Šv. Valentino diena – siaubingiausia kalendorinė šventė metuose. Masinės psichozės apimtas jaunimas išsiveržia į gatves ir prekybos centrus, beprecedentis žmonių skaičius trinasi vienas į kitą begėdiškai apsikeitinėdami kūno skysčiais. NeduokDie, tokią dieną likti vienam ankštame bute, prigludus prie mažos įstrižainės televizoriaus, neturint šiam vakarui pakvietimo į naktinį klubą, teatrą ar jaukų dainuojamosios poezijos koncertą, negavus pigios širdelės formos atvirutės su romantišku įrašu „Made in China” ar bent jau bendradarbės, buvusios tavo simpatijos, atsiųsto SMS.
Na bet kaip visuomet, kaip rašoma Kamsutroje, nėra padėties be išeities. Ta romantinė psichozė yra gerokai pervertintas dalykas ir jei kartais neturite partnerio siūlome 10 kino filmų, kurie įtikins, kad gal ir ne taip jau blogai neturėti antros pusės.
10. „Saulės kultas“ (2019) / „Midsommar“
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“. „Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano ir Dani poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu
Drebinančio, pagrindinės veikėjos Dani vaidmenį atliekančios Florencijos Pju pasirodymo metu mes patiriame visą žmogiškųjų emocijų platybę, pradedant sielvartu ir baigiant laime. Filmo veiksmas vyksta nuošalioje Švedijos bendruomenėje, vietovėje, kurioje saulė niekada nenusileidžia, o mėnulis niekada nepakyla ir tai tik parodo Asterio gebėjimą sukelti siaubą pasitelkus vien atmosferą ir palikti žiūrovus be žado. Pju pasirodymas yra vadovėlinis nerimo pavyzdys dar labiau apsunkinantis filmo žiūrėjimą. Režisieriaus ar kino teatrų versija, „Saulės kultas“ yra vienas geriausių šiuolaikinų konspiracinių siaubo filmų ir vienas geriausių kada nors sukurtų „išsiskyrimo“ filmų.
9. „JI“ (Her, 2013)
„Oskaru“ už „Geriausią originalų scenarijų“ apdovanota mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Losandželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą; žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku. (G.R.)
8. „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004)
„Jausmų galia“ – tai mokslinės fantastikos ir neosiurrealizmo drama, kurią 2004 metais sukūrė Prancūzijos režisierius Michaelas Gondry. Filmas pasakoja dviejų įsimylėjėlių, Joelio (vaid. Džimas Keris) ir Clementinos (vaid. Kate Winslet), istoriją.
Jie – itin skirtingos asmenybės, kadaise karštai pamilę vienas kitą, šiandien jie įnirtingai svarsto apie skyrybas. Vieną dieną Joelis sužino, kad Klementina lankosi pas psichiatrus, kurie jai taiko neįprastą gydymo metodą – atminties ištrynimą. Vis dar šiltus jausmus savo merginai jaučiantis Joelis įsižeidžia ir savo ruožtu taip imasi analogiškos procedūros – bet kokių prisiminimų apie santykius trynimo.
Trinant prisiminimus Joeliui prieš akis prabėga smagiausi ir šilčiausi momentai bei akimirkos, praleistos su savo mylimąja. Staiga vyriškis supranta, kad visiškai nenori ištrinti šių prisiminimų ir seanso metu juos ima slėpti, o tai iššaukia dar kitokią jo reakciją… 2004 metais filmas gavo Oskarą už originalų scenarijų, o už vaidmenį nominacijos sulaukė ir Clementiną vaidinusi Kate Winslet. Iš viso filmas įvairiuose festivaliuose laimėjo apie 70 nominacijų. (P.K.)
7. „Pradink“ (Get out, 2017)
Neabejotinai pats originaliausias šios subkategorijos filmas. „Pradink“ pasakoja istoriją apie juodaodį vaikiną, vardu Krisas (akt. Daniel Kaluuya), kuris užsiima fotografija. Krisas draugauja su baltaode mergina Rouz (akt. Allison Williams). Kartu pora jau penkis mėnesius tad mergina nusprendžia vaikiną supažindinti su savo tėvais, kurie pasak jos, nežino, kad Krisas yra juodaodis. Rouz ramina savo vaikiną juokaudama, kad jei jos tėtis turėtų šansą, tai ir trečią kartą balsuotų už Baraką Obamą..
Filmo siužetui persikėlus į Rouz tėvų namus veiksmas pradeda kaisti. Merginos tėvams namuose ir lauke darbus atlieka juodaodžiai. Su Krisu stengiamasi bendrauti maloniai, gal net per daug. Vaikinui greitai kyla įtarimų dėl merginos šeimos ir tai, ką jis išsiaiškina nustebins ne vieną žiūrovą. Filmas paremtas keistomis aplinkybėmis, kurios augina mumyse paranoją dėl pagrindinių aktorių ir visa tai yra puikiai atlikta. Užuominos į laukiančius įvykius pasirodo jau nuo pat filmo pradžios, tačiau reikia laiko joms suprasti. Tokie ,,įkalčiai“ žiūrovą gali sugundyti pažiūrėti filmą ir dar kartelį, nes viskas atrodys jau kitaip ir lengviau bus pastebimos visos užuominos, kurių filme gausu.
Turint tai omenyje, „Pradink“ veikia kaip puikus ardomasis aktas: paima balta tvorele aptvertą įprastų konspiracinių filmų schemą ir apverčia ją aukštyn kojomis. Pagrindinis Danielio Kalujos vaidmuo vertas vietos istorijos vadovėliuose, tam kad būtų prisimenamas kaip vienas svarbiausių, ikoniškiausių posūkių juodaodžių veikėjų istorijoje. Jo pasirodymas pasidaro tik dar įdomesnis supratus, jog jis yra anglas, o amerikietiškas jo akcentas – vienas geriausių. Pilas papildo Kalujos nuoširdumą kandžiais socialiniais komentarais, tokiu būdu sukurdamas atgaivinantį siaubo ir linksmumo miksą. Tokia pat pasiturinti šeima iš filmo „Ištraukti peiliai“ irgi buvo nemaloni, tačiau ji nublanksta prieš negailestingą Armitažų piktybę.
6. „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016)
Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.
Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites.
Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. (J.M.)
5. „ATPIRKIMAS“ (Atonement, 2007)
„Atpirkimas“ sukurtas pagal Iano McEwano romaną. Brionė (ją papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei Vanessa Redgrave) nuo vaikystės žavisi literatūra, rašo pjeses ir labiausiai domisi savo vyresnės sesers Sesilijos (Keira Knightley) bei jų namuose gyvenančios ekonomės sūnaus Robio Ternerio (Jamesas McAvoy‘us) meilės romano intymiomis detalėmis. Kadangi Brionė pati įsimylėjusi Robį ir pavyduliauja seseriai, perdėtas vaikiškas smalsumas išprovokuoja nepataisomų nelaimių grandinę.
Viskas prasidėjo dar 1935 metais, kai trylikametė Brionė šeimyniniame teatre inscenizuoja savo pjesę. Smalsi paauglė šnipinėja Robį ir Sesiliją (svarbūs filmo įvykiai dažnai rodomi du kartus – Brionės akimis ir taip, kaip jie vyko iš tikrųjų), todėl kartais įvykius interpretuoja savaip. Pavyzdžiui, pamačiusi Robį ir Sesiliją besimylinčius bibliotekos kambaryje, Brionė pagalvoja, kad Robis yra smurtautojas. Kai vėliau smurto auka tampa Brionės pusseserė Lola, Brionė seksualine prievarta apkaltina Robį. O šiam tenka rinktis – tapti kaliniu arba „patrankų mėsa“ karo apkasuose.
Melagingas liudijimas persekioja Brione visą gyvenimą. Ji tampa garsia rašytoja (vėliau ją vaidina britų kino veteranė Vanessa Redgrave), kuri gerai įsisavina gyvenimišką išmintį – galima suklijuoti sudužusią vazą ir gražinti jai pirmykštę formą arba iš naujo perrašyti knygos siužetą. Bet ar galima gyvenimą gražinti į tą tašką, kur pasielgei nedorai ir viską pakeisti? (G.J.)
4. „500 vasaros dienų“ (500 Days of Summer, 2009)
Tai istorija apie vaikiną, kuris sutinka merginą. Berniukas Tomas užaugo manydamas, kad niekada nebus iš tiesų laimingas, iki tos dienos kol sutiko tą vienintelę. Mergina Sumer taip nemanė. Po tėvų santuokos griūties ji mylėjo tik du dalykus. Pirma savo ilgus juodus plaukus. Antra kaip greitai ji galėjo juos nukirpti. Tomas sutiko Sumer sausio aštuntąją. Jis beveik iškart supranta, kad ji yra būtent tai ko jis ieškojo.
Tai istorija kaip vaikinas sutinka merginą. Bet iškart supraskit tai – ne meilės istorija. Kai Tomas ir Sumer išsiskiria, vaikinas ima prisiminti kartu su mylimąja praleistas 500 dienų, siekdamas išsiaiškinti, kodėl žlugo jų santykiai. Prisiminimai ne tik padeda Tomui rasti atsakymus, bet ir priverčia jį susimąstyti apie tikrąsias vertybes…
Tai Amerikiečių romantinė komedija kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka Joseph Gordon-Levitt („Pradžia“) ir Zooey Deschanel („Jis Sako Taip“). Režisieriaus Marc Webb kurtas filmas „500 vasaros dienų“ kritikų įvertintas labai palankiai. Nominuotas dviem auksiniams gaubliams, taip pat buvo pagerbtas dar 9 laimėjimais ir 17 nominacijų.
3. „Paryžius, Teksasas“ (Paris. Texas, 1984)
Jungtinėse Amerikos Valstijose yra bent devyni miestai, besivadinantys Paryžiumi: Aidaho, Arkansaso, Ilinojaus, Kentukio, Tenesio, Niujorko valstijose. Taipogi – Teksase. Paryžiuje, Teksase šiuo metu gyvena apie 25 171 žmogus. Jame taipogi yra 20 metrų aukščio Eifelio bokšto replika, pastatyta 1993 metais. Jos viršūnėje – milžiniška raudona kaubojaus skrybėlė. 1997 metais Kevinas Heubuschas Paryžių išrinko geriausiu mažu miesteliu Teksase.
Paprastu kelio filmu „Paryžiaus, Teksaso“ nepavadinsi. Jo lokacijos, geografijos ir kelionės – tiek vidinės, tiek išorinės, ir jų pabaigos taškas – ne visuomet aiškus. Filmo pradžia mus pasitinka Travisu (akt. Harry Dean Stanton), jau nežinia kiek laiko klaidžiojančiu dykumose netoli Meksikos. Beieškodamas vandens, šis apalpsta ir papuola į vietinio tekilą geriančio daktaro rankas. Šis prisiskambina Traviso broliui Voltui (akt. Dean Stockwell), kuris, pasirodo, Traviso ieško jau gerus keturis metus. Voltas su savo žmona Ana (akt. Aurore Clément) taipogi augina septynmetį savo sūnėną Hanterį (akt. Hunter Carson). Broliams sugrįžus į Los Andželą, Travisas, nedrąsiai, pamažu, bando su šiuo atgauti – o gal net ir sukurti – tėvo ir sūnaus ryšį.
Namuose Travisas varto žurnalus, ieškodamas, kaip turi atrodyti tėvo rolę atliekantis žmogus, o paskui persirengia ištaigingu Volto kostiumu tam, kad parsivestų Hanterį namo iš mokyklos; šis to nenori, nes „niekas namo neina pėsčiomis, visi važiuoja mašinomis“. Viena pagrindinių „Paryžius, Teksasas“ mįslių – Džeinės (akt. Nastassja Kinski) likimas. Džeinė – Hanterio motina, dingusi jau ketverius metus. Pirmąsyk ją pamatome nostalgiškomis spalvomis paženklintame Volto susuktame trumpame filme: Ana, Džeinė, Travisas, Voltas ir dar visai mažas Hanteris leidžia laiką prie jūros, jų plaukus velia vėjas, saulė nušviečia šypsenas, Travisas ir Hunteris šokinėja nuo vienos kojos ant kitos, Džeinė švelniai bučiuoja Travisą.
Mes žinome, kad tarp Džeinės ir Traviso turėjo nutikti kažinkas siaubingo: jis pasileido į dykumas ir laikinai tapo nebyliu, o ji dingo be žinios; tačiau šis klausimas nevirsta dideliu detektyvu. Wendersas neužsiima šeimos santykių analize ar jos problemų sprendimu, veikiau jau stebi po šio įvykio nusitiesusias ilgesio ir liūdesio trajektorijas. Išties, filmo kinematografijos platumos ir ilgumos yra kontrastas emocingiems jo dialogams, skvarbioms jo tyloms. Šis nenusakomos erdvės pojūtis – filmo operatoriaus, ilgamečio Wenderso kūrybinio partnerio Robby Müllerio (taipogi dirbusio su Jimu Jarmuschu, Larsu von Trieru ir kitais) bei kompozitoriaus Ry Cooderio nuopelnas. Dykumos ir aštri styginė muzika tiesiog pinte pinasi. (P.D.)
2. „Mano liūdna meilės istorija“ (Blue Valentine, 2010)
Daugeliui gerai pažįstamas 36-erių kanadietis Rajanas Goslingas – ne tik gražus, bet ir nepaprastai talentingas aktorius. 2006 metais už atliktą vaidmenį filme „Pusė Nelsono“ aktorius tapo pirmuoju 1980-aisiais gimusiu aktoriumi, nominuotu Geriausiu metų aktoriumi Oskaro apdovanojimuose. 2011-aisiais Goslingas buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ už pasirodymą filme „Mano liūdna meilės istorija“. O jo parnerė šiame filme Mišelė Viljams šiemet nuominuota oskarui už vaidmenį Stiveno Spilbergo juostoje „Fabelmanai”
Šis Dereko Cianfranco filmas pasakoja apie sielvartingą, skausmingą, žmogų nuodijančią santuoką. Filmas priverčia žiūrovą užjausti, įsijausti į poros jaučiamas emocijas, kurias perteikia vaidmeniui atsidavęs R. Goslingas ir daugeliui pažįstama talentinga aktorė Mišelė Viljams. Jų akimis žvelgdami į istoriją, žiūrovai iš arti, kartais net nepatogiai arti, turi galimybę stebėti mirštančią santuoką.
Reikia paminėti, kad abiejų aktorių vaidinimo stiliai yra visiškai skirtingi. R. Goslingas pasitelkia kūno kalbą ir veido išraiškas, aiškiai rodydamas ką jo vaidinamas personažas galvoja ir jaučia, o M. Viljams savo vaidyba priverčia žiūrovą stengtis labiau norint perprasti jos personažą, ir suprasti, ką jaučia griūvančioje santuokoje įkalinta moteris.
1. „DINGUSI“ (Gone Girl, 2014)
Nors anksčiau jau matėme kelis niūrius režisieriaus trilerius, „Dingusi“ atrodė visai logiškas D. Fincherio pamėgto stiliaus kūrinys. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad „Dingusi“ yra ne pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, bet garsios knygos ekranizacija.
„Dingusios“ prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamund Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Tačiau romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakai, paskubomis valyto kraujo dėmės ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų „raktelių“ – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu – kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atvers ne vieną nemalonią praeities paslaptį.
„Dingusią“ reikia žiūrėti maksimaliai sukoncentravus dėmesį ne tik į pačią kriminalinę fabulą, bet ir į kiekvieną, net menkiausią detalę. Mat režisierius savo sumanymą realizavo taip, kad pats žiūrovas jaustųsi esąs detektyvas, tris kartus einantis paslapties įminimo link ir kaskart atsiduriantis aklavietėje.
Kokią paslaptį su savimi nusinešė Eimė, kokia tikroji jos dingimo priežastis ir ne mažiau suprantamo atsiradimo tikslas? Tikslaus atsakymo iš Davido Fincherio laukti neverta. Tačiau užuominų yra. Kaip sakoma, turintis akis tepamato.
Gediminas Jankauskas, Greta Rozenbergaitė, Povilas Krupavičius, Justė Meištaitė. Paulina Drėgvaitė
