„Lietuvoje žalvario amžius truko apie 1000 metų – nuo 2 tūkst. pr. Kr. vid. iki 1 tūkst. pr. Kr.“ – įvedus raktinius žodžius „žalvaris“ bei „Lietuva“ galima rasti internetinėje paieškoje. Ne veltui vos išgirdus šio metalo pavadinimą iškart prisimenama praeitis. Ir iš tiesų – Laurita Peleniūtė (vokalas, tambūrinas), Ineta Meduneckytė (vokalas), Robertas Semeniukas (akustinė gitara, vokalas), Tadas Dešukas (elektrinis smuikas, vokalas) ir Pavel Žemoitin (perkusija) arba tiesiog grupė „Žalvarinis“ susibūrė tam, kad parodytų, ką mums paliko senovės lietuviai. O štai sausio 22-ąją jie susikrovė visą savo repertuarą ir po kiek daugiau nei metų vėl atvyko į Kauną. Ryšių istorijos muziejuje jie atidarė 2011-uosius Palėpės muzikoje.
„Anksčiau mes pasirodydavom kaip rokeriai, o dabar taip gražiai – su gitara, smuikeliu.“ – prieš pradėdami programą kalbėjo atlikėjai. Šį vakarą jie pasirodė kiek kitaip nei įprasta – akustiškai. Dešimtmetį gyvuojančios grupės sudėtyje atsidūrus Tadui Dešukui ir Pavel Žemoitin, dainos tapo ramesnės. Tai netgi buvo pavadinta atskiru projektu – „Žalvarinis kitaip“.
Grupė atliko Roberto Semeniuko aranžuotas senas lietuvių liaudies dainas, rastas dainynuose ar iš lūpų į lūpas išmokytas protėvių. Muzikantai teigė, kad kai kurios jų galėjo būti parašytos dar 16-ame amžiuje. Dainose atsispindėjo tai, kuo gyveno senovės lietuviai – nuo įvairių miškų gyventojų iki švenčių, kurios būdavo vienintelė proga paragauti alaus, kuris buvo laikytas sakraliu. Buvo atlikti kūriniai, tarp kurių skirtumas – 10 metų – tai pati pirma įrašyta „Žalvarinio“ daina bei pati naujausioji. Tad kauniečiai bei miesto svečiai galėjo pastebėti, kaip pasikeitė (ar nepasikeitė) ši grupė.
Šiame amžiuje, kai vis daugiau jaunų žmonių palieka Lietuvą, buvo džiugu matyti, kad nemaža publikos dalis buvo būtent jauni žmonės. O patys aktyviausi gerbėjai, kaip paaiškėjo, – abiturientai. Liaudies muzika, atlikta kiek kitaip, sugebėjo paliesti jų širdis ir šalia scenos buvo galima išvysti net šokančius jaunuolius. Tai įrodo, kad folkloras gali rasti kelius į jaunimo širdis, tereikia jį „skaniai“ pateikti.
Deja, kaip buvo atidaryta liaudies skrynia, taip ji turėjo būti ir uždaryta. Nors labai žavėjo grupės susikalbėjimas, nebijojimas pašiepti vienas kitą („< ...>Laurita iš tikrųjų yra ragana ir laisvalaikiu džiovina rupūžes< ...>“ – apie vieną grupės vokalisčių, šiai paėmus nematytą perkusijos instrumentą, papasakojo Robertas), šiltas bendravimas su publika, po kiek daugiau nei valandą trukusio reginio muzikantai atsisveikino, širdyje palikdami džiaugsmą, kad dar yra žmonių, nepamirštančių, kur yra tikrosios mūsų šaknys.
Tačiau jau vasario 5-ąją vėl į Kauno Ryšių istorijos muziejų pakviesianti „Palėpės muzika“ padovanos dar vieną vakarą. Šį kartą scenoje bus galima išvysti charizmatiškąjį Andrių Kaniavą bei svečią iš Prancūzijos Ken Stringfellow.
