Organizatorių archyvo nuotr.

Domantas Razauskas – atlikėjas, stebinantis muzikinių žanrų gausa – nuo reggae, bliuzo, džiazo, iki liaudies muzikos stiliaus kūrinių. Autoriniai tekstai, vidinė energija ir profesionalus atlikimas, leido Domantui įsitvirtinti tarp garsiausių gyvos muzikos atlikėjų Lietuvoje.

Neseniai Knygų mugėje atlikėjas kartu su kolega Sauliumi Petreikiu pristatę savo naujausią albumą “Tarp juodų ir baltų debesų”, balandžio 9 d. sugrįžta į Kauną parodyti šiek tiek kitą savo kūrybos pusę. Tai ypač retas koncertas su visa aštuonių žmonių grupe – “Karališkuoju Džiaugsmo Arkestru”. Apie naująjį albumą, artėjantį koncertą ir gyvenimą kalbamės su atlikėju Domantu Razausku.

Pristatydamas naują albumą „Tarp juodų ir baltų debesų“, teigiate, kad per kelias savaites su Sauliumi Petreikiu įrašėte keletą dainų, talentingas bičiulis Ž. Amelynas sukūrė viršelį, tad nusprendėte įrašyti albumą. Viskas skamba gan paprastai, ar taip lengva ir buvo?

– Viskas ir buvo paprasta. Tai tiesiog kelios dainos su Sauliumi, kurios niekada nebuvo niekaip įrašytos. Šiuo metu, o tiksliau jau trečius metus įrašinėjame dar vieną albumą su visa grupe – o tai jau kažkas iš kitos muzikinės dimensijos. Dalį naujo būsimo albumo grosime ir Kaune balandžio 9 d. Tiesa, vienas dalykas mane žavi. „Tarp juodų ir baltų debesų“ turi vieną gražiausių viršelių planetos istorijoje. Žygimantas Amelynas yra genijus. Taškas.

Kaip gimė albumo pavadinimas „Tarp juodų ir baltų debesų“?

– Tai dainos pavadinimas, taip pat eilutės iš dainos, kurios radosi iš vieno mano mėgstamo poeto eilėraščio. Kokio? Nesakysiu. Lai norintys skaito ir atranda. Yra žmonių, kurie rado. Yra net sakę: tu pavogei! O taip. Bet dar Picasso perspėjo: vidutinybės skolinasi, geriausieji – vagia.

Visoms savo dainoms žodžius kuriate pats. Ar galima tapatinti dainose išreiškiamus išgyvenimus su Jūsų asmeniniais išgyvenimais?

– Tai labai sudėtingas klausimas, aš pats iki šiol nežinau atsakymo. Ar tai mano dainos, ar aš jas rašau, kaip jos gimsta, kieno tie išgyvenimai? Kas tas aš? Ar tai jis sapnuoja drugelį, ar tai drugelis sapnuoja jį?

Esate koncertavęs įvairiose vietose – nuo tradicinių scenų koncertų salėse ir baruose iki įdomių gamtos vietų. Ar vieta, kurioje skamba Jūsų muzika yra svarbi? Ar nuo vietos priklauso muzikos atlikimas ir perduodama prasmė?

– Yra tokia lotyniška sentencija, kurioje daug šaknies „dom“: „ne namai šeimininką, o šeimininkas namus puošia“. Tad dydis, vieta, šalis, planeta, interjeras – visa tai nėra taip svarbu. Svarbūs yra žmonės, su kuriais tuo metu būni ir išgyveni tą akimirką pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

1024x683_Jonas Danielevicius foto (1)

Organizatorių archyvo nuotr.

Apie albumo pristatymą Kaune balandžio 9 d. sakėte, kad tai ypač retas koncertas su visa aštuonių žmonių grupe – „Karališkuoju Džiaugsmo Arkestru“. Kodėl šie koncertai itin reti?

– Na čia jau aš turėčiau to klausti jūsų. Lietuvoje tai nėra paprasta jau vien dėl techninių aplinkybių, nekalbant apie įprastą organizatorių veido išraišką, kai sakai, jog mes norėtume atvažiuoti aštuoniese… Antra vertus, visi Arkestro muzikantai yra užimti žmonės ir suderinti koncertą, repeticijas visiems nėra taip paprasta. Tačiau tai ta sudėtis, kuria labiausiai mėgaujuosi. Tai geriausi mano draugai. Ir ta muzika, kuria aš nuoširdžiai labiausiai mėgaujuosi.

Kodėl „Karališkas Džiaugsmo Arkestras“? Kaip kilo ši idėja?

– Tai net ne idėja… Groti visiems šiems žmonėms kartu yra karališkas džiaugsmas. Tai faktas. Aišku, bet kuris muzikas pasakys: koks čia orkestras, pfff. Aišku, tai ne orkestras. Ir aš ne dirigentas. Bet tai ir kažkas daugiau nei aštuoni mano pasamdyti žmonės. Kažkas lengvai beprotiško ir nepasiduodančio logikai. Arkestro terminą sugalvojo mano mylimas kūrėjas Sun Ra. Aš, kaip ir priklauso, pavogiau.

Prieš kelias dienas Jums sukako 33 metai, labai simboliškas amžius. Ar šis skaičius Jums kažką reiškia? Ar kilo minčių apibendrinti ką gyvenime jau pasiekėte, ir įsivardinti ateities tikslus?

– Visi simboliai ir net pats amžius yra tik mūsų galvose. Aš pažįstu aštuoniolikmečių, kuriems jau aštuoniasdešimt ir aštuoniasdešimtmečių, kuriems keturiolika. Tad tie skaičiai pagal sutartinį kalendorių mane nelabai jaudina. Nieko apibendrinti nesiekiu, siekiu atitikti savo širdies amžių. Jai – keturiolika. Gal dar mažiau.

Interviu paruošė Justina Markevičiūtė

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: