Karas yra mūsų blogiausių impulsų sukėlėjas. Vis dėlto, kažkur tarp purvo ir dulkių, kraujo ir kulkų, melo ir mirties, tvirtai stovi įstatymas. Net, kai nežmoniškumas vieniems prieš kitus pakerta kojas, įstatymas visvien išlieka. turbūt tai labiausiai stulbina seksualinės prievartos klausimu.
2008 metais, JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 1820, pagal kurią „išžaginimas ir kita seksualinės prievarta gali būti laikoma karo nusikaltimu, nusikaltimu prieš žmoniją ir siejamas su genocidu.“ Šią savaitę, Sirijos sukilėlių lyderis pranešė, jog moterys East Aleppe geriau renkasi savižudybę, nenorėdamos atsidurti prievartautojų, Assado karių, rankose, o grupuotės, kaip Amnesty International perspėja, kad potencialūs karo nusikaltimai vyksta apgultame mieste.
Šiuo atvėju, šios radikalios teisinės permainos, kaip Rezoliucija Nr. 1820, kaltininkus perduoda į teisingumo rankas. Žinoma, įkalintiems konflikto zonoje, tai suteikia mažai vilčių, bet Helenai Durham, kuri padėjo apibrėžiant išžaginimą, kaip karo nusikaltimą, teisingumo apibrėžimas yra neatsiejama kelio į taiką dalis.
Kai Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas paviešino savo pranešimą People on War, kuriam buvo apklausta 17 000 žmonių, 16-oje šalių, tokių kaip Afganistanas ir Pietų Korėja, kurios šiuo metu yra konflikto įkarštyje, bei JT Saugumo tarybos narės, kaip Didžioji Britanija
Prievartavimo, kaip karo nusikaltimo istorija driekiasi toliau nei galite įsivaizduoti. Homero „Ilijada“ prasideda diskusija apie žaginimą, kaip apie karo įrankį. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje milijonai vokiečių moterų buvo išžagintos sovietų karių. Pasak organizacijos “Medikai be sienų”, – „sistematiški žaginimai buvo naudojami, kaip etninio valymo strategija“ Serbijos karių, kovojusių Bosnijos kare. Tai buvo daroma tam, kad aukos „pagimdytų serbų vaiką.“ Per Ruandos genocidą, – „seksualinė prievarta buvo žingsnis link tutsi sunaikinimo – jų dvasios, valios gyventi ir paties gyvenimo.“ Pastaruoju metu, taip vadinamos, Islamo valstybės šalininkai naudojo seksualinę vergystę Irake ir Sirijoje.
Žaginimas ir seksualinė prievarta ilgą laiką buvo įprasta karo dalis visame pasaulyje, nepaisant to, jog tai prieštarauja 27 straipsniui Ketvirtojoje Ženevos konvencijoje.
Jugoslavijoje vykę žaginimai turi būti laikomi karo nusikaltimais, todėl už juos ir bausti reikėtų atitinkamai. Tarptautinis baudžiamasis teismas šiais metais jau yra nuteisęs už seksualinės prievartos nusikaltimus. Birželį, buvęs Kongo Demokratinės Respublikos viceprezidentas Jean-Pierre Bemba buvo nuteistas 18 metų kalėjimo dėl penkių skirtingų kaltinimų – vienas jų žaginimas, kaip nusikaltimas prieš žmogiškumą – dėl jo karių prievartos Centrinėje Afrikos Respublikoje. Tai galbūt ir užtruko daugiau nei dešimtmetį, tačiau šis nutarimas, tikimės, taps precedentu.
Jungtinės Tautos jau iškėlė ne vieną siekį, įskaitant seksualinės sveikatos ekspertų dislokavimą į konfliktų zonas, seksulinės prievartos nusikaltėlių pašalinimą iš valdžios institucijų, bei reperacijas ir financinę pagalbą aukoms.
Atsakymas slypi ryšyje tarp karo ir taikos. Seksualinė prievarta konflikto metu, jos teigimu, nevyksta vakuume. Tai tik antra oda, seksualinės prievartos, vykstančios taikos metu.
Egzistuoja aiški koreliacija, kad elgesys su moterimis gali pasitarnauti, kaip perspėjimo ženklas visuomenei artėjant prie konflikto, ginkluotas konfliktas padidina jau egzistuojančią neligybę visuomenėje, Mes turime žiūrėti į seksualinį smurtą, kaip į visaapimančią problemą. Taikos metu, konflikto metu, po konflikto – nesvarbu. Jei konfliktas padidina egzistuojančią visuomenės neligybę, tuomet tai nėra kažkas atskirto nuo visuomenės. Neligybė atsiranda, kai etninė, gentinė ir lytinė neapykanta yra propaguojama. Vienas iš sprendimų, kūrį galima pasiūlyti, dėl žmoniškesnio elgesio su moterimis konflikto metu, tai sąžiningesnis elgesys su moterimis taikos metu.
Tačiau, turime išlikti atsargūs, kalbėdami apie seksualinę prievartą, lytį ir aukos sąvoką.
Seksualinę prievartą konflikto metu patiria ne tik moterys. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas pažymi, jog yra nenuginčijamų įrodymų, kad seksualinę prievartą patiria ir vyrai – sulaikymo metu, kaip kankinimų dalį, stojimo ritualuose bei kovos lauke. Todėl organizacija dabar aiškiai atskiria seksualinę prievartą prieš mergaites ir moteris nuo prievartos prieš berniukus ir vyrus.
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas savo ataskaitoje teigia, jog aštuoni iš dešimties apklaustų žmonių mano, kad yra privalu atskirti civilius nuo kovotojų. Taigi, mes vis dar atpažįstame vienas kito žmoniškumą, net ir karo ar konflikto metu, kai žmonija yra sužeista, sumušta ir apkartusi.
