(c) KaunoZinois.lt archyvo nuotr.
Eglė Kernagytė

Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvoje gerai žinomų papildė ypatingos kariaunos danguje gretas. Tačiau jų darbai, mintys, veidai liko čia, Žemėje, tarp mūsų. Norėdama prisiminti vieną tokių ypatingų žmonių, Vytautą Kernagį, Dainuojamosios poezijos palėpė gegužės 7-ąją Kauno Valstybinio Dramos teatro didžiosios salės fojė surengė koncertą, skirtą šiam atlikėjui atminti. „Beprotiškai fantastišką“ artistą atsiminė bičiulis ir scenos kolega dar nuo Dainos teatro laikų Andrius Kulikauskas, dukra Eglė Kernagytė, jaunieji atlikėjai Dominyka Adomaitytė ir Artūras Dubaka, Ugnė ir Tomas bei Vinco Mykolaičio-Putino eiles skaitė Egidijus Stancikas.

Koncertu taip pat buvo atidaryta ir paroda „Vytautas Kernagis fotografijose“. Visos Didžiosios salės fojė sienos buvo nukabinėtos fotografijomis, kuriose užfiksuotas Vytautas Kernagis. Koncertai, kelionės, televizijos laidos… Nuotraukose Artistas vaizduojamas dar nuo karjeros pradžios iki pat paskutinių kartų, kai jis dar buvo pasirodęs viešumoje. Džiugu ir liūdna buvo matyti maestro dar besišypsantį. Džiugu, kad galime sustoti ir prisiminti, koks jis buvo, kaip mokėdavo prikaustyti dėmesį. Liūdna, kad tai tik fotografijos. Bet reikia tikėti, kad Maestro siela tą vakarą buvo su lankytojais. Nespėjusiems čia užsukti gegužės 7-ąją, nuliūsti nereikėtų, paroda veiks visą gegužės mėnesį.

Po trumpos Dainuojamosios poezijos palėpės įkūrėjos Paulinos įžangos į sceną užlipo Eglė Kernagytė. Mergina džiaugėsi, kad šią šiltą ir pavasarišką dieną čia susirinko tikrai nemažas žmonių kiekis, džiaugėsi, kad jos tėvelis vis dar gyvas žmonių atmintyje.

Po jos į sceną pakilo Ugnė ir Tomas. Jaunieji atlikėjai iš Vilniaus papirko savo nuoširdumu. Gitaros ir pianino garsuose paskendusiose Didžiosios scenos prieigose naujai suskambo daina „Nuo mano lango“. Rodos gali užsimerkti ir vėl matysi maestro čia pat, Dramos teatre, kur, kaip jis pats yra sakęs “Teko sukurti vienintelį vaidmenį, kaip profesionaliam diplomuotam aktoriui“.

Šį duetą dar po vienos dainos pakeitė jau ne pirmą kartą Dainuojamosios poezijos palėpėje besilankanti Dominyką Adomaitytė su Artūru Dubaka. Mergina sunkiai rinkdama žodžius sakė tikinti, kad Vytauto Kernagio siela sklaido kažkur aplink ir dėkojo jam, kad užaugino ją su savo dainomis. „Grok, Artūrai“ – sušnabždėjo mergina, ir Dramos teatras vėl paskendo gitaros akorduose ir maestro dainose.

Po šių nuoširdžių atlikėjų į sceną buvo pakviestas Egidijus Stancikas ir Andrius Kulikauskas. Pastarasis atsisėdo prie pianino, o Egidijus skaitė vieno mėgiamiausių V. Kernagio autorių, V.M.-Putino, eiles. Švelnių pianino garsų apsuptyje galėjome išgirsti dainos „Margi sakalai“ tekstą, tik, deja, skaitomą ir ne iš tų lūpų…

Vakarą užbaigė Andrius Kulikauskas, pasilikęs vienas su pianinu ir akordeonu scenoje. Charizmatiškasis muzikantas atliko keletą naujų ir „praėjusios“ tūkstantmečio“ dainų, kurios priminė dar Dainos teatro laikus. Kai kurios dainos niekada nebuvo įrašinėjamos, tad tai buvo proga jas išgirsta vieną iš nedaugelio kartų. Atsisveikinti su publika A. Kulikauskui iškart nepavyko, gausūs aplodismentai privertė jį vėl sėstis prie pianino ir sudainuoti dar vieną širdį virpinančią dainą.

Deja, šiuo koncertu baigėsi ir trečiasis Dainuojamosios poezijos palėpės sezonas. Tris vasaros vakarus ji išlįs į miesto kiemelius, bet jau kaip Palėpės muzika. Tikėkimės, kad rudenį ji vėl grįs į Kauno teatrus šildyti šąlančių širdžių.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: