Nors filmo pradžia – labai svarbus elementas, nes suteikia žiūrovams pirmąjį įspūdį ir išlaiko jų susidomėjimą filmu, dažnai sukurdama personažus ir bendrą atmosferą, puikus filmo užbaigimas neabejotinai dar viena nemažiau svarbi filmo dalis, nes jis galiausiai suteikia arba panaikina filmo prasmę.
Įspėjimas straipsnyje atskleidžiamos svarbios filmų siužeto detalės!
Nors yra daugybė priežasčių, kodėl filmo pabaiga gali tapti kietu riešutėliu, viena iš pagrindinių – sudėtingas siužetas, dėl kurio žiūrovams sunku susigaudyti žiūrint filmą pirmą kartą. Nors ir kino menas jau seniai sužavėjo viso pasaulio žiūrovus savo gebėjimu perkelti mus į vaizduotės ir emocijų karalystes, tačiau yra filmų, kurių pabaigos žiūrovus suglumina, sukelia sumišimo jausmą ir palieka neatsakytų klausimų, kurie persekioja mus dar ilgai. Tada žiūrovui tenka filmo paslaptis išnarplioti pačiam. Todėl pristatome jums keletą populiarių filmų, kurie, žiūrovų nuomone, turi sudėtingiausias, painiausias pabaigas.
10. „Apgavikai“ (Matchstick Men, 2003)
Režisieriaus Ridley’io Scotto filme „Apgavikai“ pasakojamos trys istorijos, kiekviena iš jų pakankamai intriguojanti, kad būtų galima sukurti filmą. Tai: 1) neurotinių manijų kamuojamo vyro gyvenimo krizės istorija. 2) istorija apie du sukčius, kurie atsitiktinai susigundo dideliu laimėjimu, ir 3) istorija apie vyrą, kuris sutinka paauglę dukrą, apie kurią niekada nieko nežinojo, ir bando ja rūpintis. Visų trijų istorijų herojus yra Rojus (akt. Nicolas Keidžas), kuris kenčia nuo obsesinio-kompulsinio sutrikimo, agorafobijos, panikos priepuolių. Antraeiliai aktoriai – jo partneris sukčius Frenkas (akt. Sam Rockwell) ir jo dukra – Andžela (akt. Alison Lohman), kuriai Rojus taip bijo paskambinti, kad nusprendęs su ja susisiekti, įtikina savo psichiatrą paskambinti vietoj jo.
Filme puikiai pavyko įgyvendinti visas tris istorijas, kurios sudaro daugiau, o gal ir mažiau, nei jų sudedamųjų dalių suma. Scenarijus yra Oskaro kalibro pasiekimas – toks įtraukiantis, kad kai tik nukrypstama nuo „siužeto“, atsiranda kitas, geresnis siužetas, į kurį galima nusikelti. Broliai Tedas ir Nikolas Grifinai jį adaptavo pagal Eriko Garsijos romaną. Keidžas nusipirko teises į filmą dar prieš jį išleidžiant, ir nenuostabu, nes Rojaus personažas yra vienas iš geriausių vaidmenų: jis – pamišėlis, sumanus sukčius ir tėvas, kuris išmoksta mylėti, na, viskas viename. Keidžas be vargo suvaidina šias tris savo personažo puses, kurios dėl savo prigimties, atrodytų, prieštarauja viena kitai.
Filmo pradžioje Rojus ir Frenkas žaidžia sudėtingą „Balandžių lašo“ žaidimą, kurio metu aukos įtikinamos, kad susigrąžins mokesčius, o paskui juos aplanko patys Frenkas ir Rojus, apsimesdami federaliniais agentais, kurie nori bendradarbiauti gaudant mokesčių sukčius. Sumanu. Frenkas vis svarsto, kada Rojus bus pasiruošęs atlikti tikrai didelį darbą, bet viskas ir baigiasi tik svarstymais, ką Rojus gali padaryti, tai ryte išlipti iš lovos.
Frečetas (akt. Bruce McGill), žmogus, kuris galbūt norėtų pasipelnyti plaudamas dideles pinigų sumas, kurias Rojus ir Frenkas turi po ranka. Rojus aiškina, kad paslaptis tame, jog jis neima žmonių pinigų: „Jie man juos duoda“. Aukos visada galvoja, kad tai jų pačių sumanymas. O kadangi jie pažeidžia įstatymą, kam gali skųstis? Tuo tarpu daktaras Kleinas sužino daugiau apie ankstyvą, nelaimingą Rėjaus santuoką, kurioje, Rojui išėjus, gimė dukra. Ar padėtų Rojui susitikimas su šia mergaite, kuriai dabar apie 15 metų? Galėtų… Po to, kai Kleinas padaro pirmąjį žingsnį į priekį ir susisiekia su dukra, Rojus po pamokų prieina prie Andželos ir užsimezga jų ryšys. Andžela atvyksta „bandomajam savaitgaliui“, pasilieka kuriam laikui ir galiausiai tampa tėvui stabilizuojančiu „vaistu“. Iš pradžių Rojus nenoriai pasakoja jai apie save, bet kai galiausiai prisipažįsta, kad nelabai didžiuojasi tuo, ką daro, tai pirmoji akimirka filme, kai jis atrodo ramus ir net atsipalaidavęs.
Kadangi tai filmas apie aferistus ir sukčių žaidimą, kai kurių elementų atskleisti negalime. Tačiau pakalbėkime apie pačią paskutinę filmo sceną, kurioje matome „Po metų“ sceną. Tai scena, kuri galėjo būti siaubingai bloga, sugadinta dėl pernelyg akivaizdaus, sentimentalaus, pikto ar klastingo požiūrio. Tačiau, Ridley’is Scottas ir jo aktoriai žino, kaip su ja elgtis. Pabaiga priklauso nuo to, kas iš tikrųjų yra šie veikėjai. Jei atsižvelgsite į tai, ką veikėjai išgyveno ir ką jie reiškė vienas kitam, ši scena turi savotišką transcendenciją. Ji nesugadina istorijos ir neprideda dar vieno posūkio vien dėl įdomumo, bet nešališkai sąžiningai žvelgia į tai, kuo, galų gale, turi tikėti žmonės, kurie tokiais dalykais užsiima dėl pragyvenimo.
Taigi, puikiai suvaidintas ir režisuotas, linksmas režisieriaus R. Scotto filmas neabejotinai yra smagus laiko praleidimo būdas, kuriame komedijos elementai derinami su dramos aspektais. Tačiau žiūrovai teigia, kad filmo pabaiga tiek vienodai žavinga, tiek ir gluminanti: „Nustebino ir suglumino mane, kai žiūrėjau pirmą kartą“, – rašo jie.
9. „Motina!“ (Mother!, 2017)
Šio filmo scenarijų režisierius Darrenas Aronofsky parašė vos per penkias dienas. „Mane tiesiog pagavo įkvėpimas“, – tikina jis. Iki šiol vyras idėjas filmams brandindavo po kelerius metus, pavyzdžiui „Juodąją gulbę“ režisierius kūrė dešimtmetį. Venecijos kino festivalyje „Motina!“ pelnė ypač dviprasmiškus vertinimus – po pirmosios peržiūros vieni žiūrovai įnirtingai švilpė, kuomet kiti net kelias minutes aktyviai plojo ir reiškė simpatijas. (A. Ž.)
Jaunavedžiams (akt. Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (akt. Edas Harris ir Michelle Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
„Jie trykšta džiaugsmu. Jie viską suprato, bet skirtingai.“ Sakė Javiero Bardemo veikėjas apie skaitytojų reakciją į jo knygą. Tą patį galėtume pasakyti ir apie žmones, kurie žiūrėjo šį filmą. Po Dareno Aronofskio psichologinio trilerio išleidimo, internetas buvo kupinas skirtingų požiūrių ir interpretacijų apie filmo pabaigą. Beveik visi šio režisieriaus filmai yra kupini simbolizmo ir „Motina!“ nėra išimtis. Istorijos esminė idėja – žmonių žiaurumas gamtai, o pats filmas yra lyg iš Biblijos išimtas pasakojimas. (A. Ž.)
Kalbant apie ką yra „Motina!“, reikėtų įspėti, kad tai toli gražu nėra tradicinis siaubo filmas. Aronofsky nuo pat pradžių aiškiai parodo, kad jis nežais pagal taisykles, ir šią laisvę panaudoja lyčių vaidmenims bei skirtumams tarp meninės ir pažodinės kūrybos nagrinėti. Bardemo įkūnytas rašytojas nuolat skelbia, kad jį įkvepia kiti žmonės, bet jis toks imlus žmogus, kad jam padrąsinimas yra toks pat naudingas kaip ir empatija ar emocijos. Filme aktorė J. Lawrence – žmona nuolat tvarko namus po juose gyvenusių žmonių. Ji stengiasi sukurti namus, o ne tik vyro karjeros vitriną. Žinoma, filme nepaprastai lengva įskaityti šiek tiek savirefleksijos – ar tikrai Aronofsky yra tas, kuris, norėdamas kurti, ignoruoja namų ir privatumo saugumą? Žmonės rašys ilgas interpretacijas, kai kurios iš jų prieštaraus viena kitai, ir, manau, kad tai yra pagrindinė Aronofsky siekio dalis – dirbti tokiu stiliumi, kuris leistų įvairiai suprasti filmą ir neturėti lengvų atsakymų. Ieškantys tiesmuko siaubo filmo tikrai turėtų ieškoti kitur.
Šios pastabos neturėtų reikšti, kad „Motina!“ dažnai nėra siaubinga. Dirbdamas su savo nuolatiniu talentingu operatoriumi Matthew Libatique’u, Aronofsky filmuoja stulbinamai stambiu planu. Didžiąją filmo dalį esame ant Lawrence ir Bardemo, o tai ne tik sustiprina klaustrofobiją, bet ir leidžia Aronofskiui ir Libatique’ui žaisti ribota perspektyva. Motiną stebime iš arti ir vos galime pasakyti, kas vyksta už jos ar šonuose. Įtvirtinančių kadrų trūkumas neleidžia mums įsijausti į tipišką siaubo patirtį. Dažnai siaubo filmuose ieškome atsakymų – kas žudikas? Kas mirs? Kas liks gyvas? „Motina!“ keičia žanro taisykles. Jame klesti siaubo sumaištis, kuri yra pagrindinė filmo valiuta. Tai vizualiai įspūdingas filmas, nors iš Aronofskio nieko kito ir nereikėtų tikėtis.
Nesunku suprasti, kad nerimą kelianti filmo “Motina!” pabaiga kai kam atrodo paini ir šokiruojanti, nes filme gausu sunkių religinių metaforų. „Variety“ interviu metu Darenas Aronofskis paaiškino, kad Javieras Bardemas filme vaizdavo Dievą, Dženifer Lorens yra gamta, o jų namas – Žemė. Gamta yra išnaudojama ir kankinama. Apokalipsė filmo pabaigoje (kai jų namas sudega) yra mūsų smurto prieš mūsų planetą rezultatas. (Austėja Žostautaitė)
8. „Versmė“ (The Fountain, 2006)
Jaunas režisierius Darrenas Aronofsky kinematografiniame pasaulyje išgarsėjo po to, kai jo juodai balta ir moksliškai nuobodoka fantastinė drama lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998) susilaukė visai nelauktos komercinės sėkmės. Kainavusi vos 60 tūkst. dolerių kukli kino juosta sugebėjo surinkti penkiasdešimt kartų daugiau pinigų.
Tai tikras avangardinio kino šedevras, istorija apie fanatiškai mokslui atsidavusį matematiką ir kompiuterių genijų, kuris yra per žingsnį nuo stulbinamo išradimo. Jis daug laiko praleido gilindamasis į skaičių paslaptis, nes ieško matematinio kodo, kuris leistų atskleisti ir materialaus, ir dvasinio pasaulių slėpinius. Jei šis darbas pavyktų, galima būtų valdyti Volstryto biržų rodiklius, šifruoti Talmudą, o gal net ir išvesti paties Dievo formulę. Laimė, vaikinas laiku supranta, kad tokios puikybės apsėstas žmogus rizikuoja peržengti tą trapią ribą, už kurios dievišką pasaulio sampratą keičia pragaro jėgoms palankus masinis proto aptemimas.
Po šio įsimintino debiuto D. Aronofsky pasinėrė į narkotinio svaigulio pasaulį ir susuko „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000) – vieną stipriausių filmų apie narkomanijos provokuojamas tragedijas. Filmas sąmoningai šokiruoja, sukelia siaubą ir pasišlykštėjimą kvaišalais. Pradžioje kai kurie epizodai net sukelia juoką, tačiau greitai tokias intonacijas keičia hipernatūralistiškai vaizduojami narkotinio kvaitulio košmarai ir net agonija.
O filme „Versmė“ režisierius stengiasi sužavėti mąstančius žiūrovus filosofine prielaida, kad žmogus gali gyventi amžinai, kaip kad tuo tiki reinkarnacijos išpažintojai. Venecijos ir Toronto tarptautiniuose kino festivaliuose debiutavusi fantastinė drama „Versmė“ yra išskirtinė tuo, kad joje (kaip teigiama) nėra panaudota nė vieno kompiuterinio efekto, o sudėtingiausios scenos buvo filmuojamos naudojant miniatiūrinius modelius. Režisierius D. Aronofsky norėjo atsiriboti nuo kompiuterio ir sukurti kiek įmanoma tikroviškesnį filmą.
Filmas susideda iš trijų siužetinių linijų, kurios apima tris skirtingus laikotarpius – šiandieninę dabartį, šešioliktąjį amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį. Fantastinėje dramoje pasakojama apie meilę, mirtį, atgimimą, jausmus, reinkarnaciją ir gyvybės medį. Visa tai papildo jausmingai energinga kompozitoriaus Clinto Mansello muzika ir unikalūs vizualiniai efektai.
Darren Aronofsky metafiziniame filme „Versmė“ vaidina Hugh Jackmano ir Rachel Weisz pora, sujungta tragedijos, vergovės ir mistinio ryšio, kuris peržengia laiko ir vietos ribas. Praeityje jie yra karalienė ir pavaldinys, dabartyje – vyras ir vėžio kankinama žmona, ir ateityje galiausiai jis yra vienišas visatos keliautojas, siekiantis sujungti gyvybės medį ir mirštančią žvaigždę.
Filme, savo profesijai atsidavęs gydytojas Tomis Kreo mėgina išplėšti iš mirties gniaužtų beprotiškai mylimą ir sunkiai sergančią žmoną Izzi. Ispanijos karžygys konkistadoras Tomasas Kreo išlieka ištikimas inkvizitorių apkaltintai šalies karalienei Izabelei ir mėgina desperatiškai ieškoti gyvybės medžio.26-ajame amžiuje dėl mylimos žmonos mirties gedintis astronautas Tomas stengiasi išgelbėti ir išsaugoti gyvybės medį, kurio žievėje esančiose sultyse slypi nemirtingumo eliksyras, o kartu ieško tikrosios gyvenimo prasmės.
Trys skirtingos novelės skiriasi ir realybės vaizdavimo stilistika. Štai viduramžių atmosfera prisodrinta inkvizicijos siaubo, purvo, kraujo, prakaito ir sodriai vaizduojamo kūniškumo. Dabartis banali ir niekuo neįsimenama. O kosminė ateitis panaši į spalvingos mozaikos atskirų fragmentų dėlionę. Kažkas labai taikliai pastebėjo, kad režisierius vienu metu nori būti panašus ir į vizualumo genijų George‘ą Lucasą, ir į filosofą Andrejų Tarkovskį. Norai gal ir neblogi, tačiau net aritmetinį vidurkį tokiu atveju apskaičiuoti sunku. Gal net neįmanoma. (Gediminas Jankauskas)
Tai filmas, kurį supras tikrai nevisi, dėl jo kitokio pastatymo būdo. Iš esmės tai romantiškas filmas sukeliantis daugybę klausimų. Be stulbinančios kinematografijos ir įdomios prielaidos, šis 2006 m. filmas kai kam dažnai atrodo labai mįslingas, įskaitant ir žiūrovus, vienas jų teigė, kad „prisimenu, kaip žiūrėjau jį su teta, kai man buvo 15 metų, ir galvojau, ką, po velnių, aš ką tik žiūrėjau?“.
7. „Donis Darko“ (Donnie Darko, 2001)
Nedaug trūko, kad vos per 28 dienas nufilmuotas psichologinis mokslinės fantastikos filmas būtų išleistas namų kino vaizdajuostėse ir net nepasiekęs kino salių. Tačiau jame vaidinančios Drew Barrymore filmų kompanijos finansinės paramos dėka, filmas viešai išvydo dienos šviesą. Iš pradžių dviprasmiško kino kritikų vertinimo sulaukęs kūrinys, tik po kelerių metų buvo iš tiesų įvertintas ir pripažintas.
Filme po nelaimingo atsitikimo, per kurį jis vos liko gyvas, šešiolikmetis Donis pastebi, kad gali keliauti laiku po kitus pasaulius ir keisti laiką, bei žmonių likimus. Tiesa, po nelaimės, paauglys pradėjo regėti ir vizijas, kuriose nuolat pasirodantis į zuikį panašus, šiurpus monstras Frenkas, skatina Donį vykdyti nusikaltimus: sulaužyti mokyklos vamzdyną, padegti mokytojo namus, žudyti… Su paaugliu vykstančios permainos gąsdina visus Donio artimuosius, o psichologė, pas kurią jis lankosi, konstatuoja, kad jo matomas Frenkas yra tik haliucinacija, būdinga paranojine šizofrenija sergantiems žmonėms.
Taigi, tai istorija apie emociškai nestabilų paauglį (akt. Džeikas Gilenhalas), kuris pabėga iš keistos avarijos ir šį persekioja vizijos apie žmogų su didžiuliu triušio kostiumu, kuris įtikina jį įvykdyti eilę nusikaltimų. Susimąstyti verčiantis filmas ir šiandien yra puikiai vertinamas, taip pat stovi tarp kitų gerai žinomų kultinių klasikinių filmų.
Nors šis filmas buvo išleistas prieš daugiau nei 20 metų, žmonės vis dar ginčijasi dėl jo pabaigos. Pagal režisieriaus Ričardo Kelio mintį – pagrindinis personažas yra gidas, kurio misija – išgelbėti pasaulį. Manoma, kad Donis turėjo sugrąžinti artefaktą, kas buvo Midlsekse nukritęs reaktyvinis variklis, arba atsiras juodoji skylė, kuri lems apokalipsės pradžią. Pabaigoje, Džeiko Gilehalo veikėjas, nors ir žinojo kad mirs, bet leido reaktyviniam varikliui nukristi ant jo namo. Lėktuve buvo jo mama ir sesuo.
Pasak daugelio žiūrovų, kurie sutiko, kad fantastinės dramos pabaiga yra galvosūkis, šiek tiek verčiantis žiūrovus patiems interpretuoti, tikrai nesuklydo. Žiūrovams pavyko išsiaiškinti, kad: „Donis Darko turėjo interneto svetainę, kurioje buvo puslapiai iš „Kelionių laiku filosofijos“, knygos, kurią jis skaitė buvo parašyta močiutės Mirties“. „Ji šiek tiek paaiškino filmo pabaigą, bet vis tiek iš esmės prilygsta keistai savaime išsipildančiai laiko kilpai.“ Taigi, galima daryti prielaidą, kad mirtis šiame filme yra išeitis…?
Donis sąmoningai paaukoja savo gyvybę. Vienoje iš paskutinių filmo scenų, jo isteriškas juokas būtent tai ir parodo. Faktas, kad jis atsikratys atsakomybe, kuri sukrėstų pasaulį, jį nuramina. „Donis Darko“ yra sudėtingas filmas, kurį sunku suprasti peržiūrėjus tik vieną kartą, tačiau kuo daugiau kartų jį žiūrėsi, tuo daugiau klausimų bus atsakyti.
6. „Tenet“ (2020)
Režisierius Cristoferis Nolanas pažymėti 10 metų sukakčiai nuo „Inception“ sukūrimo vėl grįžta į kino ekranus su nauja kino juosta, kuriame gausu įtampos, greičio ir dramos. Šį kartą jis mus stebina sudėtingais siužeto vingiais, prikaustančia prie ekranų istorija ir jaudulį keliančiais veikėjais.
Šiame filme pagrindinis vaidmuo atiteko Džonui Deividui Vašingtonui, jo herojui metamas iššūkis sustabdyti trečiąjį pasaulinį karą. Lydimas paslapčių ir savo profesionalumo specialiųjų tarnybų agentas keliauja istorija, kuri gniaužia kvapą, verčia susimąstyti ne tik egzistenciniais klausimas, bet ir apsvarstyti filme keliamus moralinius klausimus, kovoti su priešininkais nelygiomis jėgomis, atskleisti sąmokslo teoriją, kuri kelia grėsmę visai žmonijai.
Nuo pat pirmųjų akimirkų kino juosta žiūrovą įtraukia į grėsmingą ir korumpuotą pasaulį, kuriame vyrauja smurtas, paslaptys, melas. Neaiškūs priešai ir dar neaiškesni draugai skatina neatsitraukti nuo istorijos nė minutei. Kūrinyje veiksmas užima svarbią centinę poziciją. Tiesa, šis veiksmas nėra bet koks. Kiekvienas personažų judesys turi milžinišką prasmę, kuri atsiskleidžia filmo metu. Tiktų pabrėžti, kad filme yra specialiųjų efektų perteklius, tačiau jie gana neblogai papildo filmą, nevargindami žiūrovo. Yra pasitelkiamos specialiosios pajėgos, jaučiamas filmų apie šnipus prieskonis. Siužetas yra lydimas paslapčių, čia režisierius genialiai sužaidė sutapatindamas žiūrovą su pagrindiniu veikėju. Sudaromas jausmas, kad pagrindinis veikėjas paslaptis atskleidžia kartu su auditorija, pats iki galo nesuprasdamas, kas vyksta. Kai viskas paaiškėja pagrindiniam veikėjui, tampa aišku ir stebėtojui.
Muzikinis takelis yra be galo šiuolaikiškas ir tinkantis filmo tematikai, mat tai futuristinė muzika, kurta kompiuteriu. Garsūs bosiniai dūžiai puikiai derinami su scenomis, palaikoma įtampa. Negana to, kadangi filme yra žaidžiama su laiko sąvoka, muzika kartais groja atvirkštine tvarka, priklausomai nuo istorijos vietos. Viso filmo metu yra jaučiamas kūrėjo ryšys su žymiu filmu „Inception“, kuriame figūravo sapnai, sudėtinga istorija. „Tenet“ galime vėl džiaugtis siužetu, kuris intriguoja ir skatina susikaupus jį sekti. Kadangi tai ne pirmas kartas, kai režisierius pasitelkia sudėtingas teorijas ir iš to padaro puikų filmą, jaučiamas jo tobulėjimas.
Štai ką apie naująjį Nolano darbą sako Robis Kolinas žinių kanalui The Telegraph: „Gilumas, subtilumas ir šmaikštus Patinsono ir Debikio vaidyba atsiskleidžia tik tada, kai supranti link ko keliauja siužetas, ar bent pasiekia tą ribą, kur turėtų būti. Vis dar pasimetę? Nebūkite. Arba būkite ir mėgaukitės tuo. Šis filmas paskatins daugelį išmesti rankas į orą iš nuostabos – o dar daugiau, tikiuosi, sugniaužti kumščius iš susižavėjimo.“ Panašiai filmą giria ir Baris Hertzas. „Tenet“ nėra tiek suvokiamas trileris, kiek yra sudėtingas iššūkis atvirkščiai sukonstruoti istorijos sudėtingumą – pusiau iškepto sausainio atitikmuo kine, siužeto kilpos yra kiek paviršutiniškos, tačiau malonios.“
Filmas nėra eilinis trileris, kuriame kažkas kerštauja ar bando pasiekti asmeninį tikslą. Čia iškyla nemažai moralinių klausimų, su kuriais tenka susidurti daugeliui iš specialiųjų tarnybų darbuotojų, pavyzdžiui ar užduoties, misijos svarba yra aukščiau už žmogaus moralę? Pagrindinis veikėjas šiame filme sudėtingai įgyvendina šią dilemą, taip žiūrovas yra provokuojamas ne tik sekti siužetą mintimis, tačiau ir širdimi. (Justas Pridotkas)
Nors ir „Tenet“, kuriame nagrinėjamos suvokimo, tikrovės ir laiko temos, yra įspūdingas ir gerai sukurtas Christopherio Nolano filmas, žiūrovai paklausti, kokios filmo pabaigos yra painiausios, paminėjo šį filmą. Jie teigia, kad nėra tikri, ar pabaiga tikrai buvo pabaiga. Filmas „Tenet“ (pavadinimas reiškia dešimt minučių pirmyn ir dešimt minučių atgal, kaip ir lemiamas mūšis filmo kulminacijoje) baigiasi scena, kuri uždaro filmo ciklą, nes Neilas (akt. Robertas Pattinsonas) atskleidžia, kad būtent Protagonistas (akt. Johnas Davidas Washingtonas) jį užverbavo ateityje. Taip paaiškėja, kodėl Neilas visada buvo vienu žingsniu priekyje ir žinojo, kas bus. Taip pat kodėl jis žinojo, kad Protagonistas niekada negeria darbo metu.
Tai paaiškėja, kai Neilas nueina ir ant jo kuprinės pamatome oranžinę virvelę. Tai ta pati detalė, kuri pasirodė ant vyro, išgelbėjusio veikėją nuo apverstos kulkos per įžanginę Operos apgultį Kijeve, kuprinės, o vėliau, per laiko pinkles, – ant vyro, atrakinusio vartus prie bombos. Kaip paaiškina Neilas, tai jam yra istorijos pabaiga – jis turi grįžti į apverstąją mūšio pusę, kad galėtų atidaryti vartus ir stoti prieš Protagonistui skirtą kulką. Neilo kilpa užsidaro, tačiau Protagonistui tai yra jų bendros istorijos pradžia. Na, galime sutikti, nors ir suglumina, ne tik filme, bet ir gyvenime kiekviena pabaiga – nauja pradžia…
5. „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014)
„Mes esame arba vieniši Visatoje, arba ne. Bet kuri iš šių minčių kelia baimę“, – kitados pasakė fantastinės literatūros klasikas Arthuras Clarke‘as.
Literatūrinės fantastikos klasikas žinojo, ką sakė. Juk būtent jis sukūrė scenarijų legendiniam režisieriaus Stanley Kubricko filmui „2001-ųjų metų kosminę odisėja“ (1968 m.), o vėliau, nepatenkintas rezultatu, parašė knygą tokiu pavadinimu. Ir filmas, ir knyga labai skiriasi nuo to, ką paprastai matome fantastiniuose filmuose, dažniausiai išnaudojančiuose tik futuristinių vizijų efektus.
Absurdiškiausią tokios „kūrybos“ pavyzdėlį matėme filme „Paskutinės dienos Marse“. Jo autoriai rimtai plėtoja aiškiai ne mokslinę hipotezę, kurią savo apsakyme aprašė Sydney‘us J. Boundsas. Tai juoką keliantis siužetas apie tai, kaip šešis mėnesius Marse praleidęs astronautų ekipažas ieškojo gyvybės pėdsakų ir staiga paaiškėjo, kad Marse gyvena… zombiai. Juokinga buvo ne tik tokia holivudinė prielaida, bet ir tai, kad kai kas šį filmą pristatinėjo kaip mokslinės fantastikos kūrinį.
Kur kas rimtesnis buvo režisieriaus Alfonso Cuaróno fantastinis trileris „Gravitacija“. Panašu, kad šis filmas atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Tarpgalaktinių erdvių užkariautojai po savęs paliko tiek orbitomis skraidančių kosminių šiukšlių, kad pats laikas galvoti apie ekspedicijas, kurių svarbiausia užduotis bus iškopti visatą. Priešingu atveju žmonijos tikrai lauks chaosas ir mirtini pavojai, kur kas baisesni už hipotetines ufonautų invazijas.
Režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“, žinoma, ras savo vietą toje galerijoje, kur rikiuojasi kūriniai, sukurti dėl žmonijos išlikimo susirūpinusių menininkų.
Jau daug metų mokslininkai muša pavojaus varpus, perspėdami, kad žmonės nustotų beatodairiškai stekenti Žemės išteklius. Toks barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę ir kitus materialius kataklizmus, ir žmonėms teks ieškotis alternatyvių vietų gyvenimui neaprėpiamose kosminėse platybėse. Fantastai literatai panašią situaciją moduliuoja jau seniai. Neatsilieka nuo jų ir mokslininkai. Vieno jų – fizikos teoretiko Kipo Thorne‘o – darbais remiasi ir filmo „Tarp žvaigždžių“ kūrėjai.
Fantastinės literatūros mėgėjai gerai žino istorijas apie visokias laiko kilpas. Nuo britų fantasto Herberto Wellso knygos „Laiko mašina“ (1895 m.) kelionės laike tapo mėgiamiausia šio žanro situacija. Pradžioje fantastai pasikliovė tik savo vaizduote, bet netrukus panašus kūriniai jau galėjo remtis fizikų samprotavimais apie teorinę tokių kelionių galimybę. Ypač stiprų argumentą fantastams pamėtėjo Albertas Einsteinas, kurio perversmą moksle padariusi reliatyvumo teorija pagimdė „kurmio urvo“ (angl. „Wormhole“) paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą. Žinoma, tam reikalingos gana griežtos energijos tankumo ir gravitacijos sąlygos, kurių realybėje įvykdyti dar niekam nepavyko.
„Kurmio urvo“ teorija praverčia ir filmo „Tarp žvaigždžių“ herojams. Pradžioje autoriai apibrėžia bendrą apokaliptinį netolimos ateities peizažą: dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė taip nustekenta, kad žmonių laukia siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Gyvybės limito skaitiklis nenumaldomai artėja prie fatališkos atžymos: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“. Todėl ieškoti naujų pasaulių į kosmosą vyksta būrys astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio (aktorius Matthew McConaughey). Ši kosminė kelionė iš žiūrovų atims beveik tris valandas. Daug tai ar mažai? Kiekvienas teatsako į šį klausimą pats. (Gediminas Jankauskas)
Niekam ne naujiena, kad „Tarp žvaigždžių“ siužetą nelengva suprasti, o susimąstyti verčianti filmo pabaiga, atrodo, dar labiau padidina painiavą – bent jau taip teigia žiūrovai. „Vien tik perprasti visko fiziką yra sunku“, – sakė viena žiūrovė. „Per paskutinę filmo valanda man paskaudo smegenis, kad ir kaip stengčiausi suprasti istoriją“ – sakė kiti. O paprastas filmo pabaigos paaiškinimas toks: ateiviai ištiktųjų yra žmonės, tik iš tolimos ateities. Tada jie ima ir padeda Kuperiui ir Murfui išgelbėti žmoniją ir juos pačius, nuo išnykimo, sukonstruodami laiko teseraktą juodojoje skylėje.
4. „2001: Kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968)
Šiam pesimistiniam Stanley Kubricko šedevrui priklauso bent trys reikšmingi rekordai. Pirma, po filmo nepatenkintas scenaristas Arthuras C. Clarkas parašė geriausią savo knygą „2001: Kosminė odisėja“ (dažniausiai būna atvirkščiai). Antra, visos niūriausios filmo pranašystės (deja, deja!) pildosi. O trečia, „Kosminėje odisėjoje“ skambanti Richardo Strausso muzika simfoninei poemai „Šitaip kalbėjo Zaratustra“ ir Johanno Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“ seniai tapo šiuolaikinio roko (!) klasika (filme taip pat panaudota Aramo Chačiaturiano muzika ir vengrų kompozitoriaus György Ligeti muzikinės temos (dėl pastarųjų, beje, net buvo kilę problemų).
Režisieriui filmo idėja šovė perskaičius britų rašytojo Arthuro C. Clarko trumpą istorija „Sergėtojas“ (The Sentinel). Sutikęs bendradarbiauti kartu rašant scenarijų rašytojas entuziastingai kalbėjo: „Jis [Kubrickas – G.J.] troško sukurti filmą, kuris taptų rimtos fantastikos kūriniu“. Galiausiai, pasižiūrėjęs filmą, rašytojas liko nepatenkintas rezultatu ir parašė tokio paties pavadinimo knygą, gerai žinomą ir mūsų skaitytojams.
Visą žmonijos evoliuciją režisierius sutalpina į kelis epizodus, kuriuos sieja kažkoks nežinomos kilmės monolitas. Nors S. Kubricko filmas yra bandymas pažvelgi į ateitį ir pasvarstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę, „2001: Kosminė odisėja“ pradedama prologu, kai žemėje žmonių dar nebuvo, bet beždžionių sąmonėje jau ėmė formuotis pirmieji „mąstančios būtybės“ sąmoningų veiksmų impulsai (deja, nukreipti į jėgos panaudojimą prieš silpnesnius).
Iš tokio senų laikų prologo režisierius tuoj pat peršoka į fantastinę ateitį, kurioje kosmoso platybėse skrieja erdvėlaivis „Discovery“, valdomas galingo kompiuterio HAL. Įvykus kažkokiai kibernetinei anomalijai (dabar ją, tikriausiai, pavadintume kompiuteriniu virusu) HAL‘o programa perorientuojama ne į pagalbą astronautų komandai, bet į visai priešingus veiksmus.
Nolanas mielai prisimena, koks priblokštas buvo, kai pirmą kartą, būdamas septynerių, kartu su tėčiu, didžiausiame Londono kino teatre žiūrėjo filmą ir patyrė „neįprastą potyrį, kurio metu, rodos, nukeliavo į kitą pasaulį ir leidosi į kelionę, kuri atrodė neįmanoma“. (Gediminas Jankauskas)
Kadangi „2001-ieji“ yra toks atviras interpretacijoms, šiandien jis išlieka nesenstančia klasika, bei laikomas vienu mįslingiausių visų laikų filmų, o daugybė žmonių vis dar siekia jį pamatyti pirmą kartą arba dar kartą. „Man patinka manyti, kad esu protingas žmogus, bet buvau toks sutrikęs“, – sakė vienas žiūrovas. „Maniau, kad tai buvo puikus filmas, bet pabaigoje sukau galvą galvodamas, kas tiksliai vyksta“, – komentavo kitas. Taigi, pabandykime pasiaiškinti, kas vyksta toje pabaigoje (DĖMESIO, TOLIAU ATSKLEIDŽIAMOS SIUŽETO DETALĖS): kelionės pabaigoje daktaras Bowmanas pasirodo puošniame miegamajame ir su kiekvienu kirčiu sparčiai sensta, iš jaunuolio tapdamas mirties patale gulinčiu senuku. Galiausiai, kai atrodo, kad jis jau arti mirties, jo lovos gale pasirodo dar vienas monolitas. Kai jis bando jį paliesti, jo kūnas virsta vaisiumi, o persikėlę atgal į kosmosą matome šalia Žemės plūduriuojantį milžinišką vaisių.
Idėja tikriausiai turėjo būti tokia, kad jį priglaudžia į dievus panašios būtybės, grynos energijos ir intelekto, neturinčios nei formos, nei pavidalo. Jie patalpina jį į tai, ką, manau, galima būtų apibūdinti kaip žmonių zoologijos sodą, kad jį ištirtų, ir nuo to momento visas jo gyvenimas prabėga tame kambaryje. Ir jis neturi laiko pojūčio. Šiaip ar taip, kai jie su juo baigia, kaip atsitinka daugelyje visų pasaulio kultūrų mitų, jis paverčiamas kažkokia superbūtybę ir siunčiamas atgal į Žemę, transformuojamas ir paverčiamas kažkokiu supermenu. Mums belieka tik spėlioti, kas atsitinka, kai jis grįžta atgal. Tokia yra filmo pabaigos interpretacija, tačiau galime kiekvienas susikurti savąją.
3. „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010)
Jau įpratome prie režisieriaus Martino Scorsese‘s ir aktoriaus Leonardo DiCaprio tandemo, kas dveji metai džiuginusio ryškiomis retro dramomis. Epinėse „Niujorko gaujose“ (2002 m.) dėl vietos po saule XIX a. mirtinuose mūšiuose kovėsi imigrantai airiai ir vietiniai amerikiečiai. „Aviatoriuje“ (2004 m.) ekscentriško milijardieriaus Howardo Hugheso biografija buvo projektuojama į „aukso amžiaus“ Holivudo panoramą. O „Infiltruoti“ (2006 m.) atskleidė daug slaptų policijos ir mafijos veikimo mechanizmų. Į šiurpių paslapčių pasaulį panardina ir naujas sėkmingai dirbančio tandemo filmas „Kuždesių sala“.
Mistiniais siaubais iš ekrano dvelkia nuo pirmų minučių. Kai prie nuošalios salos artėja iš rūko išniręs plaustas su dviem denyje esančiais JAV maršalais, darosi aišku, kad vyrukų laukia nelengva užduotis. Reikės įminti labai sudėtingą šaradą: kaip iš saloje esančio kalėjimo užrakintos kameros galėjo pradingti tris vaikus nuskandinusi žudikė?
„Kuždesių salos“ režisierių įkvėpė mums gerai žinomas Denniso Lehane‘o romanas, labai giminingas amerikiečių „juodojo“ kriminalinio žanro literatūrinėms tradicijoms.
Šių tradicijų M. Scorsese laikosi griežtai. Padeda jam ir pats knygos tekstas, nuo kurio režisierius stengiasi nenutolti. O jei filmo autoriai ir ima improvizuoti, tai stengiasi nesuardyti tos ypatingos atmosferos, kurį žiūrovus kartu su pagrindiniais herojais kaskart įtraukia vis giliau į bauginančios beprotybės nasrus.
Knygą skaičiusieji prisimena tą ypatingą būseną, kurią jie jautė pasiduodami hipnotizuojančio siaubo poveikiui, kai buvo sunku susigaudyti, kur baigiasi realybė ir prasideda progresuojančios paranojos pagimdytos vizijos. Preteksto tokioms manipuliacijoms knygoje ir filme apstu. Nuo išorinio pasaulio izoliuota sala, kurioje įsikūrusi griežto režimo kalėjimus pranokstanti psichiatrinė klinika ypač žiauriems nusikaltėliams, yra ideali vieta ne tik klaustrofobiškiems siaubams, bet ir šiurpą keliantiems psichofiziniams eksperimentams.
Paralelės su nacių koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais vykdytais bandymais paversti gyvus žmones bevaliais zombiais „nuleidžia“ mistinę istoriją į labai konkretų kontekstą. L. DiCaprio vaidinamas pareigūnas Tedis Danielsas dar nepamiršo prieš dešimtmetį nacių koncentracijos stovykloje Dachau savo akimis regėto žemiškojo pragaro vaizdinių.
Antrąkart su šiomis praeities šmėklomis vyrui teks susidurti jau Kuždesių saloje. Panašu, kad jį čia atvedė ne tik profesinė užduotis, bet ir nuoširdus noras surasti jo žmonos Doloresos žudiką. Tedis dar neatsipeikėjo nuo depresijos, jį užvaldžiusios po to, kai žmona žuvo gaisro liepsnose. Panašu, kad šio piktavališko padegimo kaltininkas uždarytas labiausiai saugomame ligoninės korpuse. Bet tiesa, kurios taip desperatiškai ieško Tedis, bus kur kas baisesnė. (Gediminas Jankauskas)
Filmas garsėja Įspūdingu pasakojimu ir vingiuota pabaiga, tai puikus pasirinkimas tiems, kurie mėgsta psichologinių trilerių žanrą. Nors žiūrovų teigimu pabaiga paini, ką ji vis tik reiškia ir nori pasakyti?…Pabaigos scenoje Endriu ir daktaras Šihanas atsisėda ant laiptų parūkyti. Endriu ką tik sužinojo, kad jis visą savo tapatybę – JAV maršalo Edvardo „Tedžio“ Danielso – sugalvojo tam, kad pabėgtų nuo tikrovės, kurioje nužudė savo žmoną. Trumpai tariant, Endriu suprato, kas jis iš tikrųjų esąs, bet tai laikina, netrukus jis vėl tai pamirš.
2. „Priešas“ (Enemy, 2013)
„Priešas“ – metaforų ir alegorijų nestokojanti žmogaus pasąmonės ir vidinių demonų studija. Kanadoje pastatytas filmas vienus nustebins ir sužavės, kitų galbūt nebus iki galo suprastas, bet abejingų tikrai nepaliks.
Filmo režisierius kanadietis Denisas Villeneuve garsėja įtempto siužeto psichologiniais trileriais, garsiausi jo kūriniai „Kaliniai“ („Prisoners“) ir „Moteris, kuri dainuoja“ („Incendies“) buvo nominuoti Oskaro apdovanojimams.
2013-ųjų D. Villeneuve mistinis trileris „Priešas“ („Enemy“) pasakoja apie paprastą vyruką Adamą (akt. Jake‘as Gyllenhaalas), dėstantį istoriją koledže ir gyvenantį įprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Vieną dieną, žiūrėdamas filmą, Adamas ekrane pamato aktorių, kaip du vandens lašai panašų į jį. Vyras pasiryžta surasti savo antrininką ir paaiškėja, kad tarp jų keistų panašumų daugiau, nei atrodė. Netrukus noras pažinti paslaptingąjį aktorių virsta manija ir vyrų gyvenimai persipina.
Režisierius D. Villeneuve filme „Priešas“ leidžiasi į kur kas gilesnę pagrindinio veikėjo analizę. Filmas paremtas 2002-ųjų Nobelio premijos laureato Jose Saramago romanu „Antrininkas“. „Priešas“ nėra tas filmas, kurį lengva žiūrėti, suprasti jį taip pat nėra paprasta. Tai – kietas riešutėlis ir, norint jį perkąsti, reikia pasukti galvą. Nors filme veiksmo beveik nėra, režisierius geba meistriškai įtraukti žiūrovus į įvykius ekrane, skatindamas spėlioti, kas bus toliau, kaip istorija baigsis. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi suvokti, ar filmo įvykiai iš tiesų vyksta, ar tai tėra pagrindinio herojaus fantazijos vaisius. Režisierius nepatiekia visko ant sidabrinės lėkštutės, filme netrūksta paslaptingų simbolių ir alegorijų, o pasitelkiant įtaigų garso takelį ir monochromines spalvas kuriama įtampa ir niūri atmosfera.
Filmui pasibaigus, žiūrovas paliekamas su savo mintimis ir įžvalgomis, nes pabaiga atvira interpretacijoms. Neatskleidžiant per daug, galima pasakyti, jog „Priešas“ yra meistriškai pateikta žmogaus pasąmonės analizė, o patys baisiausi priešai sau dažniausiai būname mes patys. (Justina Markuckytė)
Na, o ką mano žiūrovai? Įspūdingame ir grėsmingame filme „Priešas“, kuris neabejotinai patikrina žiūrovų smegenis, yra vienas iš tų filmų finalų, kurių žiūrovai negali suprasti. „Vienas keisčiausių kada nors matytų filmų, bet jis visą laiką mane linksmino ir įtraukė“, – komentavo žiūrovas. Pagrindinė ir daugelio žiūrovų daroma prielaida yra tokia, kad filme „Priešas“ yra aiškus ryšys tarp vorų ir moterų (ypač baimė, kai moteris kontroliuoja vyrą). Pačioje filmo pabaigoje, kurioje, atrodo, viskas išspręsta, Adamo / Antonijaus nėščia partnerė tampa didžiuliu, siaubingu voratinkliu, atskleidžiančiu, kad grėsmė vis dar egzistuoja jo mintyse. Taigi, grėsmes iš minčių išgabenti tikrai nėra lengva, na, jei išvis įmanoma… mūsų mintys = mūsų priešas.
1. „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001)
Kaip ir dauguma žymiausių Davido Lyncho filmų, „Malholando kelias“ sukurtas režisieriui būdinga maniera, tikrovę su fantazija sąmoningai painiojant taip, kad žiūrovas visą laiką jaustųsi esąs kažkokiame „paraleliniame“ pasaulyje, kuriame negalioja sveikas protas ar realizmo dėsniai.
Galima net sakyti, kad „Malholando kelio“ žiūrovai seanso metu išgyvena klaikų sapną. Šį filmą režisierius ėmė kurti amerikiečių televizijos kanalo ABC užsakymu. Užsakovai norėjo kažko panašaus į garsųjį „Tvyn Pyksą“, tačiau pamatę pirmąją serialo dalį (vadinamąją pilotinę seriją) nieko nesuprato ir sustabdė tolimesnį kūrybinį procesą. Du metus jie vertė režisierių taisyti ir redaguoti filmą, kol Davidas Lynchas pagrasino iš viso atsisakysiąs autorystės. Tada pagalbon atskubėjo prancūzas prodiuseris Alainas Sarde’as, „išpirkęs“ Lynčą iš amerikietiškos televizijos vergijos ir pasiūlęs jam sumontuoti kino teatrams skirtą „Malholando kelio“ variantą.
Atidesni ankstesnių Lyncho filmų vertintojai seniai pastebėjo keistas metamorfozes, nutinkančias pagrindiniams moteriškiems personažams. Visi jie turi keistą maniją dvejintis ir tuo kompromituoti realybę. „Tvyn Pykso“ pradžioje nužudyta Lora Palmer vėliau grįžo į gyvųjų pasaulį savo pusseserės pavidalu. Patricijos Arquette vaidinamos dvi fatališkos moterys „Prarastajame greitkelyje“ antrino šizofreniškai nevykėlio muzikanto istorijai: brunetė buvo herojaus žmona, o jos šviesiaplaukė kopija – mafijozo meilužė.
Kažkas panašaus rodoma ir „Malholando kelyje“. Čia svajojanti apie aktorės karjerą Holivude blondinė Beti Elms (Naomi Watts) savo tetos bute sutinka nepažįstamą merginą ilgais juodais plaukais, avarijoje praradusią atmintį. Ji nežino net savo tikrojo vardo ir prisistato Rita tik todėl, kad pastebi ant sienos kabantį filmo „Gilda“ reklaminį plakatą su garsia klasikinio Holivudo aktore Rita Hayworth. Geraširdė Beti nori pagelbėti nepažįstamajai atsigauti nuo šoko ir sužinoti jos rankinuke esančio mėlynojo rakto paslaptį. Bet kaip tik tada ir prasideda tikra velniava.
Filmo reklaminis šūkis „Svajokite atsargiai“ šiek tiek praskleidžia mistinę siužeto užsklandą. Čia kiekviena detalė turi reikšmę. Net pavadinime minimas kelias, pavadintas Los Andželo infrastruktūrą suformavusio inžinieriaus Viljamo Malholando garbei, yra tikra „angelų miesto“ įžymybė – čia savo kotedžus turi daugelis Holivudo žvaigždžių.
Po premjeros Kanuose režisierius atsisakė savo filmą komentuoti, pasakęs tik, kad jo filmas yra „meilės istorija sapnų mieste“. Nesileido Davidas Lynchas ir į prašymą pakomentuoti kai kuriuos filmo simbolius. Greičiausiai jis pasielgė teisingai. Ne mažiau iškalbingas buvo ir aktorius Justinas Theroux, pasakęs: „Esu tikras, kad Davidas Lynchas yra patenkintas, kad jo filmą galima interpretuoti įvairiai. Juk Davidas dirba pasąmonės lygmenyje“. (Gediminas Jankauskas)
Nepaslaptis, kad žiūrovai matę šį filmą tikrai jį ir renkasi kaip filmą, kurio finalas labiausiai glumina, bet tuo pat metu yra įsimintiniausias. Davido Lyncho siurrealistiniame šedevre nagrinėjamos sapnų tikrovės ir atminties temos ir jos puikiai įgyvendinamos, todėl jis toks nepaprastas. Siužetas iliustruoja ryšį tarp moters (Laura Harring), kuri po automobilio avarijos lieka be atminties, ir pradedančios aktorės (Naomi Watts). Abi bando įminti tikrosios pirmosios tapatybės paslaptį.
Pasak žiūrovų, šis filmas nušviečia tamsius Holivudo industrijos pakraščius, yra „iš tiesų sunkiai įkandamas filmas, jei į jį eini su ortodoksine pasakojimo mąstysena“. Taip pat verta pridurti, kad, kalbant apie filmo pabaigą, „supratimui padeda galvojimas apie istoriją abstrakčiai arba sąmonės srauto lygmeniu, o ne pažodžiui“. Taigi, pabaigoje matome, kad Diana – nesėkminga aktorė, įsimylėjusi sėkmingą Kamilą. Pasipiktinusi, kad pati buvo palikta, Diana pasamdo žudiką, kad šis nužudytų Kamilą. Apie nužudymo patvirtinimą žudikas praneša mėlynu raktu. Diana užmiega užplūdusi kaltės jausmo ir neapykantos sau. Tai meistriškas režisieriaus pareiškimas apie neišvengiamą siaubą, slypintį kiekviename iš mūsų, ir širdį draskančią tragediją apie svajotoją, kuri niekada negauna to, apie ką visada svajojo.
