Šį tekstą rašau visiems savo draugams, leidėjams, vertėjams ir skaitytojams iš viso pasaulio. Rašant reikia blaivaus proto ir šaltų nervų, taigi šiuo metu man sudėtinga dėstyti mintis, kadangi manyje siaučia įvairiausios emocijos. O dar sunkiau yra suprasti, kas vyksta dabar Rusijoje ir Ukrainoje. Tačiau tylėti tokiu atveju būtų neatleistina. Taigi pasistengsiu jums šį tą pasakyti.
Keturiolika metų – visą savo vaikystę ir jaunystę – gyvenau Sovietų Sąjungoje. Komunistų ideologija jau skaičiavo paskutines savo valandas. Būdami jaunaisiais pionieriais mes, vaikai, ja tikėjome, nors nevisiškai, ne visai rimtai. Tačiau tikrai tikėjome taika. Dar sovietinių laikų pradžioje į darbą paleista propagandinė mašina uoliai suko savo sraigtelius, tačiau labiau skelbė pacifistinę retoriką nei komunistinę. „SSRS yra taikos sergėtoja“. „Taika pasauliui!” Šiuos šūkius rašydavo ant kiekvieno darželio ir kiekvienos mokyklos sienų.
Pamoką apie taiką reikėdavo išmokti kiekvienais mokslo metais. Be jos negaudavai gero pažymio ir ji eidavo pirmiau už viską. Dainos ir eilėraščiai apie taiką užimdavo svarbią vietą kiekvieno jaunųjų pionierių renginio programoje (o tokių renginių turėdavom apsčiai). Taikos balandžiai dekoruodavo kiekvieną klasę, kiekvieną skelbimų lentą ir kiekvieno mokinio užrašų knygutę. Tikėjome tais taikos balandžiais taip nuoširdžiai, kaip tik vaikai gali tikėti. Tikėjimas taika buvo neatskiriama vaikystės Sovietų Sąjungoje dalis. Jis įsikorporavo į kiekvieno iš mūsų tapatypę. Atrodė, kad jo niekas negali sugriauti ir jis gyvuos iki pasaulio galo.
Taip pat aš suprantu, kad karas yra toks baisus reiškinys, kad tie, kurie yra jį patyrę, tyli. Mano senelis ketverius metus kariavo Antrajame pasauliniame kare, tačiau nė karto neprasitarė apie frontą: jis tylos siena saugojo savo vaikus ir anūkus.
Šiuo metu rusų tankai liečia svetimą žemę. Man sunku patikėti, kad visa tai vyksta. Šalies viduje vyraujantis susipriešinimas toks didelis, kad man norisi laukti. Sunku atrasti tinkamus žodžius. Visi atrodo kažkokie blankūs. Mane sukaustę laiko neišmatuojamo masto kartėlis, pyktis, baimė ir bejėgiškumas. 2022 m. vasario 24 d. naujienos mane sutrypė su žemėmis. Mano pasaulis neapsivertė aukštyn kojomis – jis sužlugo. Nesuprantu, kodėl pacifizmo „vakcinacija“ nepadėjo.
Rašau iš savo perspektyvos, tačiau visi mano pažįstami ir draugai jaučiasi taip pat. Nė vienas man artimas ar pažįstamas žmogus nepritaria šiam karui. Socialiniuose tinkluose skliste sklinda pyktis ir prašymai, kreipimaisi, reikalavimai sustabdyti šias karines operacijas.
Atėjo laikas skelbti paprastas tiesas – reikia jas vis kartoti ir kartoti. „Karui – ne!” „Taika pasauliui.“ „Žmogaus gyvybė yra svarbiausia vertybė.“ Mes jas kartosime, kol tamsa pasitrauks. Mes įprasminsime gėrio banalumą, kad vėliau nereikėtų susidurti su blogio banalumu.
Šis karas nėra mano. Atsisakau jį pripažinti kaip savą.
