Vietnamo karas – ilgas ir prieštaringas Amerikos istorijos laikotarpis, kuris yra palanki dirva filmų kūrėjams, siekiantiems ištirti karo sudėtingumą, žmogaus dvasią ir moralines dviprasmybes, su kuriomis susiduria tiek kariai, tiek civiliai.
Kinas turi išskirtinę galimybę perteikti emocinį ir psichologinį tokių neramių laikų kraštovaizdį, siūlydamas žiūrovams istorinio siužeto ir jaudinančio pasakojimo derinį. Šiame sąraše esantys filmai – nuo sukrečiančių pasakojimų apie išgyvenimą ir brolystę iki intensyvių karo veiksmų ir jų padarinių tyrimų – yra geriausi filmai apie Vietnamo karą. Jie ne tik nušviečia tamsius karinių konfliktų kampelius, bet ir rezonuoja su universaliomis drąsos, pasiaukojimo ir nepalaužiamos žmogaus būsenos temomis.
10. „MES BUVOME KARIAI“ (We Were Soldiers, 2002)
„Mes buvome kariai“ – 2002 m. išleistas jaudinantis ir įtemptas filmas apie karą, kurį režisavo Randallas Wallace’as. Filmas sukurtas pagal knygą “Mes kažkada buvom kareiviai…ir jauni” (We Were Soldiers Once… and Young), kurią parašė generolas leitenantas (ats.) Halas Mūras (Hal Moore) ir žurnalistas Džozefas L. Galovėjus (Joseph L. Galloway), abu dalyvavę filme vaizduojamuose įvykiuose. Filme Melas Gibsonas vaidina pulkininką leitenantą Halą Murą, Samas Eliotas – seržantą majorą Bazilą Plumlį, parodo lyderystę ir didvyriškumą per vieną pirmųjų didelių Vietnamo karo mūšių.
Filme daugiausia dėmesio skiriama Ia Drango slėnio mūšiui 1965 m. lapkritį – svarbiam momentui Amerikos karinėje istorijoje, nes tai buvo vienas pirmųjų didelio masto sraigtasparnių oro antpuolių ir pirmasis didelis JAV kariuomenės ir Šiaurės Vietnamo pajėgų susidūrimas. Siužeto centre – pulkininkas leitenantas Halas Mūras (Hal Moore), vadovaujantis 7-ojo kavalerijos pulko kariams – daliniui, istoriškai žinomam dėl Little Bighorn mūšio, tačiau pertvarkytam į oro kavalerijos dalinį, apimantį sraigtasparnių transportavimą ir mobilią taktiką.
Nuo pat pradžių Mūras vaizduojamas kaip atsidavęs ir taktiškai sumanus lyderis, atsidavęs savo vyrams ir jų misijai. Pasakojime gilinamasi į mūšio chaosą ir žiaurumą, pristatomi tiek vadų priimami strateginiai sprendimai, tiek žiauri realybė, su kuria susiduria kariai vietoje. Filme veiksmingai perteikiamas susidūrimo smurtas, mūšio sumaištis ir asmeninės karių bei jų šeimų aukos.
Vienas iš reikšmingų filmo „Mes buvome kariai“ aspektų yra tai, kad jame vaizduojami ir amerikiečių, ir vietnamiečių požiūriai, todėl pateikiamas išsamesnis konflikto vaizdas. Jame humanizuojami abiejų pusių kariai, pabrėžiama universali baimės, drąsos ir praradimų patirtis kare. Kareivių tarpusavio santykiai ir ryšiai, užsimezgę mūšio metu, vaizduojami emociškai giliai ir tikroviškai.
Namų frontas taip pat yra svarbi filmo tema: Madeleine Stowe suvaidino Halo žmoną Julie Moore, kuri imasi aktyvaus vaidmens ir imasi spręsti kankinančią užduotį – pranešti kitoms žmonoms apie jų vyrų likimus. Šis siužetas padeda pabrėžti toli siekiančią karo įtaką, peržengiančią mūšio lauko ribas ir paliečiančią daugybės šeimų gyvenimus.
Randall Wallace’o režisūra yra kruopšti, perteikianti stiprias emocijas ir sukrečiančią Ia Drang mūšio tikrovę. Filmo muzika, koviniai epizodai ir vaidyba, ypač Gibsono ir Elliott, sukuria jaudinančią ir pagarbią filmo temai atmosferą.
9. „KARO AUKOS“ (Casualties of War, 1989)
„Karo aukos“ – 1989 m. pasirodžiusi Briano De Palmos režisuota stipri ir nerimą kelianti karo drama. Filmas paremtas tikrais Vietnamo karo “Incidento ant 192 kalvos” įvykiais, kuriuos pirmą kartą „New Yorker“ straipsnyje aprašė Danielis Langas. Ši istorija apie amerikiečių kareivių būrį, pagrobusį, išprievartavusį ir nužudžiusį vietnamietę mergaitę, yra kraupus moralinės bedugnės, į kurią karo metu gali įklimpti kariai, vaizdas.
Filme Maiklas J. Foksas (Michael J. Fox) vaidina eilinį pirmos klasės Maksas Eriksonas (Max Eriksson), jauną ir idealistiškai nusiteikusį kareivį, kuris yra jo būrio įvykdyto nusikaltimo liudininkas ir griežtai jam priešinasi. Seanas Pennas suvaidino seržantą Tonį Meservą, būrio vadą, kurio autoritetas ir moralinis kompasas karo sąlygomis smarkiai pakinta. Taip pat vaidina Johnas C. Reilly, Johnas Leguizamo ir Thuy Thu Le, vaidinanti vietnamietę auką.
Filmo siužetas vystosi, kai būrys, atskirtas nuo vadovybės ir prislėgtas artimo bendražygio žūties, pradeda misiją, kuri greitai iš karinės operacijos virsta kriminaliniu siaubu. Meserve’o įsakymas pagrobti vietnamietę mergaitę sukuria prielaidas žiauriai įvykių sekai, kuriai iššūkį meta tik Eriksonas. Jo moraliniai prieštaravimai ir vėlesnė izoliacija būryje išryškina gilius konfliktus, su kuriais susiduria korumpuoto vado vadovaujami kariai.
De Palma režisuoja stiliumi, pabrėžiančiu intensyvią emocinę ir moralinę kovą. Filmas nėra tik karo žiaurumo atpasakojimas, bet ir gilesnis sąlygų, leidžiančių tokiems žiaurumams įvykti, tyrimas. Pasitelkdamas intensyvius stambius planus, įtaigias sulėtintas scenas ir įtaigų pasakojimą, De Palma priverčia žiūrovus susidurti su nepatogia realybe, susijusia su galia, valdžia ir moraliniu nuosmukiu karo metu.
Kinematografijoje užfiksuotos vešlios, bet grėsmingos Vietnamo džiunglės, kontrastuojančios su kraštovaizdžio grožiu ir jame vykstančių veiksmų bjaurumu. Emocinį filmo poveikį dar labiau sustiprina Ennio Morricone sukurta muzika, pabrėžianti Eriksono tragizmą ir įtampą, kylančią dėl jo pasipriešinimo bendražygiams.
Kritikai filmą vertino dėl drąsios temos ir bekompromisio personažų portreto. Vieni jį kritikavo už intensyvų smurto ir moralinio siaubo vaizdavimą, o kiti gyrė už tai, kad jis nenuolaidžiai žvelgia į karo nusikaltimų realybę ir asmeninės moralinės drąsos svarbą.
Apskritai „Karo aukos“ yra filmas, kuris skatina žiūrovus susimąstyti apie gilesnes karo pasekmes už mūšio lauko ribų. Tai priminimas apie pragaištingą dehumanizacijos ir moralinių kompromisų poveikį, griežtai nagrinėjantis tamsiausius karinio gyvenimo aspektus ir išliekančią sąžiningumo ir žmogiškumo svarbą didžiulio blogio akivaizdoje.
8. „LABAS RYTAS, VIETNAME!“ (Good Morning, Vietnam, 1987)
Vietnamo karas Amerikos kine – ligi šiol dinamiškai vystoma tema, prasidėjusi dar septintojo dešimtmečio vidury ir savo pirmąjį piką pasiekusi po gero dešimtmečio, kai patriotinį patosą pamažu ėmė keisti dramatiškos istorijos apie karo poveikį žmogaus psichikai („Taksistas“, „Elnių medžiotojas“, „Mūsų laikų apokalipsė“).
Režisierius Barry Levinsonas filme „Labas rytas, Vietname!“, matyt, sekdamas satyrinių karinių tragikomedijų („MASH“, „Paragrafas 22“) kūrėjų pėdomis pabandė pažvelgti į gėdingą karą Vietname pro ryškios satyros akinius.
„Labas rytas, Vietname!“, – tokiais žodžiais į savo klausytojus kasdien kreipiasi radijo laidų vedėjas Adrianas Kronaueris (Robinas Williamsas). 1965 metais jis buvo pakviestas į Saigone dislokuotą JAV karinį dalinį kelti tautiečių karo dvasią. Savo optimistinę misiją vyrukas atlieka be priekaištų. Kareiviai tiesiog šėlsta, girdėdami jo nešvankius anekdotus ir visą tiesą apie „suknistą karą“. Vadovybei, žinoma, tokia saviveikla nepatinka, bet ką darysi: Kronaueris nėra statutinis kareivis – į daboklę jo nepasodinsi…
Vietnamo karas, kuris pradžioje buvo vadinamas tiesiog „kariniu konfliktu“, pasilieka filmo periferijoje ir pateikiamas kaip dviejų priešiškų politinių sistemų susidūrimas. Tokio abstraktaus požiūrio į karą fone filmo autorius labiau domina atskiros asmenybės, piešiamos ryškiais charakteringais štrichais. Šio kolektyvinio portreto centre – nenuorama Adrianas Kronaueris, kuris už linksmuolio kaukės slepia jautrią ir lengvai pažeidžiamą sielą. Kasdienis gyvenimas netoli karo zonos ir pareiga linksminti karius, kad jie kuo mažiau suktų galvas ir ieškotų atsakymo į klausimą „Ką mes iš tikrųjų čia veikiame?“, vis labiau gilina paties Adriano vidinius konfliktus ir prisideda prie jo iliuzijų kracho.
Nuolatinė įtampa ir nematomo priešo baimė gimdo visuotinę paranoją, kuriai Kronaueris bando priešpastatyti karnavalines intonacijas, absurdišką humorą, griežtų instrukcijų ignoravimą ir drąsą rėžti tiesą, nesidairant aplinkui ir negalvojant apie tai, kad kas nors būtinai įsižeis.
Ilgai tokia visiška anarchija kariškių valdomoje teritorijoje negalėjo tęstis. Skandalingas didžėjus buvo pašalintas iš eterio tuo metu, kai suintensyvėjo karo veiksmai. Formaliai Adrianas buvo atleistas už pernelyg anarchišką rokenrolo propagandą ir nederamus pokštus apie karinės vadovybės bukumą bei prezidento Nixono vykdomos politikos kritiką. Bet visiems buvo aišku, kad tikroji priežastis – drąsa sakyti tiesą.
Amerikiečiams tokia autorių pozicija patiko: „Labas rytas, Vietname!“ pelningiausių sezono filmų penketuke užėmė ketvirtą vietą, o iš geriausių filmų apie Vietnamo karą jį aplenkė tik režisieriaus Oliverio Stone‘o „Būrys“ (Platoon, 1986).
7. „LAISVĖS AUŠRA“ (Rescue Dawn, 2013)
“Laisvės aušra“ – 2006 m. išleista jaudinanti Wernerio Herzogo režisuota išgyvenimo drama. Filmas sukurtas remiantis tikra vokiečių kilmės amerikiečio Dieterio Denglerio, naikintuvo piloto ir JAV karinio jūrų laivyno aviatoriaus, istorija ir yra ankstesnio Herzogo dokumentinio filmo “Mažajam Dieteriui reikia skraidyti” adaptacija. Filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Christianas Bale’as, nagrinėjamos išgyvenimo, atsparumo ir draugystės temos sukrečiančio Vietnamo karo fone.
Filmo “Laisvės aušra“ siužetas pasakoja apie Dieterį Denglerį, kuris numušamas virš Laoso per visiškai slaptą misiją Vietnamo karo pradžioje. Patekęs į priešo nelaisvę ir išsiųstas į karo belaisvių stovyklą, Dengleris susiduria su košmarišku kankinimų ir nepriteklių pasauliu. Filme atskleidžiama Denglerio nepalaužiama dvasia ir jo pabėgimo planai, kuriuos jis kuria kartu su kitais karo belaisviais, kuriuos vaidina Steve’as Zahnas ir Jeremy Daviesas. Jų įkūnyti personažai suteikia filmui gilumo, išryškindami psichologinius ir fizinius nelaisvės ir pabėgimo iššūkius.
Herzogo režisūra suteikia istorijai autentiškumo ir visceralinio intensyvumo, perteikdama tankias, klaustrofobiškas Pietryčių Azijos džiungles, kurios tarnauja ir kaip kalėjimas, ir kaip priedanga drąsiam pabėgimui. Kinematografija pabrėžia sodrią, bet grėsmingą aplinką, o garso takelis sustiprina kalinių patiriamą izoliaciją ir įtampą.
Christianas Bale’as vaidina įtikinamai, įkūnydamas nepaliaujamą Denglerio optimizmą ir išgyvenimo instinktus. Jo fizinė transformacija filmo metu pabrėžia sunkias nelaisvės ir pabėgimo sąlygas. Belaisvių tarpusavio dinamika, pasižyminti ir solidarumu, ir nesantaika, sukuria sudėtingą iki galo ištiktų vyrų paveikslą.
Filmo “Laisvės aušra“ pasakojimas yra ne tik apie pabėgimą, bet ir apie per prievartą užsimezgusius ryšius. Denglerio ir jo bendražygių belaisvių tarpusavio santykiai iliustruoja skirtingas reakcijas į sunkias aplinkybes – nuo nevilties iki ryžto. Herzogas nevengia parodyti žiaurios jų padėties tikrovės, tačiau per visą filmą jis įkvepia vilties ir žmogiškojo orumo jausmą.
Kritikų pripažintas filmas sulaukė pagyrimų už tikroviškumą, režisūrą ir stiprius aktorių vaidmenis. Filme pateikiamas unikalus požiūris į Vietnamo karą, daugiausia dėmesio skiriant asmeninei išgyvenimo ir pabėgimo istorijai, o ne didelio masto kariniams veiksmams. Jis meta žiūrovams iššūkį apmąstyti žmogaus ištvermės ribas ir galingą valią išlikti, nepaisant jokių aplinkybių.
6. „GIMĘS LIEPOS KETVIRTĄJĄ“ (Born on the Fourth of July, 1989)
Senovės išmintis skelbia: kai Dievas nori ką nors nubausti, tai pirmiausiai atima jam protą. Nes kaip gi kitaip galima suprasti metamorfozę, atsitikusią garsiam JAV režisieriui Oliveriui Stone‘ui. Buvęs Vietnamo karo dalyvis, jis yra (o gal jau reikia sakyti, buvo) ne tik talentingas kino režisierius, bet ir dažnai ryškią pilietinę poziciją užimantis menininkas, sugebantis apibendrinti svarbias JAV gyvenimo problemas. Jo dramos „Būrys“ (1986) ir „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989) grąžino į amerikiečių sąmonę jau pamirštą gėdos jausmą dėl karo Vietname, o daug naujos medžiagos apimanti drama „JFK“ (1991) patvirtino įtarimus, kad nužudytas prezidentas Johnas F. Kennedy 1963-aisiais metais tapo gerai organizuoto mafijozų ir politikų sąmokslo auka. Kontraversiška buvo šio režisieriaus sukurta biografinė drama „Niksonas“ (1995), reabilitavusi amerikiečių labiausiai nemylimą prezidentą (jei ne kaip politiką, tai bent kaip žmogų), o „Pasaulio Prekybos Centras“ (2006) tapo tikru monumentu 2001-ųjų metų rugsėjo vienuoliktosios teroro aukoms.
Vien šių argumentų pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog šis režisierius gerai jaučia ore tvyrančias nuotaikas ir visuomet sugeba taikliai atspindėti jas savo filmuose. Nenuostabu, kad dar nesibaigus prezidento George‘o W. Busho jaunesniojo antrajai kadencijai, būtent O. Stone’as sukūrė filmą lakonišku pavadinimu „W“, kuriame aktorius Joshas Brolinas nuostabiai persikūnijo į „Teksaso reindžeriu“ dažnai vadintą 43-ąjį JAV prezidentą. O 2010-aisiais sukurta drama „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ labai įdėmiai tyrinėja pasaulį jau keletą metų krečiančios ekonominės krizės mechanizmą.
Pastaraisiais metais šio žmogaus sąmonėje įvyko kažkoks nepaaiškinamas tektoninis lūžis, ir narsus kovotojas su bet kokia neteisybe tapo… geriausiu diktatoriaus V. Putino draugu, prieš dvejus metus susukęs dokumentinį filmą „Putino interviu“ (The Putin Interview, 2017), kuriame liaupsindamas Putiną pralenkė net etatinius Kremliaus propagandininkus. O šiemet jis prodiusavo dar vieną proputinišką panegiriką „Atskleisti Ukrainą“ (Revealing Ukraine), kuriame hibridinį karą Ukrainoje vertina palankiai Kremliaus politikai. V. Leninas, kaip pamename, panašius nuoširdžius padėjėjus vadino „naudingais idiotais“.
O kažkada O. Stone‘o nesistengė niekam įsiteikti ir kūrė filmus apie tai, ką gerai žinojo arba pats buvo patyręs. Į geriausių filmų apie Vietnamo karą galeriją seniai įrašyti jo keturiais Oskarais apdovanotas „Būrys“ (1986) ir dviejų Oskarų bei prizo Berlyno kino festivalyje nusipelnęs „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989). Pastarajame filme Tomas Cruise’as vaidina jūreivį Roną Kovičių, kuris kariauti į Vietnamą išėjo savanoriu, o sugrįžo būdamas invalidas. Dėl stuburo sužeidimo vaikinas nebevaldo apatinės kūno dalies ir dabar judėti gali tik sėdėdamas vežimėlyje. Vaikinas bando nenusiminti ir kantriai stengiasi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Tikrais įvykiais pagrįsta istorija yra ir labai konkreti ir kartu apibendrinanti. Amerikiečiai sukūrė nemažai filmų ne tik apie jaunų kareivių didvyriškumą mūšiuose, bet ir apie išvirkščią karo pusę – psichines traumas, fizines kančias, nusivylimą, košmariškus išgyvenimus ir dramatišką sugrįžimą namo.
Ronas Kovičius perėjo visas šias pakopas ir sugrįžęs namo tapo žymiu antikarinio judėjimo lyderiu. Kai 1976 m. pasirodė jo autobiografinė knyga, Bruce‘as Springsteenas nepalūžusiam kariui skyrė savo jaudinančią dainą Darkness on the Edge of Town, o režisierių Halą Ashby Rono žygdarbis įkvėpė sukurti dar vieną panašų filmą „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978), kuriame prie invalido vežimėlio prikaustytą karo veteraną suvaidino Jonas Voightas, kurį dabartinė žiūrovų karta geriau žino kaip Angelinos Jolie tėtį.
5. „HAMBURGER HILL“ (1987)
„Hamburger Hill“ – tai 1987 m. išleistas karinis filmas, kurį režisavo Johnas Irvinas. Filmas žinomas dėl to, kad jame žiauriai ir intensyviai vaizduojamas vienas iš liūdniausiai pagarsėjusių Vietnamo karo mūšių – 937 aukštumos puolimas.
Filmo siužetas pasakoja apie 1969 m. gegužę vykusį dešimt dienų trukusį žiaurų mūšį dėl 937 aukštumos Pietų Vietname – JAV kariuomenės Šiaurės Vietnamo pajėgų susirėmimą. Filmas yra šiurkštus ir tikroviškas, pristatantis kareivių pastangas varginančioje kovoje, kurioje kalvos strateginę svarbą pabrėžia jos užėmimo ir išlaikymo sunkumai.
Filmo eigoje žiūrovai susipažįsta su įvairiapusiška jaunų karių grupe, kurių kiekvienas kilęs iš skirtingos aplinkos, bet kuriuos vienija bendras tikslas – išgyventi ir sėkmingai įvykdyti savo misiją. Pasakojimas gilinasi į šių vyrų asmenines istorijas ir kovas, parodydamas, kaip jie susidoroja su nuolatinės kovos stresu ir traumomis. Kariai susiduria ne tik su fiziniais iššūkiais – stačia, purvina vietove ir nesiliaujančia priešo ugnimi, bet ir su emociniu bei moraliniu karo spaudimu.
Pats pavadinimas „Hamburgerio kalnas“ kilo iš karių suteiktos kalvos pravardės, atspindinčios didelį aukų skaičių ir mėsmalę, kurioje kariai fiziškai ir psichologiškai nualinami. Kiekvienas kalvos puolimas sulaukia įnirtingo pasipriešinimo, dėl kurio patiriami dideli nuostoliai, o pasikartojančios atakos pabrėžia mūšio žiaurumą ir tariamą beprasmiškumą.
Filmo kulminacija yra intensyvi ir emociškai įtempta, o galiausiai amerikiečių pajėgos užima kalvą. Vis dėlto pergalė yra triuškinanti, nes kareiviams tenka svarstyti, kiek kainavo jų triumfas – prarastos gyvybės ir emocinė našta. Kalva galiausiai apleidžiama netrukus po užėmimo, todėl kariai ir žiūrovai suabejoja aukos tikslu ir verte.
Aktorių, tokių kaip Don Cheadle ir Dylan McDermott, vaidyba yra įtikinama ir suteikia istorijai autentiškumo bei emocinio gilumo. Jų vaidyba padeda žiūrovams užmegzti ryšį su uniformas vilkinčiais žmonėmis, todėl įtemptos mūšių scenos filme tampa dar paveikesnės.
Režisierius Johnas Irvinas, žinomas dėl savo gebėjimo valdyti intensyvias karo dramas, naudoja paprastą pasakojimo būdą, pabrėžiantį tikroviškumą. Kameros darbas kartu su tikromis Filipinų vietovėmis prisideda prie filmo žiaurios estetikos ir veiksmingai perkelia žiūrovus į mūšių draskomą Vietnamo aplinką.
„Hamburger Hill“ dažnai lyginamas su kitais Vietnamo karo filmais, tokiais kaip „Būrys“ (Platoon) ir „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket), tačiau jis išsiskiria tuo, kad daugiausia dėmesio skiria būrio dinamikai ir detaliai vaizduoja vieną mūšį. Filmas niūriai primena apie karo baisumus, taip pat pagerbia kareivių drąsą ir atsparumą.
4. „ELNIŲ MEDŽIOTOJAS“ (The Deer Hunter, 1978)
Šis filmas sovietų valdomose šalyse buvo kaltintas politinės nesantaikos kurstymu. Berlyno festivalio metu pagal Kremliaus dirigentų komandą „Elnių medžiotoją“ demonstratyviai boikotavo visų socialistinių šalių atstovai. Jų politinę garbę ir partinį orumą užgavo tai, kad filme žiaurūs vietnamiečiai verčia į nelaisvę paimtus amerikiečių kareivius žaisti tikrą „rusišką ruletę”.
O prasideda filmas labai taikiais vaizdais. Veiksmas plėtojasi Pensilvanijoje išgalvotame Klertono miestelyje, kur vietinėje plieno liejykloje dirba trys rusų emigrantų palikuonys: Maiklas (Robertas De Niro), Stivas (Johnas Savage‘as) ir Nikas (Christopheris Walkenas). Pradiniai filmo kadrai rodo juos dirbančius, o vėliau prasideda labai ilgai trunkanti Stivo ir jo išrinktosios Andželos vestuvių scena su begale pravoslaviškų ritualų ir ceremonijos detalių.
Bet dar nepasibaigus linksmybėms visi trys draugai gauna šaukimus į karinę tarnybą. Tiesiai iš vestuvių pokylio bičiuliai keliauja į elnių medžioklę aukštai kalnuose, o jau kitą dieną vyksta atlikti savo pilietinę pareigą gūdžiose Vietnamo džiunglėse.
Veiksmui persikėlus į Vietnamą mūšių lauke draugus regime labai trumpai, nes autoriams labiau rūpi parodyti, kas kariams atsitiko pakliuvus į priešo nelaisvę.
Fizinės ir moralinės kančios čia pavaizduotos itin realistiškai, ir aktoriai pasinaudoja gerai įsisavintais psichologinės vaidybos įgūdžiais.
Visiems šis patriotizmo priepuolis baigsis tragiškai. Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Dar gerokai anksčiau blaiviai mąstantiems tautiečiams Williamas Faulkneris aiškino, kad iš karo negalima grįžti nugalėtoju.
Nedideliame Maiklo mylimosios Lindos vaidmenyje matome tada aktorės karjerą tik pradedančią Meryl Streep, jau tada spinduliavusią kažkokią ypatingą nežemišką šviesą.
Filmas pelnė penkis Oskarus: už geriausią metų filmą, režisūrą (Michaelas Cimino), geriausią antraplanį vaidmenį (Christopheris Walkenas), geriausią montažą ir garsą.
Maiklą suvaidinęs Robert De Niro filmo problematiką ir savo vaidmenį komentavo taip: „Aš supratau, kad šis karas iš pat pradžių buvo didelė klaida, bet mane labiau jaudino tai, kad į karą einantys žmonės tampa aukomis. Jie tapo žaisliukais ambicingų politikų rankose. Nemanau, kad tie, nuo kurių priklauso svarbūs politiniai sprendimai, turi daug smegenų. Ir daugelis žmonių turėjo teisę klausti, kodėl aš turiu veltis į šį nešvarų reikalą ir dėl jo aukoti savo gyvybę? Galų gale tokios abejonės atveda į permainas“.
Pacitavau šias legendinio aktoriaus mintis ir net šiurpas nukrėtė – atrodo, kad apie šių dienų realijas pasakyta.
3. „METALINIS APVALKALAS“ (Full Metal Jacket, 1987)
Šį filmą Stanley Kubrickas sukūrė po septynerių metų pertraukos, ieškodamas tinkamo siužeto po varginančios Stepheno Kingo „Švytėjimo“ ekranizacijos. Devintojo dešimtmečio viduryje, paskatinti F.F. Coppolos „Šių dienų apokalipsės“ JAV režisieriai suskubo nagrinėti Vietnamo karo pasekmes. Vienas po kito ekranuose pasirodė tokios ryškios antikarinės dramos, kaip Alano Parkerio „Paukštukas“ (Birdy, 1985 m.), Oliverio Stone‘o „Būrys“ (Platoon, 1986m.) ir Coppolos „Akmenų sodai“ (Gardens of Stone, 1988 m.) bei „Labas rytas, Vietname!“ (Good Morning Vietnam, 1988 m., rež. Barry Levinsonas).
Savo argumentus šia tema nusprendęs išsakyti S. Kubrickas pasitelkė pagalbon Gustavo Hasfordo romaną. Knygos autorius pats buvo JAV jūrų pėstininkų korpuso veteranas, todėl apie karo užkulisius žino ne iš pasakojimų. Režisierius sakėsi likęs sužavėtas knygos autoriaus pasakojimo stiliaus žiaurumu bei kalbininkų „nesušukuota“ kareivinių leksika.
Filmą „Metalinis apvalkalas“ sudaro dvi dalys. Pirmoje jūros pėstininkų mokykloje naujokai patiria baisų muštrą, o antroje jie jau kariauja Vietnamo džiunglėse. Kartą naujokų būrys susiduria su klastingu snaiperiu. Kai jį pavyksta sunaikinti, pasirodo, jog tai buvo jauna mergina.
Originalus romano pavadinimas „The Short-Timers“ (lietuviškai jį galima būtų išversti kaip „Laikini darbuotojai“) nurodo į JAV kariuomenėje naudotą terminą: taip buvo vadinami 12 mėnesių Vietname praleidę kareiviai. Bet, anot režisieriaus, su karine terminologija nesusipažinę žiūrovai galėtų pagalvoti, kad taip pavadintame filme bus pasakojama apie ne pilną darbo dieną dirbančius darbuotojus, o ne apie kareivius. Vartydamas šaunamųjų ginklų katalogą, režisierius susidūrė su karine sąvoka full metal jacket (FMJ), reiškiančią apsaugą nuo kulkų (paprasčiau kalbant, neperšaunamą liemenę). Taip atsirado geriausiai filmo idėją atspindintis originalus filmo pavadinimas.
Filmo veiksmas prasideda jūros pėstininkų mokymo centre Pietų Karolinoje. Čia kareivinėse naujokus pasitinka nepraustaburnis seržantas Hartmanas (R. Lee Ermey). Šio vyriausiojo instruktoriaus pedagoginė metodika paprasta – kuo daugiau psichologinio smurto ir isteriškai rėkiamų komandų, kad per trumpą laiką „mamyčių sūneliai“ ir „niekingi sliekai“ taptų paklusniais žudymo robotais, į klausimą „kaip galima nužudyti moterį arba vaiką“ galintys nė nemirktelėję atsakyti: „Tai visai lengva, paprasčiausiai nereikia per ilgai taikytis“.
Nepritapęs prie Holivudo standartų, S. Kubrickas iš gimtųjų Jungtinių Amerikos Valstijų anksti persikraustė gyventi į Didžiąją Britaniją ir labai nenoriai iš ten kur nors išvykdavo. Dėl šios priežasties visi „Metalinio apvalkalo“ filmavimo darbai (išskyrus keletą antros filmavimo komandos specialiai džiunglėse padarytų kadrų) vyko ne Pietų Karolinoje ir Vietname, o – Kembridžšyre. Siekiant atkurti Azijos kraštovaizdį, buvo atvežta 200 palmių iš Ispanijos ir 150 plastmasinių tropinių augalų iš Honkongo. Visiškai subombarduotas Vietnamo miestas buvo rekonstruotas rytinėje Anglijos dalyje esančioje apleistoje dujų gamykloje (čia puikiai pasidarbavo dailininkas Antonas Furstas). Įmonė, kuriai priklausė gamyklos pastatai, planavo netrukus ją nugriauti, todėl leido filmavimo komandai juos nekliudomai sprogdinti. „Nemanau, kad kažkas yra turėjęs tokių dekoracijų“, – vėliau pasakojo filmo režisierius.
2. „ŠIŲ DIENŲ APOKALIPSĖ“ (Apocalypse Now, 1979)
„Šių dienų apokalipsė“ yra vienas garsiausių karinių filmų per visą kino istoriją. Su šiuo grandioziniu kino projektu mažai ką galėtume palyginti.
Šį projektą režisierius Francis Fordas Coppola pradėjo vystyti vos pasibaigus karui Vietname. Filmų apie šį gėdingą karą tuo metu Amerikoje buvo sukurta daug, tačiau dažniausiai juose priešai buvo niekinami, o „žaliomis beretėmis“ pramintų amerikiečių kariai šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai kalbėti buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.
Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (Hair, 1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.
„Šių dienų apokalipsė“ galėjo ekranuose pasirodyti anksčiau už visus šiuos filmus, jei ne fatališkų nelaimių gausa, lydėjusi šio filmo kūrėjus trejetą metų: norintiems pasinerti į šizofrenišką šio filmo kūrimo atmosferą rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (Hearts Of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse, 1991, rež. Fax Bahr, George Hickenlooper, Eleanor Coppola).
„Šių dienų apokalipsės“ pagrindą sudaro dar 1899 metais pirmą kartą išleista britų rašytojo Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness): joje Kongo upe su komanda plaukė mokslininkas Čarlzas Marlou, ieškantis džiunglių tankmėse išprotėjusį dramblių medžiotoją Kurcą. Šią kelionę rašytojas apibudino tokiais žodžiais: „Kildami upe jūs tarsi sugrįžtate į pirmąsias pasaulio sutvėrimo dienas“.
F. Coppolos filme kelionės upe motyvas taip pat apjungia svarbiausius įvykius. Tik veiksmas jau plėtojasi Vietnamo karo metu, o Valteris Kurcas (Marlonas Brando) yra ne išprotėjęs kolonistas ir dramblio kaulo medžiotojas, bet Pentagono įsakymus vykdyti atsisakęs pulkininkas, džiunglėse įkūręs tikrą „blogio imperiją“ ir pasiskelbęs jos vyriausiuoju žyniu. Todėl jį sugražinti į sveiką protą (arba nužudyti, jei to padaryti nepavyks) siunčiama parako beveik neuosčiusi jaunų karių komanda, vadovaujama kapitono Beno Vilardo. Pastarąjį suvaidino Martinas Sheenas, pakeitęs nuožmių gyvenimo sąlygų džiunglėse neištvėrusį Harvey Keitelį.
Didesnę filmo dalį užimanti kelionė leidžia pajusti visą žiauraus karo absurdą. Karo siaubai, siurrealistiniai košmarai, narkotinės vizijos palengva virsta išprotėjusio pasaulio metafora, liudijančia, kad kare negali būti jokios kitos moralės, išskyrus jokių ribų nepripažįstantį amoralumą.
Daugelis šio filmo scenų pribloškia kvapą gniaužiančiais karo vaizdais – ypatingo dėmesio visada susilaukia napalmu džiungles deginančių karinių sraigtasparnių ataka, lydima prie šių „geležinių paukščių“ pritvirtintų garsiakalbių, iš kurių sklinda šiurpą sėjantys Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ garsai.
„Šių dienų apokalipsė“ laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanota Auksine palmės šakele: šį prizą tąsyk dar laimėjo ir Günterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel) ekranizacija (rež. Volkeris Schlöndorffas).
2001 metais režisierius sumontavo naują filmo versiją, ilgesnę už originalą net 40 minučių. (G.J.)
1. „BŪRYS“ (Platoon, 1986)
Apie gėdingą ir žiaurų karą Vietname gerus filmus kūrė ne vienas garsus JAV kino režisierius. Svarbią vietą ši tema užima ir Oliverio Stone‘o kūryboje. Bet skirtingai nuo savo kolegų, žvelgusių į Vietnamo karą iš šalies, O. Stone‘as matė šį pragarą savo akimis.
Dar 1967-aisiais jis išvyko ginti savo tėvynę toli už savo šalies ribų, mūšiuose buvo sužeistas ir apdovanotas ordinu „Bronzinė žvaigždė“ bei medaliu „Purpurinė širdis“.
Keturiais „Oskarais“ ir Sidabro Lokiu Berlyne apdovanotas „Būrys“ labai emocingai pasakoja apie kruviną mėsmalę, į kurią 1967-aisiais metais pakliuvo devyniolikmetis savanoris Krisas Teiloras (šį režisieriaus alter ego suvaidino dvidešimtmetis Charlie Sheenas), atvykęs ginti amerikietiškos demokratijos nuo komunizmo šmėklos.
Vos išlipęs iš lėktuvo idealistas gauna kovos „krikštą“, o visas jo tolesnis gyvenimas džiunglėse taps nuoseklia gražių iliuzijų laidojimo grandine. Jo būryje yra labai marga kompanija. Čia petis petin karo sunkumus įveikia indėnai ir juodaodžiai, mulatai ir narkomanai, „žudikai iš prigimties“ ir net vienas filosofas.
Žaidimo taisykles čia nustato piktasis seržantas Barnsas (akt. Tomas Berengeris) – tikras „karo dievas“, nemėgstantis bet kokio priešgyniavimo. Tačiau kartą totaliam jo despotiškumui pasipriešina seržantas Elias (jį vaidina Willemas Dafoe). Štai tada ir prasideda kova ne tik už išlikimą, bet ir už elementariausią žmogiškumą.
Veiksmas plėtojasi 1967-1968 m. Pietų Vietname pasienyje su Kambodža. Krisas Teiloras ir kiti jo kovos bendražygiai priklauso JAV 25-ajai pėstininkų divizijai. Susidūręs su pirmaisiais pavojais vaikinas pradeda gailėtis, kad taip neapdairiai pasielgė – metė mokslus koledže ir atvyko čia kariauti.
Pirmosios skaudžios netektys dar labiau didina amerikiečių neapykantą mirtiniems priešams. Tikru konfrontacijos apogėjumi tapo įvykiai viename kaime, kuriame amerikiečiai aptinka slaptavietes su ginklais. Tada įtūžęs seržantas Barnsas nužudo vietinę gyventoją ir grasina taip pat pasielgti su paaugle mergaite.
Seržantas Elias pasipriešina tokiai perteklinei savivalei, net surašo raportą vyresnybei. Bernsas, žinoma, dar labiau įsiunta ir ima laukti patogaus momento, kad niekam nematant susidorotų su mirtinu priešu.
Filmo scenarijų O. Stone‘as buvo parašęs dar 1976-aisiais, bet ilgai negalėjo jo realizuoti. Vėliau karui Vietname režisierius skyrė dar du savo vaidybinius filmus – „Gimusiame liepos ketvirtąją“ (1989 m.) pagrindinį vaidmenį – kulkos paralyžiuotą karį – suvaidino Tomas Cruise‘as), o dar vienoje karinėje dramoje „Dangus ir žemė“ (1993 m.) pirmuoju smuiku griežė aktorius Tommy Lee Jonesas.
