemažai daliai) žmonių artimiausia atrodo gerai pažįstama sąranga, kurioje bręsta ir formuotasi, kuriai pritaikyti visi socialiniai įgūdžiai. Tokiems labiau priimtinas pastovumas ir tikrumas nei pokyčių rizika. Tam tikras konservatyvumo lygis yra kone natūralus fenomenas, tačiau esama asmenybių kurioms būdinga ypač stipri jo raiška.
Psichologų tyrimai rodo, kad ideologijos gali egzistuoti kaip iš anksto paruošti interpretacijos schemų blokai, atspindintys žmogaus norą suprasti pasaulį, išvengti egzistencinio nerimo bei poreikį palaikyti tarpasmeninius santykius su panašiais į save. Jost, Glaser, Kruglanski ir Sulloway išanalizavo 88 studijas, atliktas dvylikoje šalių (iš viso daugiau nei 22000 respondentų) ir išskyrė būdingus konservatyvaus mentaliteto bruožus. Tai mirties baimė, netolerancija skirtybėms, atvirumo naujoms patirtims trūkumas, aiškios struktūros poreikis, baimė prarasti užimamą poziciją ar savivertę, polinkis į hierarchinės struktūros išlaikymą. Kitaip tariant, konservatorių motyvuoja pastangos sumažinti netikrumą ir iš jo kylančius pavojus.
Jei Vakarų Europoje bei, tam tikrais aspektais, JAV minėtos aplinkybės yra logiškos ir savaime suprantamos, Rytų ir Vidurio Europoje dėl jų iškyla neaiškumų. Todėl, perfrazuojant M.Blinkhorst, galima paklausti, kas yra tikrieji konservatoriai mūsų aptariamame regione: buvusieji komunistai ar dešiniųjų pažiūrų reformatoriai? Ir išties – kurie jų turėjo didesnį pagrindą baimintis naujovių bei priklausyti įvardintam psichologiniam tipui?
Ką konservuoti?
Separatistiniai judėjimai taip pat gali būti klasifikuojami į konservatyvius ir radikalius. Kad tai geriau suprastume, galime pasiremti Lietuvos pavyzdžiu. Konservatyviajam separatizmui galėtų atstovauti reformuotieji komunistai (vėliau persivadinę į LDDP, o dar vėliau tapę socialdemokratais), pasisakę už laipsnišką tolimą nuo TSRS („žingsnis po žingsnio“ strategija), kai tuo tarpu Sąjūdis (kurio pagrindu vėliau susiformavo ta pati Tėvynės sąjunga) pasisakė už radikalų – greitą ir ryžtingą – klausimo sprendimą.
Tačiau neapsistokime vienu epizodu – juk regiono istorija neapsiriboja tik komunistiniu periodu. Juolab, kad ir patys konservatoriai pagal apibrėžimą gali siekti atstatyti ne tik status quo, bet ir status quo ante. Didelė dalis Rytų ir Vidurio Europos valstybių nepriklausomos buvo jau tarpukariu. Tačiau P.Balazs ne veltui pastebi, kad konservatyviosios partijos susiduria su rimtomis problemomis, bandydamos orientuotis į ikikomunistinius laikus. Dešiniosios tarpukario politinės jėgos yra diskredituotos autoritarizmo šešėlio (išskyrus buvusią Čekoslovakiją). Tad esant dabartinei orientacijai į demokratiją, atspirties taško ieškojimas šioje politinėje tradicijoje tampa komplikuotas. Dar anksčiau buvo imperijų epocha, iš kurios politinio gyvenimo tradicijų semtis dar sunkiau. Vadinasi, bandymas eiti šiuo keliu taip pat pasmerktas nesėkmei. Žinoma, negalima neigti, tarkime, kultūros ar bendruomeniškumo tradicijų egzistavimo, tačiau tai visų pirma asmens ar asmenų grupės preferencijų, o tik paskui politikos dalykai, nors, veikiausiai dėl minėto atramos taškų trūkumo, šiuos aspektus taip pan neretai siekiama politizuoti. Tai puikiai iliustruoja lietuvių TS-LKD ir lenkų PiS, vadovaujamos brolių Kaczynskių, pavyzdžiai, pasižymintys aukštu klerikalizmo lygiu ir tuo, ką galima laikyti dešiniuoju (kai kuriais atvejais – ultradešiniuoju) populizmu, mesianistinio pašaukimo išgelbėti nuo apsupusių priešų, ar tai būtų gėjai, ar rusai, ar (lenkų atveju) vokiečiai, akcentavimu. Kartu, atrodo, iki galo taip ir neišsižadama menkai demokratinės tradicijos ir polinkio problemas (tikras ar tariamas) spręsti draudimais, o netelpančius į susikurtus rėmus jei ir ne kriminalizuoti tai bent patalpinti visuomenės užribyje. Taigi aiškiai matosi, kad rimtos tradicijos trūkumas leidžia kalbėti daugiau ne apie regiono konservatizmą, o apie tai, ką galima pavadinti improvizacijomis konservatizmo tema.
Padėtis be išeities?
Tačiau ką daryti dešiniųjų pažiūrų žmogui, jaučiančiam, kad konservatizmo idėjos išreiškia jo sielos esmę? Rytų ir Vidurio Europai itin tinka R.J.White teiginys „Konservatizmas yra labiau minties įprotis, jausmo polinkis, gyvenimo būdas nei politinė ideologija“. Tikėjimas amžina moraline tvarka, papročių svarba, apdairumu, netobulumo neišvengiamumu, suvokimas, kad visų pirma stovime ant savo protėvių pečių, pirmenybės savanoriškai bendruomenei teikimas, pastangos suvaldyti galią ir aistras – visa tai peržengia vienos politinės partijos rėmus. Kitaip tariant, konservatizmas, kaip asmenybės tipas, yra įmanomas Rytų ir Vidurio Europoje, kaip ir tikriausiai bet kurioje kitoje pasaulio dalyje. Tačiau konservatyvių partijų egzistavimui to nepakanka. O ką daryti jau egzistuojančioms politinėms jėgoms? Pirmiausia – pripažinti savo oksimoroniškumą. Tik tada sprendimų paieška bus efektyvi. Vienas tokių sprendimų (nebūtinai pats tinkamiausias) galėtų būti ir jau minėtasis lietuviškas – tapti krikščionimis demokratais, kas iš esmės žymiai tiksliau atspindi jų vykdomą ir visuomet vykdytą politiką. Čia, sekant Šekspyru, būtų galima paklausti, ką reiškia vardas. Bet ta pati drama ir atsako: vardas reiškia daug.
