Jaudinančios šiuolaikinės nuotraukos – nacistinės Vokietijos stovyklose kalintų žmonių portretai – eksponuojami penktadienį Varšuvoje atidarytoje parodoje, kuria siekiama atkreipti dėmesį, jog tų šiurpių įvykių liudininkų kasmet lieka vis mažiau.
Vienas lenkas fotografas ir jo žmona apkeliavo keliolika šalių, tarp jų Graikiją, Ukrainą ir Jungtines Valstijas, fotografuodami buvusius kalinius – ne vien žydus – ir rinkdami jų interviu apie gyvenimą įvairiose Antrojo pasaulinio karo metais veikusiose stovyklose.
Šis sumanymas jiems kilo 2009 metais per apsilankymą memorialu paverstoje Aušvico-Birkenau nacių mirties stovykloje, liūdniausiai pagarsėjusioje iš jų visų, kai pamatė pranešimus apie naujausias buvusių kalinių mirtis.
“Supratome, kad jie greitai išmiršta ir kad mes priklausome paskutinei kartai, kuri gali su jais bendrauti, kalbėtis, daugiau sužinoti ir labiau suprasti”, – sakė 33 metų fotografas Maciekas Nabrdalikas (Macekas Nabrdalikas).
Mėnesį veiksiančioje parodoje “Nesugrąžinama” (Nieodwracalne) dideli nespalvoti portretai eksponuojami mažoje erdvėje, sukuriančioje lankytojams betarpiško kontakto įspūdį.
Pasak M.Nabrdaliko, dabartinei kartai “mirties stovyklų epocha yra tokia pat tolima, kaip kelionė į Mėnulį, tad mes norėjome artimiau ją suprasti”.
Keli buvę kaliniai, kurių portretai eksponuojami šioje parodoje, dalyvavo penktadienį surengtoje atidarymo ceremonijoje.
M.Nabrdalikas ir jo žmona Agnieszka (Agnieška) parodoje pristatomus portretus taip pat išleido naujoje knygoje tuo pačiu pavadinimu. Joje kartu su nuotraukomis pateikiami ir buvusių kalinių, su kuriais teko bendrauti sutuoktiniams, sukrečiantys liudijimai.
“Aš tikiuosi, kad ši ekspozicija padės šių dienų žmonėms pamąstyti, kas įvyko”, – sakė Jerzy Maria Ulatowskis (Ježis Marija Ulatovskis), kuris būdamas 13 metų buvo ištremtas į Aušvicą kartu su mama ir mažesne seserimi.
“Šitose nuotraukose išreikšta visa mūsų baimė, visa, ką mes išgyvenome, tikrą pragarą stovyklose”, – sakė Danuta Bogdaniuk Bogacka, išsiųsta į Aušvicą būdama 10 metų su mama po nepavykusio 1944 metų Varšuvos sukilimo prieš nacius.
“Net po visų šitų daugybės metų aš nesuprantu, kaip man pavyko išlikti”, – sakė 79-metė moteris, sukrėsta savo portreto.
“Likę gyvieji stebisi savo pačių veidais, su visomis kančiomis, atspindėtomis portretuose”, – pažymėjo rašytoja Agnieszka Nabrdalik (Agneška Nabrdalik).
