Netflix turi ką pasiūlyti kino gurmanams ir suaugusių auditorijai. Kino pramogų tiekėjas vis dar išlieka viena mėgiamiausių platformų internete. Kviečiame į kelionę po kino karalystę, kurioje apžvelgsime dešimt geriausių Netflix filmų, skirtų suaugusių auditorijai. Šie filmai tikrai sužavės ir pralinksmins žiūrovus, kurie ieško brandesnių temų ir sudėtingo pasakojimo. Kiekvienas iš šių filmų gali pasiūlyti kažką unikalaus, nesvarbu, ar norite susimąstyti verčiančios dramos, ar adrenalino kupino veiksmo filmo, šiame sąraše kiekvienas ras ką nors tinkančio sau.
10. Nežiūrėk aukštyn (angl. Don’t Look Up, 2021)
Fantastinė dramedija (jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) Nežiūrėk aukštyn dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama Didžioji skola (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.
Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
Valdžia buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui Nežiūrėk aukštyn, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti Žemę žmonių planetą, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…
Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (G.J.)
9. Čikagos septyniukės teismas (angl. The Trial of the Chicago 7, 2020)
Drama kurią režisavo Aaronas Sorkinas, parašęs scenarijus tokioms televizijos sensacijoms kaip Naujienų tarnyba (angl. The Newsroom, 2012-1014) ir Socialinis tinklalapis (angl. The Social Network, 2010). Filme vaidina pirmo ryškumo kino žvaigždės: Eddie Redmayne, Sacha Baron Cohen, Joseph Gordon-Levitt. Šiais metais Aarono Sorkino šviežiena jaudina savo šurmulį ir jaudulį keliančiomis temomis.
Kas esate matę Naujienų tarnybą arba Socialinį tinklalapį, bežiūrėdami Čikagos septyniukės teismą nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.
Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.
Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.
Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.
Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų. Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.
Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama. (D.Ž.)
8. Kulkų ekspresas (angl. Bullet Train, 2022)
Kulkų ekspresas nuotaikingas veiksmo filmas, kuriame ryškų pagrindinį vaidmenį atlieką kino žvaigždė Bredas Pitas. Filmas turėtų patikti tiems, kurie yra legendinių filmų kūrėjų Gajaus Ričio ir Kventino Tarantino gerbėjai, nes Kulkų ekspreso filmo stilistika yra panaši į tokius filmus kaip Lok, stok arba šauk bei Nužudyti Bilą.
Tai tradicinis veiksmo filmas, kuris turi protagonistą, kuris savo kelionės metu susiduria su pavojais ir jam sutrukdyti bandančiais priešais. Tiesa, šis filmas lengvai balansuoja ties komedijos žanro riba, todėl scenų, kurios privers nusijuokt ar bent nusišypsot taip pat netrūksta. Juosta sukurta remiantis japonų rašytojo Kotaro Isaka novele, todėl filme yra sodrų japoniškų akcentų. Tiesa, kūrėjai susilaukė kritikos dėl per mažo azijiečių aktorių skaičiaus, nes novelėje dauguma personažų yra japonai.
Visas filmo veiksmas, kaip sufleruoja jo pavadinimas, vyksta super-greitajame traukinyje. Nors pagrindinis veiksmas visą laiką vyksta vienoje vietoje, įvykių čia tikrai netrūksta. Kulkų ekspresas, kaip ir kiekvienas geras veiksmo filmas, turi daug puikių kovų scenų, kurias atlieka aktoriai išpildo nepriekaištingai.
Pagrindinį filmo veikėją balansuojanti ties sekmės ir nesėkmes riba mums serviruoja visų žinomas ir mylimas Bredas Pitas. Naują slapyvardį „boružėlė“ gavęs samdomas žudikas sugrįžta į jį varginantį darbą. Užduoties metu jam talkina sumanioji koordinatorė Marie Beetle. Misija labai paprasta – pavogti lagaminą traukinyje. Tačiau viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pat pradžių. Lagamino reikia ne tik „boružėlei“, tačiau ir kitiems traukinio keleiviams. „Boružėlės“ laukia ilga ir sunki bei pavojinga kelionė. Į jo gyvybę kėsinsis ne vienas samdomas žudikas, o dėl lagamino traukinyje virs tikros kovos. Filmo pabaigoje pasakojimo nuotaikos tampa daug rimtesnės ir mes gauname atsakymus į visus klausimus.
Kaip ir minėjau įžangoje, Kulkų ekspresas savo stilistika ir pobūdžiu yra panašus į tokius kultinius filmus kaip Nužudyti Bilą ar Lok, stok arba šauk netgi Bulvarinis skaitalas. Visuose šiuose filmuose įdomų veiksmą ir kovos scenas tarp veikėjų pagyvina humoras ir unikalūs dialogai tarp aktorių. Personažų vaizdavimas taip pat turi panašumų, ypač su filmo Lok, stok arba šauk filmu. Pavyzdžiui, abiejuose filmuose veikėjai nėra skirstomi į geriečius ar blogiečius, nes kiekvienas jų turi savo motyvacijas ir kovoja dėl savęs. Filmo metu scenų nuotaikos ir tonai skiriasi, tačiau ilgainiui tai sudaro vientisą pasakojimą.
Šioje istorijoje susipažįstame su daug spalvingų veikėjų. Dažniausiai veiksmo filmuose mes įsimylime protagonistus, tačiau Kulkų eksprese įdomių veikėjų pasirinkimo apstu. Visi svarbius vaidmenis atliekantys personažai yra išsiskiriantys ir padeda veiksmui judėti į priekį. (D.R.)
7. Vadink mane savo vardu (angl. Call Me by Your Name, 2017)
Tai brandi romantinė drama, kurią režisavo Lucas Guadagnino. Filmo scenarijus, kurį parašė Jamesas Ivory, paremtas 2007 metų to paties pavadinimo romanu, kurį parašė André Aciman. Filmas yra paskutinė Guadagnino teminės trilogijos Desire dalis. Kitos dvi – Aš esu meilė ir Didesni purslai.
Veiksmas vyksta 1983-ųjų vasarą, šiaurės Italijoje. Kaip ir kasmet, Elio Perlmanas (Timothee Chalamet), per anksti subrendęs 17-metis jaunuolis, atvyksta į tėvų vilą praleisti vasaros. Elio čia skaito knygas, groja pianinu, maudosi upėje ir tiesiog leidžia laiką su vaikystės draugais. Vaikinas džiaugiasi artimu ryšiu su tėvu (Michael Stuhlbarg), žymiu profesoriumi, kuris specializuojasi Graikų-Romėnų kultūros srityje, ir mama Amella (Amira Casar), vertėja ir puikia šeimininke. Nors Elio atrodo itin išprusęs ir pilnavertis suaugęs vyras, kalbant apie meilės reikalus jis tik jautrus ir nekaltas vaikas, dar tik pradedantis tyrinėti savo vyriškumą.
Vieną dieną į jų vilą atvyksta 24 metų amerikietis Oliveris, kuris paskirtas atlikti kasmetinę praktiką su Elio tėvu. Iš pradžių atrodo, kad jaunuoliai ne itin mėgsta vienas kitą ir skiriasi kaip diena ir naktis. Oliveris pasitikintis savimi, nerūpestingas ir žavus amerikietis. Tačiau bėgant laikui tarp jų užsiplieskia slapta simpatija, kuri vėliau virsta tyra pirmąja meile. Nenorėdami niekam sukelti rūpesčių, vyrukai susitikinėja slapta ir tyrinėja įvairius, tiek emocinės, tiek fizinės meilės aspektus ir potyrius.
Filme rodomi ryškūs žali sodai, tyra ir skaidri upė bei viską supantis kerinčiai gražus kraštovaizdis sudaro įspūdį, jog tokia vieta gali egzistuoti tik rojuje. Kas gali būti geriau už jaukų Valentino dienos vakarą su antrąja puse stebint šią stulbinančiai gražią, neįprastą ir itin romantišką bei jautrią prancūzišką dviejų žmonių meilės istoriją?
6. Kaliniai (angl. Prisoners, 2013)
Denis Villeneuve‘as (gim. 1967) kūrybinio kelio pradžioje net tris kartus buvo apdovanotas nacionaline kino premija Džini (Genie Award) už geriausią režisūrą, o jo filmas Gaisrai (angl. Incendies, 2010) jau varžęsi dėl Oskaro.
O dar po metų – 2011-aisiais Denis Villeneuve‘as įtakingo JAV kino žurnalo „Variety“ buvo įtrauktas į perspektyviausių jaunų režisierių dešimtuką.
Netrukus šį gražų pasitikėjimo kreditą Denis Villeneuve‘as pateisino, susukęs savo pirmąjį amerikietišką filmą – didelėje įtampoje žiūrovus laikantį kriminalinį trilerį Kaliniai.
Svarbiausi filmo įvykiai prasideda per tradicinę Padėkos dieną, kurios šeimyninį džiaugsmą aptemdo tragiški įvykiai: pagrobiama Kelerio Doverio (akt. Hugh Jackmanas) šešiametė duktė Ana. Kartu dingsta ir jos draugė Džoja. Bylą tiriantis detektyvas Lokis (akt. Jake‘as Gyllenhaalas) suima įtartino furgono savininką Aleksą Džounsą (akt. Paulas Dano), tačiau, pritrūkęs įkalčių, priverstas jį paleisti.
Kai oficialus tyrimas atsiduria aklavietėje, ieškoti dukros imasi pats Anos tėvas Keleris.
Panašią situaciją kine regėjome begalę kartų. Ir kiekvieną sykį tokių filmų autoriai provokavo žiūrovus pamąstyti apie tai, kaip toli jūs patys galėtumėte nueiti, kad apsaugotumėte savo šeimą? Ir kur ta riba, kai keršto apakintas žmogus peržengia ne tik įstatymų, bet ir moralinės atsakomybės ribas?
Žiūrovams lengva solidarizuotis su Keleriu Doveriu, kuris šiame filme susiduria su baisiausiu visų tėvų košmaru, ir patiems suprasti, ką jaučia žmogus, kai minutės virsta ištisa amžinybe. Nepasiduoti panikai tokioje situacijoje neįmanoma. Bei ir nieko nedaryti neatleistina.
Daugelyje panašių situacijų komplikuotą situaciją išsprendžia koks nors raumeningas supermenas. Tačiau nelaimės prislėgtą tėvą vaidinantis Hugh Jackmanas visai nepanašus. Nes šį kartą jis vaidina ne supergaliomis apdovanotą mutantą (žr. Iksmenus), o niekuo ypatingu neišsiskiriantį paprastą žmogų.
Kurdamas Kalinius Denis Villeneuve‘as visus įtikino, kad moka valdyti psichologinę įtampą, todėl nenuostabu, kad filmas buvo lyginamas su geriausiais tokio tipo naujais filmais – D. Fincherio Zodiaku ar Clinto Eastwoodo Paslaptinga upe.
O „film noir“ stilistiką puikiai kuria operatorius Rogeris Deakinsas: filme dominuoja niūri aplinka ir dažnai scenų dramatizmą dar labiau paryškinantis lietus.
Nenuostabu, kad tokia atmosfera ir nežinomybė veikia žmonių psichiką: padorumo ribose sunku išsilaikyti ir nelaimingam tėvui, ir nežinančiam ko griebtis detektyvui.
Ir, žinoma, kaip reikalauja detektyvo žanras, finale žiūrovų laukia šokiruojanti atomazga. (G.J.)
5. Vakarų fronte nieko naujo (angl. All Quiet on the Western Front, 2022)
Netflix platformoje TOP10 žiūrimiausių filmų Lietuvoje sąrašą papildė vokiečių epinis antikarinis filmas Vakarų fronte nieko naujo (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.
Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare,akimis Sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priėma skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.
Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.
Panašu, kad Vakarų fronte nieko naujo ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo 1917 sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų. (Deimantė Baubkutė)
4. Kūždesių sala (angl. Shutter Island, 2010)
Martino Scorsese‘s ir aktoriaus Leonardo DiCaprio tandemo, kas dveji metai džiuginusio ryškiomis retro dramomis. Epinėse Niujorko gaujose (2002 m.) dėl vietos po saule XIX a. mirtinuose mūšiuose kovėsi imigrantai airiai ir vietiniai amerikiečiai. Aviatoriuje (2004 m.) ekscentriško milijardieriaus Howardo Hugheso biografija buvo projektuojama į „aukso amžiaus“ Holivudo panoramą. O Infiltruoti (2006 m.) atskleidė daug slaptų policijos ir mafijos veikimo mechanizmų. Į šiurpių paslapčių pasaulį panardina ir naujas sėkmingai dirbančio tandemo filmas Kuždesių sala.
Mistiniais siaubais iš ekrano dvelkia nuo pirmų minučių. Kai prie nuošalios salos artėja iš rūko išniręs plaustas su dviem denyje esančiais JAV maršalais, darosi aišku, kad vyrukų laukia nelengva užduotis. Reikės įminti labai sudėtingą šaradą: kaip iš saloje esančio kalėjimo užrakintos kameros galėjo pradingti tris vaikus nuskandinusi žudikė?
Kuždesių salos režisierių įkvėpė mums gerai žinomas Denniso Lehane‘o romanas, labai giminingas amerikiečių „juodojo“ kriminalinio žanro literatūrinėms tradicijoms.
Šių tradicijų M. Scorsese laikosi griežtai. Padeda jam ir pats knygos tekstas, nuo kurio režisierius stengiasi nenutolti. O jei filmo autoriai ir ima improvizuoti, tai stengiasi nesuardyti tos ypatingos atmosferos, kurį žiūrovus kartu su pagrindiniais herojais kaskart įtraukia vis giliau į bauginančios beprotybės nasrus.
Knygą skaičiusieji prisimena tą ypatingą būseną, kurią jie jautė pasiduodami hipnotizuojančio siaubo poveikiui, kai buvo sunku susigaudyti, kur baigiasi realybė ir prasideda progresuojančios paranojos pagimdytos vizijos.
Preteksto tokioms manipuliacijoms knygoje ir filme apstu. Nuo išorinio pasaulio izoliuota sala, kurioje įsikūrusi griežto režimo kalėjimus pranokstanti psichiatrinė klinika ypač žiauriems nusikaltėliams, yra ideali vieta ne tik klaustrofobiškiems siaubams, bet ir šiurpą keliantiems psichofiziniams eksperimentams.
Paralelės su nacių koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais vykdytais bandymais paversti gyvus žmones bevaliais zombiais „nuleidžia“ mistinę istoriją į labai konkretų kontekstą. L. DiCaprio vaidinamas pareigūnas Tedis Danielsas dar nepamiršo prieš dešimtmetį nacių koncentracijos stovykloje Dachau savo akimis regėto žemiškojo pragaro vaizdinių.
Antrąkart su šiomis praeities šmėklomis vyrui teks susidurti jau Kuždesių saloje. Panašu, kad jį čia atvedė ne tik profesinė užduotis, bet ir nuoširdus noras surasti jo žmonos Doloresos žudiką. Tedis dar neatsipeikėjo nuo depresijos, jį užvaldžiusios po to, kai žmona žuvo gaisro liepsnose. Panašu, kad šio piktavališko padegimo kaltininkas uždarytas labiausiai saugomame ligoninės korpuse. Bet tiesa, kurios taip desperatiškai ieško Tedis, bus kur kas baisesnė. (G.J.)
3. Dovana (angl. The Gift, 2015)
Dovana – 2015 m. psichologinis trileris, kurį režisavo Joelis Edgertonas. Filme vaidina Jasonas Batemanas, Rebecca Hall ir Joelis Edgertonas. Filmo siužeto centre – Simonas (Batemanas) ir Robin (Hall), sutuoktinių pora, kuri dėl Simono darbo persikelia į naują miestą. Jie susitinka su senu Simono draugu Gordo (Edgertonas), kuris pradeda siųsti jiems dovanas ir vis labiau juos apsėda.
Stipriausia filmo pusė – gerai apgalvotas pasakojimas, kuris visą laiką prikausto žiūrovus laiko. Įtampa kuriama palaipsniui ir meistriškai, o siužeto vingiai priverčia žiūrovus spėlioti, kas nutiks, iki pat pabaigos. Kinematografija bei garso takelis, taip pat prisideda prie filmo slogios nuotaikos, keliančios baimę ir paranoją.
Pagrindiniai aktoriai atlieka puikius vaidmenis, ypač Džeisonas Batemanas (Jason Bateman), atliekantis emocingą vaidmenį. Jis vaidina Simoną, žavų ir savimi pasitikintį vyrą, kuris filmo eigoje tampa vis labiau pažeidžiamas ir pamišęs. Robin vaidinanti Rebeka Holė (Rebecca Hall) taip pat puiki aktorė, išreiškianti trapumo ir pažeidžiamumo jausmą, todėl jos personažas yra simpatiškas ir lengvai suprantamas.
Tačiau filme labiausiai išsiskiria Džoelio Edžertono (Joel Edgerton) Gordo vaidmuo. Jis įkūnija personažą, kuris yra ne tik simpatiškas, bet ir pavojingas, o jo vaidyba leidžia žiūrovams spėlioti apie tikruosius jo motyvus.
Apskritai, Dovana yra įtemptas trileris, kuris prikaustys žiūrovus prie kėdžių krašto. Jis pasižymi puikiais pagrindinių aktorių vaidmenimis ir intriguojančiu siužetu, kuris privers žiūrovus susimąstyti iki pat pabaigos. Jei mėgstate psichologinius trilerius, filmą Dovana būtina pamatyti.
2. Atsiprašau, kad trukdau(angl. Sorry to Bother You, 2018)
Boots Riley režisūrinis debiutas Atsiprašau, kad trukdau – 2018 m. satyrinė juodoji komedija. Filme vaidina Lakeithas Stanfieldas, Tessa Thompson, Jermainas Fowleris, Terry Crewsas ir Armie Hammeris.
Filmo veiksmas vyksta alternatyvioje dabartinio Oklando miesto dalyje, kur jaunas afroamerikietis telemarketingo specialistas Kasijus Grinas (Lakeith Stanfield) atranda stebuklingą raktą į sėkmę darbe. Jis greitai pakyla karjeros laiptais, palikdamas savo draugus ir kolegas, tik tam, kad įsitrauktų į sąmokslą, keliantį grėsmę visai visuomenei.
Išradingas pasaulio kūrimas filme Atsiprašau, kad trukdau, kuriame dera mokslinės fantastikos, fantastikos ir socialinių aspektų elementai, yra vienas ryškiausių filmo bruožų. Filme juokingai ir verčiančiai susimąstyti nagrinėjamos rasizmo, lygybės ir kapitalizmo temos. Siužetas beprotiškas, netikėtas ir dažnai šokiruojantis, tačiau viskas susipina į vieną visumą, kuri privers jus galvoti apie filmą dar ilgai po jo pabaigos.
Filme Atsiprašau, kad trukdau žiba pagrindinis veikėjas Leikitas Stanfildas (angl. Lakeith Stanfield). Jis subtiliai, bet įtaigiai perteikia personažo vidinę sumaištį ir transformaciją. Tessa Thompson taip pat puikiai vaidina Kasijaus merginą menininkę Detroit, kuri suteikia gaivų ir įžvalgų požiūrį į filmo tematiką.
Galiausiai Atsiprašau, kad trukdau yra originalus ir drąsus filmas, kuriame svarbūs klausimai sprendžiami įdomiai ir įtraukiančiai. Tai filmas ne visiems, tačiau tiems, kurie yra atviri jo keistam ir subversyviam stiliui, tai tikras perlas, kuris paliks neišdildomą įspūdį.
1. Meilės paukščiai (angl. The Lovebirds, 2020)
Meilės paukščiai – tai romantinė komedija, kurią režisavo Michaelas Showalteris, o scenarijų parašė Aaronas Abramsas ir Brendanas Gallas. Filme Kumailas Nanjiani ir Issa Rae vaidina porą, kuri įsitraukia į žmogžudystės tyrimą.
Filmo pradžioje Džibranas (Nanjiani) ir Leilani (Rae) po ketverių susitikinėjimo metų yra ties išsiskyrimo riba. Tačiau netrukus jie atsiduria nusikaltimo centre, kai savo automobiliu partrenkia žmogų. Paaiškėja, kad vyras buvo slaptos bendrijos narys, o jie yra pagrindiniai nužudymo įtariamieji.
Nanjiani ir Rae neginčijamai sieja ryšys, o jų vaidyba yra žavinga ir linksma. Filmo humoras – tai fizinės komedijos ir protingų dialogų mišinys, kuris visą laiką išlaiko žiūrovų dėmesį.
Siužetas vietomis nuspėjamas, tačiau komedija ir chemija tarp dviejų žvaigždžių tai atsveria. Pagalbiniai aktoriai taip pat puikūs, ypač Ana Kemp (Anna Camp), vaidinanti Edį, slaptos draugijos narį, padedantį Džibranui ir Leilani.
Filmo tempas greitas, o siužetas taip pat rutuliojasi gan greitai. Veiksmo scenos gerai surežisuotos, o operatoriaus darbas, ypač automobilių gaudynių scenose, įspūdingas.
Meilės paukščiai – linksma romantinė komedija, kuri privers jus nusišypsoti. Nors siužetas nėra novatoriškas, dėl Nanjiani ir Rae tarpusavio chemijos ir filmo humoro jį verta pamatyti.
