Vasara kaime: po kambarius zuja musės, už medinio lango skalija šunys. Iš stiklinių geriamas kompotas.
Berniūkščiai, vilkintys „dolerinėse“ pirktais marškinėliais su jiems nieko nereiškiančiais amerikietiškais užrašais. Jie žaidžia futbolą, keikiasi ir būriuodamiesi prie vietinės parduotuvės vakarais gurkšnoja alų. Nuošalus Lenkijos bažnytkaimis. Čia gyvena ir vietinė gražuolė, ir protiškai atsilikęs storulis, ir griežtas mokytojas, ir charizmatiškas kunigas, kurį dažniau nei su juoda mantija ekrane matome vilkintį sportine apranga. Tėvas Adamas (Andrzej Chyra) yra svarbiausias šio kaimo dramos personažas.
Jis sportuoja, turi I-pod‘ą, kartais išgeria alaus, jo miegamajame kabo budistų paveikslėlis, išpažinčių jis klauso lauke prie sienos, o vietoje maldų kaltėms išpirkti skiria valandą bėgimo. Nenuostabu, kad kaime jis mylimas, labiausiai – savo auklėtinių, sunkią vaikystę patyrusių vaikinų. Kaimo gražuolė bando suvilioti kunigą, vaikinams irgi smalsu, „kaip kunigai nuleidžia garą?“, tačiau nėra pagrindo nė menkiausiems įtarimams… kol į kaimelio jaunimo bendruomenę neįsilieja paniuręs naujokas. Netrukus po to nusižudo vienas kunigo auklėtinis. Tėvas Adamas išgyvena gilią emocinę krizę, o ant jo paties krenta baisių įtarimų šešėlis.
Kino filmo “W imię…” kadras
Filmas visų pirma yra nuostabi kunigystės demistifikacija – Tėvas Adamas kepa bulves, maudosi, vartosi negalėdamas užmigti, prisigeria, skambina guostis seseriai. Intymus žiūrovo santykis su kunigo buitimi padeda suprasti ir priimti jo žmogiškumą pirmiau nei pareigą bažnyčiai. O tada žymiai lengviau suprasti jo vidinį pareigos ir aistros konfliktą. Tėvo Adamo personažas puikiai iliustruoja skirtingas žmogiškumo spalvas: ir darbinę uniformą vilkintį pilietį, ir žmogų, nebijantį susitikti su savo laukine puse – kuomet jis klykaudamas lyg beždžionė, išsirengęs laksto po kukurūzų laukus.
Režisierė Margorzata Szumowska, daug kam turbūt žinoma iš filmo „Elles“ (čia pagrindinį vaidmenį atliko Džiulijeta Binoš) savo šeštajame filme įrodo gebanti suprasti ir vyrišką pasaulėjautą. Ji ne tik režisavo, bet ir padedama kinematografo Maiklo Englerto, rašė scenarijų. Jiems, atrodo, pavyko. Tikroviški dialogai, natūrali vaidyba, įdomūs muzikiniai sprendimai (Pawel Mykietin ir Adam Walicki). Juosta įtikina paprastumu – gamtos vaizdai ir buitis rodomi tokie, kokie yra – be pagražinimų ir nutylėjimų. Tačiau nei erotinės scenos, nei žiaurumo protrūkiai neperžengia kino estetikos ribų. Operatoriui pavyksta išlaikyti skoningą atstumą ir viską parodyti subtiliu kampu – nešokiruojant žiūrovo. Šokas vis dėl to ištinka, tačiau sukeltas ne vaizdų, o įvykių.
Kino filmo “W imię…” kadras
Stebint šią dramą tenka linkčioti galva ir gūžčioti pečiais baisintis žmonių bukumu ir ribotumu. Gailestis maišosi su pykčiu, ir, kai jau atrodo pats laikas istorijos pabaigai, kad išėjęs iš kino salės galėtum giliai atsidusti, siužetas pakrypsta tokia netikėta linkme, kad belieka tik pakelti antakius ar net išsižioti. Po filmo gali kilti irzlių klausimų: Na? Ir ką šįsyk režisierė Malgorzata Szumowska norėjo tuo pasakyti? Nes lyg ir norisi, kad viskas būtų paprasta, aišku ir teisinga, tačiau šios istorijos moralas yra viso to paneigimas. Čia aukščiau visų tiesų atsiranda žmogus – su savo ydomis, aistromis ir silpnybėmis. Nė vienas nėra tobulas, tačiau netobulumas nėra kliūtis daryti gera ir tarnauti kitiems, nes, kaip per pamokslą sakė tėvo Adamo personažas, „kiekviename iš mūsų yra taškas, niekis, tuštuma, kuri priklauso dievui ir nuo kurios prasideda mūsų gyvenimas“.
Viskas – užtylu, kad nepasakyčiau per daug, ir siūlau žiūrėti šį filmą net neperžiūrėjus treilerio (nes, mano galva, ten atskleidžiama per daug). O žiūrisi tikrai skaniai – istorija, nepaisant sukrečiančių momentų, iš esmės nėra slegianti ir tikrai duoda peno pamąstymams bei skatina į kunigystę pažvelgti netikėtu kampu.
Ši recenzija ir filmas – “Tarptautinio Kauno kino festivalio” dalis
