Neseniai kino teatrų sales pasiekė naujasis režisieriaus Martino Skorsezės filmas „Gėlių mėnulio žudikai“, kuris pasakoja tikrą istoriją. Keliamės į praeities Ameriką. Filme daugiausia pasakojama istorija DiCaprio vaidinamo Ernesto Burkharto akimis, kuris – žmogžudysčių dalyvis – itin tamsi, niūri persona, nes buvo vedęs vietinę Osage genties moterį. Siužetas iš esmės sukasi apie žmogaus įsiveržimo į gamtos pasaulį ir jo plėšikavimo metafora, taip pat kraujomaišos, iš kurios ir sukurta Amerika, vaizdinys.
Jei jums patiko ši jaudinanti ir įtaigi „Gėlių mėnulio žudikų“ istorija, yra keletas filmų, kuriuos būtinai turėtumėte pamatyti. Kai istorinės dramos persipina su žmogiškumu ir puikia režisūra gauname – jausmą, kuriuo ne kiekvienas kino kūrinys gali pasigirti turįs. Šiame sąraše jums pateiktos kino juostos nagrinėja tamsą, kuri gali slypėti paprastuose žmonėse, taip pat žiūrovams metamas iššūkis suabejoti gėrio ir blogio prigimtimi.
10. „Bus kraujo“ (There Will Be Blood, 2007)
Režisieriaus Paulo Thomaso Andersono 2007 m. filme „Bus kraujo“ pasakojama apie Danielį Plainvudą (Daniel Day-Lewis) ir jo kelią nuo ambicingo kalnakasio iki naftos barono. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju.
Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Kartu su juo keliauja ir Eli Sunday (Paulas Dano), kurio šeimos ūkį Danielis įsigyja dėl žemėje esančios naftos. Eli yra vietinis pamokslininkas ir nori iš Danieliaus gauti pinigų, kad galėtų sumokėti už savo bažnyčią.
„Bus kraujo“ nuo pat pasirodymo buvo plačiai giriamas kaip šedevras, tinklalapis Gawker.com jį įtraukė į bendrą kino kritikų sudarytą geriausių dešimtmečio filmų sąrašą, o 2016 m. BBC jį įvardijo kaip 3 geriausią XXI a. filmą. Filmo „Bus kraujo“ pabaigoje Danielis tampa alkoholiku ir atsiskyrėliu, gyvenančiu savo dvare. Eli apsilanko pas Danielių, ieškodamas pinigų, ir Danielis užpuola Eli, sudaužydamas jam galvą boulingo kėgliu.
Kai kas teigia, kad Danieliaus ir Eli istorija filme „Bus kraujo“ yra kapitalizmo ir religijos Amerikoje metafora ir kas nutinka, kai šios dvi jėgos susiduria ir konfliktuoja tarpusavyje. Paskutinėje scenoje Danieliaus tarnas nusileidžia laiptais patikrinti, kas atsitiko, ir Danielius pareiškia: „Man galas“.
9. „Šokiai su vilkais“ (Dances With Wolves, 1990)
Net septyniais „Oskarais“ šį populiaraus aktoriaus Kevino Costnerio režisūrinį debiutą įvertino Amerikos kino meno akademija, nors vesternai panašaus dėmesio susilaukia nedažnai.
1863 metais pilietinio karo metu kautynėse su konfederatų armija sužeistas leitenantas Džonas Danbaras gauna galimybę pasirinkti ramesnę tolesnės tarnybos vietą. Jis renkasi atokų Sedgviko fortą Pietų Dakotoje, kur tampa vieninteliu JAV kariuomenės atstovu laukinėse prerijose. Fortas kažkada buvo pastatytas indėnų žemėse, todėl greitai Danbaras susilaukia ne tik laukinių vilkų vizitų, bet ir raudonodžių dėmesio.
Gyventi vienam priešiškoje teritorijoje gal net sunkiau, nei petis petin su kitais kovos draugais kautis mūšiuose pieš pietiečius. Nes čia kasdien rizikuoji gyvybe ir niekuo, išskyrus patį save, negali pasikliauti. Vadinasi, turi būti ir narsus karys, ir išmintingas karo strategas, ir sumanus diplomatas. Kad savo priešą padarytum sąjungininku, privalai susipažinti su svetima kultūra, papročiais, turi suprasti indėnų siekius ir juos gerbti.
Visą šią išmintį Džonui padeda suprasti Siksų genties indėnas Besispardantis paukštis ir seniai tarp indėnų gyvenanti amerikietė Kristina, savo naujų gentainių vadinama Stovinčia su kumščiu.
Tolerancija ir abipusė išmintis padėjo Džonui susidraugauti su indėnais. Tačiau netoli ta diena, kai šią taikos teritoriją pasieks JAV reguliarioji armija. Tada Džonui išauš lemtingo apsisprendimo metas.
Pagal savo romaną scenarijų Michaelas Blake‘as parašė dar devintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ilgai jis nieko nesudomino. Net kai jis pateko į rankas Kevinui Costneriui, reikalai mažai pasikeitė. Todėl populiariam aktoriui į šį projektą teko investuoti daug asmeninių lėšų.
Skeptiškų nuomonių tada netrūko. Vieni abejojo, ar žiūrovams bus patrauklus tris valandas trunkantis vesternas. Kiti prisiminė, kaip režisieriaus Michaelo Cimino epinis vesternas „Dangaus vartai“ (Heaven’s Gate, 1980) patyrė finansinį krachą (kainavo 44 mln., surinko vos pusketvirto mln. dol.) ir privertė studiją „United Artists“ bankrutuoti.
Laimė, nieko panašaus Kevinui Costneriui neatsitiko. Jis surizikavo ir neprašovė pro šalį: vien Jungtinėse valstijose „Šokiai su vilkais“ uždirbo virš 180 mln. dolerių.
Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ parašyta: „Kevino Costnerio režisūra yra tobula – kiekviena elegiška, mistinė arba romantinė mizanscena tampa jaudinančiai suvaidinta scena: filmas kupinas mūšių, bizonų, nuostabių Pietų Dakotos lygumų. Indėnai vaizduojami su iki šiol nematyta pagarba… kaip išdidūs, greiti ir aštraus proto vietiniai amerikiečiai“. (Gediminas Jankauskas)
8. „Griausmaširdis“ (Thunderheart, 1992)
Filmo pradžioje buvo parašyta „Val Kilmer“, o kai prasidėjo filmas, kuriame FTB agentui pavesta tirti žmogžudystę indėnų rezervate Pietų Dakotoje, laukiame pirmojo Kilmerio pasirodymo. Čia jo vaidmeniu filme reikia žavėtis, vis nekantraujame pamatyti, ką jis darys toliau.
FTB agentą sustabdė indėnų teisėsaugininkas, jis gavo baudą už greičio viršijimą, susitiko su įvykio vietoje jau dirbusiu FTB veteranu, ir tik tada, praėjus maždaug 20 filmo minučių, suprantame, kad visą laiką stebėjome Kilmerį – kad jis buvo tas agentas.
Kilmerio anonimiškumas nebuvo grimo ar apšvietimo triukas. Jis vaidina nepagražintas, trumpai kirptais ir tvarkingai sušukuotais plaukais, užsegtais marškiniais ir tvarkingai surištu kaklaraiščiu. Atrodo, kad kažkas Kilmerio viduje jį slepia, jis yra tas tiesmukas, konservatyvus, pagal taisykles dirbantis FTB agentas. Jis toks įsijautęs į savo vaidmenį…
Filme „Griausmaširdis“ jis vaidina agentą Rėjų Levojų, kuris iš pradžių nedemonstruoja jausmų ir net griežtai elgiasi su vietiniais gyventojais. Jis tarsi vienas iš tų policininkų, kurie nemato žmonių situacijos, nes yra užsiėmę tuo, kad mintyse perkrato taisyklių vadovėlį. Jis paskiriamas tirti bylą rezervate. Pirmasis jo kontaktas – Amerikos indėnų teisėsaugininkas, kurį vaidina Grahamas Greene’as, nominuotas „Oskarui“ už darbą filme „Šokiai su vilkais“. Netrukus jis susiduria su agentu Frenku Kuteliu, kurį vaidina lakoniškas cinikas Samas Shepardas. Dar jis sutinka mokytoją (akt. Sheila Tousey), kuri suteikia romantiško susidomėjimo dvelksmą.
Filmą režisavo Michaelas Aptedas, o scenarijų parašė Johnas Rusco, jie istoriją grindžia tikrais įvykiais Dakotos rezervatuose 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai kovotojų grupuotė, pavadinta Amerikos indėnų judėjimu, pasipriešino FTB. Šioje išgalvotoje susidūrimo versijoje kalbama apie sąmokslą, kurio tikslas – pavogti žemes iš indėnų, o žmogžudystės paslapties ir tyrimo mechanika yra gerai išdirbta ir įtraukianti.
Labiausiai „Griausmaširdyje“ žavi vietos ir laiko pojūtis. Aptedas kuria ne tik vaidybinius, bet ir dokumentinius filmus, o tokiuose vaidybiniuose filmuose kaip „Angliakasio duktė“ (angl. Coal Miner’s Daughter) ir „Gorilos rūke“ (angl. Gorillas in the Mist) bei tokiuose dokumentiniuose filmuose kaip „35 aukštyn“ (angl. 35 Up) jis daug dėmesio skiria patiems žmonėms – ne tik tam, ką jie daro, ir kaip tai stumia įvykius.
Filme iš tikrųjų vizualiai pajuntame rezervatą, jo grožį – banguojančias prerijas ir tai, kaip jas pertraukia gilūs tarpekliai, taip pat visur esančius rūdijančius automobilius ir kai kurių būstų pragyvenimo lygį. Jaučiame, kad iš tiesų esame ten, o pasakojimo žmonės iš tiesų užima žemę, ant kurios stovi.
Šis vietos pojūtis padeda filmui susidoroti su silpniausiu siužeto elementu – prielaida, kad dėl to, jog Kilmerio personažas yra ketvirtadalis indėnų, jis kažkaip prikels savo šaknis, kurios padės jam apsispręsti tarp gėrio ir blogio. Tuo metu, kai buvo kuriamas šis filmas, FTB agentui tikriausiai nebūtų buvę sunku pasirinkti tarp savo šaknų ir taisyklių knygos, ir taisyklės būtų nugalėjusios. Vis dėlto tai filmas, ir galų gale, kai viskas pasisuka teisinga linkme, jaučiamas teisingumo jausmas. Taip pat gerumo jausmas, kad matėme puikią vaidybą, ypač Kilmerio.
7. „Priešai“ (Hostiles, 2017)
Leidinys „Entertainment Weekly“ šį filmą paskelbė geriausiu vesternu nuo pat „Menantis piktą“ išleidimo datos. Jei kažkas panašaus į „Hju Glaso legendą“ sulaukė didelio pasisekimo, sunku patikėti, kad sėkmė netikėtai aplenkė šį filmą.
Po kino juostos premjeros įvykusios sausio 26 d., šis Christian Bale vaidmuo nebuvo tinkamai įvertintas. Dar daugiau, filmo režisierius taip pat nebuvo svarstomas kaip viena iš kandidatų į Kino akademijos apdovanojimus, nors tikrai galėjo įveikti hitą „Tamsiausia valanda“, kurio vienintelis ir pagrindinis vizualinis pasiekimas buvo prastas pagrndinio herojaus makiažas. Scott Cooper režisuota juosta yra tokia pat stilizuota kaip ir John Ford klasika vaizduojanti gražius ir niūrius stebuklus vesterno žanro darbuose.
Filmas „Priešai“ nepanašus į daugumą vesternų, kurie, deja, mėgaujasi iššaudydami kuo daugiau Amerikos indėnų. Vietoj to filme nagrinėjama rasinė įtampa tarp Amerikos indėnų ir kolonistų, taip pat draugystė ir dialogai. Jame parodoma, kad supratimas ir užuojauta yra tikrieji principai, dėl kurių Amerika yra didi, o ne savanaudiškumas ir smurtas. Kaip ir galima tikėtis iš Skoto Cooperio, filmas techniškai nepriekaištingas, ypač pagirtinas nuostabus sutemų dykumos kinematografas. Maestro Wesas Studi, dažnai atliekantis antraplanius vaidmenis (ypač įsiminė filme „Paskutinis mohikanas“), turi galimybę atlikti pagrindinį vaidmenį. Jis suvaidino stulbinamai gilų, geriausią savo karjeros vaidmenį – vadą Geltonąjį vanagą.
Tai paprastas, bet tuo pačiu ir subtilus filmas, nors ir yra manančių, jog per daug dėmesio skiriama baltaodžių išgyvenimams, o Amerikos čiabuviai nustumiami į antrą planą, tačiau, tai yra maža problema, kadangi aktorių įsijautimas į savo veikėjus leidžia pajusti ką galėtų reikšti egzistavimas ten, kur mirtis atrodytų lengvesnė už patį gyvenimą. Filmą „Priešai“ būtina pamatyti tiems, kurie nori pamatyti vesterno žanro galimybių ribas, tiems, kurie ieško kažko daugiau nei bendro siužeto.
6. „Apokalipsė“ (Apocalypto, 2006)
„Apokalipsė“ yra ketvirtasis Melo Gibsono režisuotas filmas, kurio stilistika bei problematika labai panaši į dviem metais anksčiau sukurtą filmą „Rapa Nui“ (1994), kurį prodiusavo Kevinas Costneris, o režisavo Kevinas Reynoldsas (Kevinas Costneris vaidino jo filmuose „Fandangas“, „Robinas Hudas – vagių karalius“ ir „Vandens šalis“).
„Rapa Nui“ polineziečių kalba reiškia „Prarastas rojus” – taip kadaise buvo vadinama Velykų sala (isp. Isla de Pascua). Dar ir dabar žmonėms fantastišką įspūdį daro salos pakrantėje stovinčios ir į dangų žvelgiančios žmonių statulos, čiabuvių kadaise išskaptuotos iš ugnikalnių bazalto: šios skulptūros vadinamos moais. Filmas „Rapa Nui“ ir pasakoja jų atsiradimo istoriją. Gaminti skulptūras privalėjo žemiausios kastos vyrami, priklausę trumpaausių genčiai. Šios genties merginos buvo labai gražios, ir vieną jų – Ramaną – pamilo ilgaausių genties karys Noro (jį suvaidino Jasonas Scottas Lee). Vyriausias salos šamanas leido įsimylėjėliams susituokti tik tada, kai abu įvykdys kelias sudėtingas užduotis.
Sudėtingų užduočių ir senovinių ritualų daug ir Melo Gibsono režisuotoje „Apokalipsėje“, kurioje pamėginta šiuolaikinei visuomenei priminti mažai žinomus ar seniai pamirštus istorinius faktus apie indėnų civilizaciją. Filmavimo grupė ir būrys aktorių neprofesionalų filmą kūrė neįžengiamose Meksikos džiunglėse.
Siekiant autentiškumo, „Kristaus kančioje“ herojai kalbėjo senąja aramėjų kalba. Panašiai Melas Gibsonas elgiasi ir šį kartą. Visi dialogai išversti į šiuolaikiniam pasauliui nepažįstamą egzotišką Majų kalbą. Režisierius net norėjo taip įgarsintą filmą ir išleisti į pasaulį, tačiau kas jį be angliškų subtitrų tada būtų supratęs?
Pavadinime minimas graikiškas žodis reiškia naują pradžią po senojo pasaulio žūties. Melo Gibsono teigimu, šis universalus žodis kuo puikiausiai apibūdina tai, ką jis norėjo papasakoti. Filmo pagrindą sudaro 500 metų senumo įvykiai, kai XVI amžiuje Ispanijos kariuomenė užgrobė Meksiką ir Centrinę Ameriką.
„Apokalipsė“ – tai jaudinanti istorija apie indėnų bendruomenę, kurios idilišką ir ramų gyvenimo būdą brutaliai sugriauna žiaurūs svetimšaliai. Nenorėdamas tapti lengva okupantų auka jaunas karys, pramintas „Jaguaro letena“, ryžtasi pabėgti nuo gresiančios mirties. Bet meilė savo moteriai, sūnui bei tėvui priverčia jį sugrįžti atgal ir stoti į nelygią kovą už savo civilizaciją. (Gediminas Jankauskas)
5. „Paskutinis Mohikanas“ (The Last of the Mohicans, 1992)
Filme britų ir prancūzų kariai kariauja kolonijinėje Amerikoje pasitelkę į pagalba įvairias indėnų gentis. Mohikanas Čingačgukas su sūnumis, kurių vienas įsivaikintas baltasis, pramintas Sakalo akimi, turi apsaugoti britų pulkininko dukteris karo įkarštyje.
Netikėtai tarp britų pareigūno dukros ir jaunojo indėno įsiliepsnoja jausmai, apsunkindami esamą situaciją. Vykstant karui dėl žemių ir išlikimo filmo siužetas moko kaip išgyventi laukinėje gamtoje ir kaip pagal senovės būdus pasigaminti lanką, strėlę ar net kanoją. Miško kovų scenos laikosi Holivudo taisyklių: didvyris retai nepataiko, o piktadariai visada nukenčia. Tačiau ne viskas taip paprasta. „Paskutinis Mohikanas“ turi viską, įskaitant veiksmą, romantiką, karą ir aistringą dramą. Juosta sukurta pagal Jameso Fenimore Cooperio romaną.
Tai puikus filmas rodantis Ameriką jos ankstyvojoje stadijoje, pilnas konkurencijos, intrigų ir smurto, filme parodoma kasdienė gyvenimo pusė per iti neramų šaliai laikotarpį. „Paskutinis Mohikanas“ pretendavo į begalę apdovanojimų ir nemažą dalį iš jų laimėjo. Filmų apie indėnus mėgėjams „Paskutinis Mohikanas“ bus geriausias pasirinkimas. (Miglė Kubiliūtė)
4. „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination Of Jesse James By The Coward Robert Ford, 2007)
Džesis Džeimsas yra vienas garsiausių įstatymų nesilaikiusių žmonių visoje Amerikos istorijoje, o jo nužudymas, kurį įvykdė jo gaujos narys Robertas Fordas tikriausiai toks pats garsus kaip ir patys nusikaltėliai. Savo filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“, paremtame to paties pavadinimo Rono Hanseno romanu, Endrius Dominikas nusprendė papasakoti šio dueto istoriją ir jų santykius, kurie privedė prie įsimintinos žmogžudystės.
Veiksmas koncentruojasi aplink paskutiniuosius Džesio Džeimso gyvenimo metus. 1881-ųjų rudenį legendinis plėšikas susipažino su savo žudiku. Džesis – toks, kokį jį vaidina Bradas Pittas – jau nebeprimena romantiškos aureolės apgaubtą „svieto lygintoją“. Greičiau tai – savo pasmerktumą vis ryškiau jaučiantis tragiškas antiherojus. Jis norėtų visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Deja, kruvinų nusikaltimų šleifas jau neleidžia tikėtis laimingo finalo.
„Bailiu“ pavadintas Robertas Fordas (jį suvaidino Casey Affleckas) – ne tokia jau vienspalvė figūra. Prie gaujos jis prisidėjo todėl, kad nuoširdžiai simpatizavo Džesiui, tačiau netrukus nusivylė lyderiu ir pats užsimanė užimti jo vietą.
Neskaitant užburiančių Bredo Pito ir Keisio Afleko pasirodymų įkūnijant Džesį Džeimsą ir Robertą Fordą, filmas išsiskiria ir savo ypatinga kinematografija –ir visa tai tik legendinio operatoriaus Rodžerio Dikinso dėka. Jei nenorite žiūrėti viso filmo, kad suprastumėte apie ką kalbame, užtenka pažiūrėti nuostabią traukinio apiplėšimo sceną. Ji atskleidžia tikrą meistrystę ir tik dar kartą įrodo, kad kino kūryba grynas menas.
Net ir su visais šiais pranašumais – puikia aktorių komanda, išskirtiniu garso takeliu, nuostabiais vaizdais ir meistriška režisūra – filmui nepavyko surinkti daugiau nei pusės gamybos biudžeto, kuris siekė 30 mln. dolerių. Vis dėlto, filmas išlieka kritikų numylėtiniu; tiesą sakant, kai kurie kritikai netgi laiko jį vienu geriausių kada nors sukurtų Vesternų.
3. „Kalbantys vėjui“ (Windtalkers, 2002)
„Kalbantys vėjui“ – reklamuojamas kaip saga apie tai, kaip Navajo indėnai, naudodamiesi savo kalba, sukūrė neįveikiamą kodą, kuris padėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą Ramiajame vandenyne. Tai įdomi, mažai žinoma istorija, apie kurią būtų galima sukurti gerą filmą. Tai filmas pasakojantis apie didvyriškus afroamerikiečių karius Pilietiniame kare, į kurį buvo žvelgiama jų baltojo vado akimis.
Filme Nikolas Cage’as vaidina italų kilmės amerikietį seržantą, kuris yra toks šaunus, kad jo vyrai žiūri į jį kaip į beprotį. Galbūt jis toks ir yra. Gynęs poziciją, kai jau nebėra proto, jis išgyvena kruvinas skerdynes, pasveiksta Havajuose ir grįžta į mūšį, kad užimtų Saipaną – svarbų Ramiojo vandenyno karo etapą. Šiame mūšyje jis paskiriamas beveik šventu navahų kario Beno Jahzės (akt. Adam Beach) asmeniniu sargybiniu.
Seržantas Oksas Hendersonas (akt. Christianas Slateris) suporuojamas su eiliniu Čarlzu Whitehorse’u (akt. Rogeris Willie), kitu indėnu. Navajo nežino, kad asmens sargybiniams buvo įsakyta juos nužudyti, jei reikės, kad tik jie nepatektų į priešo rankas. Kodeksas turi būti apsaugotas bet kokia kaina.
Šis Amerikos istorijos skyrius nėra plačiai žinomas, ir vien dėl šios priežasties filmas – naudingas. Tačiau režisierius, Honkongo veiksmo ekspertas Johnas Woo, mažiau domisi istorija, labiau – pirotechnika, ir mes gauname gerokai per daug kruvinų mūšio scenų, pertraukiamų plonais dialogais, kurie remiasi išsemtomis formulėmis. Personažai yra šiek tiek paviršutiniški ir tai šiek tiek liūdina, nes filmas galėjo būti ne tik geras, bet puikus.
Filmo esmė ta, kad Navajai sugeba naudoti savo kodus, kad radijo ryšiu perduotų informaciją, iškviestų streikus ir palaikytų slaptą ryšį. Įsivaizduoju, kad tikrame kare šis įgūdis labiausiai praverstų tolimojo strateginio radijo ryšio srityje. Filme šifruotojams skiriama minimaliai laiko, o kai jie prakalba, tai tik tam, kad pasidalintų koordinatėmis, reikalingoms oro smūgiui prieš didelius japonų ginklus.
Filmas papasakoja Navajų istoriją ir jis tikrai geras, tačiau pabijojęs būti savimi, jis buvo „suholivudintas“ ir prarado savo jausmus. Nepaisant to, istorija nėra iškreipta ir tikrai jei domimės Amerikos istorija filmą pažiūrėti būtina.
2. „Vėjų upė“ (Wind River, 2017)
Anksčiau JAV režisierius Tayloras Sheridanas rašė scenarijus kitiems („Sicario: narkotikų karas“ realizavo Denis Villeneuve‘as, o „Bet kokia kaina“ – Davidas Mackenzie), bet „Vėjų upę“, trečiąjį „pasienio trilogijos“ filmą režisavo pats ir pristatė dviejuose labiausiai vertinamuose kino festivaliuose – metų pradžioje sėkmingai pasirodęs Sundance kino festivalyje gegužę jis atvyko į Kanus ir festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė pagrindinį apdovanojimą už geriausią režisūrą.
Panašiai kaip Quentino Tarantino vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ (Hateful Eight, 2015), veiksmas „Vėjų upėje“ plėtojasi JAV vakaruose snieguotame Vajominge, garsėjančiame atšiauriu klimatu žiemą. Čia ir anksčiau buvo filmuojamos dramos, dvelkiančios žiemos šalčiu ir išsiskiriančios sielą stingdančiomis paslaptimis.
Paslapčių netruks ir „Vėjų upėje“, kurios fabula prasideda detektyvine užuomazga: neseniai dukros netekęs patyręs medžiotojas Koris (akt. Jeremy Renneris) atokaus rezervato „Vėjų upė“ teritorijoje aptinka žiauriai nužudytos indėnės lavoną. Netikėtas radinys sudomina ne tik vietines policijos pajėgas, tačiau ir FTB, tirti nusikaltimo atsiuntusį agentę Džeinę Baner (akt. Elizabeth Olsen).
Džeinė į šalčio karalystę iš saulėto Las Vegaso atvyksta vasariškai apsirengusi ir dėvėdama aukštakulnius, tuo, žinoma, sukeldama vietinių gyventojų nuostabą. Eidama nusikaltėlio pėdsakais, nepatyrusi moteris vis labiau rizikuoja gyvybe ir netrunka patekti į paslapčių, intrigų ir kruvinų susirėmimų verpetą jai svetimose laukinėse žemėse.
Jusdamas ryšį su indėnų rezervatą sukrėtusiu nusikaltimu, į pagalbą Džeinei stoja Koris, tačiau ar du žmonės yra pajėgūs kovoti su nusikaltėliu, kurio jiedu dar negali aptikti? Bet, kaip sako lietuvių liaudės patarlė, kur du stos…
Oficiali velionės mirties paslaptis – smarkus plaučių peršalimas ir stiprus nukraujavimas. Toks verdiktas trukdo Koriui pradėti bylą dėl nužudymo, nors ekspertizė nustatė, kad mergina buvo išžaginta ir, matyt, gelbėdamasi nuo smurtautojo, kelias mylias basa bėgo per sniegą.
Nužudytoji Natali (akt. Kelsey Asbille) buvo indėnė. Ir tai labai svarbi aplinkybė. Nes į tradicinį kriminalinio siužeto audinį filmo autoriai gali drąsiai įpinti šiais laikais aktualų bei politiškai korektišką motyvą – baltosios rasės žmonių atsakomybę už nusikaltimus prieš indėnus. (Gediminas Jankauskas)
1. „Makkeibas ir ponia Miller“ (McCabe & Mrs. Miller, 1971)
Režisieriui nedažnai tenka sukurti tobulą filmą. Kai kurie bando visą gyvenimą, bet visada nepavyksta. Robertas Altmanas yra sukūręs tuziną filmų, kuriuos vienaip ar kitaip galima pavadinti puikiais, tačiau vienas iš jų yra tobulas, ir tai yra „McCabe & Mrs. Miller“. Tai vienas liūdniausių kada nors matytų filmų, kupinas meilės ir namų ilgesio, kurių niekada nebus – nei Makkeibui, nei poniai Miller, nei presbiterionų bažnyčios mieste, kuris skendi po pilku dangumi, visada apsunkintu lietaus ar sniego. Filmas yra tikra poema – elegija mirusiems.
Išnagrinėkite filmo pavadinimą. „McCabe & Mrs. Miller“. Žmonių vardai rodo, kad jie pora, tačiau ženklas: „&“, duoda nuorodą kad tai lyg ir korporacija. Tai verslo susitarimas. Su ja – viskas yra verslas. Kokius vargus ji žinojo prieš atvykdama į presbiterionų bažnyčią, dabar jau praeityje. Visa kita dabar jai taip pat jau už nugaros, opiumo pažadai. Vargšas Makkeibas. Jis turėjo savyje poezijos. Gaila, kad jis atvažiavo į miestą, kuriame niekas nežinojo, kas yra poezija, išskyrus vieną, ir ji jau pralaimėjo jam…
Filme paslaptingas lošėjas Makkeibas atvyksta į atokų Vašingtono miestelį ir ten įkuria viešnamį. Netrukus miestelyje pasirodžiusi Konstansa Miller pasisiūlo viešnamiui vadovauti. Miesteliui suklestėjus į jį plėstis pradeda turtinga kasyklų kompanija, kuri Makkeibui pasiūlo parduoti jo verslą. Net ir girdėjęs gandus apie tai, kad visi nesutikę parduoti savo turto būna nužudyti, viešnamį parduoti jis atsisako.
Baimindamasis premijų medžiotojų Makkeibas apsaugos kreipiasi pas teisininkus, tačiau kasyklų kompanija iš jo nusprendžia padaryti pavyzdį, taigi neišvengiama pralieto kraujo. Nors iš pirmo žvilgsnio nuo kitų vesternų filmo istorija neišsiskiria, dalis ekspertų šį filmą vadina anti-vesternu.
„Makkeibas ir ponia Miller“ paneigia kelis esminius vesternų bruožus. Jėga atimtas nuosavas verslas simbolizuoja griūvančią amerikietišką svajonę, o istorijos herojus Makkeibas nėra užkietėjęs kovotojas ir aiškiai bijo prieš jį pasiųstų premijų medžiotojų. Melancholiškas ir pesimistiškas pasakojimas apie neigiamą kapitalizmo pusę nėra tipiškas vesternas, tačiau išlieka neabejotinai svarbi žanro istorijos dalis. (Mindaugas Maželis)
