Ne paslaptis, kad nuo pat mokyklos, o gal net darželio laikų, draugystė tarp merginų – tai stiprus, nesulaužomas ir tyras meilės ir palaikymo jausmas, nesvarbu, ar jas sieja kraujo ryšiai, ar ne. O tai puiki medžiaga kino pramonei. Moterų draugystė jau dešimtmečius – nuolatinė filmų tema, kurioje gausiai ir įvairiapusiškai atskleidžiami sudėtingi moterų santykiai ir jų niuansai. Moterų draugystės vaizdavimas filmuose ilgainiui keitėsi, atspindėdamas besikeičiantį socialinį ir kultūrinį požiūrį į moteris ir jų vaidmenį visuomenėje. Laimei, kino repertuare yra daugybė puikių filmų, kurie žiūrovams perteikia neįtikėtinus moteriškus ryšius į ekraną. Kaip tik pernai buvo išleistas filmas „Barbė“, kuriame, kai kurių teigimu, puikiai pavaizduota, kaip moterys palaiko viena kitą, bet tai tikrai ne vienintelis puikus tokių moteriškų santykių pavyzdys.
Filmai apie moterų draugystę – labai svarbūs kultūrai, nes jie suteikia galimybę tyrinėti moterų patirtis, kovas ir pergales. Šiuose filmuose dažnai gilinamasi į moterų santykių dinamiką, sprendžiami tokie klausimai kaip pasitikėjimas, lojalumas, konkurencija ir parama. Be to, juose pateikiama priešprieša paplitusiems stereotipams ir tropams, kurie istoriškai apibrėžė moterų vaidmenis kine. Parodydami moterų draugystės gilumą ir įvairovę, šie filmai prisideda prie įtraukesnio ir reprezentatyvesnio kino kraštovaizdžio kūrimo.
Moterų draugystės vaizdavimas filmuose daro didžiulį poveikį ir žiūrovams, ypač moterims ir merginoms, kurios, matydamos, kad jų patirtis atsispindi ekrane, randa kažkokį reikiamą atgarsį ar patvirtinimą. Šie filmai yra įgalinimo, įkvėpimo ir solidarumo šaltinis, skatinantis žiūrovų bendruomeniškumo ir priklausomybės jausmą. Be to, jie meta iššūkį visuomenės lūkesčiams ir normoms, skatina kritinį dialogą ir apmąstymus apie sudėtingus moterų santykius.
Vieni filmai natūraliai išsiskiria labiau nei kiti, ypač tuo, kad juose moterų santykiai vaizduojami ne priverstinai, o natūraliai ir tikroviškai. Šiandien apžvelgsime geriausius filmus apie moterų draugystę, kuriuose švenčiamas nuostabus moterų ryšys.
10. „Keliaujančių kelnių seserija“ (The Sisterhood of the Traveling Pants, 2005)
Keturios paauglės merginos parduotuvėje matuojasi drabužius, juokauja, kikena. Keturių skirtingų dydžių ir formų merginos. Kodėl jos visos nori pasimatuoti tuos pačius dėvėtus džinsus? Ir kodėl visoms tie džinsai puikiai tinka? Tai vasara prieš mergaitėms pradedant paskutinius metus vidurinėje mokykloje, ir visos keturios turi didelių vasaros planų.
Kadangi džinsai joms visoms stebuklingai tinka, jos sugalvoja planą: Kiekviena mergina dėvės džinsus savaitę, o paskui perduos juos kitai sąraše esančiai merginai.
Kartu su iškilminga priesaika perduoti džinsus pagal grafiką pateikiamas taisyklių, kurių negalima pažeisti, sąrašas, iš kurių svarbiausia yra ta, kad merginos niekam kitam neturi leisti numauti džinsų nuo savo kūno. Tačiau yra viena spraga: Jos gali jas nusimauti pačios. Čia turime prielaidą, kuri lengvai galėtų įkvėpti visapusiškai blogą paauglių komediją, tačiau „Keliaujančių kelnių seserija“ visada yra miela ir kartais stebėtinai jaudinanti, nes džinsai lydi kiekvieną merginą svarbiausiame jos kelionės į suaugusiųjų gyvenimą etape.
Filmas suburia talentingų jaunų aktorių grupę, kurios jau atliko gerų darbų atskirai, o dabar dalyvauja savotiškoje parodoje. America Ferrera vaidina Karmen, kuri gyvena su motina puertorikiete ir džiaugiasi, kad vasarą praleis su savo išvykusiu ne puertorikiečiu tėvu. Alexis Bledel vaidina Leną, išvykusią aplankyti senelių ir kitų giminaičių į Graikijos salą. Blake Lively vaidina Bridžitą, kuri dalyvauja futbolo stovykloje Meksikoje ir įsimyli vieną iš patrauklių jaunų mokytojų. Amber Tamblyn vaidina Tibby, pašaipiai žvelgiančią į gyvenimą, kuri nori tapti kino režisiere ir vasarai įsidarbina menkai apmokamame darbe priemiesčio megaparduotuvėje, kur planuoja filmuoti vaizdo dokumentiką apie gyvenimą ir darbą.
Keturių mergaičių istorijos papasakotos iš Ann Brashares, parašiusios dar dvi šios serijos knygas, romano. Jos keturių istorijų struktūra naudinga tuo, kad nė viena iš jų neprailgsta, o keturios merginos nėra įkalintos tame pačiame kvailoje priemiesčio paauglių romantiškoje plotmėje. Jos gyvena ir mokosi.
Visose šiose istorijose džinsai atlieka daugiau liudininko, o ne dalyvio vaidmenį, kartais – nuo kėdės ar šalia lovos. „Žiūrėti su tėvų leidimu“ reitingą turintis filmas nėra perkrautas seksu, o jo vertybės yra teisingoje vietoje. Tikrai mielas, šiltas filmas apie merginų draugystę ir jų gyvenimus.
9. „Išsilavinimas“ (Booksmart, 2019)
„Išsilavinimas“ – 2019 m. amerikiečių komedija, kurią režisavo Olivia Wilde (debiutavo kaip režisierė), o scenarijų parašė Emily Halpern, Sarah Haskins, Susanna Fogel ir Katie Silberman. Filme aktorės Beanie Feldstein ir Kaitlyn Dever, vaidina dvi vidurinę mokyklą baigiančias merginas, kurios paskutinę pamokų dieną nusprendžia pagaliau sulaužyti taisykles ir surengti vakarėlį.
Taigi, filme, vidurinės mokyklos baigimo išvakarėse dvi akademinės superžvaigždės ir geriausios draugės supranta, kad jos turėjo mažiau dirbti ir daugiau linksmintis. Pasiryžusios nenusileisti bendraamžiams, merginos ketverius metus linksmybių bando sugrūsti į vieną naktį.
Vyresniųjų klasių moksleivės Eimė ir Molė buvo geriausios draugės nuo vaikystės, tačiau bendraamžiai jas laiko pretenzingomis. Eimė jaučia simpatiją merginai vardu Rajana; Molė ragina ją užmegzti santykius su Rajana prieš joms baigiant studijas. Išleistuvių išvakarėse Molė susiduria su klasės draugais, kalbančiais apie ją vonioje. Ji pasako, kad pateko į Jeilį, tačiau jie atskleidžia, kad, nepaisant jų vakarėlių, jie taip pat pateko į prestižinius koledžus ir darbovietes. Įsiutusi Molė pasako Eimei, kad jos turėjo labiau mėgautis savo laiku vidurinėje mokykloje. Ji siūlo joms nueiti į klasės draugo Niko surengtą išleistuvių šventę, o Eimė nenoriai sutinka.
Nuostabu žiūrėti filmą apie stiprią ir palaikančią moterų draugystę, bet taip pat gaivu matyti jį vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi daug įvairių mokinių, kur yra skirtingų seksualinių orientacijų ir lyties išraiškų. Pagalbiniai aktoriai tokie pat nuostabiai juokingi kaip ir žvaigždės, jiems duota ką nors daugiau, nei būti simboliniais vidurinės mokyklos stereotipais. Tiesą sakant, daugelis pirmųjų Molės įspūdžių apie bendraklasius pasirodo esą klaidingi, ir nors jų personažai gal ir nebuvo visapusiškai nuodugniai ištirti, jie nebuvo redukuoti iki vieno bruožo ar redukuojančios štampų linijos.
Filme merginos tiesiog nori smagiai praleisti laiką. Atmeskime spaudimą siekti sėkmės ar atitikti griežtus idealus ir sutelkime dėmesį į tai, kas svarbu: draugus.
8. „Niekada retai kartais visada“ (Never Rarely Sometimes Always, 2020)
Tai amerikietiška drama, kurios režisierė ir scenarijau autorė – Eliza Hittman. Režisierė savo filmografijoje turi tokius filmus, kaip „Beach Rats“ ir „It Felt Like Love“, o taip pat režisavo dvi populiaraus serialo „13 priežasčių kodėl“ serijas. Tačiau „Niekada, retai, kartais, visada“ yra kol kas geriausias Hittman kūrinys.
Filmo siužetas sukasi aplink ramią paauglę vardu Autumn (Sidney Flanigan), kuri, rodos, ant savo pečių nešioja viso pasaulio naštą. Mergina išsiskiria iš savo bendraamžių, o vienintelė draugė, tai jos pusseserė ir bendradarbė Skylar (Talia Ryder). Filmo pradžioje suprantame, kodėl Autumn atrodo tokia prislėgta; merginai dar tik 17 ir ji sužino, kad laukiasi. Supratusi, kad Pensilvanijoje, savo gimtojoje valstijoje, mergina negalės nutraukti nėštumo, Autumn apie savo padėtį pasako Skyler, kuri, savo ruožtu, iš maisto prekių parduotuvės, kurioje dirba abi merginos, pavogia šiek tiek pinigų, kad galėtų kartu nuvykti į Niujorką.
Pasiekus kliniką Autumn sužino, kad laukiasi ilgiau, nei manė, tačiau abortą atlikti ji vis dar gali. Po nepatogios nakties važinėjant metro ir kitais būdais leidžiant naktį, merginos atvyksta į kitą kliniką, kurioje darbuotoja užduoda Autumn daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti ji turi: niekada, retai, kartais arba dažnai – scena, pagal kurią buvo pavadintas filmas. Atsakinėdama į klausimus mergina susiduria su giliai savyje užslėptais jausmais ir emocijomis.
Drama puikiai vertinama dėl savo natūralaus, neperspausto siužeto ir nuostabaus aktorių pasirodymo. Nors filme dialogo tarp merginų nėra itin daug, tačiau jų veidai ir kūno kalba dažnai pasako daugiau nei būtų galima išreikšti žodžiais. Merginos puikiai dera viena prie kitos, bet ir nėra per daug panašios. Dažnai filmuose apie paauglius ar vaikus bandoma manipuliuoti žiūrovais vaizduojant trapią ir tyrą jaunystę, o pokalbiai labiau panašūs į tai, kaip pagyvenę žmonės mano, jog jaunimas kalba, kitaip sakant, dirbtinai.
Tačiau Hittman viską rodo taip, kaip yra. Pasaulis yra žiaurus. Pasaulis ypač pavojingas jaunoms merginoms, keliaujančioms po Ameriką ir ne tik. Merginos dažnai matomos kaip daiktai, kaip grobis, nesvarbu, ar tai per daug lipšnus vadybininkas, mėgstantis bučiuoti savo darbuotojoms rankas, ar gašlus vyriškis, sutiktas autobuse. Tačiau ši istorija, visų pirma, yra apie merginų tarpusavio ryšį. Apie draugystę, nugalinčią viską ir apie dalykus, su kuriais kasdien susiduria daugybė ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio moterų.
7. „Džentelmenai renkasi blondines“ (Gentlemen Prefer Blondes, 1953)
Filmas „Džentelmenai renkasi blondines“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Marilyn Monroe, 1953 m. debiutavo kino teatrų viršūnėse. Aktorė suvaidino „kvailoką blondinę“ ir sudainavo kultinę šio filmo dainą „Diamonds Are a Girl’s Best Friend“.
Monroe ir Jane Russell duetas, kuris pasirodė žavingoje Hovardo Hokso adaptacijoje pagal Anitos Loos Brodvėjaus klasiką. Filme „Džentelmenai renkasi blondines“ pasakojama apie dvi šou merginas, keliaujančias į Paryžių, kuriame Monro suplanavusi vestuves su jaunu milijonieriumi (Tomis Nūnanas). Pakeliui jos susiduria su privačiu detektyvu (Elijotas Reidas), kuris nusamdytas tam, kad išsiaiškintų ar ji nėra tik dar viena barakuda. Tačiau Russell užtinka ją flirtuojant su turtingu deimantų prekiautoju (Čarlzas Kauburnas). Filmas, turbūt, geriausiai žinomas dėl daugeliui žinomo Monro dainos „Deimantai – geriausi merginos draugai“, kuria ji paaiškina, kodėl yra svarbu turėti turtingą vyrą.
Iš pradžių pagrindinę heroję Lorelę turėjo vaidinti kita aktorė – Betty Grable. Tačiau filmo kūrėjai, taupydami pinigus, šį vaidmenį patikėjo Marilyn Monroe. B. Grable tuo metu buvo viena geriausiai apmokamų aktorių, jos honoraras tuo metu būtų siekęs apie 150 000 JAV dolerių. Tuo tarpu Monroe gavo gerokai mažiau tik 18 000 JAV dolerių. Be to, Marilyn tuo metu jau buvo gerai žinoma dėl vaidmens filme „Niagara“.
Marilyn Monroe ir Jane Russell (vaidinusi Lorelės kompanionę Dorothy) ekrane dažnai vaidino visiškai sinchroniškai. Joms padėjo choreografas, kuris sinchronizuodavo jų šokius. Ir moterys visą laiką vaikščiojo vienodu žingsniu, nes režisieriai taip sukūrė choreografiją specialiai.
Įdomus faktas, jog filmavimo aikštelėje Marilyn Monroe ir Jane Russell iš tikrųjų tapo draugėmis. Russell viename interviu teigė, kad Monroe labai jautriai reagavo į viską, taip pat ir į filmavimo aikštelėje dirbančių vyrų grubumą. Sunkiomis akimirkomis Jane buvo vienintelė, kuri galėjo priversti Marilyn toliau filmuotis.
Amerikiečių rašytoja ir scenaristė Anita Loos parašė romaną, kuris įkvėpė šį filmą. Tačiau filmo ir knygos siužetai labai skyrėsi. Pavyzdžiui, romane Dorothy savo kelionėse nesutinka privataus detektyvo. Romane, ji iš pat pradžių sutinka neturtingą žurnalo redaktorių. Lorelė galų gale lieka ne su vyru, kuris sumokėjo už jos kelionę, o su nauju pažįstamu, kuris žada sumokėti už filmą, kuriame ji vaidina.
Marilyn puikiai atlieka turtų ieškotojos Lorelei Lee vaidmenį. Ji suvaidino „kvailą blondinę“ geriau nei bet kas kitas kino istorijoje. Neįmanoma jos nemėgti, net kai ji daro dalykus, su kuriais galbūt nesinori sutikti. Jane – niekada nebuvo geresnė nei čia, vaidindama įžūlią, dėl vyrų pamišusią geriausią Marilyn draugę.
Tai filmas – klasika. Jame daug puikių replikų ir scenų. Galbūt geriausias dalykas juostoje yra tas, kaip nuostabiai ji atrodo. Žinoma, ir pagrindinės dvi aktorės nuostabiai gražios, bet nufilmuotos spalvos čia tiesiog spindi ekrane. Ši juosta privers jus šypsotis nuo pradžios iki pabaigos. Spalvingas, juokingas, seksualus, su maloniais vaidmenimis ir nuostabiomis dainomis. Absoliuti klasika, kurią būtina pamatyti.
6. „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides, 1999)
Dažnai tenka girdėti seną kalambūrą apie tai, kad tverdama genijų vaikus gamta ilsisi. Taip subtiliai leidžiama suprasti, kad kai kurios meninių ambicijų turinčios garsių kūrėjų atžalos savo darbais nė iš tolo neprilygsta ryškų pėdsaką kultūroje palikusiems tėvams. Apie JAV režisieriaus Franciso Fordo Coppolos dukrą to tikrai negalima pasakyti. Čia labiau tiktų lietuvių liaudies posakis „Obuolys nuo obels netoli terieda“.
Jei aktorės karjeroje Sofiai didelių aukštumų pasiekti tikrai nepavyko, tai tapusi režisiere ji privertė skeptikus pakeisti nuomonę apie save. S. Coppola net tapo pirmąja amerikiete, gavusia Oskarą už režisūrą („Pasiklydę vertime“). Jau pirmas jos režisuotas filmas „Jaunosios savižudės“ susilaukė palankių recenzijų ir už ryškų debiutą skiriamų apdovanojimų.
„Jaunosios savižudės“ yra mums žinomo Jeffrey Eugenideso romano ekranizacija. Tai realiais faktais pagrįsta vienos šeimos tragedija, įvykusi aštuntojo dešimtmečio viduryje Mičigane. Čia priemiesčio idilija visai nepranašauja kažkokių baisių sukrėtimų. Bent jau vidurinei klasei priklausanti šeima – tėtis, mama ir penkios paauglės dukros – negalėjo ką nors blogo pasakyti, kol trylikametė Sesilija Lisbon (Hanna Hall) be jokių akivaizdžių priežasčių nepabandė nusižudyti persipjovusi venas. Nors mergaitę pavyko išgelbėti, tačiau depresyvi nuotaika Sesilijos nepaleido iš savo gniaužtų, ir antras bandymas atsisveikinti su gyvenimu tikslą pasiekė.
Po šio atsitikimo tėvai (Jamesas Woodsas ir Kathleen Turner) bando apsaugoti likusias keturias dukras, bet išprovokuoja dar baisesnes pasekmes. Galima buvo tikėtis, kad autoriai pasistengs suvokti tikrąsias šios ritualinės savižudybės priežastis. Tačiau aiškaus atsakymo nėra nei knygoje, nei filme. Regis, jų autoriai pasitenkina tik problemos iškėlimu, palikdami teisę daryti išvadas skaitytojams ir žiūrovams.
Filmui taipogi pritrūksta įtikinamos psichologinės analizės. Komikas Danny DeVito, vaidinantis psichoanalitiką, užuot pabandęs įsigilinti į suicidinių nuotaikų esmę, pasitenkina tik priekaištais Sesilijai, kad ji „dar nepakankamai subrendusi, kad suprastų, koks bjaurus kartais būna gyvenimas“.
Pasinerti į merginų dvasinį pasaulį tik iš dalies padeda į filmo audinį vis įterpiami epizodai iš praeities, labiau idealizuojantys prisiminimus, negu suteikiantys galimybę užčiuopti progresuojančios paranojos priežastis (nuostabūs praeities epizodai dar labiau pabrėžia į sapną panašią atmosferą). Ne ką labiau prie šios problemos prisideda bandymai jaunąsias savižudes pamatyti jų bendraamžių kaimynų akimis: vienas tokių pašaliečių už kadro komentuoja įvykius.
Ryškiau akcentuojamas tik mergaičių nuolankumas despotiškiems tėvams, visomis priemonėmis besirūpinantiems savo dukrų nekaltybe.
„Jaunosios savižudės“ – tai kartu ir perspėjimas tėvams, kad jie dažniau bendrautų su savo atžalomis ir stengtųsi jas suprasti, o nebandytų vaikus įsprausti į savo pačių susikurtų gyvenimo stereotipų rėmus. (Gediminas Jankauskas)
5. „Mažosios moterys“ (Little Women, 2019)
Amerikietės Louisos May Alcott dar 1868 metais parašytas romanas „Mažosios moterys“ seniai pripažintas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su bričių seserų Brontė ar Jane‘s Austin kūryba. Šį knyga pirmą kartą lietuviškai išleista 1923 metais, todėl ir mūsų šalyje anksti tapo romantiškų panelių bei jos mamų mylimiausiu skaitalu.
Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Veiksmas plėtojasi Pilietinio karo metu, bet tai greičiau tik fonas, mažiau svarbus, nei, sakykime, Margaret Mitchell knygoje „Vėjo nublokšti“ ir nuostabioje jos ekranizacijoje.
„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du „grieko verti“ jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.
Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.
Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).
Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.
Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika. (Gediminas Jankauskas)
4. „Mustangės“ (Mustang, 2015)
Anatolijos kaime penkios paauglės seserys pradeda atrasti savo seksualumą, tarsi kumeliukai, nedrąsiai žengiantys pirmuosius žingsnius netvirtomis kojomis. Konservatyvi bendruomenė į tai reaguoja su panika šiame nuostabiame, „Oskarui“ nominuotame pirmajame filme.
Jų bendras grožis automatiškai paverčia jas moraliai įtartinomis. O kultūroje, kurioje moters vertė vis dar matuojama pagal jos galimybes ištekėti, tai yra rimtas smūgis jų perspektyvoms. Senelė, kuri jas augino nuo pat mažens (mergaičių tėvai mirę), pasiduoda šeimos vyrų spaudimui ir atima mergaitėms laisvę. Po to, kai trims vyriausioms mergaitėms buvo atliktas medicininis patikrinimas, siekiant patikrinti jų tyrumą, langai buvo užkalti, o namai paversti „žmonų fabriku“. Viena po kitos seserys kaip gyvuliai išperkamos, tuo tarpu jauniausia Lale (akt. Güneş Şensoy), kuri ir pasakoja filmą, svajoja pati pasirūpinti savo gyvenimu ir pabėgti į Stambulą.
Ergüven kartu su Alice Winocour parašytame scenarijuje labai greitai ir veiksmingai nustato, kas yra šios merginos ir kokia yra jų tarpusavio ir išorinio pasaulio dinamika. Jos yra tarsi atskira gentis su savo ilgais rudais plaukais, languotomis moksleivių uniformomis ir bendra konspiracine nuotaika. Todėl kai „viskas virsta šūdu“, kaip filmo pradžioje už kadro taikliai sako jauniausia sesuo Lale, suprantame, kodėl tai svarbu. Įvykęs pokytis turi apčiuopiamą svorį.
Vis dėlto Ergüven išlaiko lengvą, miglotą intymumą, kai pasakoja apie vis didėjantį mergaičių įkalinimą jų namuose, ir įtraukia pakankamai energijos pliūpsnių, kurie leidžia manyti, kad jų kolektyvinė maištinga dvasia bet kurią akimirką gali išvaryti duris.
Viskas prasideda gana nekaltai paskutinę mokyklos dieną, kai išreiškiamas paaugliškas džiaugsmas, kuris atsilieps žiūrovams nepriklausomai nuo jų tautybės ar amžiaus. Lale ir jos vyresnės seserys – Sonay (akt. Ilayda Akdogan), Selma (akt. Tugba Sunguroglu), Ece (akt. Elit Iscan) ir Nur (akt. Doga Zeynep Doguslu) – kartu su keliais klasės draugais vyriškos lyties atstovais nueina į paplūdimį pasimaudyti Juodojoje jūroje. Jiems pliuškenantis, plaukiojant ir žaidžiant, nuotaika žaisminga, bet kartu ir kupina įtampos, kurią iš dalies lemia tyliai skambanti sintezatoriaus muzika.
Tai puikus ir įtraukiantis debiutas, pasižymintis įsišaknijusiu vietos ir bendruomenės jausmu bei maištinga dvasia. Režisierė Deniz Gamze Ergüven ir jos scenarijaus bendraautorė Alice Winocour į medžiagą žvelgia lengvai – labiausiai šokiruojančios scenos visada vyksta už kameros ribų – ir su pakankamai humoro, kad išsklaidytų merginų pyktį.
Senelė siuva joms margas, beformes sukneles ir kviečia kaimo senbuves, kad pamokytų jas, kaip patiekti arbatą, kimšti antklodes ir gaminti dolmas. „Namai tapo žmonų fabriku, iš kurio niekada neišėjome“, – apgailestauja Lale, mūsų aiškiaregė pasakotoja ir gidė. Ir tikrai, kaimyninės šeimos viena po kitos pradeda atvažiuoti siūlyti savo sūnus į merginų vyrus.
Kad ir kaip depresyviai visa tai skamba – ir kad ir kaip tyliai smerkiančiai „Mustangės“ vaizduoja patriarchalinę priespaudą, – tai, kaip merginos reaguoja į jas supančių gniaužtų stiprėjimą, nuolat kelia nuostabą ir net viltį. Kiekviena reaguoja skirtingai – nuo sutikimo iki pasipriešinimo, tačiau jų ištikimybė viena kitai ir seseriško ryšio tvirtumas išlieka tvirti. Jos yra toks darnus vienetas, kad kartais sunku jas atskirti, pavyzdžiui, kai jos kvailioja ant miegamojo grindų, susipynusios į banguojančių plaukų, ilgų galūnių ir kikenimų virtinę. O tai, kad Ergüven pasirinko neprofesionalius aktorius vaidinti šias penkias energingas jaunas moteris, suteikia filmui papildomo autentiškumo.
Nerami kamera fiksuoja ir taktišką seserų artumą – jos tingiai išsitiesia, susipynusios galūnėmis, nes jų likimai sprendžiami kitur, – ir augančią įtampą, kai jos pradeda priešintis joms skirtam gyvenimui. „Mustangės“ pagauna savo persekiojančios melancholijos pojūčiu, taip pat vis stiprėjančiu skubos ir pasipiktinimo jausmu.
3. „Viena dainuoja, kita – ne“ (One Sings, the Other Doesn’t, 1977)
Siuzana gyvena su fotografu, kuris nėra labai vyriškas vyras. Jie nėra susituokę, bet jis yra dviejų jos vaikų tėvas. Dabar ji vėl nėščia, o pinigų maistui ir taip neužtenka. Siuzanai 22 metai. Kartą ji susidraugauja su Paulina, septyniolikmete, gyvenančia už kampo, kurią visi vadina „Pomme“ – „obuolys“, gal dėl jos apvalių skruostų.
Pommė padeda Siuzanai surasti pinigų abortui ir per visą šį išbandymą ją palaiko kaip draugė. Abi moterys suartėja, o fotografas po truputį apsigaubia savo nesaugumo jausmu. Vieną dieną, grįžusios į studiją, jos pamato, kad jis pasikorė. Taigi Siuzana lieka su dviem vaikais, be mylimojo ir neaiškia ateitimi.
Taip prasideda Agnes Varda filmas „Viena dainuoja, kita – ne“, kuris, nepaisant niūrios pradžios, tampa vienu patraukliausių prancūzų režisierės, kurios geriausiuose darbuose visuomet pavykdavo rasti pusiausvyrą tarp širdies ir proto, filmų. Varda dirba „arti žmogaus gyvenimo“, kai tik įmanoma, ji primygtinai reikalauja kurti dokumentinius filmus tarp kiekvieno savo vaidybinio filmo, kad išlaikytų ryšį su tikrove ir nepasiduotų stilistiniams didžiųjų vaidybinių filmų ekscesams.
Šis santūrumas ne visada akivaizdus šiame filme, kuriame yra maždaug trimis ar keturiomis dainomis per daug, kad jo temą būtų galima palaikyti. Bet užbėgsime istorijai už akių, kuri pati savaime yra paprasta: Po meilužio mirties Siuzana su vaikais išvyksta gyventi į tėvų ūkį kaime, o Pommė… na, Pommė patiria nuotykių.
Ji tampa popmuzikos dainininke. Ji tampa feministe ir įkuria dainavimo grupę, kuri siekia moterų išsilaisvinimo. Ji įsimyli Iranietį studentą, kuris Prancūzijoje atrodo vienoks, o po to, kai ji už jo išteka ir grįžta į Iraną, kad susilauktų jo vaiko, – visai kitoks. Namuose jis – nepalaužiamas šovinistas, primygtinai reikalaujantis, kad žmona atliktų tradicinius vaidmenis. Ji su tuo nesutinka, ir galiausiai jie išsiskiria ir ji grįžta į Prancūziją.
Tuo tarpu abi moterys kažkokiu būdu per daugelį metų išlaikė ryšį. Kartais jos susitinka, dažniau – laiškais ar atvirukais. Varda puikiai pasirinko pavadinimą (prancūziškai jis dar melodingesnis: „L’une chante, l’autre pas“). Dvi moterys, draugės, ir viena dainuoja, o kita ne, bet jos liks draugėmis ir seserimis visą gyvenimą.
Paskutiniai filmo fragmentai yra vieni geriausių. Pommė su savo vaiku ir draugais atvyksta praleisti šiek tiek laiko ūkyje, ir taip suartėja net kelios kartos, tuomet kai abi draugės artėja prie savo gyvenimo vidurio. Vyksta piknikas, žaidžia vaikai, yra vyno, dainuojama, ir Varda klastingai pasisako už feminizmą lyriniu, o ne pamoksliniu balsu.
2. „Grynakraujės“ (Thoroughbreds, 2017)
Šis debiutinis jauno režisieriaus Cory Finley filmas tapo malonia Sandenso Nepriklausomo kino festivalio sensacija. Kritikai negailėjo liaupsių, gyrė ir originalią filmo dramaturgiją, nors joje pastebėjo ir Alfredo Hitchcocko psichologinių trilerių įtaką, ir dabar (ypač po kai kurių Q. Tarantino filmų) madingą polinkį skirstyti siužetą į atskiras dalis
Nesu didelis Jungtinių Amerikos valstijų topografijos žinovas, bet manau, kad režisierius (jis yra ir filmo scenaristas) ne šiaip sau pasirinko veiksmo vietą. Matyt, Konektikuto priemiestis labai tinkamas ryškiems kontrastams, kai prabangos ir kartu abejingumo pasaulis priešinamas su psichologinių manipuliacijų aplinka.
Anot vieno recenzento, dvi pagrindinės herojės – Amanda (akt. Olivia Cooke) ir Lili (akt. Anya Taylor-Joy) – primena dvi branduolinės bombos puseles, kurios susijungę gali detonuoti sprogimą. Kiekviena jų atskirai nekelia niekam jokios grėsmės, tačiau kartu jos tampa stipria naikinančia jėga. Svarbiausia problema ir yra ta, kad šios mielos paauglės beveik visada drauge. Ir geriau joms nestoti skersai kelio. Ypač tada, kai merginos jaučia grėsmę savo draugystei.
Kartais filmas primena gerą kamerinį spektaklį su taikliomis mizanscenomis, gerai nuglūdintomis replikomis, puikiai valdoma įtampa. Pastaroji aplinkybė „Grynakraujes“ labiau sieja su trileriu, o Amanda ir Lili neretai primena kažkokias šalto išskaičiavimo valdomas beveik mechanines lėles, kurioms svetima empatija, užtai stipriai išvystytas savisaugos ir keršto instinktas.
Anksti likusi be tėvo Lili nekenčia savo patėvio, kuris nori ją nugrūsti į specialią medicinos įstaigą problemiškiems paaugliams (vieną tokią šiurpą keliančią įstaigą matėme filme „Mergina su trūkumais“, 1999 m.). Našle tapusi merginos motina gyvena prabangiame name, bet jį išlaiko Markas, todėl net ir pabaigus gydymą Lilės nelaukia saugi ir aprūpinta ateitis.
Amanda taip pat turi savų problemų su tėvais bei mokslu, ir tai abi merginas labai suartina. Amanda taip pat buvo gydoma, bet sveikesnė, nei buvo anksčiau, netapo. O kad ji nebaigė aukštojo mokslo, Amanda visai nepergyvena, mat jos idealas Apple įkūrėjas Stivas Džobsas taip pat buvo savamokslis.
Vis labiau pažindamos viena kitą merginos kartą suranda bendrą priešą, kurį ryžtasi pašalinti. Bet ne savo rankomis, o pasisamdžius smulkų narkotikų pardavėją Timą. Ji suvaidino jaunas rusų kilmės aktorius Antonas Yelchinas. Filmas ekranuose pasirodė jau po jo tragiškos ir tam tikra prasme absurdiškos žūties.
Mat 2016-ųjų liepos devynioliktąją prie savo namų Los Andžele jį prie mūrinio stulpo ir apsauginės tvoros prispaudė staiga pajudėjęs jo paties automobilis „Jeep Grand Cherokee“. Vėliau paaiškėjo nelaimės priežastis – blogai suprojektuotas pavarų perjungiklis buvo neutralioje padėtyje, bet automobilis kažkodėl vykdė automatinio parkavimo funkciją. Dėl šios mirties ir dėl kitų nerimą keliančių pranešimų šio modelio tolimesnė gamyba buvo nutraukta. (Gediminas Jankauskas)
1. „Telma ir Luiza“ (Thelma & Louise, 1991)
Jeigu šį filmą būtų sukūrusi moteris, jis, tikriausiai, būtų vadinamas feministiniu. Režisierius Ridley Scottas į tokį apibudinimą aiškiai nepretendavo, bet pasireiškė kaip subtilus moters sielos žinovas.
Dvi draugės Telma Dikinson ir Luiza Sojer yra „balzakiško“ amžiaus moterys, kurioms gyvenime tiesiog pritrūko sėkmės ir laimės. Abi mirtinai pavargo nuo kasdienybės rutinos ir pajuto nenumaldomą norą nors trumpam iš jos ištrūkti. Jos jau suplanavo ramų savaitgalio poilsį tyliame kalnų namelyje, bet net ir šiai jų kukliai svajonei nelemta išsipildyti.
Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ radau tokį komentarą: „Jeigu pavadintume filmą „Telma ir Luiza“ moteriška juosta apie kelionę, tai būtų taiklu, bet ne visai sąžininga filmo atžvilgiu, kadangi yra tikimybė sumenkinti jo reikšmingumą.”
Tai istorija apie pavargusią namų šeimininkę (Geena Davis) ir jos pašaipią, gyvenimo išvargintą draugę (Susan Sarandon), kuriuos važiuoja savaitgaliui pasilinksminti. Kelionė baigiasi nusikaltimu, kai viena iš jų nužudo galimą prievartautoją.
Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.
Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.
Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.
Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.
Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“. (Gediminas Jankauskas)
