Giliuose Amerikos kaimuose klesti bendruomenė, kuri yra visiška priešingybė musų šiuolaikiniam pasauliu. Amišai, žinomi dėl savo tvirto įsipareigojimo paprastam gyvenimui ir religiniam atsidavimui, jau seniai kausto pašalinių žmonių dėmesį savo unikalia kultūra.
Amišai tai anabaptistų krikščionių bendruomenė atsiradusi Europoje reformacijos metu. Bendruomenė pradėjo formuotis 1693 m. Šveicarijoje, tačiau šiuo metu amišai gyvena tik JAV ir Kanados, Ontarijo regione. Amišai gyvena pagal griežtas taisykles, kurių dalis perimta iš paraidžiui interpretuojamos Biblijos, kita dalis sukurta pačių bendruomenių ir lydima paaiškinimų, kodėl draudžiamas elgesys nepriimtinas.
Nuolankumas, šeima, bendruomeniškumas ir atsiskyrimas nuo pasaulio yra pagrindiniai amišų gyvenimo tikslai. Kasdienį gyvenimą ir papročius reglamentuoja nerašytas elgesio kodeksas, vadinamas Ordnung. Ši bendruomenė pasižymi savo keistu gyvenimo būdu. Jie nesinaudoja technologijomis – televizoriais, telefonais, automobiliais, vengia naudoti elektrą. Jei elektra ir yra naudojama, tuomet yra griežta taisyklė, jog ji turi būti pagaminama pačioje bendruomenėje, prie visuomeninių tinklų jungtis draudžiama.
Amišai geriausiai žinomi dėl savo paprastų drabužių, kurių didžioji dalis yra pačių pasiūti. Vyrai ir berniukai dėvi plačias juodas skrybėles, tamsių spalvų kostiumus, paltus, plačias kelnes, petnešas, vienspalvius marškinius, juodas kojines ir batus. Vyrai susituokę užsiaugina barzdas, bet jiems draudžiama turėti ūsus. Senojo ordino amišo moterys ir merginos dėvi gobtuvus, ilgas sukneles su pelerinomis per pečius, skaras, juodus batus ir kojines. Amišės niekada nesikerpa plaukų, kurie yra dėvimi kasoje, ir joms neleidžiama nešioti bet kokių papuošalų.
Iš šono ši kultūra atrodo neproblematiška, ir nors jie gyvena atskirą gyvenimą, tačiau tai kas vyksta viduje priverčia sunerimti. Anot jų tikėjimo, amišų moterų privalo pastoti nuo dvidešimties iki dvidešimt dvejų metų. Taip yra todėl, kad amišų kultūra skatina santykius anksti – nuo šešiolikos. Amišų poros pradeda gimdyti iš karto po santuokos, nes vaikus suvokia kaip Dievo dovanas. Vidutinis amišų šeimos vaikų skaičius svyruoja nuo septynių iki aštuonių.
Dažnais atvejais moterys yra priverčiamos santuokai, kuomet tėvai sutarią kurią dukrą už ko ištekinti. Moteris pasirinkimo neturi.
Viena iš pagrindinių problemų yra edukacijos stoka. Visi vaikai mokyklą lanko iki 8 klasės. Tačiau, mokyklose mergaites ir berniukai yra mokomi atskirai ir skirtingų dalykų. Vyriškosios lyties atstovai yra mokomi kaip rūpintis derliumi, jį prižiūrėti, kaip dirbti įvairiausius ūkio ar kitus darbus, o moterys kaip pasirūpinti vyru, šeima, jos mokomos būti geromis namų šeimininkėmis.
Ties edukacijos stoka atsiranda ir sveikatos problemos. Amišai laikosi tvirtų įsitikinimų dėl medicininės intervencijos, dažnai pirmenybę teikia alternatyviems gydymo būdams ir labai pasikliauja savo bendruomene, kad gautų paramą ligos metu. Ši tikėjimu pagrįstos gydymo praktikos pirmenybė gali sukelti problemų, kai prireikia skubios medicininės pagalbos.
Nuo 14 iki 18 metų amišų paaugliai gali prisijungti prie mums jau įprasto pasaulio ir gyvenimo stiliaus. Šis laikotarpis Amišų kultūroje žinomas kaip Rumspringa. Per tą laiką paaugliai nusprendžia, ar jie nori visiškai palikti amišų bendruomenę, ar norėtų grįžti, pasikrikštyti ir atsiduoti amišų gyvenimo būdui.
Kai asmuo nusprendžia palikti amišų bendruomenę, jis dažnai susiduria su procesu, vadinamu „vengimu“ arba „ekskomunikavimu“. Šios bendruomenės palikimas gali sukelti socialinę izoliaciją ir bendruomenės praradimą. Kadangi amišai gyvena artimose bendruomenėse, išvykimas reiškia ryšių su šeima, draugais ir paramos tinklu nutraukimą, kuris buvo esminė jų gyvenimo dalis. Vengimas įvairiose amišų grupėse gali skirtis, tačiau paprastai tai reiškia, kad žmogus yra atstumtas ir elgiamasi taip, lyg asmuo nebeegzistuotų bendruomenėje.
Pats išvykimo procesas gali būti emociškai ir psichologiškai sudėtingas. Asmenys gali patirti tapatybės praradimą, kaltės ar gėdos jausmą ir konfliktus, susijusius su jų naujais įsitikinimais ir vertybėmis. Prisitaikymas prie naujo gyvenimo būdo ir išorinio pasaulio sudėtingumas taip pat gali būti didžiulis.
Amišų švietime daugiausia dėmesio skiriama praktiniams įgūdžiams ir religiniams mokymams, o ne formaliam švietimui. Dėl to asmenys, paliekantys amišų bendruomenę, gali turėti ribotą akademinę kvalifikaciją ir profesinius įgūdžius, reikalingus įsidarbinti pagrindinėje visuomenėje. Dėl to gali būti sunku susirasti tinkamą darbą ir gali prireikti papildomo išsilavinimo ar mokymo. Iki tol kol asmenys prisitaiko prie šiuolaikinio pasaulio dažniausiai jiems tenka dirbti darbus kurių atlygis yra minimalus. To pasekoje keičiasi ir išgyvenimo lygis. Dažnai išėjusiems asmenims kyla finansinių sunkumų, kai asmenys ieško darbo, susiranda būstą ir prisitaiko prie išlaidų, susijusių su gyvenimu už amišų bendruomenės ribų.
Svarbu paminėti, kad nors paliekant amišų kultūrą gali kilti iššūkių, tai darantys asmenys dažnai įgyja naujai įgytą nepriklausomybę, asmeninę laisvę ir galimybę tyrinėti skirtingus gyvenimo būdus bei įsitikinimus. Egzistuoja paramos grupės ir organizacijos, padedančios asmenims įveikti šiuos iššūkius ir suteikti išteklių jiems pereiti į pagrindinę visuomenę.
Visa ši kultūra yra paremta tariamo „Dievo žodžiu“, todėl viskas kas moderniajai visuomenei atrodo teisinga ir praktiška, jiems yra nepriimtina. Būtent todėl, ši bendruomenė ir yra atsiskyrusi nuo viso pasaulio ir vengia kontakto su juo.
