Žiūrovams tikriausiai būna netikėta, kai filmas nukrypsta nuo įprastos pasakojimo struktūros. Įprasta sekti filmo herojų, net jei jis – antiherojus ir jau per kelias pirmąsias filmo minutes susidarome nuomonę, kas ir koks yra mūsų herojus ar piktadarys.

Pagrindinis veikėjas – istorijos širdis ir varomoji jėga; jo tikslai ir norai tampa mūsų, kai mes įsitraukiame į jo kelionę. Kova tarp herojaus ir piktadario – aiški ir visiems puikiai girdėta. Tačiau kas būtų, jei vaidmenys būtų kitokie?

Ambicingas būdas, kaip filmas gali save pateikti, tas, kad jo žiūros taškas būtų piktadario, kuris supaprastintoje istorijoje būtų pagrindinis personažas. Tai drąsus metodas, tačiau yra filmų, kurie įrodė, kad jis gali pasiteisinti.

Dėl savo istorijos piktadarys tampa pagrindiniu veikėju, o ne tik kokiu nors antiherojumi. Taigi, pagal įprastus istorijos struktūros apibrėžimus, jei filme piktadarys – veikėjas, turintis svarbiausią norą ir siekį, tuomet jis yra protagonistas, o veikėjai, kurie priešinasi šiam tikslui ar siekiui, tampa antagonistais. Dėl atvirkštinės psichologijos ir netradicinio stiliaus išsiskiria būtent šis filmų dešimtukas, kur istorija pasakojama iš blogiuko perspektyvos:

10. „Keršytojai. Begalybės karas“ (Avengers: Infinity War, 2018)

Kadras iš filmo „Keršytojai. Begalybės karas“

Šį „Marvel“ Visatos susijungimą tikrai būtų galima tituluoti labiausiai laukiamu ir aptarinėjamu filmu tais metais. Žinant, kad tai tik pirmoji filmo dalis, galime justi neišbaigtumą.

Ilgiausiame „Marvel“ filme susijungia per dešimtmetį pamilti herojai, visi pasauliai ir, pagaliau, žiūrovams pristatomi mistiniai begalybės akmenys. Asmuo, kuris surinks visus šešis akmenis taps pačiu galingiausiu žmogumi visatoje. Tanosas (akt. Josh Brolin) – didžiausias Keršytojų priešas, apsėstas valdžios ir žudymo, siekia surinkti juos visus. Jo manymu, visatoje balansas įsivyrautų tik su viena sąlyga – išnaikinus pusę civilizacijos.

Nors filme svarbiausia yra kova su Tanosu, antrąją vietą neabejotinai užima Gamora (akt. Zoe Saldana) ir jos santykis su minėtuoju blogiečiu, kuris yra jos netikras tėvas. Visa ši istorija šiek tiek atsiskiria nuo pagrindinio veiksmo ir atlieka lemiamą rolę visame siužete, prideda filmui dar daugiau dramatiškumo ir liūdesio.

Daugiau nei penkiasdešimt herojų, įspūdingi vaizdo efektai ir visiškai skirtingos istorijos, kurias Russo broliai sugebėjo sujungti į vientisą filmą, kuriame netrūksta netikėtų posūkių, dramos ir tik „Marvel“ būdingo humoro, o juostos finalas tiesiog atima žadą. (Sandra Šidlauskaitė)

9. „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018)

Kadras iš filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“

Režisieriaus Larsas von Trieras ir jo „Namas, kurį pastatė Džekas“. Filmo veiksmas plėtojasi JAV sostinėje. Vašingtono pakrašty gyvenantis pusamžis inžinierius Džekas (akt. Mattas Dillonas) svajoja tapti architektu ir prie ežero net stato nuosavą namą. Kol kas šis užsiėmimas realizuojamas ne itin sėkmingai. Gal todėl, kad labiau už architektūrą vyrą domina visai kita meno rūšis. Džeko sąmonę valdo vidinio demono balsai (medikai tokią psichologinę anomaliją vadina obsesiniu kompulsiniu sutrikimu), kurių įtakotas vyras jaučiasi esąs ypatingos rūšies menininkas nekrofilas. Taip paprastai vadinami mirties temos apsėsti menininkai. Bet Džekas kuria savo meną iš realios mirties, o medžiagą savo kruvinoms instaliacijoms, laikomomis milžiniškame šaldiklyje, gauna žudydamas žmones, lengvabūdiškai patenkančius į jo pinkles.

Garsusis kino provokatorius ne kartą žadėjo šokiruoti kino žiūrovus intelektualios pornografijos kūriniu. Prie šio tikslo jis artėjo keliais etapais. Atvirai pornografinių vaizdų buvo jau filme „Antikristas“, dar didesnis autoriaus dėmesys intymiems žmogaus kūno organams pastebimas „Nimfomanėje“ (2013 m.), kuris griovė „padoriam“ kinui įprastus tabu. Su pastaruoju filmu „Namą, kurį pastatė Džekas“ lyginti lengviausia ir juos nagrinėti kaip klasikinę Eroso bei Tanato priešybių vienybės iliustraciją. Pagrindinė „Nimfomanės“ herojė Džo buvo sekso įsikūnijimas, Džekas gi yra pati mirtis žmogaus pavidalu. „Nimfomanėje“ buvo nemažai pornografinių scenų, „Name, kurį pastatė Džekas” netrūksta baisių žmogžudystės scenų, kurios apibrėžiamos terminu „torture porn“ (pornografiniai kankinimų vaizdai). Beje, daug pirmųjų šio filmo žiūrovų Kanų kino festivalyje išėjo iš salės nesulaukę finalo.

Kaip visada sodrus ir meistriškai sukomponuotas filmo garso takelis baigiamas Ray‘aus Charleso daina, kurioje yra tokie žodžiai: „Hit the road, Jack and don’t you come back no more, no more, no more…“ (pradink, Džekai, ir niekada, niekada, niekada nebegrįžk…). (Gediminas Jankauskas)

8. „Ričardas III“ (Richard III, 1995)

Kadras iš filmo „Ričardas III“

Ričardas III – vienas įsimintiniausių Šekspyro personažų. Jo Ričardas parodomas niekingas ir be nuopelnų, visuotinai nekenčiamas, nekenčiantis pats savęs.

Garbanotas, jis pažvelgia į veidrodį pirmoje pjesės scenoje ir aprašo tai, ką mato: Iškreiptas, nebaigtas, anksčiau laiko atsiųstas į šį kvėpuojantį pasaulį, vos ne iki pusės sudėtas, ir tai taip šlubai ir nemadingai, kad šunys loja ant manęs, kai sustoju prie jų. Istorinis Ričardas buvo visiškai vidutinių proporcijų, tačiau Šekspyro išmonė suteikė daugybei aktorių pagražinimą, už kurį reikia dėkoti.

Toje pačioje įžanginėje scenoje patologiškai paslaptingas Ričardas atvirai dalijasi su mumis savo planais: „…todėl, kadangi negaliu įrodyti, kad esu meilužis, esu pasiryžęs įrodyti, kad esu piktadarys.“ Per visą pjesę jis meta akį į žiūrovus ir atskleidžia savo vidines mintis.

Pjesės veiksmas vyksta alternatyvios laiko juostos Anglijoje, kuri aiškiai primena 1930-ųjų fašizmą. Naujausiame Londone, o Šekspyro kalba išlieka ta pati.

Tai filmas, keliantis baimę. Svirduliuojantis per savo gyvenimą, rūkantis taip, tarsi tai būtina kaip kvėpavimas, gundantis, kai nori, o kai supyksta, Ričardas atskleidžia savyje slypintį plėšrūną. Kai jis didžiai demonstruoja meilę savo mažiesiems sūnėnams, vienas iš jų žaismingai pasišaipo iš jo apsigimimo, o jis riaumoja ir griežia dantimis kaip šakalas. Kai prižiūrėtojas duoda jam obuolį, kad juo pamaitintų kiaulę, jis meta jį į gyvūną ir su tyliu pasitenkinimu kikena iš jo klyksmo.

Tačiau jis turi ir reptilijos žavesio. Vienas įžūliausių pasiūlymų visame filme įvyksta tada, kai Ričardas, pjesėje sukėlęs Henriko VI ir jo sūnaus Edvardo mirtį, seka Edvardo našlę Aną (akt. Kristina Scott Thomas), lydinčią vyro lavoną gatvėmis. Jis prisipažįsta: planuoja ją vesti ir sveikina save už savo drąsa.

Na, tikriausiai susidarėte vaizdą, koks tas Ričardas…

7. „Monstras“ (Monster, 2003)

Kadras iš filmo „Monstras“

Begalė kriminalinių filmų leidžia klasifikuoti žudikus į grupes pagal svarbiausius bruožus. Dažniausiai pasitaiko tradiciniai seksualiniai maniakai, ištikimi Londono siaubo Džeko Skerdiko pasekėjai. Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebimi kur kas intelektualesni galvažudžiai, nebepasitenkinantys tik primityviu kraujo troškimu. Tokiems svarbiau kraują kaitinantis žaidimas su savo auka, rafinuotas gyvybės atėmimo ritualas ir pikantiškas pasimėgavimas kruvinos veiklos rezultatais. Bendra iki šiol visiems kino maniakams buvo tai, kad jie buvo vyrai ir žudė dažniausiai priešingos lyties atstoves.

Turbūt todėl tiek daug triukšmo 2003-aisiais metais kilo, kai ekranuose pasirodė filmas „Monstras“ (rež. Patty Jenkins). Nes autoriai tradicinius žudikus ir jų aukas sukeitė vietomis. Padėjo jiems nesenos realijos – 1989 metais Amerikoje mirties bausmė buvo įvykdyta pirmai Jungtinėse Valstijose žudikei. Kinas tokio įvykio nepastebėti tiesiog neturėjo teisės. Rezultatas pateisino lūkesčius. Auksinio gaublio premiją ir Oskarą pelnė pagrindinio vaidmens atlikėja Charlize Theron. Apie ją buvo rašoma tikrai labai daug. Ir visi stebėjosi, kaip Holivudo grimuotojai tokią gražuolę sugebėjo paversti tikra pabaisa. Toks persikūnijimas tikrai daro stiprų įspūdį. Pats filmas – taip pat.

Daug metų Eilina praleido šalikelėje, parsidavinėdama pravažiuojantiems vyrams. Kartą visiškai nusiminusi ir jau rimtai galvodama apie savižudybę ji viename homoseksualų bare susipažįsta su jauna lesbiete Selbe (Christina Ricci), kurią tėvai išsiuntė pas tetą į Floridą gydytis „nuo žalingų polinkių“. Dviejų moterų draugystei nebus lemta tęstis ilgai. Nes išlikti žmogumi amžinos neapykantos pasaulyje neįmanoma. Kasdien Eilinos širdyje didėjanti pykčio koncentracija galų gale sprogs taip garsiai, kad JAV žiniasklaida ją pavadins tikru Monstru – pirmąją moterimi serijine žudike, nužudžiusia šešis vyrus. (Gediminas Jankauskas)

6. „Stalino mirtis“ (The Death of Stalin, 2017)

Kadras iš filmo „Stalino mirtis“

Provokuojanti satyrinė istorija, pagardinta dramatiškais elementais. Arba kitaip, juoda ir itin juokinga komedija išjuokianti vieną žiauriausių pasaulio diktatorių ir jo pakalikus. Reikia pripažinti, tokio žanro filmas jau savaime laikomas iššūkiu. Tik ne politinių filmų virtuozo meistrui Armando Iannucci, geriausiai atpažįstamam dėl savo indėlio HBO televizijos seriale apie Vašingtono politiką „Veep“ arba keisto režisūrinio sprendimo burleską primenančiame filme apie artėjantį Irako karą „In The Loop“. Šį kartą, naujausią ekscentrišką istoriją Iannucci sukurpia apie Sovietų sąjungos lyderį šių metų filme „Stalino mirtis“ (angl. „The Death of Stalin“). Kraupus stiprios asmenybės pasaulis ir dabartinės politikos aktualijos užkoduotos tarp pelenų bei kraujo klano besisukančių aktorių rato, skirto brutaliai linksminti publiką.

Juodoji komedija apie Kremliaus intrigėles šaržuojama literaliai „po Stalino mirties“. Kitaip tariant, centrinio komiteto atstovai ploja ir trina savo nešvariomis rankelėmis, kai pagaliau išvysta jų mylimo Stalino lavoną. Kas užims diktatoriaus vietą? Susidūrę su neįsivaizduojamu Stalino eros žlugimu, sovietinius, „Dievo Stalino“ hipnotizuotus piliečius ir jų valdžios atstovus apima nuošidri panika, išprovokuojanti keistą neigiamą atmetimą, primenantį chaotišką ir ne visai suvaldomą isteriją. Vis dėlto, Stalinas neprisikelia iš numirusiųjų ir Iannucci tai puikiai iliustruoja, parodydamas, kaip kadaise sumanūs bei tvirti vyrai be savo vado staiga paverčiami į krūvą išsigandusių vaikų, nusiteikusių tokią situaciją išnaudoti piktų kėslų įgyvendinimui.

„Stalino mirtis“ neišvengiamai reprezentuoja aukščiausios A klasės lygio, kruopščiai atrinktų aktorių diapozoną, kuriame neįmanoma atrasti nei vieno veikėjo, užimančio silpnosios grandies poziciją. Michael Palin neįtikėtinai įkūnija Molotovą – patetiškai vos sistemoje funkcionuojantį veikėją, kurioje sunkiai išgyvenama, turint tokį mielai malonų, bet visada nepatenkintą veidą, išduodantį apie stalinizmo altoriuje paaukotą savigarbą. Steve Buscemi atstovauja nuolatos nervingą Chruščiovą, kuris sugeba evoliucionuoti iš neramios sielos į pasitikintį sopranų gaujos žaidėją.

Andrea Riseborough įtikina žiūrovą ir net nesukelia jokių abejonių Stalino dukros Sventlanos amplua, kurią tėvo mirtis keistai pasiglemžia į traumų bei baimės kupiną laviną. Jeffrey Tambor filme garantuoja žiūrovui smagią juoko dozę dėl savo nejaukaus ir vietos nerandančio Malenkovo personažo. Galiausiai, Jason Isaacs užkopia ant įspūdingos saldžiosios torto viršūnės, kuomet filme jo vaidinamas karo herojus Žukovas atlieka paskutinį, netikėtą perversmą.

Šaržuojamiems veikėjams užtenka ištarti kelių žodžių kandžią repliką, kad niūriame ar net žiauriame filmo fone pasigirstų žiūrovo juokas. „Dievų miško“ ar panašių siaubingų situacijų vertimas komedija nėra visiškai nauja meno šaka ir filmų industrijoje, tačiau ponas Iannucci puikiai susitvarko su iššūkių kupina užduotimi, pateikdamas žiūrovams tarpusavy prieštaringų žanrų virsmą į dvynius, kuriuos vienija bendra gija ar vienas tikslas. „Stalino mirtis“ labai įtaigiai vaizduoja kraupaus laikmečio baimę – nepaprastai didelę, tačiau aptinkamą kiekvieno piliečio kasdienėje rutinoje. Toks įprastai neįprastos išraiškos iškraipymas matomas įkūnijamų veikėjų veiduose, jų mimikose, gestuose. Baimė persiskverbia taip giliai, kad filme rodomi veidai po truputį tampa vis panašesni į kaukes, žmonės į karikatūras, o mirtis – į dar vieną progą pasijuokti. (Gabija Stankevičiūtė)

5. „Žmogus su randu“ (Scarface, 1983)

Kadras iš filmo „Žmogus su randu“

Taip buvo vadinamas garsus Čikagos gangsteris Alas Capone, kurį pirmą kartą kine suvaidino aktorius Paulas Muni dar 1932 m. to paties pavadinimo filme, kurį žmonės pamatė tada, kai tikrasis „žmogus su randu“ ką tik buvo patupdytas už grotų. Saugodamasis jo parankinių keršto, režisierius Howardas Hawksas buvo priverstas pakeisti kai kuriuos “visuomenės priešo Nr. 1” biografijos faktus – pavadino herojų Toniu Kamonte ir finale nužudė.

Prie filmo pavadinimo buvo pridėta paantraštė „Tautos gėda“ (The Shame of the Nation), o pradiniuose titruose parašyta: „Šis filmas kaltina mafiją ir nusikalstamą Amerikos vyriausybės abejingumą nuolat augančiam pavojui mūsų saugumui ir laisvei. Viskas, ką matote filme, yra tikrų į vykių rekonstrukcija“.

Po penkiasdešimties metų savo „Žmogų su randu“ kūręs Brianas De Palma į panašias istorines asociacijas su Alu Capone nepretendavo, tačiau apibendrinimų nesikratė. Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, „šis filmas – tai De Palmos kūrybos kvintesencija, jo traktatas apie žmogaus gyvenimo ir valdžios trapumą“.

Pirmoje „Veido su randu“ (1932) siužeto versijoje pagrindinis herojus buvo pavadintas Toniu Kamonte. Briano de Palmos perdirbinyje aktoriaus Alo Pacino herojus vadinamas Toniu Montana.

1980 metais, kai buvo atidarytas Mariel Harbor uostas, tūkstančiai bėglių iš Kubos plūstelėjo į svajonių šalį Ameriką. Taip Jungtinėse valstijose atsidūrė Tonis Montana, saulėtame Majamyje sugebėjęs įkurti galingą kriminalinę imperiją. Turtas, jėga ir aistra pavertė jį pavojingu psichopatu.

Autoriai kruopščiai atkuria šio amoralaus tipo kriminalinės karjeros etapus nuo paprasto emigranto iš Kubos iki galingo narkotikų karaliaus Amerikoje. Komplikuotas psichopato paveikslas papildomas didybės manijos ir incesto temomis. O gangsterius dažnai vaidinęs Alas Pacino pakyla iki tikros tragedijos aukštumų, tobulai persikūnijęs į žmogų, tapusį absoliučios valdžios auka.

Šiemet didžiuosiuose ekranuose pasirodė kriminalinis filmas „Capone“ (rež. Joshas Trankas), kuriame Tom Hardy, vaidindamas dešimtį metų kalėjime praleidusį Alą Caponę, vaizduoja jį kaip visiškai degradavusį ir dimensijos kamuojamą psichinį ligonį.

O liepos pradžioje Luca Guadagnino („Suspiria“) paskelbė, kad artinantis Briano de Palmos „Veido su randu“ keturiasdešimtmečiui jis nori kurti dar vieną perdirbinį, kuris, anot režisieriaus, turėtų būti aktualus.

Kad idėja dar kartą reanimuoti „Žmogų su randu“ Holivude yra aktuali, liudija tai, kad šį siužetą visai neseniai plėtojo režisieriai Antoine‘as Fuqua, Davidas Yatesas ir Pablo Larrainas.

Savą scenarijaus versiją parašė ir broliai Coenai. Bet kol kas jie pasinėrę į kitą beprotybės istoriją – moderniai interpretuoja Šekspyro „Makbetą“. (Gediminas Jankauskas)

4. „Karštis“ (Heat, 1995)

Kadras iš filmo „Karštis“

Kriminalinių trilerių autoriai dažnai konsultuojasi su pareigūnais, gerai pažįstančius nusikalstomo pasaulio specifiką.

Režisierius Michaelas Mannas – ne išimtis. Jo patikimu padėjėju ne kartą yra buvęs Čikagos policijos profesionalas Chuckas Adamsonas, konsultavęs režisierių itin svarbiais atvejais. Jis Michaelui Mannui ir papasakojo apie savo ilgai trukusią dvikovą su patyrusiu ir klastingu recidyvistu Nilu Makojumi. Ši dvikova galiausiai pasibaigė įstatymo sergėtojų pergale: pavojingas nusikaltėlis po dar vieno įžūlaus apiplėšimo buvo likviduotas.

Pirmą kartą šią dvikovą Michaelas Mannas pabandė pavaizduoti televizijos filme „Likvidavimas Los Andžele“ (L.A. Takedown, 1989 m.). Jame nusikaltėlių medžiotojas buvo pavadintas seržantu Vincentu Hana, ir jį suvaidino mažai žinomas aktorius Scottas Plankas.

Šis filmas buvo savotiškas bandymas patyrinėti kontekstą. Jeigu „Likvidavimas Los Andžele“ būtų susilaukęs didesnės sėkmės, galima būtų siužetą tęsti. Bet kadangi taip neatsitiko, filmas taip ir liko „pilotu“ (dabar jau žinome, kad kine šis žodis reiškia bandomąjį galimo serialo epizodą).

Nenorėdamas visai atsisakyti perspektyvios istorijos Michaelas Mannas ėmė ją vystyti visai kitu lygmeniu. Kai pavyko susitarti, kad pagrindinius vaidmenis suvaidins Alas Pacino ir Robertas De Niro, pradėjo suktis reklamos karuselė, intriguodama tuo, kad „pagaliau akis akin ekrane susitiks dvi garsiausios kino žvaigždės“.

Laikas parodė, kad ši pasirinkta taktika buvo labai teisinga. Abiem aktoriams „Karštis“ (kartais dar vadinamas „Susirėmimu“) tapo svarbiu biografijos faktu ir pradėjo ilgai trunkančią kūrybine draugystę.

Šio filmo epigrafu galėtų būti žodžiai, užrašyti Jeano-Pierre’o Melville’io „Samurajaus“ (1968 m.) titruose: „Nėra didesnės vienatvės už tigro vienatvę džiunglėse“. Tokia budistinė maksima prancūzų kino režisierius apibrėžė gangsterio egzistencijos esmę.

Puikiai tinka ši charakteristika ir Nilui Makouliui (Robertas De Niro). Bet Nilo pėdomis jau seniai seka Los Andželo policijos leitenantas Vincentas Hana (Alas Pacino), kurį užvaldė medžiotojo azartas. Netoli ta diena, kai jų keliai susikirs.

Patyręs nusikaltėlis Nilas Makoulis turi neįtikėtiną intuiciją ir beveik gyvulišką pavojaus nuojautą. Jis vadovaujasi paprasta gyvenimo filosofija – gyvenime neprisirišk prie nieko, nuo ko negalėsi atsitraukti, kai bus „karšta“.

Šiandien keistoka prisiminti, kad JAV ekranuose pasirodęs „Karštis“ netapo akivaizdžiu lyderiu. Užtai kitose šalyse filmui sekėsi kur kas labiau.

Laikas viską sudėliojo į savo vietas. Metams bėgant filmo reitingas kilo, ir jis tapo nekvestionuojama modernaus kino klasika. (Gediminas Jankauskas)

3. „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941)

Kadras iš filmo „Pilietis Keinas“

Apie amerikiečių aktorių ir režisierių Orsoną Wellesą (1915-1985) dar jam gyvam esant sklandė daugybė legendų. Draugai ir priešas, gerbėjai ir pavyduoliai, kolegos ir kritikai – visi aktyviai kūrė genijaus portretą. Kai kada į šį liaupsių ir prakeiksmų chorą įsijungdavo ir pats triukšmo kaltininkas, vis pateikdamas kokį nors naują savo neįprastos biografijos ar kūrybos faktą.

Sunku rasti tokią meninės veiklos sritį, kurioje Orsonas Wellesas nebūtų palikęs ženklaus pėdsako. Bet didžiausius darbus jis nuveikė kine. Pirmasis jo filmas „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941) ne tik seniai įtrauktas į geriausių visų laikų kino kūrinių dešimtuką, bet ir yra įdėtas į specialią „laiko kapsulę“ ir Niujorke užkastas į žemę – kad po daugelio šimtmečių ateities civilizacijų atstovai galėtų susidaryti nuomonę apie XX a. intelektualinius žmonijos pasiekimus.

Vos dvidešimt penkerių metų režisieriaus O. Welleso „Pilietis Keinas“ dažniausiai vadinamas pačiu geriausiu visų laikų filmu arba talpiausia kinematografinių išradimų enciklopedija. Iš tikrųjų, sunku rasti kitą filmą, kuris būtų taip radikaliai sulaužęs visas tradicijas ir suformavęs naują kino kalbą. Pradžioje savo prašmatniose apartamentuose miršta vienas turtingiausių Amerikos magnatų Čarlzas Fosteris Keinas. Prieš mirtį jis teištaria du žodžius: “Rožės pumpuras” (angl. Rosebud). Ką jie galėtų reikšti?

Po šio prologo ilgokoje ekspozicijoje regime „mockumentary“ principu sumontuotą kroniką, pristatančią velionį. Viso pasaulio laikraščiai pirmuose puslapiuose informuoja apie Keino mirtį. Vėliau pristatoma jo stulbinama biografija. Abejingų Keinui nėra – vieni jį garbina kaip idealaus amerikiečio įsikūnijimą, kiti nekenčia. Vieni Keiną vadino fašistų (štai jis kino kronikos kadruose šalia Hitlerio ir Mussolinio), kiti – garsiausiu savo epochos politiku (šioje srityje jis tikrai padarė puikią karjerą, pakilęs politinės hierarchijos laiptais iki gubernatoriaus), tretiems Keinas – jokių skrupulų nežinantis kapitalistas, valdantis pasakiškus turtus, kuriuos pasiryžęs pakloti po mylimosios kojomis: įsimylėjęs artistę Sjuzen Aleksander magnatas jai pastato prabangiausius rūmus, pavadintus Ksanadu, ir iš tolimų šalių pargabena egzotiškų gyvūnų asmeniniam zoologijos sodui. Tačiau būtent ši moteris priverčia beširdžiu monstru tapusį savimylą suprasti, kad ne viską galima nupirkti už pinigus. Net už labai didelius pinigus.

Po prologe parodytos (pseudo)dokumentinės novelės laikraščio redaktorius liepia žurnalistams surinkti kuo daugiau informacijos apie įtakingą velionį ir – svarbiausia – išsiaiškinti, ką gi iš tikrųjų reiškia paskutinis jo ištartas žodis.

Vykdydamas užduotį ambicingas reporteris Džeris Tompsonas (Williamas Allandas) susitinka su keturiais žmonėmis, artimai pažinojusiais Keiną – geriausiu draugu, verslo imperijos valdytoju, antrąją žmoną Sjuzen Aleksander ir Ksanadu rūmų liokajumi. Dar daug svarbių žinių Tompsonas pasisėmė iš Keino globėjo dienoraščio.

Atrodytų, kad penkių rimtų šaltinių pakanka objektyviam vaizdui susidaryti. Bet čia ir yra „Piliečio Keino“ paradoksas. „Rožės pumpuro“ paslaptis finale nėra atskleista. Tik kelios versijos, žadinančios žiūrovų pastabumą ir fantazijas.

2. „Volstryto Vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013)

Kadras iš filmo „Volstryto Vilkas“

Ar kada nors svajojote pasimylėti ant krūvos naujutėlaičių dolerių? Jei niekada neturėjote tokių keistų fantazijų Martinas Skorsezė su deramu įžūlumu parodys žmones, kurie jų turi ir, svarbiausia, gali sau tai leisti, o Leonardas DiCaprio pasistengs suvaidinti taip, kad pasigirstų kabos apie dar vieną Oskaro nominaciją šiam puikiam aktoriui. „Volstryto Vilkas“ yra penktasis režisierius Martino Scorsese‘s filmas, kuriame jis tęsia bendradarbiavimą su Leonardu DiCaprio. Tai jau penktasis bendras Martino Scorseses ir Leonardo Dicaprio bendras darbas.

Garsių filmo vardų gretas papildo ir scenarijaus autorius Terence‘as Winteris, žinomas kaip „Sopranų“ scenaristas. Scenarijus ir režisūra užtikrintai sulydo chaotišką personažo kasdienybę su nepaprastai puikiai atliktu pinigų ir sėkmės išlepinto ekscentriško jauno vyro vaidmeniu. Volstrytas – vieta Niujorke, kurioje finansų srautai, patekę į malonumų maniako rankas, blyksteli neribota prabanga ir nepamatuota arogancija.

„Volstryto vilkas“ – tai tikra istorija paremtas filmas, pasakojantis apie mitais apipintą dešimtojo dešimtmečio Amerikos finansų išsišokėlį Džordaną Belfortą (akt. Leonardas DiCaprio), kuris pagarsėjo ne tik gebėjimu greitai uždirbti didžiules sumas, bet ir ne ką menkesniais gabumais jas iššvaistyti. Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti.  Vakarėliai, narkotikai ir moterys – pinigų leidimo būdai nesvetimi filmo herojui, tačiau jis žinojo ir labiau pakvaišusių grynųjų deginimo metodų: sėkmingo sandėrio proga biure surengti tikriausią striptizo šokėjų paradą, bernvakarį už kelis milijonus dolerių ar tiesiog paleisti šimtines plazdėti pavėjui nuo savo prabangios jachtos denio. Tačiau iš finansinių aukštumų ir nesibaigiančių linksmybių tenka nusileisti į ne tokią svetingą tikrovę. Joje nelegaliais Džordano Belforto sandėriais pradeda domėtis vyriausybinės organizacijos, tad artėjantis kritimas paverčia Džordaną absoliučiai neprognozuojamu.

Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris žiūrovui ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio norisi, kad jam pasisektų.

Atsižvelgiant į visą režisieriaus Martino Scorsese’s filmografiją, tai pats grubiausias ir ko gero pats iškrypėliškiausias jo karjeros darbas. Nuostabu, kai tokio amžiaus kino kūrėjas sugeba taip dinamiškai, jaunatviškai ir nenuobodžiai pateikti tokia subtilią temą. Iš filmo padaroma ne drama, o juoda komedija, kurios metu bandoma atpasakoti visą Džordano kelionę nuo skurdžios pradžios iki prabangaus finalo. Siužetinės linijos dėka filmas tampa tikra trijų valandų trukmės pramoga, kuriai pasibaigus norima dar kartą nulėkti į sekantį seansą ir iš naujo žiūrėti sukčiaus gyvenimo peripetijas.

1. „Maniakas“ (Maniac, 2012)

Kadras iš filmo „Maniakas“

Maniakas – 2012 metų Franko Khalfouno režisuotas psichologinis siaubo filmas apie serijinį žudiką.

Frenkas Zito – šizofrenija sergantis jaunuolis, kuris po motinos mirties perėmė savo šeimos manekenų restauravimo verslą. Frenką vaikystėje traumavo jo motina, prostitutė, kuri vertė jį stebėti, kaip ji užsiima seksu. Suaugęs jis žudo moteris, o jų plaukus pritvirtina prie savo manekenų, kad atkurtų vienintelį laimingą vaikystės prisiminimą – motinos plaukų šukavimą prieš jai „išeinant“ naktį.

Vieną rytą pabudęs Frenkas pamato, kad jo parduotuvės vitrinoje manekenus fotografuoja fotografė Ana. Frenkas pakviečia ją į savo parduotuvę, kur ji susidomi jo darbu restauruojant antikvarines universalinės parduotuvės manekenes. Tarp jų užsimezga draugystė, ir Frenkas sutinka padėti Anai surengti meno parodą, kurioje būtų panaudotos jo manekenės. Frenkas ją įsimyli ir pradeda vartoti vaistus, kad suvaldytų savo smurto potraukį. Tik ar meilė stipresnė už potraukį žudyti…?

Netyčia Anai užsiminęs apie žmogžudysčių detales, kurias gali žinoti tik pats žudikas Frenkas jis pasikėsina ir į Anos gyvybę, nes ši nuo žinios visiškai išsigąsta. Ar jai pavyks pabėgti nuo Frenko ir likti gyvai…? Ar Frenkui po šitiek žmogžudysčių ir beprotystės pačiam nepasimaišys protas…? Koks jo likimas…?

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: