Įspūdingas aktorės Olivijos Colman diapazonas, regis, neturi ribų.
Jungtinėje Karalystėje mėgstama dėl darbo televizijoje tokiuose komiškuose serialuose kaip „The office“ ir „Fleabag“, televizijos žiūrovai ją taip pat gyrė už dramatiškus vaidmenis serialuose „Broadchurch“ ir „The Night Manager“, o pastaruoju metu – serialuose „The Crown“ ir „Landscapers“. Tačiau tarptautinę šlovę jai atnešė jos puikus darbas kine.
Sulaukusi tokio žiūrovų pripažinimo, ji neišvengiamai pradėjo gauti apdovanojimų. Ji atsiėmė „Oskarą“ kaip geriausia aktorė už filmą „Favoritė“ (The Favourite, 2018 m.) ir pelnė papildomą geriausios antrojo plano aktorės nominaciją už filmą „Tėvas“ (The Father, 2020 m.). Už darbą televizijoje O. Colman gavo keturias „Emmy“ nominacijas, laimėjo už „Karūną“ (The Crown). Ji taip pat pretendavo į „Auksinio gaublio“ statulėles už televizijos serialus („The Night Manager“ ir „The Crown“) ir kino filmą („Favoritė“).
Taigi apžvelgsime geriausius Olivijos Colman filmus, suskaičiuodami 10 geriausių jos pasirodymų.
10. „Omaras“ („The Lobster”)
Pirmasis režisieriaus Yorgoso Lanthimoso filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Pirmą kartą O. Colman į laukinį Yorgoso Lanthimoso pasaulį pateko su šia distopine satyra, kurios vaizduojamame pasaulyje visi vieniši žmonės privalo per 45 dienas susirasti partnerį. Šios keistos siužeto aplinkybės kino žiūrovams gali pasirodyti kaip pernelyg sunkiai „virškinamos“, bet tik ne tada kai reikalo į rankas imasi Olivija Colman. Kaip viešbučio, kuriame vieniši kandidatai turi susirasti partnerį, vadovė, O. Colman nustato pagrindines taisykles Deividui (Colin Farrell), naujausiam viešbučio naujokui. Ji tai daro taip dalykiškai, tarsi tai būtų pats normaliausias dalykas pasaulyje, tad puikiai atspindi unikalų Y. Lanthimoso šoko ir humoro mišinį, kuris po dvejų metų filme „Favoritė“ (The Favourite) pasiekia stulbinantį rezultatą.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan. Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?
9. „HAID PARKAS PRIE HADSONO (Hyde Park on Hudson)
Rimtų istorinių serialų gerbėjai dabar turi puikią galimybę sekmadienio vakarais per LRT žiūrėti bendromis Europos šalių bei JAV pajėgomis sukurtą serialą „Perplaukus Atlantą“ (rež. Alexandras Eikas ir Janicas Heenas), kuriame JAV prezidentą Frankliną Delaną Ruzveltą suvaidino Kyle‘as MacLachlanas, visiems geriausiai žinomas kaip agentas Kuperis iš daugiaserijinio „Tvyn Pykso“.
O jei norite sužinoti, kaip prezidentą Ruzveltą vaidina Billas Murray‘us, teks pažiūrėti režisieriaus Rogerio Michello filmą „Haid Parkas prie Hadsono“ (2012 m.).
Režisierius Rogeris Michellas pats gimė diplomato šeimoje, todėl nuo mažens pabuvojo daugelyje šalių ir matė begalę aukšto rango politikų neformalioje aplinkoje, kitaip sakant, formatu „be kaklaryšių“. Gal todėl ir jo filmas imponuoja tiksliai sukurta atmosfera, kurioje garsūs tarptautinės politikos vykdytojai gali būti atsipalaidavę ir nesilaikyti griežtų politinio protokolo reikalavimų.
„Haid Parkas prie Hadsono“ bando atkurti kelias trisdešimt antrojo JAV prezidento dienas, svarbiausius įvykius rodant artimos politiko draugės Deizės (akt. Laura Linney) akimis.
1939-ųjų vasarą Franklinas Delanas Ruzveltas su žmona Eleonora (akt. Olivia Williams) prezidento rezidencijoje Hadsono Haid Parke (šiaurinėje Niujorko dalyje), savaitgalį priima pakeliui iš Kanados į Londoną grįžtančią Anglijos karališkąją porą Jurgį VI (akt. Samuelis Westas) ir Elžbietą (akt. Olivia Colman). Tai pirmasis istorijoje karaliaujančių Anglijos monarchų vizitas Amerikoje. Kai karališkoji pora susitvarko su keistais prezidento įgeidžiais, Deizė sužino, kad Ruzvelto gyvenime yra kur kas daugiau, nei ji galvojo. Kai pasaulį netrukus užklos karas, užsimezga draugystė ir įgyjama naujų perspektyvų.
Britanijai ruošiantis neišvengiamam karui su Vokietija, karališkoji šeima su viltimi žvelgia į Ruzveltą, laukdama jo pagalbos arba bent pažadų drauge kautis su A. Hitleriu.
Žinoma, daug kas tokiais atvejais, sprendžiant svarbius tarptautinius reikalus, priklauso ne tik nuo oficialios dviejų šalių politikos, bet ir nuo asmeninių vadovų santykių.
Ruzveltas (arba tiesiog FDR, kaip jį vadino patys amerikiečiai) – vienas labiausiai gerbiamų JAV prezidentų, tautiečių rinktas šalies vadovu net keturis kartus. Jam teko sunki dalia būti šalies vadovu Didžiosios ekonominės depresijos metais. Šią krizę padėjo įveikti ne tik puikūs prezidento paskelbto „Naujojo kurso“ politikos rezultatai, bet ir brangūs kariniai užsakymai bei kapitalo antplūdis karo metais į JAV.
Pradžioje gal kiek keistokai atrodo režisieriaus sprendimas šiam vaidmeniui pasikviesti Billą Murray‘ų, kuris ilgai asocijavosi su įsimenamais komiškais personažais. Tačiau žiūrint filmą šios abejonės greitai ištirpsta, ir pradedi suprasti, kad tai – snaiperiškas šūvis į dešimtuką. Juk labai ilgai žiūrėdami į oficialius aukščiausio rango politikų portretus istorijos knygose pradedame pamiršti, kad jie taip pat visų pirma buvo žmones, ir viskas kas žmogiška nebuvo jiems svetima.
P.S. Filmo scenarijus buvo parašytas pagal Margaret Suckley prisiminimų rankraštį, po jos mirties 1991 metais aptiktą odiniame krepšyje po velionės lova. Iš šio intymaus dokumento paaiškėjo, kad Deize vadinama moteris buvo ne tik tolima prezidento giminaitė… (G.J.)
8. Flowers
Tai britų juodojo humoro situacinė komedija, trunkanti du sezonus, apie ekscentrišką Flauerių šeimą. Maurisas (Julianas Barrattas) ir Debora (Olivija Colman) Flaueriai vis dar drauge, tačiau nebejaučia vienas kitam traukos ir yra ant skyrybų ribos. Maurisas yra rašytojas, sukūręs nepakartojamą knygą vaikams „The Grubbs“, ir Debora įtaria, kad būtent su savo knygos iliustratoriumi japonu Šunu jos vyras užmezgė homoseksualų romaną. Sutuoktiniai gyvena šiurpiame, sename, griūvančiame name su Mauriso pakvaišusia mama Heiti ir su savo nemokančiais tinkamai elgtis 25-erių metų dvyniais Eime ir Donaldu. Situacijai dar aštresnį prieskonį suteikia patraukli kaimynė Abigailė, dėl kurios dėmesio varžosi dvyniai, ir nuo proto nušokę keisti kaimynai.
Serialas atrodo siurrealus, o veikėjai turi psichikos sveikatos problemų. Bėdų netrūksta ir santykiuose šeimoje. Panašu, kad žiūrėtume grotestišką, keistą, liūdną ir kartu juokingą suaugusiems skirtą pasaką apie depresiją ir nefunkcionalią šeimą. Ši situacinė komedija neabejotinai nėra įprasta savo žanro atstovė ir atveria mums naujus horizontus, kaip galima pasijuokti iš savo problemų.
7. Landscapers
Landscapers – tai HBO platformos išleistos detektvyvinės mini serijos apie vieną pagyvenusią porą, prieš penkiolika metų įvykdžiusią žmogžudystę. Nužudyti ne bet kas, o moters tėvai. Siusan Edvards (Olivija Colman) ir Kristoferis Edvardsas (David Thewlis) nušovė Siusan tėvus ir pakasė juos savo galinio kiemo gale, kur jie ir gulėjo niekieno neatrasti visus tuos penkiolika metų. Pora kurį laiką net apgaudinėjo draugus ir artimuosius, kad moters tėvai vis dar gyvi – siųsdavo visiems atvirukus su linkėjimais, kuriuose teigdavo, kad jie tik atostogauja. Kai žmogžudystė buvo atskleista, prasidėjo tyrimas, kuriame Siusan tapo pagrindine įtariamąja. Įsisuko įtemptas teismo procesas.
Įdomu tai, kad istorija paremta tikrais įvykiais, nes 2013 m. Mansfilde, Anglijoje, iš tikrųjų egzistavusių sutuoktinių Siusan ir Kristoferio Edvardsų kieme buvo rasti užkasti negyvi kūnai. Nors pora niekad nekonfliktuodavo su kaimynais, tačiau jų namuose dėjosi tamsūs dalykai. Moteris mini, kad jos tėvas nuo pat vaikystės prieš ją smurtavo, o vėliau susituokusi pora jautėsi apgaudinėjami finansiškai. Galiausiai Siusan ir Kristoferis Edvardsai teigė, kad jie šioje istorijoje nekalti. Vis dėlto pažiūrėję serialą geriau nesuprasite nei Siusan, nei Kristoferio. Šios mini serijos yra labiau eksperimentinės nei tikra detektyvinė drama, o svarbiausias akcentas jose – pagrindinių aktrorių, kurie puikiai sugeba susiklausyti vienas su kitu, vaidyba.
6. „TĖVAS“ (The Father)
Visai neseniai populiarus aktorius Viggo Mortensenas savo fanus sugraudino savarankiškai režisuota drama „Žlugimas“ (Falling, 2020), pasakojusia apie skaudžius sūnaus (jį Viggo Mortensenas suvaidino pats) ir dimensijos paveikto tėvo (akt. Lance‘as Henriksenas) santykius. Net ant gęstančios sąmonės ribos esantis valdingas senis kaip įmanydamas tyčiojasi iš sūnaus, o šis apsišarvavęs kantrybe kantriai neša likimo jam skirtą kryžių.
Panašią situaciją aptinkame šešiems Oskarams nominuotoje dramoje lakonišku pavadinimu „Tėvas“. Filmą pagal savo paties pjesę sukūrė prancūzų režisierius Florianas Zelleris. Teko pakeisti kai kurias detales, kelios jų specialiai pritaikytos pagrindinio vaidmens atlikėjui Anthony Hopkinsui (filmo herojus vadinamas ne Andrė, kaip buvo pjesėje, o Anthoniu ir gimė jis 1937-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją). Pačiam filmo siužetui šios pataisos neduoda kokių nors specialių preferencijų, bet, matyt, buvo labai reikšmingos pačiam aktoriui.
Lyginant tarpusavy Lance‘o Henrikseno „Žlugime“ suvaidintą tėvą Vilį Petersoną ir Anthony Hopkinso herojų, akivaizdu, kad „Tėvas“ yra, kaip pasakytų medikai, „lengvesnis medicininis atvejis“. Žinoma, tai visai dar nereiškia, kad jis mažiau skaudus. Juk šalia tokio ligonio daug laiko praleidžiančius artimuosius panaši diagnozė negali paguosti, juolab sušvelninti širdies skausmą.
Gal tik konceptualiai abu filmai labai skiriasi. „Tėvas“ greičiau yra ne tiek tragiškas, kiek emocingai sentimentalus senatvės variantas.
„Tėvo“ pradžia kinomanams, tikriausiai, primins dar vieną simpatišką senuką, kurį Michaelio Haneke‘s filme „Meilė“ (2012 m.) suvaidino prancūzas Jeanas – Louis Trintignantas, nes jo Žoržas taip pat yra melomanas. „Tėvo“ pradžioje matome aštuoniasdešimtmetį Entonį, sėdinti savo mylimiausiame krėsle ir klausantį Bellinio muzikos. Šis pirmas charakterio štrichas išduoda senuko emocingą ir intelektualią natūrą. Tuo skaudesnis bus tolimesnės istorijos sukeltas rezonansas.
Staiga muziką pertraukia kažkoks šurmulys, priverčiantis senuką suklusti. Jis eina į kitą kambarį ir ten pamato nepažįstamą vyrą, kuris kažkodėl Entoniui sako, kad jis čia gyvena…
Alzheimerio ligos paveiktus žmones slaugantiems artimiesiems skaudžiausios būna tos akimirkos, kada mylimas žmogus jų pradeda nebeatpažinti Daug panašių akimirkų tenka išgyventi ir Entonį slaugančiai dukrai Enei: ją vaidina Olivija Colman, bet kartais ją pakeičia kita bendravardė Olivia Williams.
Tokia aktorių kaita visiškai pagrįsta, nes tėvas ne visada atpažįsta dukrą, neretai jo sąmonė sugrįžta prie senų prisiminimų. Kartais veiksmas staiga be paaiškinimų iš vienos vietos persikelia į kitą, pavyzdžiui, tada, kai Entonis iš savo tamsaus buto Londone žengia į akinamai baltą ligoninės palatą.
Panašiai dviejuose paraleliniuose pasauliuose gyvena ir Enė. Viename ji dar tik ketina tvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir rengiasi tekėti už draugo prancūzo, kitame ji jau gyvena kartu su Poliu ir tėvu, o vyras nori išvežti daug rūpesčių teikiantį uošvį į senelių prieglaudą.
Panašiai traktuojami ir kiti filmo personažai – slaugė Laura (akt. Imogen Poots), kuri Entoniui primena jo mirusią jaunesnę dukterį arba jau paminėtas žentas Polis.
Negalime žadėti žiūrovams malonios šio filmo peržiūros. Verčiau pasirenkite skaudžiam ir dramaturgiškai sudėtingam seansui. (G.J.)
5. Fleabag
Šis TV šou pasakoja apie aukštą, iki skausmo vidutinėje klasėje užstrigusią moterį, kuri patiria sunkumus šeimoje bei darbe. Darbas jos nuomone nepakankamai apmokamas, kad galėtų pilnai aprūpinti laisvą gyvenseną.
Iš pirmo žvilgsnio turbūt net neturėtų kilti noras žiūrėti šio serialo, kadangi ši maža istorija yra apie nesisekantį gyvenimą. Pagrindinei serialo veikėjai priklauso kavinė, kuri baigia bankrutuoti. Jos vaikinas ją vis palieka, dėl jos keisto įpročio masturbuotis žiūrint Baracko Obamos kalbas, o savo seksualinę tuštumą ji papildo bereikšmiais lytiniais santykiais su baisiais žmonėmis.
Mirus jos mamai, tėvas išsikėlė gyventi su baisia pamote. Jos geriausia draugė ką tik mirė pusiau tyčinėje avarijoje. Pagrindinė veikėja vis prisimena šiuos įvykius, kurie ją žlugdo ir traumuoja iš vidaus.
Neskaičiuojant herojės mirusios draugės, kuri seriale matoma tik prisiminimuose, nei vienas iš veikėjų neatrodo laimingas. Visi veikėjai atrodo palaužti ir nugalėti, o jų energija išnaudojama mėginant apsiginti nuo to ką gyvenimas jiems iškrės toliau.
Olivijos Colman įkūnytas vaidmuo, ko gero, yra vienas priešiškiausių jos personažų – pretenzinga, smerkianti ir arogantiška menininkė bei Fleabag (Phoebe Waller-Bridge) pamotė. Nors jos veide beveik kaskart šviečia šypsena, ji vis tiek jaučia didelį nepasitenkinimą dėl Fleabag neapgalvoto elgesio ir gyvenimo būdo. (A.B.)
4. „Tyrannosaur“
Tai niūri, lėta, sukrečianti drama. Norėsis nusukti akis, purtyti galvą ir sakyti ne, tačiau akys liks prikaustytos prie ekrano. Filmas skirtas snobo kino gerbėjams – čia nerasime juoda ir balta, čia kiekvienai pasekmei yra priežastis.
Josephas (Peteris Mullanas) yra Anglijos darbininkų klasės atstovas, našlys, laisvalaikį praleidžiantis pub‘uose ir turintis begalę pykčio ir agresijos. Jį nuolat erzina lojantys šunys ar besijuokiantys paaugliai – jis ne tik nepraleidžia to pro ausis, bet ir nesibodi gerokai vožtelėti kėlusiems triukšmą. Josephas yra prislėgtas, kamuojamas prisiminimų ir liūdesio, bandantis nuo to apsiginti agresija. Jis vis dažniau išsigąsta savęs, bando bėgti ir slėptis nuo į sprandą alsuojančios praeities. Kartą jis pasislepia iš tiesų – Krikščionių labdaros parduotuvėlėje, kur susipažįsta su Hannah (Olivija Colman), parduotuvės darbuotoja. Ji pasirodo Joseph‘o gyvenime tarsi angelas – jaukus, šviesus, kviečiantis maldai. Iš pradžių vyras mano, kad ji nė velnio nesupranta apie gyvenimą gyvendama ramiai, religingai, šeimyniškai. Jis dar nežino, kad neilgai trukus viskas apsivers aukštyn kojomis…
Netrukus paaiškėja, kad Hannah taip pat nešasi savo kryžių – kenčia nuo ją terorizuojančio vyro, kuris prieš moterį smurtauja tiek morališkai, tiek fiziškai. Jie nebeturi nieko bendro, ji jo nebemyli, tačiau baimė vis dar laiko Olivią po vienu stogu su smurtautoju. Palaipsniui viskas šeimyniniame gyvenime eina tik blogyn, tačiau tuo pat metu moteris tampa vis artimesnė Joseph‘ui. Viskas pradeda keistis abiejų gyvenimuose.
Britų drama išsiskiria neįtikėtinu realumu. Čia nuolat drėgna, pro debesis tik retkarčiais prasiskverbia saulės spindulys, o gatvėse vietoje policijos „patruliuoja“ agresyvūs jaunuoliai su koviniais šunimis. Čia nepamatysime išpuoselėtų pievelių ar naujausio interjero, čia tik apdriskę namai, atstumianti kaimynystė ir įkaušę vyrai baruose. Filme daugiau pasakoma vaizdu, ne žodžiais – aktorių vaidyba yra verta aukščiausių balų. Neįtikėtinai realiai perteikti charakteriai, kuriais nesuabejoji nė sekundei ir pasibaigus filmui galvoji, kaip jiems sekasi toliau.
Aktorės Olivijos Colman žodžiais tariant, tai yra „intensyvi, širdį draskanti istorija apie du žmones, kurie rado vienas kitą ir bando išsigydyti savo žaizdas per meilę“. (L.A.)
3. „Broadchurch“
Britų kriminalinė drama, sulaukusi teigiamų įvertinimų ir aukštų žiūrimimuo reitingų. 8 dalių seriale pasakojama apie Dorset grafystėje, Anglijoje, įvykdytą vienuolikmečio žmogžudystę ir jo žudikų paieškas. „Broadchuch“ sėkmė įkvėpė amerikiečius perdirbti istoriją pritaikant ją savo auditorijai. Visgi mes rekomenduojame britišką versiją.Serialą prodiusavo britų klimės dramaturgas Chrisas Chinballas. Jis išpopuliarėjo po mokslinės fantastikos serialo „Doctor Who“ pasirodymo. Vėliau sekė kitas jo kūrinys-„Torchwood“, pasakojantis apie ateivių medžiotojus. Po gana sėkmingo debiuto atėjo eilė ir kiek kitokio pobūdžio serialui – „Broadchurch“. Pastarasis sulaukė teigiamų įvertinimų ir visuomenės susidomėjimo.
Šiame detektyvineme TV šou galima išvysti ir žinomus veidus, joje vaidina David Tennant, žinomas iš ankstesnio Chris Chinball prodiusuoto serialo „Doctor Who“ bei serialo „Jesica Jones“. Kita serialo stulbinančio talento Olivija Colman.
Minėtieji aktoriai ir yra pagrindiniai „Broadchurch“ veikėjai. Serialo centre – vienuolikmečio berniuko, gyvenusio Dorset grafystėje, žmogžudystė ir detektyvų Alecas Hardy ir Ellie Miller (Colman) siekia ją išaiškinti bei surasti nusikaltėlį.
2. „Karūna” (The Crown)
Žymiojo internetinio transliuotojo „Netflix“ prieš kelerius metus žiūrovams pristatytas serialas pelnė begalę žiūrovų simpatijų ir kino kritikų liaupsių. Peterio Morgano kurta istorinė drama tapo tarsi tolimesniu projektu pernelyg nenutolstant nuo jo paties kurto 2006-ųjų filmo „The Queen“ ir spektaklio „The Audience“, kuriuose taip pat buvo pasakojama apie britų Karališkosios šeimos gyvenimą. Viso kol kas yra išleisti 3 serialo sezonai, kurių kiekvieną sudaro 10 serijų. „The Crown“ pelnė net 3 „Auksinio Gaublio“ apdovanojimus, visą krūvą „Emmy“ statulėlių ir buvo nominuotas dar pusšimčiui kitų apdovanojimų. Nors neišvengta tam tikrų istorinių įvykių neatitikimų ir perdėtos dramos tam tikruose epizoduose, apskritai serialas vertinamas itin teigiamai.
Pasakojimo centre atsiduria karalienė Elžbieta II, kuri serialo žiūrovams pristatoma kaip dvidešimt penkerių neseniai ištekėjusi mergina, kuriai tenka susidurti su bauginančiu iššūkiu vadovauti garsiausiai pasaulio monarchijai tuo pat metu vystant draugystę su legendiniu britų ministru pirmininku, seru Vinstonu Čerčiliu. Britų imperija patiria nuosmukį, politinis pasaulis iš pagrindų sujauktas, o sostą užima jauna moteris. Tai reiškia naujos eros pradžią. Žiūrovai supažindinami su įvairiais karalienės ir jos aplinkos gyvenimo etapais bei iššūkiais, su kuriais tenka susidurti jaunajai valdovei. Kiekvienas serialo sezonas apima tam tikrą laikotarpį, kuris prasideda skirtingais žymiais įvykiais, lėmusiais būtent tokią įvykių eigą, kokia nutiko realybėje. Planuojama, kad paskutinysis serialo sezonas taps XXI a. karalienės metraščiu, žyminčiu žymiausios pasaulio monarchės gyvenimą. Skirtingo amžiaus karalienę vaidina skirtingos aktorės – pirmuosiuose dviejuose ją įkūnijo Claire Foy, trečiajame ir ketvirtajame vaidmenį atlieka Olivia Colman, o paskutiniuose dviejuose vaidins Imelda Staunton.
Olivia Colman, anksčiau vaidinusi britų monarchus, atrodė itin tinkanti tokiam sudėtingam vaidmeniui kaip karalienė Elžbieta II trečiajame ir ketvirtajame „Karūnos“ sezonuose, paveldėjusi aktorinį sostą iš savo pirmtakės Claire Foy. Nors C. Foy jaunesnioji Elžbieta buvo ryžtingesnė ir aistringesnė, O. Colman įkūnyta Elžbieta kelia nepasitenkinimo ir beviltiškumo jausmus.
1. „Favoritė“ (The Favourite)
Yorgos Lanthimos barokinė istorinė dramedija (dviejų žanrų – dramos ir komedijos – lydinys) – „Favoritė“ susišlavė net dešimt Oskarų nominacijų, O filme sužibėjusi Olivia Colman nugvelbė Oskarą apdovanojimą iš kitų konkurenčių puikiu karalienės Anos personažu. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.
