Moterų kova už lygias teises dar ne visose srityse pasiekė pergalę. Bet per trumpą laiką Holivude ši programa įvykdyta su kaupu. Vis dažniau jaunas moteris matome vilkinčias visai ne akinančiai spindinčias nėriniuotas sukneles, o purvinus marškinėlius, susivėlusiais plaukais ir rankose tvirtai spaudžiančias automatus, lankus ar net samurajų kardus. Karingosios amazonės, kapų plėšikės, bado žaidynių nugalėtojos ir kitokios insurgentės vis dažniau į veiksmo kino kelkraštį stumia brutalius supermenus. Nes keršto ir teisybės paieškos istorijos sparčiais tempais tampa dar ne taip seniai „silpnąja lytimi“ vadintų moterų prioritetu.
Turbūt daugumai yra nepaprastai gerai pažįstamas įtampa ir veiksmu pasižyminčio filmo scenarijus su geruoju ir bloguoju vyrukais pagrindiniuose vaidmenyse. Vis tik, Holivudas laikas paskutiniu metu pateikia ir kitokių filmų. Atrinkome kūrinius su pačiomis įdomiausiomis bei nutrūktgalviškiausiomis herojėmis, kurios neabejotinai pavergs jūsų dėmesį.
10. „TEISINGUMO ANGELAS: PIPIRMĖTĖ“ (Peppermint, 2018)
Prancūzų režisierius Pierre‘as Morelis per trumpą laiką išgarsėjo brutaliais veiksmo filmais. Matėme jo debiutinį fantastinį kriminalinį trilerį „13 rajonas“ (2004 m.), kuriame 2013-ųjų metu Paryžiaus priemiesčiai buvo vaizduojami kaip gynybinės sienos apsupta getu teritorija, kurioje į vienos gaujos rankas pakliuvusią neutroninę bombą privalo nukenksminti du ekstremalūs narsuoliai.
Antrajame jo filme „Pagrobimas“ (Taken, 2008 m.) Liamas Neesonas, lyg būtų pamiršęs, kad yra puikus aktorius, vaizdavo už pagrobtą žmoną ir dukrą keršijantį banditams taip, tarsi būtų koks nors Stallone ar Schwarzeneggeris. Matyt, toks žaidimas aktoriui patiko, ir jis nieko kito dabar regis ir nevaidina.
Naujausio P. Morelio filmo „Pasala“ (The Ambush, 2021 m.) dar nematėme, bet nuo mados neatsiliekantis moteriško keršto trileris „Teisingumo Angelas: Pipirmėtė“ (2018m.) mums žinomas.
Jame keršto angelą vaidina Holivudo gražuolė Jennifer Garner, „kietos moters“ amplua įvaldžiusi jau anksčiau dvejuose kino komiksuose: „Drąsiaširdis“ (Daredevil, 2003 m.) ir „Elektra“ (2005 m.) ji suvaidino graikų magnato dukrą Elektrą Načios, turinčią stebėtinų kovos menų sugebėjimų.
Šį kartą Jennifer Garner vaidina kuklią banko tarnautoją Railę Nort, kurios tobulas mylimos ir mylinčios žmonos bei motinos gyvenimas sugriuvo vos per kelias sekundes. Railės vyro bei mažametės dukros gyvybes akimirksniu nutraukė atsitiktinės mafijozų tarpusavio susišaudymo kulkos.
Nukentėjo ir pati Railė, bet per stebuklą išgyvenusi ir iš reanimacijos palatos sugrįžusi moteris nesulaukia teisingumo. Bylą tiriantis detektyvas jai atvirai pasako, kad trys įtariamieji yra galingo Garsijos kartelio nariai, prieš kuriuos niekas nedrįsta liudyti.
Lemtingąjį vakarą Railė dar prieš išpuolį įsidėmėjo ir įtariamųjų automobilį, ir jos gyvenimą sugriovusius tris mafijos smogikus. Todėl nusprendžia pasikliauti savo jėgomis ir keršyti ne tik patiems žudikams, bet ir jiems talkinantiems korumpuotiems teisėtvarkos pareigūnams.
Iš daugelio panašių filmų žinome, kad tokioje situacijoje kovotojas su blogiu atsiduria tarp kūjo ir pjautuvo, paprasčiau kalbant – tarp nusikaltėlių ir policininkų. Ir vieni, ir kiti dabar pradeda pačios Railės medžioklę.
Ilgam pradingusi iš medžiotojų radarų tinkamai pasirengusi keršytoja sugrįžta praėjus lygiai penkeriems metams po skerdynių. Trys jos šeimos žudikai tapo pirmosiomis „Pipirmėtės“ aukomis. Bet tai nenumalšina kruvino keršto ištroškusios nelaimingos moters. Dabar Railė pasiryžusi išrauti blogį su šaknimis ir sunaikinti galingąjį Garsijos kartelį.
Į dideles menines aukštumas „Teisingumo Angelas: Pipirmėtė“ akivaizdžiai nepretenduoja, bet seanso metu įtemptai galvoti nepratusių tokio kino gerbėjo lūkesčius pilnai patenkina. (Gediminas Jankauskas)
9. „ATOMINĖ BLONDINĖ“ (Atomic Blonde, 2017)
Pastaruoju metu kuriama daug filmų apie šaltojo karo laikais paaštrėjusią kapitalistinių Vakarų ir socialistinio bloko šalių politinę priešpriešą, ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Neretai nuožmaus karo arena tampa Vokietijos sostinė, po II pasaulinio karo tapusi tikra tarptautinių šnipų irštva. Kartais skirtingų žvalgybų konfrontacija pasiekdavo tokį lygį, kad nuo karo (jau ne šaltojo, o gerokai karštesnio) išgelbėdavo tik radikalūs diplomatų sprendimai arba šnipų pasikeitimas (garsią tokių mainų istoriją neseniai filme „Šnipų tiltas“ (2015) papasakojo Stevenas Spielbergas.
„Atominės blondinės“ veiksmas taip pat plėtojasi dvigubais agentais knibždančiame Berlyne, tik naujesniais laikais – 1989 metais, kai ore jau sklandė greitų permainų nuotaikos, negailestingai artinusios liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos griūtį. Į Rytų ir Vakarų puses vis dar padalintame mieste kažkas nužudo slaptosios britų tarnybos MI6 agentą bei pasisavina itin slaptą dvigubų agentų sąrašą. Išnarplioti susidariusią situaciją ir išgelbėti slaptosios tarnybos agentų tapatybes (o tuo pačiu – ir gyvybes) į Berlyną siunčiama geriausia MI6 agentė Lorena Brouton (Charlize Theron), žinoma Atominės blondinės slapyvardžiu.
Dabar kuriamuose filmuose apie šnipus vis dažniau svarbią vietą randa anksčiau tokiam kinui nebūdinga tema. Anksčiau šnipų pasaulio veikėjai buvo griežtai padalinti į „savus“ ir „svetimus“, ir bet koks bandymas peržengti juos skiriančią ribą būdavo vertinamas kaip tėvynės išdavystė. Dabar šis tabu nėra toks jau svarbus, todėl vis dažniau matome, kaip šnipai priešininkų stovykloje lengvai susiranda sąjungininkų. Filme „Raudonasis žvirblis“ (2018) rusė šnipė įsimyli CŽV pareigūną. O brito Guy‘aus Ritchie komedijoje „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ (2015), sukurtoje pagal populiarų septintojo dešimtmečio serialą, modeliuojamos situacijos, kai CŽV ir KGB veikia drauge, o rusas net yra už amerikietį pranašesnis.
Naujų laikų skersvėjai įsisuko ir į „Atominės blondinės“ siužetą. Vis dažniau „nematomojo fronto“ kovotojomis tampa dailiosios lyties atstovės, drąsa ir išradingumu nenusileidžiančios vyrams, o neretai juos net pranokstančios. Pradėjo tokių superšnipių galerija legendinė Mata Hari. Dabar garsioms aktorėms yra garbės reikalas bent kartą veiksmo filmuose suvaidinti šnipę arba samdomą žudikę. Šią misiją jau atliko aktorės Jennifer Lawrence („Raudonasis žvirblis“), Angelina Jolie („Druska“, 2010), Gina Carano („Prarasta kontrolė“, 2012), Salma Hayek („Everly“, 2014). O komikė Melissa McCarthy, suvaidinusi CŽV agentę („Ji – šnipė“, 2015) visiškai sujaukia anksčiau tik vyrams priklausiusį šnipų pasaulį moteriškos logikos išprovokuotais veiksmais.
„Atominės blondinės“ herojė agentė Lorena taip pat vadovaujasi moteriška logika. Būtent ji padeda už grubių ir netašytų britų žvalgybos biuro vadovo Deivido Persivalio (Jamesas McAvoy‘us) manierų įžvelgti neįkainojamą partnerį ir pagalbininką. Drauge jie išradingai kovoja su klastingais KGB-istais ir laimi jeigu ne šaltąjį karą, tai bent keletą reikšmingų mūšių. (G.J.)
8. „PERSPEKTYVI MERGINA“ (Promising Young Woman, 2020)
Kriminalinė drama su trilerio elementais „Perspektyvi mergina“ tai 1985 m. gimusios aktorės Emerald Fennell režisūrinis debiutas pilnametražiame vaidybiniame kine. Ligi šiol ji buvo žinoma kaip TV serialų aktorė (vienas naujausių ir ryškiausių jos tokio tipo vaidmenų – britų princo Charleso sutuoktinė Camilla Parker Bowles populiariame seriale „Karūna“).
Emerald Fennell nominuota du kartus – kaip geriausia režisierė ir originalaus scenarijaus autorė. Likusios trys nominacijos – geriausio metų filmo kategorijoje, už geriausią aktorės vaidmenį (Carey Mulligan) ir montažą (prancūzas Frédéricas Thoravalis, ilgai ir sėkmingai bendradarbiavęs su Lucu Bessonu).
Jai reikėtų trumpai apibudinti „Perspektyvią merginą“, galima būtų pasitenkinti lakoniška etikete – tai rafinuoto moteriško keršto istorija. Simboliška čia netgi tai, kad pagrindinės veikėjos vardas yra Kasandra, nors aplinkiniai ją vadina tiesiog Kese. Į ką bus nukreiptas jos įniršis, parodoma jau pačioje pradžioje: diskotekoje po sunkios darbo dienos atsipalaiduojančius šokančius vyrus kamera pradeda rodyti nuo apatinių kūnų dalių, vėliau kyla iki prakaituotų veidų ir dar spėja pasiklausyti, ką šie ofiso vyrukai liežuvauja apie koleges. O netrukus pamatome ir Kesę – ji akivaizdžiai neblaivi ir, regis, tik ir laukia kokios priekabės. Kaip tokiais atvejais sakoma, prašyte prašosi… o čia kaip toje dainoje – kas ieško, tas suranda.
Taip rašydamas, pats rizikuoju tapti #MeToo aktyvisčių pykčio auka, bet ką gi čia padarysi – negaliu į šią situaciją pažvelgti nuo vyrų smurto kenčiančios moters akimis.
Žinoma, seksualinis smurtas – rimta ir aktuali pasaulio (dabartinio – taip pat) problema. Tik kovoti su ja, žinoma, reikia teisinėmis priemonėmis. O Kesė (Kasandra) renkasi Linčo teismo taktiką ir skelbia savo asmeninį kryžiaus žygį.
Šis tikslas merginai nepalieka laiko nei mokslams (ji nutraukia sėkmingus medicinos studentės mokslus), nei asmeniniam gyvenimui (peržengusi 30-ies metų slenkstį ji vis dar gyvena su tėvais ironiškai pavaizduotame tėvų bute – tikroje miesčionių būstinėje).
Tik nereikia tikėtis itin žiaurių keršto akcijų ir kraujo upelių, jų čia nebus, o vienoje, aiškiai parodijinėje scenoje, laisvai liejasi… pomidorų padažas. Panašu, kad Kesė iš tikrųjų kraujo netrokšta, jos tikslas – kaip reikiant pagąsdinti smurtautoją.
Vienu metu net pradeda atrodytų, kad pilnai patenkinusi keršto troškimą Kesė prisimena visų pirmas esanti daili mergina ir užmezga romaną su buvusiu kursioku Rajanu (akt. Bo Burnhamas). Pakvimpa gražia romantinės komedijos atmosfera, bet įtampa šios intonacijos periferijoje visgi išlieka. Pirmieji „Merginą, teikiančią vilčių“ pernai pamatė Sandenso nepriklausomo kino festivalio žiūrovai.
7. „TERMINATORIUS 3. MAŠINŲ PRISIKĖLIMAS“ (Terminator 3: Rise of the Machines, 2003)
2004 – aisiais sukako dvidešimt metų, kai iš ekrano pirmą kartą pasigirdo jau legendinėmis tapusios frazės – “hasta la vista, baby” ir ” I’ll be back…”. Jas ištarė bene garsiausias Arnoldo Schwarzeneggerio personažas, o pasaulio žodyną papildė naujadaras “kiborgas” (kibernetinis organizmas).
Kad Terminatorius sugrįš dar ne kartą, niekas neabejojo. 1991-aisiais pasirodė „Terminatorius 2: Paskutinio teismo diena“. Na, o trečiojo “prisikėlimo” teko laukti iki 2003-ųjų. Tačiau fanai už kantrybę buvo gausiai apdovanoti. Ne tik specialiaisiais efektais (jau seniai “atbukome” ir nebeteikiame jiems tokios reikšmės, kaip anksčiau).
Žinoma, sprogimų, muštynių, gaudynių ir efektingų susišaudymų čia į valias, bet atidesni žiūrovai pastebi juodoką humorą ir net sarkazmą, kurie šiek tiek kompromituoja anksčiau rimtu veidu kurtas istorijas apie „persiauklėjusį“ žmogų-robotą. Svarbiausia, kad filmas perspėja apie žmogaus sukurtų “intelektualių” mašinų ir kompiuterinių technologijų pavojų.
Tas faktas, kad trečią „Terminatorių“ kūrė jau nebe Jamesas Cameronas, o kitas režisierius Jonathanas Mostow, stiprus profesionalas, bet išskirtiniais talentais neapdovanotas, matyt, reiškia, kad franšizės pradininkas iš šio projekto „išsunkė“ visas originalias idėjas.
Antrajame filme A. Schwarzeneggerio kiborgas jau patyrė ženklią transformaciją – iš bejausmės žudymo mašinos (kokia buvo pirmajame filme) virto geruoju galiūnu ir gelbėjo berniuką, kurį privalėjo sumedžioti.
Ko gera vienintelė tikrai pastebima naujovė trečiajame filme yra tai, kad dar vieną biorobotą Т-Х vaidina norvegė supermodelis Kristanna Loken. Tiesa, nė karto nepakeitusi tos pačios veido išraiškos, ji atrodo ne kaip grėsmingas robotas, o greičiau kaip graži mechaninė lėlė. Ir jos muštynių su Terminatoriumi scenos atrodo kiek komiškai, nors filmo autoriai to tikriausiai neplanavo.
Užtai viena scena tikrai padaryta juokingai – ta, kurioje nuogas Terminatorius ateina į vyrų striptizo klubą ir nusipelno audringos ten susirinkusių moterų reakcijos. (G.J.)
6. „HANA“ (Hanna, 2011)
Filmų apie moteris agentes, visais atžvilgiais pranokstančias kolegas vyrus, matėme daug. Anksčiau jas vaidino specialiai treniruotos sportininkės ir tikros kung fu meistrės. Dabar vis dažniau sudėtingus kaskadinius triukus atlieka iš pažiūros trapios ir švelnios būtybės. Pavyzdžiui, šešiolikmetė Saoirse Ronan, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme „Hana“.
Šią jauną aktorę mačiusieji mistiniame siaubo trileryje „Numylėtieji kaulai“ (2009 m., rež. Peteris Jacksonas) ilgam įsidėmėjo jos suvaidintą keturiolikmetę Siuzę Salmon, kuri kaimyno maniako buvo nužudyta kukurūzų lauke ir pakliuvo į nuostabiais vaizdais akį džiuginantį paralelinį pasaulį. Retos organikos paauglės S. Ronan natūralumą ir neeilinius aktorinius duomenis įvertinome ir žiūrėdami plataus rezonanso susilaukusią karinę psichologinę dramą „Atpirkimas“ (2007 m.).
Sunku buvo tikėtis ir to, kad „Atpirkimą“, o kiek anksčiau romantinę melodramą „Puikybė ir prietarai“ (2005 m.) sukūręs režisierius Joe Wrightas pasuks į grubaus veiksmo kino lankas?
Hanos vaikystėje nebuvo lėlių ir panašių minkštų žaislų. Nes nuo mažens tėtis Erikas Heleris (akt. Ericas Bana), buvęs CŽV agentas, savo atžalą mokė išlikimo meno paslapčių. Jiedu gyveno toli nuo žmonių kažkur šiaurės miškuose (panašu, kad Suomijoje), kur ištverti gali tik gerai užgrūdinti ir laukinės medžioklės metodus įvaldę žmonės. Iš tėčio ji išmoksta naudotis visų rūšių ginklais, sužino naudingų dalykų apie konspiracijos gudrybes, išmoksta daug svetimų kalbų ir tvirtai įsisavina keletą svarbių patarimų: „Būk budri net miegodama. Mąstyk apie ateitį. Kovok arba mirk“.
Šias ekstremalaus išlikimo taisykles Hana tarsi maldą kasdien kartoja keliomis kalbomis ir, regis, įsisavino tikrąsias šių užkeikimų prasmes. Tik apie tai, kad žmogus gali turėti jausmus ir jautrią sielą mergaitė dar nieko nežino. Suprantama, juk emocijos tobulai žudymo mašinai visai nereikalingos, jos gali tik nepataisomai sugriauti tai, kas buvo kruopščiai kuriama daugelį metų.
Kai vieną naktį mergaitė pagaliau įveikė tėtį, abu nusprendė, kad metas varginančias treniruotes pakeisti užduotimi, kuriai Hana visus šiuos metus buvo rengiama. Ji turi surasti ir nužudyti seną tėčio pažįstamą Marisą Vigler anksčiau nei jos siųsti galvažudžiai susidoros su pačia Hana. Dabar mergaitė turi savo misiją įvykdyti pati. O tada Berlyne pasakininko Wilhelmo Grimo name susitikti su tėčiu. Šioje nuolatinių pavojų kupinoje kelionėje iš slapto CŽV bunkerio kažkur Maroko dykumoje į Vokietiją paaiškės, kodėl vargšė mergaitė savo tėčio (?) verčiama daryti tai, ko joks tėvas savo tikram vaikui nelinkėtų.
Nors „Hanoje“ yra visi privalomi šiuolaikinio veiksmo kino elementai, pats filmas nuo pirmų kadrų daro keistoką įspūdį. Tarsi autoriai tik apsimeta, kad kuria veiksmo filmą, o iš tikrųjų jie į tokį rūbą nori įvilkti klasikinių pasakų motyvus. Kai tokia mintis šauna į galvą, viskas atsistoja į savo vietas. Jei Hanos mirtinai pavojingoje ekspedicijoje galėtume įžvelgti paraleles su Raudonkepuraitės kelione per gūdų mišką pas senelę, taptų aiškesnės ir kitų filmo personažų funkcijos. Tada jau be vargo suprastume, kas vaidina pilką vilką, kas – piktąją raganą, o kas – gerąjį burtininką. Juk ne veltui filme linksniuojami broliai Grimai, o lemtinga gėrio ir blogio kova rutuliuojasi Berlyno Spreeparke, kurio pasakiški atrakcionai tampa siurrealistinio košmaro dekoracijomis. Broliams Grimams tokia baisi pasaka, be abejonės, būtų patikusi… (G.J.)
5. „KERŠTAS“ (Revenge, 2017)
Jau nesistebime, kad žiauriuose veiksmo filmuose vis dažniau su pasaulio blogiu (tradiciškai vyrų pavidalu) narsiai kaunasi grakščios moterys, demonstruojantys ne tik virtuoziškus kovų menų akrobatinius triukus, bet ir nė sekundei nepamirštančios spinduliuoti iš koto verčiantį seksualumą.
Žinoma, konkuruoti su Angelina Jolie ne tokioms žymioms aktorėms nepaprastai sunku. Juolab, kad šiuolaikine grožio ikona vadinama Angelina ir talento tikrai nestokoja, ir sudėtingus kaskadinius triukus pati atlieka („Lara Kroft“, „Ieškomas“, „Druska“).
Bet ir kitos jos jaunosios kolegės stengiasi neatsilikti. Jennifer Lawrence „Bado žaidynėse“ puikiai valdo mirtinu ginklu priešams tampantį lanką ir strėles ne prasčiau už Džonį Rembo. Ne mažiau trapi Alicia Vikander, perėmusi iš A. Jolie kapų plėšikės Laros Kroft vaidmenį, pirmtakei, deja, neprilygsta, nors labai stengiasi.
Užtai Ginai Carano Steveno Soderbergho filme „Prarasta kontrolė“ (Haywire, 2011 m.) triuškinti niekšus kumščiu bei kojomis net nesusimetus aukštakulnių batų – jokia problema, nes ji iš tikrųjų yra ne tik italų kilmės amerikiečių modelis, bet ir moterų mišriųjų menų čempionė, profesionaliame ringe patiesusi ne vieną dešimtį priešininkų.
Panašiais sugebėjimais tikrai negalėtų pasigirti Milane gimusi italų aktorė Matilda Anna Ingrid Lutz, bet jai režisierės Coralie Fargeat veiksmo trileryje „Kerštas“ tenka demonstruoti nepaprastą ištvermę ir atlikti išties herakliškus žygdarbius.
Čia aktorė praktiškai vaidina du skirtingus vaidmenis. Pradžioje jos dažyta blondinė Dženifer (vadinama tiesiog Džen) smagiai leidžia laiką su vedusiu draugu prancūzu Ričardu prabangiame name su baseinu kažkur dykumos viduryje, kur tik sraigtasparniu galima atskristi. Lengvabūdei merginai, regis gyvenime nerūpi niekas, išskyrus asmenukių fotografijos ir iš ausinių sklindanti muzika. Dar ji, žinoma, nepraleidžia progos pasimaivyti prieš vyrus.
Nuo pastarojo merginos įpročio ir prasideda jos mirtinai pavojingos problemos.
Kartą Ričardas su dviem draugais išsirengė į savaitgalio medžioklę dykumoje, bet jos išvakarėse visa kompanija kaip reikiant pasismagino. Merginos noras atkreipti į save Ričardo draugų dėmesį audringą naktį baigiasi smurtu. Norėdama pabėgti nuo alkoholio įkaitintų smurtautojų mergina nukrenta nuo uolos (šokiruojančių aplinkybių atskleisti neverta). Bet nežūva, kaip jau spėjo pagalvoti draugai, bet atsigavo, nors tai atrodo absoliučiai neįtikėtina.
Tada prasideda antroji dalis, kuriame mes matome Džen jau kaip tikrą keršto furiją, pasiryžusią skaudžiai nubausti prievartautojus ir ją pražudyti norėjusį Ričardą. Praktiškai ši antroji filmo dalis yra išsami pavadinimo iliustracija.
Jei nežinotum, kad filmą kūrė moteris, tai gal taip smarkiai nereaguotum į begalę hiperrealistiškai pavaizduotų smurto, kankinimų ir žudynių detalių: tokiam išties sadistiškam kruvinų detalių vaizdavimui įvardinti yra net atskiras terminas „prancūziškas ekstremalumas“ (French Extremity).
Bet, matyt, senamadiškai stebėtis nereikia. Juk moterys taip ilgai siekė įrodyti, kad vyrams niekuo nenusileidžia. Dabar reikia pratintis prie minties, kad (bent jau kine) jos vyrus jau ir pranoksta. (G.J.)
4. „MERGINA SU DRAKONO TATUIRUOTE” (Girl with dragon tatoo (trilogia))
Filmų trilogija pastatyta pagal vieną populiariausių bestselerių visoje istorijoje. Ši knygos ekranizacija sulaukia atgarsių ir Holivude, kur pirmą kartą istorijoje buvo padarytas europietiškos juostos perdirbinys, bandant pelnyti tokią pat sėkmę, deja, ganėtinai nesėkmingai. Ir kas gi šiai trilogijai atnešė tokią didelę sėkmę? Tai turbūt režisieriaus mokėjimas sukurti visų filmų metu neblėstančią įtampą, kuri išlaikoma iki pat pabaigos. Be kita ko puiki aktorių vaidyba, garso takelis, techniniai sprendimai.
Šioje filmų trilogijoje iškyla herojė mergina – Lisbeth Salander, kuri vaizduojama kaip itin stipri, kovojanti už tiesą asmenybė. Nors iš pažiūros stebinanti aplinkinius savo ekscentriška, iššaukiančia išvaizda. Be kita ko, ši mergina išsiskiria savo protiniais gabumais, ji yra profesionali programišė, kuri sugeba įsilaužti į bet kokią sistemą ir gauti, bet kokius jai reikalingus duomenis. Merginai dėl jos manomo psichinio nestabilumo yra paskiriamas globėjas, kuris kaip vėliau pamatome ją šantažuoja, o vėlesnėse scenose ir seksualiai išnaudoja.
Tačiau Lisbeth taip lengvai nepasiduoda ir randa būdų kaip atkeršyti visiems tiems, kurie skaudina ją ir silpnesnius už save. Tuo ši herojė ir išsiskiria, jai labai svarbu, kad tie, kurie pasielgė su kitais blogai gautų to, ko nusipelnė, todėl ir ji pati, kai kuriuose filmų epizoduose pasižymi žiaurumu. Trilerių ir įtempto siužeto gerbėjams šis filmas puikus pasirinkimas.
3. „KERŠTO KELIAS“ (Destroyer, 2018)
Vos prieš kelis metus pasirodęs filmas „Keršto kelias“ pasakoja apie Los Andžele dirbančią detektyvę Erin Bell (akt. Nicole Kidman). Siužetas pradedamas Johno Doe žmogžudystės vieta, į kurią atvykusi Erin kolegas informuoja, kad žino, kas yra žudikas. Grįžusi į nuovadą, ji randa sau adresuotą 100 dolerių čekį, suteptą dažais. Pasitelkusi ryšius FTB, detektyvė gauna patvirtinimą, kad pinigai – iš prieš šešiolika metų Kalifornijoje įvykusio banko apiplėšimo, kuriame jiedu su kolega Krisu dalyvavo po priedanga ir buvo įsilieję į gaują.
Su savo vadais Erin pasidalija įtarimu, kad šis radinys galimai reiškia, kad gaujos vadeiva, Silas, vėl tęsia savo nusikalstamą veiklą. Pasikliaudama savo nuojauta, detektyvė randa buvusius gaujos narius ir bando iš jų išpešti informaciją apie dabartinę Silo buvimo vietą. Pamažu artėdama prie tikslo, ji sužino apie būsimą pinigų perdavimą, kuriam vadovaus Silo mergina Petra. Susekusi ją, susigrumia ir pagrobia, taip sutrukdydama gaujai įvykdyti banko apiplėšimą. Atsiminimai iš praeities atskleidžia, kad Erin su Krisu siejo daugiau nei darbo santykiai – jiedu palaikė romantiškus ryšius, ir Erin susilaukė jųdviejų dukros. Tiesa, dalyvaudami banko apiplėšime, Erin su Krisu turėjo gauti dalį grobio, ir pranešti, kad jiems nepavyko susemti nusikaltėlių. Tačiau paaiškėjo, kad pinigai buvo sutepti dažais, todėl Silas nužudė banko darbuotoją, o Krisui bandant sutrukdyti, nušovė ir jį. Galiausiai detektyvė susitinka su Silu, kuriam siekia atkeršyti už nužudytą mylimąjį.
Pagrindinę istorijos veikėją įkūnijusi Nicole Kidman už savo vaidmenį buvo nominuota „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui. Aktorės profesionalumas ir patirtis tapo kone pagrindiniu filmo varikliu, lėmusiu puikiai išpildytą istoriją. Tiesa, šis vaidmuo buvo kardinaliai kitoks nei jai įprasta, todėl pati aktorė kalbėjo, kad ši patirtis buvo unikali ir netgi kelianti baimę. Vedama karšto keršto troškimo, Erin buvo itin agresyvi ir atrodė tarsi ne iš šio pasaulio.
2. „ALITA KOVOS ANGELAS“ (Alita: Battle Angel, 2019)
Daugelio atmintinų veiksmo filmų režisierius Robertas Rodriguezas naujausiame filme „Alita Kovos angelas“ (2019 m.) savo kūriniui siužetą aptiko japoniškoje mangoje (taip Tekančios saulės šalyje įprasta vadinti rimtus komiksus – Amerikoje panaši kūryba vadinama grafiniais romanais). Japono Yukito Kishiro manga „Gunnm“ (1991 – 1995), pagal kurią sukurta „Alita“, priklauso kiberpanko fantastikos žanrui, o tokios rūšies kūriniams būdinga ateities pasaulį vaizduoti itin niūriai, akcentuojant tai, kad technologijų iš(si)vystymo lygis čia atvirkščiai proporcingas skurde bei chaose gyvenančiai žmonijai. Dar japonų fantastinėms mangoms būdinga tai, kad dėl šviesaus žmonijos rytojaus čia dažniausiai kovoja paaugliai – telepatinių galių turintis jaunas baikeris Tetsuo (Katsuhiro Ôtomo „Akira“) ar jauna paauglė kiborgė Alita.
Filmo „Alita Kovos angelas“ siužetas plėtojasi XXVI a. Didysis karas prieš tris šimtmečius nusiaubė Žemę, bet ir dabar gyvenimas į įprastas vėžes nesugrįžo. Dar prieš prasidedant karui žmonės išmoko statyti skraidančius miestus. Dabar iš jų liko tik tarp dangaus ir buvusios Žemės kybantis Zalemas, o jį reikalinga energija aprūpina Geležinis miestas, kuris kartu yra ir milžiniškas Zalemo atliekų sąvartynas.
Kartą Geležinio miesto metalo laužo kapinyne kibernetikos daktaras Ido (Christophas Waltzas) aptinka viršutinę sulaužytos kiborgės dalį ir šį kibernetinį organizmą savo laboratorijoje prikelia naujam gyvenimui. Dabar Alitą (Rosa Salazar) ne tik nepamena, kas ji tokia, bet ir neturi jokio suvokimo apie ją supantį pasaulį. Todėl viskas Alitai yra nauja, kiekviena patirtis yra pirmoji gyvenime. Merginai teks ateities pasaulyje patirti visa tai, kas senais laikais buvo įprasta Žemės gyventojams – džiaugsmus ir nusivylimus, meilę ir mirtinus pavojus. Tačiau Alita nėra paprasta mergina, kurią persekioja postapokaliptinio pasaulio piktadariai – jiems rūpi sužinoti visas paslaptis, kuriomis grįstos seniai prarastos Alitos kibernetinio organizmo technologijos.
Šį siužetą buvo sumanęs ekranizuoti pats Jamesas Cameronas, tačiau fenomenali „Avataro“ sėkmė ir su juo susiję kiti projektai vis atidėliojo „Kovos angelo“ planus, kol galiausiai režisierius pardavė jam priklausiusias teises, o pats pasitenkino prodiuserio funkcijomis.
Per kelis pastaruosius metus moterų kiborgių kine matėme ne vieną. Net tris tokias būtybes suvaidino populiarioji Scarlett Johansson. Fantastiniame trileryje „Po tavo oda“ (Under the Skin, 2013 m., rež. Jonathanas Glazeris) ji buvo iš kitų galaktikų mus aplankyti atvykusi amazonė, žudanti lengvabūdiškai jos seksualiomis vilionėmis susigundžiusius vyrus. Pagal japonišką mangą sukurtoje „Dvasioje šarvuose“ (Ghost in the Shell, 2017 m., rež. Rupertas Sandersas) žavioji Scarlett suvaidino biologinį robotą, netolimos ateities pasaulyje padedantį žmonėms kovoti su kasdien tobulėjančiais kibernetinius nusikaltėliais. O smagioje futuristinėje komedijoje „Ji“ (She, 2013 m., rež. Spike‘as Jonze‘as) garsi Holivudo blondinė persikūnijo į tobulą ateities pasaulio moterį, kuri yra ne reali moteris, o tik… nepriekaištingai veikianti kompiuterinė programa.
Jei trijų paminėtų Scarlett Johansson futuristinių filmų autoriams rūpėjo ateities pasaulio problemas nagrinėti iš dabartinės realybės kylančių grėsmių, tai „Alitos“ kūrėjai visai neslepia, kad kuria efektingą nuotykių filmą su visomis kompiuterinių efektų teikiamomis galimybėmis. (G.J.)
1. „NUŽUDYTI BILĄ” (Kill Bill Vol. 1, 2002, Vol 2., 2003)
Šis filmas yra pirmoji dalis iš dviejų, kurie buvo nufilmuoti nenutrūkstamai. ,,Kill Bill“ filmas turėjo išeiti kaip viena dalis, tačiau filmo trukmė gavosi daugiau kaip keturios valandos, todėl buvo nuspręsta skelti į dvi dalis. Šio filmo žvaigždė ir pagrindinė aktorė tapo Uma Turman, kuri vaidino Nuotaka, dar vadinama Juodają Mamba. Per jos vestuves, jos buvęs vadas ir meilužis Bilas (D.Carradine) iššaudo visus susirinkusius svečius vestuvėse ir pačią nuotaką. Tačiau netikėtai, po keturių metų komos, nuotaka pasveiksta ir yra pasiryžusi surasti Bilą ir jo komandą, kurie pasidarbavo jos vestuvėse. Umai Turman personažui tenka ir degti iš pykčio ir vaidinti ramią, o jai tai puikiai pavyksta. Ji gavo 3 apdovanojimus kategorijoje geriausia aktorė ir 1 už geriausią kovą su kolege C. Kuriyama, o devintuosiuose ,,Empire“ apdovanojimuose K. Tarantino už šį filmą gavo geriausio režisierio apdovanojimą. Filmo idėja yra tampriai susijusi su kovos menais, kitaip sakant duoklė Azijos veiksmo filmams.
Betričė Mišėlė Kido, dar kitaip žinoma kaip nuotaka, kažkada priklausiusi mirtinų gyvačių žudikų būriui, kuriame jos kodinis vardas buvo Juodoji Mamba. Betričę siejo romantiški ryšiai su vienu iš gaujos lyderių – Bilu. Pasibaigus karjerai būryje ji nusprendžia susikurti ramų, šeimyninį gyvenimą su muzikos krautuvėlės savininku, kol visiškai netikėtai vestuvių repeticijos metu pasirodo Bilas ir išžudo visus ten buvusius žmones bei stipriai sužeidžia besilaukiančią Betričę. Herojė atsiduria gilioje komoje, kurios eigoje ji pagimdo, kaip vėliau paaiškės – Bilo kūdikį.
Šis, kaip ir dauguma kitų Qeuntino Tarantino filmų, garsėja savo keistumu, originalumu bei ne visiems įkandamu painumu.Nematę pirmosios filmo dalies nesuprasime antrosios ir atvirkščiai. Didžiąją filmo dalį galime stebėti nuožmios ir atkaklios moters vaizdą. Betričei likimas pasiunčia ne vieną sunkų išbandymą, kuri juos sugeba išlaikyti dėka keršto už artimų žmonių mirtis ir beatodairiško noro nužudyti visus, kurie ją įskaudino. Uma Turmam tiesiog tobulai sugeba įkūnyti kerštingos, stiprios moters atvaizdą.
Todėl filmui nereikia nei ypatingų specialiųjų efektų, nei įspūdingų vaizdų ar tobulo garso takelio, visa tai atperka puiki aktorių vaidyba ir nepriekaištingai parašytas scenarijus. Beatričė filme susikauna su begale priešų, netgi atsiduria gyva karste, iš kurio jai pavyksta išsilaisvinti, tik savo nepalenkiamos valios ir ryžto bei atsidavimo dėka. Tad tiems, kas pasiilgo kokybiško bei „kitokio‘‘ kino, šis filmas bus tarsi tyro oro pliūpsnis dulkių pilname mieste.
