„A24“ – viena iš populiariausių šiandien dirbančių nepriklausomų Amerikos kino kompanijų, kuri specializuojasi filmų ir televizijos laidų kūrime. Nepriklausoma filmų gamintoja ir platintoja, kuri žiūrovams pateikusi dešimtis neįtikėtinų filmų, ilgainiui atkreipė daugelio, įskaitant ir kritikų, dėmesį. Kaip tik šiemet, per 95-ąją „Oskarų“ apdovanojimų ceremoniją, jų novatoriškas filmas „„Viskas iškart ir visur” tapo daugiausiai apdovanojimų pelniusiu šių metų filmu.
Vis dėlto, nors viso pasaulio kinomanai sutinka, kad kompanija savo žiūrovams nuolat pristato naujus, įdomius projektus, yra pora nepastebėtų filmų, pvz., „Gyvenimas aukštybėse“ ar „Žmonės“, kurie, kas įdomu, plačiajai auditorijai nepatinka tiek, kiek kritikams. Todėl šiandien pristatome filmų dešimtuką, kurie sužavėjo kritikus, tačiau žiūrovams nepatiko.
10. „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life, 2018)
Prancūzų kino režisierė Claire Denis „Kino pavasaryje“ buvo pagerbta personaline retrospektyva, o programoje „Meistrai“ galėjome pažiūrėti jos naujausią filmą „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life), kurio pasaulinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje.Tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame filosofiniai samprotavimai apie žmogaus žemiškosios būties prasmę begalinės visatos kontekste persipina su kriminaline fabula. Veiksmas neskubiai plėtojasi tolimajame kosmose už Saulės sistemos ribų. Čia kosminiu erdvėlaiviu su specialia misija siunčiama įgula, sukomplektuota iš pavojingų nusikaltėlių.
Jau matėme filmų apie ateities pasaulį, kuriame itin pavojingi recidyvistai izoliuojami, ištremiant juos į kosmose įrengtus kalėjimus. Bet „Gyvenimas aukštybėse“ skirtas kitai problemai. Pasmerktieji keliauja link juodosios skylės, keliančios grėsmę Žemės gyventojams. Bet tai, ko gero, tik priedanga. Slapta nuo daugumos erdvėlaivio keleivių vykdomas kitas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sukurti idealų žmogų, pasinaudojus dirbtiniu apvaisinimu kosmoso sąlygomis. Po kelis metus trukusių biologinių eksperimentų erdvėlaivyje lieka tik du žmonės – atskalūnas Montis (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) ir iš jo apvaisintos spermos gimusi mergaitė Vilou. (Gediminas Jankauskas)
Nors daugelis žiūrovų mano, kad lėtas „Gyvenimo aukštybėseׅ“ tempas nepakeliamas, o siužetas nuobodus (filme gausu atviro, vaizdingo turinio, susijusio su smurtu, krauju ir kitais skysčiais), kritikai mano kitaip. Šie teigia, kad Denis filmas yra labai sudėtingas ir įspūdingas žmogaus išstudijavimas. 2018 m. filmas, kurio centre – tabu ir tėvystė, patinka tikrai ne visiems. (Gediminas Jankauskas)
Patiko kritikams: 82 %
Patiko žiūrovams: 43 %
9. „Po oda“ (Under the Skin, 2013)
Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet ir džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.
Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę (ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten lieka tarsi užkoncervuoti, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.
Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.
Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus.
Nuostabi kinematografija ir protu nesuvokiamas pasakojimas, filmo į aukštumas neiškėlė. Šis „A24“ šiek tiek trikdantis mokslinės fantastikos filmas yra lyg socialinis komentaras apie ksenofobiją ir toksišką vyriškumą. Nepaisant to, kad filmas „Po oda“ toli gražu nebuvo sėkmingas, jį kritikai mėgsta, kurie teigia, kad jis yra užburiantis ir hipnotizuojantis.
Patiko kritikams: 84 %
Patiko žiūrovams: 55 %
8. „Žaliasis riteris“ (The Green Knight, 2021)
Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.
Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
„Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).
Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.
Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.
Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.
Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.
Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva. (Gediminas Jankauskas)
Nors „A24“ fantastinė drama „Žaliasis riteris“ laikoma labai nuviliančia plačiajai auditorijai, kritikai ją laiko vienu geriausių Lowery filmų – tai puikiai nufilmuotas, užburiantis ir įtikinantis filmas, kuriame sklandžiai atgaivinama Artūro legenda ir kartu nušviečiamos ambicijos, šlovė ir reputacija. (G.J.)
Patiko kritikams: 89 %
Patiko žiūrovams: 50 %
7. „Tai pasirodo naktį“ (It Comes At Night, 2017)
Įsivaizduokite pasaulio pabaigą. Dabar įsivaizduokite dar blogiau…
Apdovanojimą pelnęs režisierius Trey Edwardas Shultsas po savo debiutinio filmo „Kriša“ (Krisha) sukūrė psichologinį siaubo trilerį „Tai pasirodo naktį“, kurio centre – paauglys berniukas (Kelvinas Harrisonas jaunesnysis), susiduriantis su palaipsniui augančiu išoriniu ir kitokiu siaubu po filme neįvardyto katastrofiško įvykio.
Istorija pasakoja apie keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Saugus, apleistuose namuose su budriais jį saugančiais ir gerai ginkluotais tėvais (Joel Edgerton ir Carmen Ejogo), septyniolikmetis Travisas išgyvena baimę, sielvartą ir paranoją, o jo šeimos namuose prieglobsčio su mažu vaiku ieško beviltiška jauna pora (Christopher Abbott ir Riley Keough).
Nepaisant gerų, nepriešiškų abiejų šeimų ketinimų, jaunuoliui panika ir nepasitikėjimas tiesiog užverda, nes išorinio pasaulio siaubas vis labiau artėja. Tačiau Travisui tai niekis, palyginti su siaubu viduje, kai šis sužino, kad tėvo įsipareigojimas saugoti šeimą gali kainuoti jam netgi sielą.
Paslaptingame, kraupiame filme siunčiama žinutė apie vyriškumą ir smurtą. „Tai pasirodo naktį“ – plačiajai auditorijai nuviliantis, o kritikams – intriguojantis trileris – neabejotinai yra netradicinis siaubo filmas, kuris žiūrovams siūlo susimąstyti verčiančią prielaidą, kupiną apčiuopiamos įtampos manais į gerą žiūrovų balą, bet deja…
Patiko kritikams: 88 %
Patiko žiūrovams: 44 %
6. „Suvenyras“ (The Souvenir, 2019)
„Suvenyras“ – 2019 m. drama, kurią parašė ir režisavo Joanna Hogg. Tai pusiau autobiografinis pasakojimas apie pačios Hogg patirtį kino mokykloje.
Kino juostoje, nedrąsi, bet ambicinga kino studentė (vaidina Honor Swinton Byrne) pradeda atrasti savo, kaip menininkės, balsą ir tuo pat metu išgyvena audringą pažintį su charizmatišku, bet nepatikimu vyru (Tom Burke).
Mergaitė dėl meilės tampa nepaklusnia, ją saugančiai motinai (Tilda Swinton) ir atšiauri ja susirūpinusiems draugams. Tai vyksta, nes ši vis giliau ir giliau klimpsta į intensyvius, pasakos vertus, emociškai įtemptus santykius, kurie pavojingai priartėja prie jos svajonių sunaikinimo.
Pasaulyje pripažinta scenaristė ir režisierė Joanna Hogg sukuria paslaptingą ir asmenišką jaunos menininkės portretą, kuriame aistringos emocijos ir rafinuota estetika susilieja į sodrią, svajingą istoriją apie jaunystę ir pirmąją meilę.
Tai užburiantis ir paslaptingai nerimą keliantis filmas.
Nors ir skamba kaip eilinė, visiems puikai žinoma meilės istorija, kuri anksčiau ar vėliau pareikalauja kokių nors aukų, filmas „Suvenyras“ tikrai patinka ne visiems. Nors daugelis žiūrovų gražiai nufilmuotą suvenyrą laiko nuobodžiu ir pretenzingu, kritikai filmą apibūdina kaip paveikų, puikiai suvaidintą, apmąstantį praeities prisiminimus, kurie išlieka gyvi dabartyje ir daro žmogų tokį, koks jis yra.
Patiko kritikams: 89 %
Patiko žiūrovams: 36 %
5. „Raudona suknelė“ (In Fabric, 2018)
Dar vienas komandos „A24“ filmas „In Fabric“ – 2018 m. britų siaubo komedija, kurią parašė ir režisavo Peteris Stricklandas. Filme pasakojama apie prakeiktą raudoną suknelę, kuri kankina jos savininkus. Pagrindiniai filmo veikėjai: Marianne Jean-Baptiste, Hayley Squires, Leo Bill ir Gwendoline Christie.
Siaubo komedijoje vieniša moteris (Marianne Jean-Baptiste), neseniai išsiskyrusi su vyru, apsilanko užburiančioje Londono universalinėje parduotuvėje ir ieško suknelės, kuri pakeis jos gyvenimą. Na, tokią tikrai randa…
Jai pasiūloma tobulai prie kūno priglundanti arterinio kraujo raudonumo suknelė, kuri laikui bėgant atskleis piktą prakeiksmą ir nesustabdomą blogį, pavojingą visiems, kurie tik su ja susidurs.
Pasaulyje pripažintas siaubo filmų režisierius Peteris Stricklandas (išskirtinis autorius, sukūręs prabangų sadomazochistinį romaną „Burgundijos kunigaikštis“ (The Duke of Burgundy) ir garsų gailos himną „Berberian Sound Studio“) pristato išties košmarišką filmą.
Šis kartkartėmis baugina, gundo ir kupinas „juodojo humoro“. Vujeristines fantazijas apie aukštąją madą ir kraujo praliejimą perteikiantis filmas „In Fabric“ yra labiausiai iškreipta ir originaliausia P. Stricklando vizija.
Taigi, šis Peterio Stricklando filmas iš ties skiriasi nuo įprastos istorijos apie vaiduoklius ar demonus, ir iš dalies ji gera dėl to, kad joje neabejotinai aštriai kritikuojamas šiuolaikinio pasaulio vartotojiškumas. Nors filmas toli gražu nėra baisus, jis žiūrovams prie ekrano suteikia nerimą keliantį laiką.
Patiko kritikams: 91 %
Patiko žiūrovams: 52 %
4. „Naepdoroti deimantai“ (Uncut Gems, 2019)
„Neapdorotų deimantų“ sumanymas broliams Joshui ir Benny Safdie gimė prieš gerą dešimtmetį, ir jau tada buvo galvojama apie tai, kad pagrindinį vaidmenį suvaidintų Adamas Sandleris. Tiesą sakant, tada garsaus komiko reputacija buvo nekokia. Jis jau dešimt kartų buvo pripažintas Auksinės avietės [šis prizas nuo 1980-ųjų kasmet skiriamas už blogiausius kino pasiekimus – G.J.] nugalėtoju už dalyvavimą bukose komedijose. Tiesa, režisierius Paulas Thomas Andersonas, pasikvietęs A. Sandlerį pagrindiniam vaidmeniui melodramoje „Apgirtę nuo meilės“ (Punch-Drunk Love, 2002), atskleidė visai kitas aktoriaus talento briaunas.
Simboliška, kad „Neapdorotus deimantus“ Netflix parodė Tarptautinės juvelyrų dienos išvakarėse. Mat A. Sandlerio herojus tiesiogiai susijęs su juvelyriška, nors nėra nei deimantų gavėjas, nei jų apdorotojas. Aktoriaus vaidinamas Hovardas Ratneris jau nušlifuotais deimantais prekiauja.
Daugiau nei prieš dešimtmetį režisierius Edwardas Zwickas filme „Kruvinas deimantas“ (Blood Diamond) įtaigiai parodė, kiek kainuoja tie „geriausi merginos draugai“. Filme buvo parodyta tik viena gausiai krauju aplaistytų deimantų kontrabandos iš Siera Leonės istoriją.
„Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas. Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus…
Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi. Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija.
Visi filmo elementai vienodai svarbūs, kaip bet kokia detalė nuostabaus grožio deimantų vėrinyje. Filmas gimdo begalę minčių ir asociacijų. O viena filmo frazė verta papildyti garsiausių kino posakių galeriją: „Kai tu laimėjai, visa kita – nesvarbu“. (Gediminas Jankauskas)
Nors šis 2019 m. urbanistinis trileris susilaukia nemažai kritikų gerbėjų, dauguma žiūrovų nesupranta jo patrauklumo. Nepaisant to, filmas suteikia nemažai adrenalino. Maža to, jaudinančiame „S“ reitingą turinčiame filme nagrinėjamos savidestrukcijos ir, aišku, godumo temos. (G.J.)
Patiko kritikams: 91 %
Patiko žiūrovams: 52 %
3. „Mississippi Grind“ (2015)
Annos Boden ir Ryano Flecko režisuotame filme „Mississippi Grind“ pagrindinius vaidmenis atlieka Benasas Mendelsohn ir Ryanas Reynoldsas.
„Mississippi Grind“ galima apibūdinti kaip dviejų žmonių, neturinčių nieko bendro, išskyrus aistrą azartiniams lošimams, personažų analizę. Net jei nesate azartiniais lošimais paremtų filmų mėgėjas, šis filmas yra be galo simpatiškas, su keliomis geromis linksmomis akimirkomis.
Filme skurdžiai atrodantis Džeris vieną iš atsitiktinių naktų prie vieno iš pokerio stalų susiduria su Vudfordą mėgstančiu Kertisu. Netrukus Džeris pradedi įtarinėti, kad žaidime sukčiaujama. Taip Kertisas tampa nuskriaustojo Džerio laimės talismanu.
Taip, prie butelio burbono ir pokalbių jie susipažįsta ir nusprendžia leistis į kelionę, kurioje susitinka su senais draugais ir šeimos nariais, ir lošia visose kelionės stotelėse.
Filme niekada neakcentuojami lošimo triukai ar rezultatai, veikiau kiekvieno lošimo galutinis rezultatas atneša naują siužeto posūkį ir padeda atskleisti veikėjų charakterius. Abiejų pagrindinių veikėjų nedrąsi draugystė yra tokia pat nepastovi, kaip ir lošimo kauliukai.
Tiesą sakant, jų problemos rimtesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Galiausiai jie supranta apie nepataisomą žalą, kurią jie padarė vienas kito gyvenime, o tai padeda jų bičiulystei išaugti ir už azartinių lošimų ribų.
Nors Ryanas Reynoldsas vaidina lygiavertiškai, būtent nuoširdi Beno Mendelsono vaidyba puikiai atskleidžia Džerio pažeidžiamumą bei potraukį lošimams. Įdomu tai, kad B. Mendelsohno vaidmuo paslepia smulkius šio filmo siužeto trūkumus.
Apskritai šis mažo biudžeto indie filmas, kurį režisavo Ryanas Fleckas ir Anna Boden, gana įtikinamai atskleidžia dviejų trūkumų turinčių personažų dinamiką ir gana protingai įneša įtemptą azartinių lošimų sąrangą, kad suteiktų reikiamą jaudulį.
Nors Ryano Flecko ir Annos Boden kelionių komedija–drama „Mississippi Grind“ patiko daugeliui kinomanų, ji yra viena iš labiausiai prieštaringų „A24“ filmų. Be to, filme vaizduojama ne tik graži dviejų pagrindinių veikėjų draugystė, bet jame taip pat pateikiamos intriguojančios veikėjų charakterių analizės ir parodomos žinutės apie priklausomybes.
Patiko kritikams: 91 %
Patiko žiūrovams: 55 %
2. „Gloria Bell“ (2018)
Tai komiška drama, kurią parašė ir režisavo Sebastián Lelio; išties tai 2013 m. Lelio filmo „Gloria“ perdirbinys anglų kalba. Julianne Moore filme „Gloria Bell“ vaidina laisvą ir ryžtingą vidutinio amžiaus išsiskyrusią moterį ir dviejų vaikų motiną, kuri jau dešimt metų gyvena viena. Norėdama įveikti vienatvę, Glorija bando ieškoti meilės netinkamose vietose (Los Andželo šokių klubuose).
Kai originalioji „Glorija“ vis dar „šviežia“, įdomu stebėti, kas buvo pakeista (arba ne) nuo originalo; tai tarsi žiūrėti du Heddos Gabler pastatymus, kuriuose skirtingos aktorės savaip perteikia pažįstamą medžiagą. Paulina García originale vaidino Gloriją, ir jos vaidyba palieka stiprų įspūdį: jos dideli akiniai, sodrus juokas, tai, kaip ji šoko naktiniame klube – išreiškė džiaugsmą ir vienatvę vienu metu. Filme „Glorija Bell“ šį vaidmenį atlieka Julianne Moore, ir jis jai puikiai tinka. Kai kuriais momentais „Glorija Bell“ beveik tiksliai atkartoja originalą – kadrų konstrukcija ir montažo sprendimai, net dialogai.
Filme Glorija Bell (Julianne Moore) išsiskyrusi jau apie 12 metų. Ji dirba draudimo agentūroje ir turi du suaugusius vaikus, kurie gyvena savo gyvenimus. Naktimis ji lankosi naktiniame klube, skirtame vyresniems nei 50 metų žmonėms. Jai patinka šokti. Ji atvira susitikimams su vyrais; dėl to ten ir lankosi.
Ji nėra ta, kuriai patinka būti vienai ar kad jai nereikia vyro. Jos žvilgsnis visuomet optimistiškas ir kupinas humoro. Ji važiuoja į darbą pirmyn ir atgal, dainuodama pagal mėgstamas dainas, sklindančias iš radijo imtuvo. Ji palieka ilgas žinutes savo vaikų balso pašto dėžutėse, kurios baigiasi žodžiais: „Tai mama“. Jos sūnus (Michael Cera) yra naujagimio tėvas, tačiau jo žmonos ar merginos niekada nebūna šalia. Jos dukra (Caren Pistorius) yra jogos instruktorė, įsimylėjusi banglentininką iš Švedijos.
Vieną vakarą naktiniame klube Glorija susipažįsta su Arnoldu (Johnas Turturro), prieš metus išsiskyrusiu, taip pat turinčiu du suaugusius vaikus. Glorija ir Arnoldas ne tiek susižavi vienas kitu. Laisvalaikį jiedu leidžia kartu.
Filmo atmosfera leidžia suprasti, kad įsimylėjus Glorijos gyvenimas nesustoja, kas žavi ir romantiniame filmo žanre yra kitoks bruožas.
Nors šis Sebastiano Lelio filmas nėra kažkuo išskirtinis, jis neabejotinai yra gili asmenybės analizė, nušviečianti vienatvę ir visus su ja susijusius sunkumus (ypač 50–metei moteriai). Filmas taip pat remiasi puikia aktorių vaidyba.
Patiko kritikams: 91 %
Patiko žiūrovams: 47 %
1. „Žmonės“ (The Humans, 2021)0
Paskutinysis sąraše „A24“ filmas Stephen Karam amerikiečių psichologinė drama „Žmonės.
„Žmonės“ privers jus dėkoti, kad ne kiekviena Padėkos dienos vakarienė yra tokia, kaip šiame filme. Filmo scenarijaus autorius ir režisierius Stephenas Karamas, čia adaptuojan savo paties 2016 m. „Tony“ apdovanojimą pelniusią Brodvėjaus pjesę.
Filmo veiksmas vyksta Padėkos dieną vos apstatytame Manheteno centro bute, kuriame gyvena Bridgid Blake (Beanie Feldstein) ir jos vaikinas Ričardas (Steven Yeun). Supažinę su Bridgid tėvu Eriku (Richard Jenkins), motina Deidre (Jayne Houdyshell), seserimi Eime (Amy Schumer) ir močiute Momo (June Squibb), jaučiame Blake’ų šeimoje tvyrančią įtampa ir nesutarimus.
Kino juostoje vaizduojama, kaip žmonės savo jausmus išsako ne iš kart, o leidžia jiems juose pasėti užgniaužtas traumas ir nuoskaudas. Filmas pamoko ir parodo, kad paslapčių ir melo sėkla, galiausiai virsta kančia visiems.
Karamas numeta trupinius, kad sukurtų Blake’ų šeimą, o Ričardą panaudoja kaip pretekstą pristatyti ekspoziciją, nes jis yra potencialus naujas narys ir pašalietis ne vienu atžvilgiu (jis yra korėjiečių kilmės amerikietis ir, atrodo, intelektualesnis ir įžvalgesnis už visus Blake’us, išskyrus Bridgid).
Blake’ų šeima kilusi iš Skrantono ir tebėra susijusi su, regis, labai dešiniųjų pažiūrų katalikų bažnyčia. Senelė Momo, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje ir serganti demencija, kadaise buvo pamaldi bendruomenės veikėja. Atrodo, kad Deidrė perėmė kai kurias reakcingas motinos kultūrines nuostatas, nors jai labai nesiseka apsimesti apsišvietusia. Ji nuolat priekaištauja dėl Eimei, nes ši yra lesbietė.
Bridgid sielvartauja dėl to, kad paliko šeimos žemę ir persikėlė į Niujorką studijuoti. Iš to, kaip jos tėvai bendrauja su Bridgid tą dieną, kai ji turėtų būti atsakinga ir vaidinti vakarėlio šeimininkę, jaučiamas atmetimo jausmas. Abu tėvai šaiposi ir menkina butą, kuris šiai atrodo nuostabus.
Taigi, visas filmo siužetas yra įtemptas, kupinas šeimos dramos ir nesutarimų, priekaištų, nes visų gyvenimai pakrypo ne ta linkme kaip norėjo jų tėvai. Šis filmas puikiai atskleidžia tikriausiai daugelio šeimų gyvenimus, ir žinomą tėvų vaikams priekaištus, bet žinoma, kaip be laimingos pabaigos, kurioje viskas daroma, sakoma ir priekaištaujama tik iš didelės meilės kitam…
Jei kalbame, apie filmo įvertinimą, akivaizdu, kad Stepheno Karamo filmas yra labai prieštaringai vertinamas. Panašiai kaip ir su kitais šiame sąraše esančiais filmais, dauguma žiūrovų mano, kad 2021 m. drama yra monotoniška ir lėta. Kita vertus, kritikai negali atsistebėti, koks juokingas ir nuotaikingas yra debiutinis Karamo filmas.
Patiko kritikams: 92 %
Patiko žiūrovams: 45 %
