Filmo "The Devil All the Time" (2020) kadras / Netflix

Vampyriškos „Saulėlydžio“ sagos dėka tapęs superžvaigžde jaunas aktorius Robertas Pattinsonas anksti pajuto ne tik pečius slegiančią populiarumo naštą, bet ir vieno amplua pinklių galią. Norėdamas iš jų ištrūkti jis vis dar bando bėgti kuo toliau nuo romantiško vampyro įvaizdžio.

Bandymų įrodyti, kad jis gali vaidinti ir visai kitokius vaidmenis, R. Pattinsono fimografijoje tokių tikrai yra. Pavyzdžiui, dramoje „Pelenų sauja“ (2008 m.) jis suvaidino jauną Salvadorą Dali, anksti suvokusį savo genialumą.

Guy de Maupassant‘o klasikinio romano „Mielas draugas“ (2012 m.) pagrindinis herojus Žoržas Diurua iš visų karjeros darymo variantų renkasi patį maloniausią – tenkinti turtingų moterų seksualinius geismus ir parazituoti jų sąskaita.

Šiuolaikinės tematikos dramoje „Prisimink mane“ (2010 m.) R. Pattinsono suvaidintas studentas Taileris, niekaip negalintis pritapti jį supančiame pasaulyje, panašus į garsų pokario maištininką Holdeną Kolfildą, kultinės J. D.Salingerio knygos „Rugiuose prie bedugnės“ herojų.

Nustebino aktorius savo naujomis talento briaunomis ir režisieriaus Davido Cronenbergo filmuose „Kosmopolis“(2012 m.) bei „Kelias į žvaigždes“ (2014 m.), niūrioje egzistencinėje dramoje „Švyturys“ (2019, m., rež. Robertas Eggersas).

10. „Velnias visada šalia“ (The Devil all the Time, 2020)

Juosta „Velnias visada šalia“ (The Devil all the Time) startavo „Netflix” platformoje. Visi šio filmo personažai yra nusidėjėliai; beveik kiekvienas veikėjas yra arba plėšrūnas, arba grobis. Šis pesimistinis pasaulio vaizdas nėra naujiena talentingam režisieriui Antonio Camposui, kurio ankstesniuose filmuose buvo „Afterschool“ ir „Christine“ – nerimą keliančios psichologinės dramos. Žiniasklaida nevengdavo kritikuoti šio režisieriaus filmų bei jų galios masinei auditorijai. Šis režisieriaus darbas sulaukė daug dėmesio dėl pasirinktos tematikos, palikdamas žiūrovus moralinėje dilemoje nuspręsti, ar pagrindinis personažas galų gale vis dar yra „geras”.

Filmas „Velnias visada šalia “ sukurtas pagal kruopščiai suplanuotą 2011 m. Ohajo kilmės autoriaus Donaldo Ray Pollocko romaną ir yra niūrus epizodais, kurie gali būti ir įdomūs, ir šiek tiek nuvarginantys: daug posūkių ir išdavysčių bei siaubingų smurto aktų. Įmantrią tezę apie blogio banalumą ir piktnaudžiavimą valdžia – ypač krikščionių evangelikų tarpe. Tai gali priversti „Velnias visada šalia” skambėti taip, lyg paliestų dabartį, tačiau tai vyksta praeityje, daugiausia 5–6 dešimtmetyje. Scenarijuje, kurį kartu parašė režisierius Antonio Camposas ir jo brolis Paulo Camposas, pirmiausia supažindinamas žmogus, vardu Willardas Russellas, kurį vaidina Billas Skarsgårdas. Jis gyvena mažame Ohajo popieriaus fabriko mieste, pavadintame Knockemstiff. Traumos, kurias Willardas patyrė kaip karys per Antrąjį pasaulinį karą, suteikė jam galingą, kartais nerimą keliantį religinių įsitikinimų rinkinį: Willardas tiki, kad jis gali paveikti Dievo valią, jei jis tiesiog pakankamai maldaus ir kartais įvykdys kraujo auką, pavyzdžiui, šaudydamas šeimos šunį. Viena iš sunkesnių „Velnias visada šalia “ temų yra tai, kaip nuodėmė ir traumos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Taigi Willardas perduoda smurtą savo 9 metų sūnui Arvinui.

Ši istorija rodoma per veikėjų ir Dievo prizmę. Kaip poelgius vertina patys personažai, kaip vertinama religijoje, kaip jaučiamasi prieš Dievą. Kančia dažnai vaizduojama nukryžiavimu (kūnišku ir dvasiniu), todėl filme daug alegorijų, metaforų, simbolizmo.

Alabamos valstija, buvo viena pagrindinių filmavimo vietų. Annistono centre, kur aplinką reikėjo papildyti tik senoviniais automobiliais. Skaitmeninis darbas buvo atliktas siekiant pašalinti šiuolaikinių gatvių ženklus nuo Noble gatvės (pavyzdžiui, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas ir dviračių takų ženklus). Bažnyčios scenos su gerbiamuoju Prestonu Teagardinu, kurį vaidino Robertas Pattinsonas, buvo nufilmuotos Dinesvilyje esančioje „Pine Flat Presbyterian“ bažnyčioje. Jo įkūnytas personažas neeilinis aktoriaus karjeroje, leidžiantis pamatyti jį visiškai kitomis spalvomis.

Filmas persmelktas metaforomis nuo filmo siužeto, iki techninių, vos pastebimų detalių. Režisierius garsėja savo filmavimo braižu, į kurį taip pat ragina žiūrovus atkreipti dėmesį. (I.J.)

9. „Tenet“ (2020)

Režisierius Cristoferis Nolanas pažymėti 10 metų sukakčiai nuo „Inception“ sukūrimo vėl grįžta į kino ekranus su nauja kino juosta, kuriame gausu įtampos, greičio ir dramos. Šį kartą jis mus stebina sudėtingais siužeto vingiais, prikaustančia prie ekranų istorija ir jaudulį keliančiais veikėjais.

Šiame filme pagrindinis vaidmuo atiteko Džonui Deividui Vašingtonui, jo herojui metamas iššūkis sustabdyti trečiąjį pasaulinį karą. Lydimas paslapčių ir savo profesionalumo specialiųjų tarnybų agentas keliauja istorija, kuri gniaužia kvapą, verčia susimąstyti ne tik egzistenciniais klausimas, bet ir apsvarstyti filme keliamus moralinius klausimus, kovoti su priešininkais nelygiomis jėgomis, atskleisti sąmokslo teoriją, kuri kelia grėsmę visai žmonijai.

Nuo pat pirmųjų akimirkų kino juosta žiūrovą įtraukia į grėsmingą ir korumpuotą pasaulį, kuriame vyrauja smurtas, paslaptys, melas. Neaiškūs priešai ir dar neaiškesni draugai skatina neatsitraukti nuo istorijos nė minutei.

Kūrinyje veiksmas užima svarbią centinę poziciją. Tiesa, šis veiksmas nėra bet koks. Kiekvienas personažų judesys turi milžinišką prasmę, kuri atsiskleidžia filmo metu. Tiktų pabrėžti, kad filme yra perteklinai gausu specialiųjų efektų, tačiau jie gana neblogai papildo filmą, nevargindami žiūrovo.

Yra pasitelkiamos specialiosios pajėgos, jaučiamas filmų apie šnipus prieskonis. Siužetas yra lydimas paslapčių, čia režisierius genialiai sužaidė sutapatindamas žiūrovą su pagrindiniu veikėju. Sudaromas jausmas, kad pagrindinis veikėjas paslaptis atskleidžia kartu su auditorija, pats iki galo nesuprasdamas, kas vyksta. Kai viskas paaiškėja pagrindiniam veikėjui, tampa aišku ir stebėtojui.

Gilumas, subtilumas, puiki Patinsono ir Debikio vaidyba atsiskleidžia tik tada, kai supranti link ko keliauja siužetas, ar bent pasiekia tą ribą, kur turėtų būti. Vis dar pasimetę? Nebūkite. Arba būkite ir mėgaukitės tuo.

Viso filmo metu yra jaučiamas kūrėjo ryšys su žymiu filmu „Inception“, kuriame figuravo sapnai, sudėtinga istorija. „Tenet“ galime vėl džiaugtis siužetu, kuris intriguoja ir skatina susikaupus jį sekti. Kadangi tai ne pirmas kartas, kai režisierius pasitelkia sudėtingas teorijas ir iš to padaro puikų filmą, jaučiamas jo tobulėjimas.

Filmas nėra eilinis trileris, kuriame kažkas kerštauja ar bando pasiekti asmeninį tikslą. Čia iškyla nemažai moralinių klausimų, su kuriais tenka susidurti daugeliui iš specialiųjų tarnybų darbuotojų, pavyzdžiui ar užduoties, misijos svarba yra aukščiau už žmogaus moralę? Pagrindinis veikėjas šiame filme sudėtingai įgyvendina šią dilemą, taip žiūrovas yra provokuojamas ne tik sekti siužetą mintimis, tačiau ir širdimi. (J.P.)

8. „Cosmopolis“ (2012)

Kanadiečių režisieriaus Davido Kronenbergo trileris yra paremtas knyga tuo pačiu pavadinimu, ją parašė žymus amerikiečių novelistas Don DeLillo. Kaip ir daugelis rimtų filmų, šis pirmą kartą buvo rodytas Kanų kino festivalyje, vykusiame 2012 metais. Nors ekspertai pažėrė įvairių nuomonių, o scenarijų Kronenbergas rašė vos antrąjį kartą (pirmas jo filmas buvo 1999 m. „eXistenZ“) „Cosmopolis“ tikrai maloniai stebina kiekvieną, kuris nusprendžia palepinti save geru kinu.

Istorijoje pasakojama apie 28 metų jauną milijonierių. Nagrinėjamos įvairios jo kasdienybės pusės: apsilankymas pas daktarą, santykiai su žmona bei kitomis moterimis, reakcija į aplinką.

Vaizduojama istorija, kaip šis jaunas žmogus, vardu Erikas keliauja prašmatniu limuzinu per Manhatano miesto kamščius, vien tam, kad patektų pas savo mėgstamą kirpėją. Pagrindinius vaidmenis atlieka Robertas Patinsonas, Polas Giamati, Samanta Morton, Sara Gadon, Kevinas Durandas.

Visiems žinomas garsus aktorius Robertas Patinsonas dėl kultinio vaidmens „Saulėlydis“ kino sagoje, gauna šioje istorijoje pagrindinę rolę – jis įkūnija milijonierių Eriką Pakerį. Ekrane puikiai atsiskleidžia Patinsono gebėjimas vaidinti be jokių emocijų, kas gali būti rimtu iššūkiu. Kartais norėdavosi pasiekti geresnio rezultato, tačiau režisierius būdavo skeptiškas.

Tokį Kronenbergo rimtumą Robertas vėliau komentavo interviu: „Šis režisierius turi keistą humoro jausmą. Tu taip būni įpratęs prie tokių dalykų kaip aktorius ir po scenos filmavimo paklausi – ar galim pabandyti dar kartą? Davidas tada rimtai paklausdavo: o tu manai, kad gali suvaidinti geriau?

Daugelį gali nustebinti filmo pagrindinio herojaus kalbėsena ir reagavimo būdas į tai, kas vyksta jo gyvenime. Su žmona bendraujama šaltai, su meiluže taip pat. Panašu, kad Erikas nemėgsta rodyti jokių emocijų.

Šaltas protas yra reikalingas norint išlaikyti savo turtus, tai puikiai atsiskleidžia filme. Kiekvieną minutę yra reikalinga analizė. Bene visos istorijos metu pagrindinis veikėjas, atrodo, labiau analizuoja vykstančius pokalbius ar įvykius, nei juose dalyvauja.

Žinoma, tokie dalykai vargina net užkietėjusius milijonierius, tad ne staigmena, kad vyriškis turi meilužę. Siekdamas naujų potyrių jis net kartą prašėsi pakratomas galingu tazeriu, kuris paralyžiuoja nervų sistemą. Kyla klausimas, ar tai yra tik būdai palaikyti ramią logiką, ar vyras turi slaptų ketinimų?

Filme puikiai yra parodoma, kas yra kapitalizmas. Tai ne tik milijoninės apyvartos ar nuostoliai, tai yra ir prabangios mašinos, apranga ir panašiai. Pagrindinio veikėjo limuzinas yra idealiai vaizduojama turtingo žmogaus erdvė: nepriekaištinga švara, sterilumas, prabangi mašinos išvaizda.

Panašu, kad į tokį galios demonstravimą žmonės reaguoja ypač piktai. Nusiteikę prieš milijonierius žmonės protestuoja. Skirtingai nei kituose filmuose, nėra vaizduojamų susirėmimų su policija. Žmonės tiesiog žygiuoja gatvėmis, siaubia, niokoja. Nemaloniai apsilanko prabangiose vietose ir išreiškia pasipiktinimą esama tvarka.  (J.P.)

7.KELIAS Į ŽVAIGŽDES“ (Maps to the Stars, 2014)

Tie, kurie seniai domisi režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų mutacijų aukomis. Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.

Savo manierai rinktis filmams siužetus apie fizinio ir moralinio išsigimimo pavyzdžius (projektuojamus į degraduojančio pasaulio realybę) D. Cronenbergas išlieka ištikimas ir filme „Kelias į žvaigždes“, kuriame piktos satyros smaigalys nukreiptas į Holivudą. Filmų, kurie tarsi kreivame veidrodyje vaizduoja „Sapnų fabrike“ karaliaujančias taisykles, sukurta nemažai. D. Cronenbergo versija, kaip įprasta šiam režisieriui, balansuoja tarp skaudžios realybės ir košmariško sapno.

Akivaizdu, kad Holivude vyraujančios taisyklės D. Cronenbergui nežadina jokio entuziazmo. Todėl ir „Kelią į žvaigždes“ įprasta vadinti pikta Holivudo satyra.

Svarbi „Kelio į žvaigždes“ dimensija – realybės santykis su dvasių pasauliu. Pripažinęs, kad jis netiki vaiduokliais, režisierius visgi sake: „Aš kartais regiu savo seniai mirusius tėvus, girdžiu jų balsus. Žinoma, tai ne vaiduokliai, gyvenantys realiame pasaulyje; jie gyvena tik mano atmintyje, bet psichologiškai ir emocionaliai aš suprantu herojus, jaučiančius panašius dalykus. Nepamirškime dar ir to, kad vaiduokliai – neatsiejama Holivudo dalis“.

Filmo sumanymas gimė beveik prieš du dešimtmečius, kai scenaristas Bruce‘as Wagneris Los Andžele dirbo taksistu ir svajojo apie aktoriaus karjerą kine. Kovodamas už savo vieta po Holivudo saule jis pažino ne tik paradinė pasaulinio kino sostinės pusę, todėl nepagailėjo ryškių kontrastų groteskiškai „Angelų miesto“ vizijai.

Robertas Pattinsonas vaidina labai panašų personažą – vairuotoju dirbantį aktorių bei scenaristą Džeromas Fontaną. Kaip ir kitame D. Cronenbergo filme „Kosmopolis“ aktorius daug laiko praleidžia prabangiame automobilyje. Tik šį kartą ne ant galinės sėdynės, bet prie prabangaus automobilio vairo. Todėl ir pamato gerokai daugiau (G.J.)

6.LYDERIO VAIKYSTĖ“ (The Childhood of a Leader, 2015)

Prieš imdamasis savo pirmojo filmo „Lyderio vaikystė“ jaunas amerikiečių aktorius Brady Corbetas suvaidino per dvi dešimtis vaidmenų. Karjera, regis, sėkmingai kilo į viršų, ypač po to, kai jis pasirodė šiuolaikinio kino meistrų Michaelio Hanekės („Pakvaišę žaidimai“, 2007m.) ir Larso von Triero („Melancholija“, 2011 m.) filmuose.

Tačiau 2015-aisiais Brady Corbetas savo aktoriaus karjerą sustabdė (nebevaidina ligi šiol), kad išmėgintų jėgas režisūroje.

Pirmas savarankiškai sukurtas filmas „Lyderio vaikystė“ susilaukė kritikos (už neva iki galo nesubrandintą koncepciją), bet negailėta ir pagyrų: palankiai debiutantui nusiteikę jo „pirmo blyno“ vertintojai filme įžvelgė S. Kubricko, M. Hanekės (ypač jo „Baltojo kaspino“), net P.P. Pasolinio ir A. Tarkovskio įtaką.

Pasitikėjimo kreditas (ir trys apdovanojimai Venecijos kino festivalyje) tikrai solidus. Dabar tiktai kitais brandžiais savo kūriniais Brady Corbetas turėtų įrodyti, ar jis taps naujosios režisierių kartos (jis gimė 1888 m.) lyderiu.

Lyderio vaikystė“, kaip dabar tai darosi madinga kine, padalinta į tris dideles dalis su epilogu. Panašiai kaip muzikinėje fugoje, visų trijų dalių temos persipina ir yra kartojamos, mažai kreipiant dėmesį į paties siužeto plėtotę (iš čia kilo ir pretenzijos dėl neva iki galo nesubrandintos koncepcijos).

Tikri, išgalvoti ir laisvai interpretuoti įvykiai filme plėtojasi tarpukariu, 1918–1939 metais. Režisieriaus kartu su žmona Mona dešimt metų rašytą scenarijų įkvėpė garsiausių XX a. diktatorių biografijos.

Pagrindiniai „Lyderio vaikystės“ despotizmo, tironijos ir smurto motyvai išplėtoti iš kelių šaltinių – realių XX a. diktatorių biografijų fragmentų. Filmo pavadinimas pasiskolintas iš Jeano-Paulo Sartre’o apsakymo „Lyderio vaikystė“, išleisto 1939 m. rinkinyje „Siena“. Reikėtų atidžiai pastudijuoti finalinius filmo titrus: juose kaip moksliniame darbe paminėti šaltiniai, kuriais autoriai pasinaudojo – britų postmodernistas rašytojas Johnas Fowlesas, vokiečių filosofė, totalitarizmo teorijos autorė Hannah Arendt,

JAV tarpukario teisininkas ir diplomatas Robertas Lansingas, austrų rašytojas Robertas Musilis ir kt.

1918-aisiais septynmetis Preskotas (įspūdingai debiutuojantis anglas Tomas Sweetas) atvyksta į Paryžių su vokiete mama ir amerikiečiu diplomatu tėvu, prezidento W. Wilsono patarėju (Liamas Cunninghamas), kuris tarpininkauja JAV vyriausybei pasirašant Versalio taikos sutartį. Nors berniukas dar pernelyg mažas, kad savarankiškai galėtų susivokti anuometinės didžiosios politikos intrigose, namų aplinka nepastebimai formuoja būsimojo „lyderio“ brandą ir augina dar vieną politinį monstrą.

Angeliškos išvaizdos (labiau panašus į gražiai garbanotą mergaitę) berniukas neturi draugų ir dažniausiai lieka vienas, be užsiėmusių tėvų priežiūros, tik retkarčiais pabendrauja su pernelyg švelnia prancūzų kalbos mokytoja Ada („Nimfomanėje“ vaidinusi prancūzė Stacy Martin).

Prisigalvojęs keistų žaidimų ir nepadorių pokštų Preskotas pamažu tampa puikiu manipuliatoriumi. Maištingą Preskoto elgesį ir polinkį į sadizmą nepastebimai lemia namuose rengiami aptarimai, derybos, suokalbiai ir intymios intrigos. O dažnėjantys įniršio priepuoliai formuoja bauginantį vaiko ego.

Robertas Pattinsonas filme vaidina šeimą dažnai aplankantį svečią – Čarlzą, kuris su tėvu politikuoja prie biliardo stalo. O absoliučiai netikėtame finale, tarsi atėjusį čia iš visai kito filmo būtent R. Pattinsono herojus ir įkūnija tą nuo vaikystės kauptą pykčio, maišto, nepaklusnumo ir anarchijos subrandintą psichologinį kompleksą, iš kurio ir gimsta visokiausio plauko „lyderiai“ (dažniausiai fašistinės prigimties). (G.J.)

5.PRARASTASIS MIESTAS Z“ (The Lost City of Z, 2016)

Panašu, kad populiarus aktorius Robertas Pattinsonas komfortiškai jaučiasi XX a. pradžios atmosferoje, todėl dažnai renkasi filmus, kuriuose atgyja būtent šis laikotarpis.

Diktatorių fenomeno paslaptį bandančio įspėti filmo „Lyderio vaikystė“ (2015 m.) veiksmas prasideda 1918-aisiais, kai I pasaulinio karo nugalėtojų atstovai rengiasi pasirašyti Versalio taikos sutartį.

Smėlynų karščiu alsuojančioje biografinėje dramoje „Dykumos karalienė“ (2015 m.) pagrindinė herojė yra garsi britų archeologė Gertrudą Bel (akt. Nicole Kidman), Rytų kultūros tyrinėtojos profesiją sumaniai derinusi su šnipės misija, o beduino apdaru pasidabinęs R. Pattinsonas vaidino legendinį britų žvalgą Tomą Lawrence‘ą.

O nuotykių dramoje „Prarastasis miestas Z“ R. Pattinsonas suvaidino keliautoją Henrį Kostiną, kuris XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje lydėjo Karališkosios geografijos draugijos narį pulkininką Persį Fosetą jo pavojingoje ekspedicijoje po neaprėpiamos Amazonės platybes. Pulkininkas tikėjo, kad jam lemta džiunglėse surasti žmonijos dar neatrastos inkų civilizacijos įrodymus.

Žmonėms nuo senų laikų ramybės neduoda troškimas sužinoti, kur yra paslaptinga šalis Eldoradas arba kokiose vandenynų gelmėse reikėtų ieškoti pasakiškos Atlantidos. Kol romantikai apie tokius žygdarbius tik svajoja, naujų teritorijų atradimo virusu užsikrėtę mokslininkai imasi darbo. Jie tyrinėja išlikusių rašytinių šaltinių užuominas ir mėgėjiškų žemėlapių fragmentus, kad patys galėtų pelnyti teisę vadintis žmonėmis, pramynusiais takus į anksčiau nežinomas teritorijas.

Panašus troškimas buvo užvaldęs britų kariškį ir keliautoją Persį Fosetą (apie jį ne kartą pasakojo „National Geographic“): norėdamas pajudinti įstrigusią karinę karjerą jis leidžiasi į pavojingą ekspediciją Bolivijon, iš kurios sugrįžta su upės Rio Verde žemėlapiu. Ramybės jam ilgai neduoda džiunglėse išgirsta istorija apie paslaptingą miestą ir savo akimis pamatyti artefaktai, priklausantys senai civilizacijai.

1925-aisiais metais tyrinėtojo aistros užvaldytas pulkininkas su vyriausiu sūnumi išvyksta į trečiąją – lemtingą – ekspediciją. Paskutinį kartą juos matė 1925 m. gegužės 29 dieną Brazilijos Mato Groso apylinkėse.

Filmo autoriai nesivaiko sensacijų. Jie tik bando įsivaizduoti, su kokiais pavojais keliautojai buvo susidūrę. Bet klausimas – kas verčia žmones rizikuojant gyvybe pasmerkti save pražūčiai – lieka be atsako.

Bandydamas pabėgti nuo žiūrovams įprastos savo personažų išvaizdos R. Pattinsonas čia – ne taip lengvai atpažįstamas. Nebijantis pavojų nekalbus ir barzdotas Foseto bendrakeleivis Henris Kostinas už rūstokos išvaizdos slepia intelektualią prigimtį ir mokslininkams būdingą atradėjų azartą. (G.J.)

4. „GYVENIMAS AUKŠTYBĖSE” (High Life, 2018)

Prancūzų kino režisierės Claire Denis „Gyvenimu aukštybėse“ – tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame filosofiniai samprotavimai apie žmogaus žemiškosios būties prasmę begalinės visatos kontekste persipina su kriminaline fabula. Veiksmas neskubiai plėtojasi tolimajame kosmose už Saulės sistemos ribų. Čia kosminiu erdvėlaiviu su specialia misija siunčiama įgula, sukomplektuota iš pavojingų nusikaltėlių.

Jau matėme filmų apie ateities pasaulį, kuriame itin pavojingi recidyvistai izoliuojami, ištremiant juos į kosmose įrengtus kalėjimus. Bet „Gyvenimas aukštybėse“ skirtas kitai problemai. Pasmerktieji keliauja link juodosios skylės, keliančios grėsmę Žemės gyventojams. Bet tai, ko gero, tik priedanga. Slapta nuo daugumos erdvėlaivio keleivių vykdomas kitas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sukurti idealų žmogų, pasinaudojus dirbtiniu apvaisinimu kosmoso sąlygomis. Po kelis metus trukusių biologinių eksperimentų erdvėlaivyje lieka tik du žmonės – atskalūnas Montis (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) ir iš jo apvaisintos spermos gimusi mergaitė Vilou. (G.J.)

3. „BETMANAS” (The Batman, 2022)

Kovo 4 dieną didžiuosiuose pasaulio ir Lietuvos ekranuose pasirodė naujausias bandymas „šviežiai“ įsivaizduoti superherojaus Betmeno heroizmo pradžią, kančias ir kainą. Šiuo filmu dar kartą perkraunama Betmeno filmų frančizė. Globaliai uždirbta jau 600 mln. dolerių, taigi, finansiškai jau dabar laikomas vienu sėkmingiausių 2022 m. filmu.

Betmenas kartu su inspektoriumi Gordonu tris valandas trunkančiame filme bando sugauti serijinį žudiką maniaką Mįslių, kuris siaubą varo tiek Gothamo aukštuomenei, tiek paprastiems gyventojams. Kaip ir viskas. Mįsliaus motyvacijas tekste aptarsiu šiek tiek vėliau. Filme taip pat šian bei ten pasirodo Moteris katė, daug įdomesnis už ją bet mažai ką darantis Pingvinas, nuobodus Alfredas, keli mafijos bosai, ir dar keletas ne itin reikšmingų personažų.

Reikia pripažinti, kad filmas vizualiai atrodo tikrai įspūdingai. Kinematografija ir kameros darbas yra aukštos kokybės, malonūs akiai, įsimenantys kadrai ir ryškios neoninės spalvos suteikia filmui stilistinio išskirtinumo. Gothame beveik visą laiką lyja.

Su naujuoju Betmeno filmu iš pradžių buvo siejamas tas pats Benas Affleckas, kuris vėliau iš projekto pasitraukė. Paaiškėjus, kad naujuoju Betmenu taps gražuoliuku laikomas Robertas Pattinsonas, išgarsėjęs „Saulėlydžio“ sagos metu, o dabar bandantis kabintis į daug rimtesnius vaidmenis, internetą ištiko šokas, Betmeno fanams buvo sunku jį įsivaizduoti superherojų žanro filme.

Kiekvienam sėkmingam protagonistui reikalingas antagonistas, arba, kitaip tariant, istorijos blogietis. Galima ginčytis, kad neegzistuoja joks geras filmas be gero blogiečio. Geras blogietis ar blogietė – kertinė siužeto ir istorijos dalis, nes be jo(s) pagrindinis veikėjas nebetenka prasmės. Mįslius – legendinis Betmeno priešas, šiame filme vaizduojamas kaip serijinis žudikas, siekiantis atskleisti Gothamo korupcijos mastą, todėl tam tikra prasme netgi turintis kilnų tikslą.

Sužinome, kad kaip ir Bruce‘as, Mįslius, kurio tikrasis vardas yra Edwardas Nashtonas, vaikystėje neteko tėvų, tačiau, kitaip nei Betmenu tavęs berniukas, užaugo vaikų namuose, kuriuose kentė nepriteklių ir nepriežiūrą. Dėl šių priežasčių, jis pradėjo Bruce‘o tėvui jausti neapykantą, o šiam žuvus, savo neapykantą perkėlė ant Bruce‘o. Skamba kažkaip neįtikinamai. Mįsliaus portretą šiame filme įkvėpė Zodiako žudikas, vienas žymiausių JAV serijinių žudikų, kurio tapatybė iki šiol neatskleista. Tai nėra pats nesėkmingiausias blogiečio vaizdavimas komiksų filmuose. Mįslius tikrai kelia šiurpą, Paul Dano puikiai atliko savo vaidmenį. (A.N.)

2. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019)

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.

„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.

„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.

Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).

Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.

Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.

„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.

Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.

Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus. (G.J.)

Good Time

1. „GERAS LAIKAS“ (Good Time, 2017)

Jaunas ir labai perspektyvus, režisierių brolių Josh ir Ben Safdie tandemas, gero kino gerbėjams pristatė labai originalų kriminalinį kūrinį – „Geras laikas“. Pavadinimas tikrai atspindi tai, ką jūs patirsite viso filmo metu. Tai juosta, kurioje svarbu ne tik matomas vaizdas. Garso takelis, kurį sukūrė Amerikiečių kompozitorius Daniel Lopatin (Oneohtrix Point Never), filmui pridės tiek daug įtampos ir intensyvumo, kas privers akis atmerkti plačiau ir gaudyti kiekvieną momentą, nenorint nieko praleisti. 2017 m. Kanų kino festivalyje, ši kriminalinė drama, buvo nominuota pagrindiniam apdovanojimui – Auksinei palmės šakelei, o kompozitorius, už savo unikalią muziką, Geriausio garso takelio kategorijoje, pelnė pirmąją vietą.

Pagrindinį veikėją Konį Nikasą įkūnija visiems gerai žinomas, Saulėlydžio sagos vampyras, Edward Pattinson. Karjeros metu, šiam aktoriui buvo sudėtinga žiūrovams įrodyti, kad jis gali atsiriboti nuo to paauglių dievaičio įvaizdžio ir imtis rimtų vaidmenų. Tačiau kritikų akimis Konis Nikasas yra kol kas geriausias Edward Pattinson pasirodymas jo aktoriaus karjeroje.

Filmas prasideda nuo scenos, kurioje galime pamatyti Niką (akt. Ben Safdie) – Konio jaunesnįjį, protiškai atsilikusį brolį. Dėl savo sveikatos būklės jis yra priverstas lankyti psichologo terapijas, kurių metu paaiškėja, kad Nikas nevaldo savo agresijos. Filme aiškiai galime pajusti tą tikrą brolišką ryšį tarp Niko ir Konio, kuris savo jaunesniuoju broliu rūpinasi savo būdais – negalvodamas apie būsimas pasekmes ir brolio būklę, jis Niką pasiima kartu apiplėšti banką.  Žinoma, apiplėšti banką nėra taip paprasta, kaip broliai galvojo. Net ir gavę pinigus, jais džiaugėsi neilgai – krepšyje sprogo dažai, kurie banknotus padarė beverčiais, o brolius nudažė tokia ryškia spalva, kad nepamatyti jų gatvėje būtų tiesiog neįmanoma. Kol Konis bando išspręsti situaciją, Nikas išsiduoda policijai ir taip yra pagaunamas pareigūnų bei uždaromas į kamerą. Prasideda ilgiausia Konio naktis.

Gediminas Jankauskas, Augustė Nalivaikė, Indrė Jucytė, Justas Pridotkas

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: