Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas (TRKK), kuris buvo įkurtas rūpintis nukentėjusiaisiais nuo karo, per savo istoriją patyrė ir šilta, ir šalta, tačiau šiai Šveicarijoje įsikūrusiai organizacijai visuomet pavykdavo prisitaikyti prie kintančių iššūkių.
Sekmadienį, vasario 17-ąją, ši seniausia pasaulyje tebeveikianti humanitarinė organizacija paminėjo jau 150-ąsias savo veiklos metines.
Pasak istorikų, šio ilgaamžiškumo šaknys susijusios su taisyklėmis, kurias 1863 metais nustatė penki TRKK įkūrėjai šveicarai: filantropas Henry Dunantas (Anri Diunanas), teisininkas Gustave’as Moynier (Giustavas Muanjė), gydytojai Louis Appia (Luji Apija) ir Theodore’as Maunoir (Teodoras Monua) bei generolas Guillaume’as Henri Dufouras (Gijomas Anri Diufūras).
Sukrėstas 1859 metais šiaurės Italijoje įvykusio Solferino mūšio tarp Prancūzijos ir Austrijos pajėgų sužeistųjų likimo, H.Dunantas pradėjo stengtis, kad būtų nustatytos tarptautinės taisyklės dėl sužeistų karių, ypač karo belaisvių, priežiūros.
Pasak Danielio Palmieri (Danielio Palmjerio), vadovaujančio TRKK archyvui šios organizacijos būstinėje Ženevoje, 1863 metais įkurtas komitetas buvo nepanašus į kitas tuo metu veikusias labdaros organizacijas.
D.Palmieri atkreipė dėmesį į jo “universalų matmenį” – raginimus su kariais elgtis vienodai, kad ir kokią uniformą jie dėvėtų.
Neutralumo politika buvo Šveicarijos užsienio politikos pamatas.
Nešališkos medicinos pagalbos principas greitai pelnė tarptautinį pripažinimą, o pirmąją Ženevos konvenciją 12 valstybių pasirašė 1864 metų rugpjūčio 12 dieną.
Tai buvo pirmasis pasaulyje tarptautinis humanitarinis įstatymas, tapęs kertiniu akmeniu daugeliui kitų susitarimų, kuriems vadovavo TRKK.
Ši organizacija siekė padėti kurti įstatymus, pritaikomus prie besikeičiančio konfliktų pobūdžio, tačiau užtikrinant Raudonojo Kryžiaus veiksmų autonomiją.
1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus Komitetui tapo posūkio tašku, nurodė D.Palmieri.
“Praėjus dviem mėnesiam nuo karo veiksmų pradžios, TRKK darbuotojų padaugėjo nuo keliolikos iki 120”, – jis sakė naujienų agentūrai AFP.
Iki tų metų pabaigos jau apie 1 200 žmonių dalyvavo teikiant pagalbą karo belaisviams, taip pat buvo įkurtos pirmosios TRKK “delegacijos” už Šveicarijos ribų.
Ši organizacija taip pat atsisakė tradicijos įdarbinti tik Šveicarijos piliečius, nors sena taisyklė, kad TRKK valdybą turi sudaryti vien šveicarai, tebegalioja ir nūdien.
“Tas konfliktas privertė TRKK atsižvelgti į naujus karo metodus, tokius kaip dujų naudojimas, taip pat į naujas smurto formas, įskaitant pilietinius karus, revoliucijas ir sukilimus; naujas aukų kategorijas – politinius kalinius, civilius okupuotose teritorijose, dingusius įkaitus ir pabėgėlius”, – aiškino D.Palmieri.
Po Pirmojo pasaulinio karo TRKK iš dalies perėmė Raudonojo Kryžiaus draugijų lyga, įkurta 1919 metais Amerikos Raudonojo Kryžiaus iniciatyva, prie kurios greitai prisidėjo atitinkamos organizacijos Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir Italijoje.
“Vyko savotiškas Raudonojo Kryžiaus karas – kol Ženevos Dovydas galiausiai įveikė anglosaksų Galijotą”, – sakė D.Palmieri.
Ši padėtis atsikartojo po Antrojo pasaulinio karo, kai Švedijos Raudonasis Kryžius pareikalavo, kad TRKK taptų visiškai tarptautine organizacija, kol Šaltasis karas įtvirtino dabartinę padėtį.
Per Antrąjį pasaulinį karą TRKK atliko milžinišką šuolį pagal savo dydį, priemones ir metodus, tačiau tai buvo ir vienas tamsiausių skyrių šios organizacijos istorijoje, nes siekdama išlikti neutrali ji tylėjo apie nacistinės Vokietijos įkurtas koncentracijos stovyklas.
Prireikė kelių dešimtmečių, kad TRKK padarytų galutines išvadas apie tą laikotarpį.
2002 metais TRKK direktorius tarptautinės teisės reikalams Francois Bugionas (Fransua Bužionas) pripažino, kad Antrasis pasaulinis karas žymėjo “skausmingą nesėkmę”.
“TRKK liko savo tradicinių veiklos metodų belaisve ir nevertino – arba nenorėjo vertinti – viso poveikio dėl to, kas vyko. Jis nežinojo kaip reaguoti, keičiant prioritetus ir imantis veiksmų bei prisiimant riziką, kurios reikalavo ta padėtis”, – tuo metu sakė F.Bugionas.
TRKK svarstė galimybę viešai reikalauti nacių atsakomybės 1942 metais. Šis sprendimas buvo atmestas, nes Komitetui atrodė, kad jo poveikis bus menkas, tačiau galintis sukelti problemų neutraliai Šveicarijai.
Vėlesniais dešimtmečiais TRKK nusprendė iš naujo nustatyti santykius su šalimi, kurioje įsikūrusi jo būstinė, siekiant labiau apsaugoti savo nepriklausomybę, aiškino F.Bugionas.
Tai atvedė prie 1991 metų sutarties, pagal kurią Šveicarija suteikė TRKK tokią pačią diplomatinę neliečiamybę, kuri taikoma kitoms tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip Ženevoje įsikūrusios Jungtinių Tautų (JT) agentūros.
TRKK, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo priartėjęs prie bankroto ribos, šiuo metu visame pasaulyje turi daugiau nei 12 tūkst. darbuotojų, daugiausiai ne Šveicarijos piliečių, o jo metinis biudžetas yra apie 1,2 mlrd. JAV dolerių.
