"Filmo "The Black Phone" kadras

Lapkričio pirmosios naktis Amerikoje yra skirta siaubams. Pagal seną tradiciją tada yra įprasta puoštis keisčiausiomis (dažniausiai iš moliūgų pasigamintomis) kaukėmis ir gąsdinti pažįstamus.

Jeigu apie tai iki 1978-ųjų metų žinojo tik amerikiečiai, tai režisieriaus Johno Carpenterio dėka sužinojo visas likęs pasaulis. Jo tada pasirodęs trileris „Helovinas“ plačiai po pasaulį paskleidė siaubingą žinią iš mažo Hedonfildo miestelio, kurio gyventojams Helovino šventė tapo tikru košmaru, nes miestelyje savo kruvinų darbų epopėją pradėjo serijinis žudikas Maiklas Majersas.

Filmas susilaukė begalės tęsinių. Kai kuriuos jų matėme. Kol kas naujausią franšizės kūrinį „Helovinas baigiasi“ (Halloween Ends, rež. Davidas Gordonas Greenas) mūsų platintojai į ekranus išleido jau spalio viduryje.

Prisiminkime 10 puikių filmų, kurie balansuoja ant siaubo filmo ribos, bet jos iš tikro neperžengia.

10. „JUODAS TELEFONAS“ (The Black Phone, 2022)

„Juodas telefonas“ (The Black Phone) – vienas geriausių ir įspūdingiausių šiais metais mūsų kino sales pasiekusių amerikiečių sukurtų siaubo filmų, kurį režisavo Scottas Derricksonas, įtraukdamas savo paties traumuojančios paauglystės prisiminimus. Lietuviškuose kino ekranuose neseniai pasirodžiusi siaubo drama pasakoja apie sadistinį žudiką, kuris grobia vaikus, įkalina juos garsui nepralaidžiame rūsyje ir vėliau žiauriai nužudo. Pagrobėjo personažas taip pat sukurtas remiantis realiu žudiku, Amerikoje prievartavusiu ir žudžiusiu berniukus. Filmo intriguojanti detalė – juodas telefonas, kabantis ant rūsio sienos nupjautais laidais ir pasak pagrobėjo – sugedęs dar jo vaikystėje. Tačiau telefonas pradeda skambėti ir taip pamažu suteikia viltį paskutiniajam pagrobtajam. Telefonas simbolizuoja tarsi išsigelbėjimo ratą, viltį, kurios kiekvienam iš mūsų kažkuriuo metu reikėjo paauglystėje.

Filmo pagrindinis veikėjas, 13-kos metų berniukas Finis Bleikas (vaid. Mason Thames), mirus mamai gyvena su savo sese ir geriančiu bei smurtaujančiu tėvu. Būdamas gudrus, tačiau labai drovus, Finis yra užgauliojamas ir skriaudžiamas mokykloje kitų berniukų. Priešingai nei Finis, jo sesė Siuzė (vaid. Madeleine McGraw) yra labai drąsi ir ryžtinga mergaitė. Paveldėjusi iš savo motinos pranašingus sapnus, Siuzė gali tiksliai susapnuoti įvykius, kurie jau įvyko ir apie kuriuos kol kas niekas dar nieko nežino. Grobikui (vaid. Ethanas Hawke) pagrobus jos brolį Finį, Siuzė ryžtasi susapnuoti šį įvykį ir išaiškinti pagrobėją, bei taip išgelbėti savo brolį. Tuo tarpu Finio paskutinė viltis yra sugedęs telefonas, per kurį jam skambina buvusios pagrobėjo aukos ir stengiasi savo patarimais apsaugoti Finį nuo tos pačios lemties.

Nors šis filmas turi originalų scenarijų, tačiau čia taip pat galime įžvelgti ir panašumų bei sąsajų laiko dvasia su Netflix šedevru „Keisti dalykai“ ar su Stiveno Kingo siaubo kūriniu ,,Tas“ (It). Pirmasis panašumas atsispindi pagrobėjuose, jog abiejų filmų ,,pagrindiniai blogiukai“ sudomina vaikus savo išvaizda (filme ,,Tas“ pagrindinis veikėjas buvo klounas, o ,,Juodame telefone“ – magas), ir taip sukaustydami jų dėmesį juos pagrobia. Taip pat abiejuose filmuose pagrobėjai turėjo skiriamąjį ženklą – balionus, ,,Juodame telefone“ – juodi, o filme ,,Tas“ – raudoni balionai. Tačiau vienas iš pagrindinių ir aiškiausių panašumų, tai geltonu lietpalčiu vilkintis vaikas, dviračiu važiuojantis gatve. Filme ,,Tas“ tai buvo berniukas, kurį pagrobė klounas ir kurio vėliau ieškojo jo brolis, o filme ,,Juodas telefonas“ tai buvo sesė Siuzė, išvažiavusi ieškoti savo pagrobto brolio Finio.

Šie panašumai nėra tik atsitiktinumai. Filmas ,,Juodas telefonas“ yra pastatytas remiantis Joe Hill parašyta trumpa istorija dar 2004-siais metais. Joe Hill – amerikiečių rašytojas bei rašytojo Siveno Kingo sūnus. Tiek tėvas, tiek sūnus yra pasižymėję siaubo istorijų kūrime ir rašyme, tad šis Joe Hill kūrinys nebuvo jo paties darbų kolekcijos papildymas, bet greičiau garbės atidavimas savo tėvui Stivenui Kingui, kuris davė pradžios tašką ir įkvėpimą naujoms siaubo istorijoms.

Filme taip pat yra rodomas aiškus vaikų savarankiškumas ir jaunystės pranašumas. Vaizduojant Finio ir Siuzės šeimą, parodoma, kad vaikai vienas kitu rūpinasi labiau, nei jų tėvas. Netgi patys vaikai rūpinasi savo tėvu. Toks stiprus ir aiškus vaikų vaidmuo išryškintas ne be reikalo. Šio filmo režisierius Scott Derrickson, skaitydamas vos 30 puslapių istoriją, parašytą Joe Hill, suprato, kad šioje istorijoje puikiai nuguls jo paties paauglystės prisiminimai iš Denverio, Kolorado valstijos miesto aštuntajame dešimtmetyje. Režisierius, tuo metu būdamas jauniausias iš 13 berniukų, gyvenusių tame pačiame bloke, prisimena visur esantį smurtą – tiek namuose, tiek už jų ribų. Visuomet visur vykdavo nuolatinės patyčios, o susitikę draugai apžiūrinėdavo vienas kito žaizdas, kurias padarė jų pačių tėvai ir tiesiog nueidavo žaisti futbolo – tai buvo įprastas gyvenimas. Visus šiuos aspektus režisierius kuo patraukliau stengėsi sudėti į ,,Juodo telefono“ istoriją, kurioje iš dalies kalbama apie paties režisieriaus vaikystės traumas.

Taip pat atskirą istoriją turi ir ,,Juodo telefono“ pagrindinis veikėjas – Grobikas. Joe Hill rašytoje istorijoje šis personažas buvo sukurtas pagal serijinį žudiką John Wayne Gacy, kuris septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose išprievartavo, kankino ir nužudė mažiausiai 33 jaunus vyrus ir berniukus. Jis dažniausiai pasirodydavo vaikų ligoninėse ir labdaros renginiuose vilkėdamas klouno kostiumą. Perskaitęs istoriją, režisierius buvo nusprendęs, kad filme pagrobėjas taip pat turėtų būti klounas, bet visgi rašytojas Joe Hill tam paprieštaravo ir taip atsirado mago vaidmuo. Taip pat režisieriui kilo mintis, kad blogiukas negali būti savimi be savo kaukės, kuri dengtų jo veidą. Tad Grobiko veidas tapo uždengtas, ko pasėkoje reikėjo tokio aktoriaus, kuris savo gestais, žvilgsniu, o svarbiausia – balsu, galėtų perteikti aiškiausias, žiaurumu perpintas, emocijas. Tam kuo puikiausiai tiko aktorius Ethan Hawke ir Grobiko vaidmuo atiteko jam. Visgi iš pradžių Ethan Hawke nebuvo linkęs sutikti su blogiuko vaidmeniu, tačiau išvydęs kaukes ir pamatęs jose kažką ypatingo ir paslaptingo – nusprendė imtis šio personažo. (T. B)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/the-black-phone

9. „SLĖPTUVĖ” (Take Shelter, 211)

Šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantys žmonės yra neatsiejami nuo informacinių technologijų ir interneto, kurie įsuka vartotojus į 24 valandas trunkantį naujienų ciklą. Tokiu būdu gauta informacija apie pasaulį krečiančias stichines nelaimes, ekonomines ar politines problemas visuomenėje sukelia sąmyšį ir sparčiai plintantį nerimą. Jausmas toks, lyg stovėdami ant bedugnės krašto, žvelgdami liūtui tiesiai į nasrus, žmonės tik ir lauktų artėjančios pasaulio pabaigos.

Globalinės problemos plačiai aptariamos visuomenėje, tačiau tik nedaugelis joms spręsti imasi konkrečių veiksmų, kaip tai padarė Curtis LaForche (Michael Shannon) psichologiniame trileryje „Slėptuvė”

Pagrindinis filmo veikėjas yra statybų bendrovėje, Ohajuje, dirbantis vyras, kuris po ilgos dienos sugrįžta į jaukius namus, kuriuose jo laukia mylima žmona Samantha (Jessica Chastain) ir klausos negalią turinti dukrelė Hannah (Tova Stewart).

Šeimos problemos prasideda tada, kai Curtis pradeda sapnuoti košmarus apie artėjančią apokalipsę. Įtampą jis jaučia ir pabudęs, nes viską naikinančios audros vaizdiniai pasireiškia paniką sukeliančiomis haliucinacijomis.

Įtardamas, kad galimai serga paranojine šizofrenija, Curtis ieško informacijos, kaip su tuo kovoti, knygose, kreipiasi į sveikatos specialistus ir aplanko seniai nematytą motiną, kuriai būnant tokio paties amžiaus, kokio dabar yra jis, buvo diagnozuota ši liga. Pagrindinis veikėjas supranta, kad visa, ką jis regi, yra gyva tik jo galvoje, tačiau tuo pat metu jis tiki, jog vaizdiniai gali būti pranašiški ir kažkas bloga iš tikrųjų artėja.

Ligai vis labiau progresuojant Curtis jau neabejoja, kad audra artėja ir vienintelis būdas, kuriuo jis gali apsaugoti savo šeimą, tai įrengti jai slėptuvę. Valandų valandas ir didelius pinigus skirdamas statyboms jis kurią įtampą santuokoje ir bendruomenėje, tačiau tai nėra toks stiprus jausmas palyginus su nuolatine jo baime dėl ateities. Curtis šeima privalo turėti prieglobstį, tačiau čia iškyla pagrindinis klausimas: slėptis reikia nuo audros ar paranojos apimto vyro?

„Slėptuvė“ – antrasis scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Jeff Nichols darbas. 2007 m. pasirodė jo pirmasis kūrybinis darbas, nustebinęs net ir visko mačiusius kritikus. Tai buvo gerai apgalvota šeimos istorija, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas kerštui. Pagrindinis filmo aktorius – Michael Shannon, kurio pasirodymas sėkmingas buvo abiejuose kūriniuose tik patvirtina tai, kad jis vienas geriausių šių dienų aktorių. (I. V.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/sleptuve

8.TAMSUSIS BOKŠTAS“ (The Dark Tower, 2017)

Sunku įsivaizduoti, bet faktas: nuo 1976-aisiais ekranuose pasirodžiusios „Kerės“ (rež. Brianas De Palma) pagal JAV rašytojo Stepheno Kingo kūrinius sukurta per TRIS ŠIMTUS vaidybinių filmų, ir beveik visi jie priklauso siaubo filmų žanrui.

Pagal šią statistiką „siaubų karaliumi“ neretai pravardžiuojamas Stephenas Kingas yra neprilygstamas lyderis, su kuriuo nepajėgia lenktyniauti kiti garsūs bestselerių rašytojai.

Ne visada S. Kingas lieka patenkintas Holivudo konvejeryje masiškai gaminamomis ekranizacijomis. Pavyzdžiui, jam labai nepatiko Stanley Kubricko sukurtas šedevras „Švytėjimas“ (1980 m.), ir rašytojas ilgai negalėjo pamiršti nuoskaudos, todėl 1997-aisiais pats prodiusavo dar vieną „Švytėjimo“ versiją, bet režisierius Mickas Garrisas ją pavertė puspenktos valandos trunkančiu nuobodžiu TV serialu.

Nebuvo sėkmingas ir vienintelis savarankiškai režisuotas S. Kingo filmas „Maksimalus greitis“ (Maximum Overdrive, 1986 m.). Bet pastaruoju metu rašytojas stengiasi išsaugoti savo įtaką pagal jo kūrinius sukamiems TV serialams, todėl vis dažniau imasi juos prodiusuoti.

Prieš penketą metų sukurtas „Tamsusis bokštas“ tikrai nepriklauso kino šedevrams, tačiau intrigos ir siaubo išties nestokoja.

Nepatenkintas ir šiuo didiesiems ekranams skirtu filmu S. Kingas prieš dvejus metus inicijavo TV serialą „Tamsusis bokštas“ (2020 m., rež. Stephenas Hopkinsas), bet jau iš pirmojo sezono tapo aišku, kad reikalai nepagerėjo.

Ko gera, pagrindinė priežastis – milžiniška (net serialams per didelė apimtis), juk „Tamsiojo bokšto“ serijos AŠTUONIŲ knygų bendra apimtis – daugiau nei 4 tūkstančiai puslapių. Serialuose, aišku, galima ilgai „tempti gumą“, bet 95 minučių kino versijoje neišvengiamai teko milžinišką S. Kingo serijos pasaulį suspausti į vidutinį formatą. Akivaizdu, kad filme neliko ir kai kurių svarbių personažų, ir ištisų pasakojimo masyvų. O tai neabejotinai skurdina patį siužetą ir didina originalą mėgstančių skaitytojų armija.

Žinoma, kinas turi savo dėsnius, ir yra nemažai pavyzdžių, kai panaši literatūrinio pagrindo ištisų scenų „amputacija“ duoda teigiamą rezultatą – filmai po tokios procedūros kartais darosi kompaktiškesni, dinamiškesni ir netgi aiškesni. Bet, regis, ne šį kartą.

Tamsiojo bokšto“ knygų serijoje milžiniškam epiniam pasakojimui suteikiama „žiedinė struktūra“: finale šaulys Rolandas praranda atmintį ir sugrįžta į pradinę situaciją, kad vėl galėtų pakartoti savo pavojingą kelią link Tamsaus bokšto, kuris gali apsaugoti Visatą nuo piktųjų jėgų rengiamos globalios katastrofos.

Veiksmas užsimezga nedidelė JAV Niujorko priemiesčio gyvenvietėje, kurioje po tėvo žūties paauglį Džeiką Čambersą (akt. Tomas Tayloras) kamuoja keisti sapnai. Jis turi galimybę tarsi pažvelgti į paralelinį pasaulį ir stebėti, kaip galingas burtininkas Volteris (akt. Matthew McConaughey) stengiasi sugriauti Tamsųjį bokštą, sergintį Visatą nuo galingų demoniškų galių. Berniukas stebi ir tai, kaip šaulys Rolandas Diskeinas, paskutinis riterių ordino palikuonis (akt. Idris Elba), stengiasi tamsioms jėgoms pasipriešinti.

Džeiko motina ir psichiatras bando įtikinti paauglį, kad slogūs košmarai tėra tik vaizduotės ir „proto žaidimų“ padariniai, bet Džeikas tiki, kad tai realybė.

Belieka laukti, kada berniukas pagaliau pats pateks į paralelinį pasaulį, ir tai netrukus atsitinka.

60 mln. dolerių į kino versiją investavusi Holivudo studija pasamdė danų režisierių Nikolajų Arcelį (matėme jo filmus su Madsu Mikkelsenu – „Karališką romaną“ ir pagal jo idėją susuktus „Teisingumo raitelius“).

Pagrindinėmis filmavimo vietomis buvo pasirinkti Pietų Afrikos kalnai ir dykumos ne vien todėl, kad ten filmuoti buvo pigiau, bet ir dėl to, kad šie peizažai gerai tiko fantastinėms scenoms. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

7.ŠEŠTASIS POJŪTIS“ (The Sixth Sense, 1999)

Argi nesame bent kartą gyvenime patyrę pašiurpti verčiančios nuojautos, kad blogis yra visai šalia mūsų? Kartais su nuostaba ir siaubu galime prisiekti, kad jau anksčiau bendravome su žmogumi, nors matome jį pirmą sykį. O kai kada vieta, kurioje atsidūrei pirmą kartą gyvenime, atrodo iki skausmo pažįstama. Būna ir taip, kad tiesiog žinojai, kad tai, kas atsitiko, būtent taip ir turėjo atsitikti…

1999-aisiais metais tikra sensacija kino pasaulyje tapo jauno indų kilmės režisieriaus M. Nighto Shyamalano mistinis trileris „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense): jo painus siužetas buvo panašus į lėtai sukamą spiralę, kuri finale atsivynioja taip greitai, kad apverčia visą fabulą aukštyn kojomis.

Kitame filme „Nepalaužiamasis“ režisierius tęsė panašius eksperimentus ir vėl bandė pritaikyti tą patį pasakojimo metodą. Abejuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidino Bruce’as Willisas.

Šeštajame pojūtyje“ jis buvo Filadelfijoje gyvenantis vaikų psichiatras Malkolmas Krou, kuris kartą susipažįsta su neįprastu pacientu. Aštuonmetis Koulas Syras (jį suvaidino vienuolikmetis Haley Joelis Osmentas) atrodo kaip ir dauguma jo bendraamžių – paprastas, žingeidus ir mielas berniukas. Bet jis turi keistų telekinetinių sugebėjimų – jis regi mirusius žmones ir aiškiai girdi jų balsus. Psichologai tokius sugebėjimus vadina tiesiog “šeštuoju pojūčiu”.

Aš matau mirusiuosius”, – prasitaria aštuonmetis Koulas, kai Malkolmui pavyksta pasibelsti į jo sielą. Už šių žodžių slypi baisi nežinia ir vis artėjantis skausmingas suvokimas, jog šeštasis pojūtis, kurį turi berniukas, yra nesuvaldomas ir pražūtingas. Nes mirusieji, kurie aplanko Koulą – piktos, pasimetusios sielos, besiblaškančios ir vis dar nerandančios sau vietos.

Ar vaikas tiesiog mato viską, kas yra aplink mus? Ar dar įmanoma apsaugoti berniuką nuo jo šeštojo pojūčio? Kiek laiko turės praeiti, kad daktaras Krou patikėtų, jog tai – ne vien lakios vaizduotės aštuonmečio fantazijos? O gal sielos iš tikrųjų ateina pas mus iš anapus?

Tokie ir panašūs klausimai žiūrovą užplūsta tarsi lavina. Tik Malkolmas iš pat pradžių abejoja, kad tai yra kokia nors ypatinga Dievo dovana, ir greitai jo įtarimai pasitvirtina. Paslaptingi balsai iš mirties zonos gali būti ne mažiau pragaištingi, negu Odisėją kažkada viliojusios saldžiabalsių sirenų melodijos.

Malonu, kad filmo kūrėjams pavyksta išvengti kai kurių dažnai pasitaikančių trilerio štampų, o finalas iš viso nenuspėjamas. Kai nuo jo poveikio pagaliau atsitokėji, pajunti norą filmą dar kartą atidžiai pasižiūrėti (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/sestasis-pojutis

6. „Ne” (Nope, 2022)

Tai naujausias, tik ką didžiuosius ekranus pasiekęs 2022-ųjų metų Jordan Peele režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas, nukeliantis mus į rančą, kurioje šeima užsiima žirgų dresiravimu. Broliui OJ (vaid. Daniel Kaluuya) ir sesei Emerald (vaid. Keke Palmer) bandant atsigauti po tėčio netekties ir puoselėjant jo paliktą verslą, jų dėmesys ir laikas staiga tampa nukreiptas į neaiškios kilmės objektą, tūnantį danguje, kurį jie pasiryžę užfiksuoti ir iš to užsidirbti.

Nors iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip įprastas mokslinės fantastikos filmas, tačiau turime įžvelgti gilesnes interpretacijas, kurias mums bando perteikti kūrėjas. Jordan Peele ir ankstesniuose savo filmuose nevengė politinių, rasistinių temų, todėl ir čia galite to tikėtis. Šis filmas atskleidžia, koks žmogus yra priklausomas nuo kino ir Holivudo. Kokį mes ryšį kuriame su kinu ir kokia yra šlovės kaina. Filme pagrindiniai veikėjai juodaodžiai (aktorius Daniel Kaluuya jau vaidino kitame Peele filme ,,Pradink“, – aut. past.), kurie tam tikrame kontekste tampa aukomis. Taip pat siauru kampučiu atskleidžiamas vaikų išnaudojimas kino industrijoje, kuris palieka nepataisomas pasekmes jų gyvenime. Galime įžvelgti ir žmogaus prigimtinį smalsumą neįprastiems reginiams, kurie gali kainuoti gyvybę. Mes esame pasiruošę atiduoti save, kad tik pamatytume tai, ko nesame regėję ar girdėję. Vaizduojama ir gamtos stiprybė bei viršenybė – galime turėti visus pasaulio pinigus, tačiau prieš gamtą ir jos stichijas mes esame beginkliai.

Šis filmas privers jus patirti visas emocijas – išgąstį, juoką, nerimą, liūdesį. Emocijoms išryškėti padės puikiai sukurtas filmo muzikinis takelis. Žiūrėdami šį filmą spėsite ir atsipalaiduoti, ir įsitempti, bei tuo pačiu ieškosite atsakymų į savaime kylančius klausimus. Norisi sakyti, kad Jordan Peele pats pranoksta save. Šis šedevras tikrai yra vertas jūsų dėmesio, tad skubėkite išvysti lietuviškuose kino ekranuose ir savu kampu pažvelgti į šią istoriją. (T. B.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/nope

5. „10-TOJI KLOVERFYLDO GATVĖ” (10 Cloverfield Lane, 2016)

Pamirškit vidutinišką 2008-tų filmą „Projektas Monstras“ („Cloverfield“). Pamirškit monstrus ir mažus ir didelius. Pamirškit, tai ką matėte praėjusiame filme, nes filmas „10-toji Kloverfyldo gatvė” yra visai kas kita. Režisieriaus Matt Reeves monstro fanai tikisi, kad šis filmas yra tik tęsinys, bet tiesa yra paprasta – „10-toji Kloverfyldo gatvė“ yra visiškai kitas kūrinys su sava istorija. Itin įtempto siužeto trileris, išsiskiriantis puikiai suvaidintais personažais, tiesiog prikausto žiūrovus prie ekrano ir nepaleidžia iki pačios pabaigos.

Pagrindinę istorijos heroję Michellė (Mary Elizabeth Winstead) pirmiausia pamatome tuomet, kai ji staigiai kraunasi rūbus į lagaminą, palieka buto raktus, savo sužadėtuvių žiedą ir išlekia pro duris. Važiuodama atokiais keliais, ji dvejoja ar atsiliepti telefonu, kai skambina jos pamišęs sužadėtinis ar ne, tačiau įvykus avarijai ji atsiduria griovyje. Ji pabunda jau nebe  savo mašinoje, o požeminiame bunkeryje su sužalota koja, prirakinta prie sienos. Greitai ji sutinka žmogų, kuris dėl viso šito atsakingas.

Filmo režisieriaus Dan Trachtenbergo filmo debiutas, kartu su scenarijaus autoriais Josh Campbell ir Mathew Stuecken (taip pat prisidėjo ir Damien Chazelle) yra puikus derinys kibirkščiuojantis įtampa ir galimybėmis. Didžioji filmo dalis vyksta ankštame bunkeryje ir režisierius pasirūpina tuo, kad mes jaustume tą erdvės trūkumą. Pavyzdžiui oro ventiliacijos scena gali sukelti jums uždaros erdvės baimę, kurios jūs nė nemanėte turįs. Mes mokomės pažinti situaciją kartu su Michelle, taip pat nemažiau svarbus yra filmo dėmesys  pažįstamam garsui, kuris atkeliauja iš kitos sienų pusės.

Vaidinančių aktorių grupė maža, tačiau talentas, kurį jie demonstruoja – milžiniškas. Emmett (John Gallagher Jr.) paprasto kaimiečio įvaizdis yra labiau charakteris nei stereotipas, kuris jam labai tinka. Mary Elizabeth Wintstead visada išlieką filmo centre ir žavi savo emocinėmis savybėmis. Ji puikiai sugeba perteikti Michellės žmogiškumą nepalikdama kito pasirinkimo, kaip tik ją pamėgti ir palaikyti kiekvieną jos judesį.

Paskutinis iš šios smagiosios trijulės yra John Goodman. Jis nuginkluoja su savo šypsena ir keliais savo šokių judesiais, tačiau visąlaik savyje slepią kažkokią grėsmę. Paprasčiausia scena, kur Howardas kažką sako Michellei yra kupina gąsdinančio kiekio įniršio ir jis iškart tampa vienu iš labiausiai bauginančių žmonių-monstrų, kurie pasirodė ekranuose per pastaruosius metus. (K.E.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

Donnie Darko (2001)

Nedaug trūko, kad vos per 28 dienas nufilmuotas psichologinis mokslinės fantastikos filmas būtų išleistas namų kino vaizdajuostėse ir net nepasiekęs kino salių. Tačiau jame vaidinančios Drew Barrymore filmų kompanijos finansinės paramos dėka, filmas viešai išvydo dienos šviesą. Iš pradžių dviprasmiško kino kritikų vertinimo sulaukęs kūrinys, tik po kelerių metų buvo iš tiesų įvertintas ir pripažintas. Po nelaimingo atsitikimo, per kurį jis vos liko gyvas, šešiolikmetis Donis pastebi, kad gali keliauti laiku po kitus pasaulius ir keisti laiką, bei žmonių likimus. Tiesa, po nelaimės, paauglys pradėjo regėti ir vizijas, kuriose nuolat pasirodantis į zuikį panašus, šiurpus monstras Frenkas, skatina Donį vykdyti nusikaltimus: sulaužyti mokyklos vamzdyną, padegti mokytojo namus, žudyti… Su paaugliu vykstančios permainos gąsdina visus Donio artimuosius, o psichologė, pas kurią jis lankosi, konstatuoja, kad jo matomas Frenkas yra tik haliucinacija, būdinga paranojine šizofrenija sergantiems žmonėms.

Nors šis filmas buvo išleistas prieš 18 metų, žmonės vis dar ginčijasi dėl jo pabaigos.

Peržiūrėjus nemažai suaugusio aktoriaus Jake Gyllenhaal filmų, ganėtinai keista matyti jį tokį jauną, tačiau šis vaidmuo tik patvirtina, jog aktorius, dar paauglystėje įrodė galintis susidoroti net su sudėtingiausiais personažais.

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/donis-darko

3. „Kambarys“  (Room, 2015)

Filmas užkabina jautrią ir tragišką temą: nekaltų žmonių likimus, kuriuos kažkada pasisavino svetimi – savo iškrypusių troškimų vedimi pamišėliai. Apie tokias istorijas kaip ši jau esame girdėję, o paskutinioji – plačiai nuskambėjo prieš daugiau nei metus. Puikiai pamenu kuomet pirmą kartą per žinias pamačiau reportažą apie Elisabeth Fritzl, tai buvo 2008. Moteris iš vieno Austrijos miestelio,  kurią jos pačios biologinis tėvas nelaisvėje laikė 24 ilgus, kupinus agonijos bei žiaurumo metus. Nuo savo biologinio tėvo Elisabeth susilaukė septynių vaikų, iš kurių vienas mirė. Ši istorija mane privertė pasibjaurėti tokiais žmonėmis bei priminė visam pasauliui, jog šalia mūsų egzistuoja blogis, kurį būtina sutramdyti.

Pirmosios filmo minutės mus supažindina su berniuku Jacku (Jacob Tremblay) bei jo mama Joy (Brie Larson), kurie įkalinti nieko neišsiskiriančio kiemo gale stovinčioje daržinėje. Ryte pabudusiam Jackui sukanka penkeri. Netrunka suvokti apie ką šis filmas ir ko iš jo tikėtis. Istorija mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Joy šis kambarys kalėjimu tapo prieš septynerius metus, kuomet jauną septyniolikmetę senis Nickas (Sean Bridgers), klasta įviliojo į galinio kiemo daržinę. Ten jos jau laukė paruoštas dvylikos metrų pragaras.

Kartu jie gyvena dvylikos, o gal mažiau kvadratinių metrų turinčiame kambaryje. Ir tai yra visas penkiamečio berniuko pasaulis. Jame yra lova, drabužinė, vonia, kriauklė, televizorius, skurdi virtuvėlė bei stoglangis pro kurį mato žydrą dangų. Visi šie daiktai Jacko akyse atgyja – su jais jis sveikinasi ir kalbasi, taip sukurdamas magiškąjį naujų draugų kupimą kasdienybę. Joy, siekdama apsaugoti bei norėdama jo gyvenimą padaryti kuo normalesnį sukūrė istoriją apie magišką ir televizoriaus išgalvotą pasaulį, kuris yra už storų kambario sienų. Kartu jie maudosi, kartu žaidžia ir miega, sportuoja bei išgyvena emociškai sunkias akimirkas  Tam, jog išliktų, kiekvieną sekmadienį iš senio Nicko, gauna būtiniausių produktų. Senis Nickas – biologinis Jacko tėvas. Kaskart Nickui lankant Joy, penkiametis Jackas priverstas slėptis drabužinės apačioje, tam, jog nepakliūtu Nickui po ranka.

Nepaisant pastovios prievartos, Joy stengiasi bet kokias būdais nepalūžti. Ji žino, jog privalo išlikti stipria vardan savo mylimo sūnaus. Be jos, Jackas daugiau neturi nieko. Tačiau Joy negali susitaikyti su gyvenimu mažame kambaryje. Iki šiol, visi jos mėginimai ištrūkti baigėsi nesėkme ir neviltimi.

Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią Joy, sekančią dieną senis Nickas atjungė elektrą bei šildymą. Ekstremali situacija padeda Joy suvokti, jog vienintelis būdas ištrūkti iš čia – jos sūnus Jackas.

Šis filmas persmelktas emociškai sunkiais pagrindinės veikėjos išgyvenimais. Aktorės veide puikiai įskaitomos visos būtent tą akimirką reikalingos nuotaikos ir emocijos. Tai padeda lengviau įsijausti bei suprasti ką teko išgyventi pagrindiniams veikėjams. Prieš pradedant filmuotis „Kambaryje“, Brie Larson mėnesiu užsidarė namuose. Iš pradžių, vienatvę mėgstanti aktorė manė, jog tai bus tarsi atostogos, tačiau po kelių savaičių, be jokio interneto, televizijos bei mobiliųjų ji pradėjo jausti kylančią depresiją, o paskutiniąsias dienas Brie praleido pastoviai verkdama. Tai be abejonės jos sėkmingiausias vaidmuo. Nepriekaištingas personažo išpildymas neliko nepastebėtas: šiais metais ji laimėjo „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip pat geriausia ji buvo pripažinta ir „Auksiniuose Gaubliuose“ bei „BAFTA“ apdovanojimuose. (E.P.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/room

2. „TAS“ (It, 2017)

1990-aisiais režisierius Tommy Lee Wallace’as pagal Stepheno Kingo knygą realizavo siaubo filmą „Tas“ (It), kuriame mažame miestelyje per trumpą laiką buvo nužudyti arba be žinios dingo vaikai. Paaiškėjo, kad dėl to kalta kanalizacijos požemiuose gyvenusi pabaisa, kuri iš pažiūros atrodė kaip iki ausų išsišiepęs klounas.

Per ketvirtį amžiaus šis televizijai skirtas beveik trijų valandų trukmės produktas pasimiršo, tačiau netikėtai atgijo nauju pavidalu 2016-aisiais metais baigiantis vasarai. Tada didžiausių košmarų įsikūnijimu vėl tapo… klounai. Nes pasaulio žiniasklaida ėmė trimituoti apie naują pavojų: Amerikoje padaugėjo atvejų, kai parkuose iš krūmų iššokantys klounais persirengę pokštininkai gąsdina praeivius. Neįprasta „klounų-žudikų“ (angl. killer clown) mada tapo sunkiai valdoma. Dalis azarto pagautų išdaigininkų aukas vaikėsi net apsiginklavę peiliais ar beisbolo lazdomis. Jie privertė sapnuoti košmarus ne vieną vaiką ir smarkiau plakti silpnesnių nervų žmonių širdis.

Rudenį panašūs pokštai ėmė plisti ir Jungtinėje Karalystėje. Gatvėse net pastebėti klounai, ginkluoti mačetėmis. O vienas toks personažas universitetų kiemeliuose lakstė, mojuodamas grandininiu pjūklu.

Netrukus socialiniuose tinkluose Facebook ir Twitter pradėtos kurti klounų paskyros, iš kurių siunčiami grasinantys pranešimai mokykloms. Viena trylikametė mergaitė JAV net buvo suimta po to, kai ji vienai tokių paskyrų internete parašė, prašydama, kad klounas nužudytų jos mokytoją.

Tada visi ir prisiminė, kad šią po pasaulį plintančią maniją numatė siaubo romanų autorius Stephenas Kingas, 1986 metais išleidęs savo 22-ąją knygą „Tas“. Pristatydamas knygą ir atsakydamas į klausimą, kodėl siaubą keliantis maniakas čia pasirodo klouno pavidalu, rašytojas sakė, kad tai jo vaikystėje patirtų košmarų ir psichologinių traumų sublimacija. Dar jis pridūrė, kad pradžioje norėjęs, kad vaikus žudantis monstras būtų panašus į trolį, kuris jį vaikystėje labai išgąsdino skaitant norvegišką siaubo pasaką „Trys mėlyni ožiai“ (Three Billy Goats Gruff), o veiksmo vieta – kanalizacija – pasirinkta todėl, kad už jos grotų lengvai gali slypėti kokia nors paslaptinga jėga, vienu metu bauginanti ir atverianti erdves fantazijai.

2017-aisiai, kai klounų žudikų maniją pasiekė apogėjų, pasaulio ekranuose pasirodė argentiniečio režisieriaus Andy Muschietti Holivude sukurtas siaubo trileris „Tas“. Per pirmą savaitgalį jis uždirbo siaubo filmams rekordinę sumą – 117 mln. dolerių, o tai reiškia ne ką kitą, kaip tai, kad dirva prieš tai buvo labai gerai išpurenta.

Veiksmas, kaip ir pirmoje ekranizacijoje, plėtojasi mažame Derio miestelyje Meino valstijoje.

Pirmas dalykas, kas akivaizdžiai krenta į akis, tai atsižvelgiant į dabartinius politinio korektiškumo reikalavimus, septyni pagrindiniai personažai vaikai parinkti tarsi pasitelkus kalkuliatorių, kad, gink Dieve, neliktų kokia nors svarbi kategorija neaprėpta. Čia „Nevykėlių klubą“ sudaro juodaodis, žydas, moksliukas su akiniais, astmatikas, apkūnus berniukas ir mergaitė, kaip dabar esame pripratę sakyti, iš probleminės šeimos. Visi jie dabar jau suaugę, bet vis dar negali atsikratyti vaikystėje patirto siaubo, kai mėgino padėti savo draugui Biliui (Jaedenas Lieberheras) ieškoti jo broliuko Džordžo, kurį į kanalizaciją nusitempė blogasis Penivaisas.

Andy Muschietti versija konstruojama kaip serija sugrįžimų į siaubingą 1989-ųjų vasarą. Iš garsių aktorių filme yra tik populiarus aktorius Billas Skarsgårdas, kurio simpatiška išvaizdą slepia šiurpi išsivėpusio klouno kaukė. Aktorius, žinoma, bando ir kitomis priemonėmis pagilinti savo personažo charakterį, visų pirma, skirtingomis balso moduliacijomis.

Labai natūralūs yra visi jaunieji aktoriai. Jų darniame chore išsiskiria viena „solistė“ –penkiolikmetė Sophia Lillis, suvaidinusi Beverlę Marš, stipraus charakterio mergaitę, kovojančią su savo baimėmis ir kenčiančią nuo smurtautojo tėvo.

Ypatingai už vizualinį filmo sprendimą reikėtų pagirti Pietų Korėjos operatorių Chung-hoon Chungą, pastoviai bendradarbiaujantį su tautiečiu režisieriumi Park Chan-wooku (turėjome galimybę įvertinti šį tandemą, kai žiūrėjome jųdviejų darbus „Senis“, „Troškulys“, „Stokeriai“ ir „Tarnaitė“).

Kadangi iš storo S. Kingo romano režisierius Andy Muschietti paėmė vos pusę medžiagos, tai neilgai teko laukti tęsinio. „Tas. Antroji dalis“ mus pasiekė jau 2019-ųjų pirmą rugsėjo savaitgalį.

Helovinui abu filmai būtų idealiausia dovana. (G.J.)

1.RAGANŲ KLUBAS“ (The Craft, 1996)

Sprendžiant iš daugelio magiškų ženklų sparčiais tempais „europėjanti“ Lietuva ryžtingai naikina savo atsilikimą ir raganavimo srityje. Apie susižavėjimą astrologija ir horoskopais jau nekalbu. Nė vienas save gerbiantis leidinys jau seniai neapsieina be horoskopų ir visokiausių prognozių.

Akį bado ir geriausiu vakaro laikų mūsų komercinių televizijų skiriamas laikas įvairiems aiškiaregiams ir ekstrasensams, būrimų salonų paslaugoms. Ir niekam juoko nekelia viena moteris, žiniasklaidos visai rimtai tituluojama „vyriausiąja Lietuvos ragana“ (įdomu, ar ji tikrai galėtų pateikti smalsuoliams kokį nors, kad ir Hogvartso magijos akademijos diplomą?).

Raganos, atrodo nejuokais ir ilgam užvaldė didžiausią pasaulyje „sapnų fabriką“. Jas mielai vaidina garsiausios aktorės ir gražiausios Holivudo moterys bei panelės. Pavyzdžių apstu: Michelle Pfeiffer, Susan Sarandon ir Cher („Istviko raganos“), Bette Midler ir Sarah Jessica Parker („Hokus Pokus“), Nicole Kidman ir Sandra Bullock („Praktinė magija“), Meryl Streep („Ji – velnias“) ir daugelis kitų. Vienas naujausių pavyzdžių – dar viena Roaldo Dahlio magiškos pasakos ekranizacija „Raganos“ (The Witches, 2020, rež. Robertas Zemeckis).

Net Quentinas Tarantino po jį išgarsinusio „Bulvarinio skaitalo“ trumpam metėsi į mistiką – apgyvendino prabangaus viešbučio kambaryje keturias simpatiškas raganas (vieną jų vaidino Madonna), kurios surengė tikrą puotą vienoje „Keturių kambarių“ novelėje.

Taip pat keturias, tik gerokai jaunesnes raganas aptinkame ir režisieriaus Andrew Flemingo trileryje „Raganų klubas“. Tiesa, Sara, Nensė, Bonė ir Rošelė dar tik mokosi raganauti, tačiau per trumpą laiką tampa tikromis juodosios magijos „magistrėmis“.

Būrimo menas joms padeda kuriam laikui pamiršti savo pačių kompleksus, bendraklasių patyčias, nesutarimus šeimose ar tiesiog išmėginti savo moteriškų kerų galią.

Tačiau pati savaime magija nebūna nei juoda, nei balta. Viskas priklauso tik nuo to, kam tarnauja žmogaus ekstrasensiniai sugebėjimai – gėriui ar blogiui.

Apsvaigusios nuo neribotų galimybių ir pasijutusios esančios visagalės trys „blogos mergaitės“ pavirsta negailestingomis sadistėmis, nuo kurių įsisiautėjusios fantazijos tik vienas žingsnis iki žmogžudystės košmaro,

Laimė, ketvirtoji „raganėlė“ laiku atsikvošėjo ir sutramdė piktąsias dvasias.

Privalomų specialiųjų efektų gausa „Raganų klubas“ prilygsta „padoriems“ Holivudo nuotykių filmams, o kai kuriose scenose (gyvačių, kirmėlių, tarakonų, žiurkių ir kitokių šlykščių gyvių gausybe) aiškiai viršija visas įmanomas normas. Tikra siaubų fiesta, kad juos ten Holivude velniai griebtų! (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

Gediminas Jankauskas, Taurė Bosaitė, Ieva Vidūnaitė, Kostas Elmonas, Erikas Prokopas

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: