Veiksmo filmai, kuriuose rodomos intensyvios kovų scenos, tiesos paieškos ir atrodo neįmanomi triukai, sukelia smagų jaudulį ir kontroliuojamą stresą saugioje aplinkoje. Veiksmo filmai taip pat gali sukelti žiūrovams net fizines reakcijas nuo ekrane rodomų triukų.
Tikriausiai dėl to taip mėgstame veiksmo filmus, nes jie priverčia širdį plakti bent kiek greičiau, todėl pateikiame jums dešimtuką visų laikų geriausių (tikriausiai puikiai žinomų ar bent girdėtų) veiksmo filmų.
10. „Nužudyti Bilą. 1 dalis“ (Kill Bill: Vol. 1, 2003)
Šis filmas yra pirmoji dalis iš dviejų, kurie buvo nufilmuoti nenutrūkstamai. ,,Kill Bill“ filmas turėjo išeiti kaip viena dalis, tačiau filmo trukmė gavosi daugiau kaip keturios valandos, todėl buvo nuspręsta skelti į dvi dalis.
Šio filmo žvaigždė ir pagrindinė aktorė tapo Uma Turman, kuri vaidino Nuotaka, dar vadinama Juodają Mamba. Per jos vestuves, jos buvęs vadas ir meilužis Bilas (akt. D. Carradine) iššaudo visus susirinkusius svečius vestuvėse ir kartu pačią nuotaką. Tačiau netikėtai, po keturių metų komos, nuotaka pasveiksta ir yra pasiryžusi surasti Bilą ir jo komandą, kurie pasidarbavo jos vestuvėse.
Umos Turman personažui tenka ir degti iš pykčio ir vaidinti ramią, o jai tai puikiai pavyksta. Ji gavo 3 apdovanojimus kategorijoje geriausia aktorė ir 1 už geriausią kovą su kolege C. Kuriyama, o devintuosiuose ,,Empire“ apdovanojimuose K. Tarantino už šį filmą gavo geriausio režisieriaus apdovanojimą.
Filmo idėja yra tampriai susijusi su kovos menais, kitaip sakant duoklė Azijos veiksmo filmams. Šis žanras yra labai specifinis ir jei niekada nesidomėjote ar nežiūrėjote šio žanro filmų, kažin ar jums gali patikti. Žiūrėti „Nužudyti Bilą. 1 dalis“ reikia ne tik su tam tikru nusiteikimu, bet ir su atitinkamu kultūriniu fonu.
Taip pat šis filmas turi ir parodiją ,,Kill Buljo“, kurią sukūrė 2007 m. norvegų režisieriai. Filmas turi satyrizmo ir stereotipų prieskonių. Bet pasak norvegiško dienraščio ,,Dagbladet“, Tarantino buvo patenkintas filmo anonsu ir laukia, kada galės pažiūrėti filmą.
9. „Svetimas 2“ arba „Svetimi“ (Aliens, 1986)
Sigourney Weaver sukurtas personažas ateivių žudikė Ellen Ripley susilaukė daugiausiai balsų kaip vienas geriausių mokslinės fantastikos personažų. Nors vaidmuo buvo parašytas vyrui, tačiau Weaver visiem iš po nosies nušvilpė vaidmenį ir iš kart po pirmos dalies buvo nominuota Oskarui.
1979 metais sukurtame Ridley Scott filme “Svetimas”, pagrindinį vaidmenį atliekanti Ripley yra komercinio erdvėlaivio Nostromo, kuris skrenda atgal į žemę, įgulos narė. Po to, kai keli įgulos nariai grįžta iš ateivių erdvėlaivių, ji atsisako juos įleisti į vidų, bijodama, kad jie gali užkrėsti kitus, tačiau jos nurodymų niekas nepaisė. Užpuolus ateiviams, gerai išlavinti instinktai Ripley padėjo išlikti paskutiniai iš gyvųjų.
Ji nėra niekeno pastumdėlė, ji protinga, ryžtinga ir bebaimė, jai daugiau nieko nereikia, tik liepsnosvaidžio, radaro ir ji gali eiti žudyti ateivius.
Praėjus keliems dešimtmečiams po „Nostromo“ incidento, Elen Ripli išsiunčiama atkurti ryšio su teraformacijos kolonija, tačiau jai tenka kovoti su ateivių karaliene ir jos palikuonimis.
1986-aisiais metais antrąjį „Aliens“ filmą „Svetimas 2 arba Svetimi“ (Aliens) susuko pats Jamesas Cameronas. R. Skoto „Svetimo“ pabaigoje iš kosminio erdvėlaivio „Nostromo”“ įgulos gyvųjų tarpe liko tik astronautė Ripli (Sigourney Weaver). Antrajame filme ji kartu su specialaus smogikų būrio nariais grįžta į paslaptingą planetą ir tikisi išnaikinti visas žmonių giminei pavojingas pabaisas.
Šioje dalyje praėjus 57 metams po susidūrimo su reptiline ateivių būtybe, Elen Ripli šį kartą vėl kviečiama padėti grupei puikiai apmokytų kolonijinių jūrų pėstininkų kovoti su grėsmingais ateiviais.
Tačiau šį kartą ateiviai užėmė kosminę koloniją mėnulyje LV-426. Kai kolonijiniai jūrų pėstininkai kviečiami apieškoti apleistą kosminę koloniją, vėliau jie sužino, kad teks susidurti su daugiau grėsmių nei tikėjosi.
Naudodami specialiai modifikuotus kulkosvaidžius ir galingą ugnies jėgą, kosminiai jūrų pėstininkai kovoja su ateiviais, tenka – arba kovoti, arba mirti. Kol jūrų pėstininkai iš visų jėgų stengiasi apsiginti, Ripli turi mėginti apsaugoti jauną merginą, kuri yra vienintelė išgyvenusi iš beveik sunaikintos kosminės kolonijos.
8. „Rembo: Pirmasis kraujas“ (First Blood, 1982)
Aktorius Sylvesteris Stallonė per lygiai penkis dešimtmečius trunkančią karjerą suvaidino septyniose dešimtyse filmų, bet, po teisybei, milijonams žiūrovų pasaulyje jis visų pirma yra dviejų personažų įsikūnijimas. Boksininką Rokį Balboa jis suvaidino net aštuonis kartus (šešiuose buvo pagrindinis personažas, dukart – jauno boksininko Adonio Krydo treneris).
Dar vienas aktoriaus „geriausias draugas“, be abejonės, yra narsuolis Džonas Rembo.
Satyrinėmis komedijomis karjerą pradėjęs režisierius Tedas Kotcheffas vėliau vieną paskui kitą sukūrė dvi veiksmo dramas, susijusias su Vietnamo karo tema. „Nežmoniškoje narsoje“ (Uncommon Valor, 1983) pulkininko Džeisono Roudso (Gene‘as Hackmanas) vadovaujamas komandosų būrys vyksta į Vietnamą nelaisvėn pakliuvusių amerikiečių kareivių vaduoti. Filmo „Rembo: Pirmasis kraujas“ pagrindinis herojus taip pat pabuvojo Vietnamo karo pragare.
Pirmajame filme Vietnamo karo veteranas Džonas Rembo po patirtų košmarų niekaip neranda savo vietos taikiame gyvenime. Mažame miestelyje šerifo (akt. Brianas Dennehy) suimtas už valkatavimą ir pasodintas už grotų jis nepasiduoda – prisiminęs geriausius kare išugdytus kovinius įgūdžius, Rembo pabėga iš kalėjimo ir pradeda tikrą karą prieš tuos, kurie paniekino jo teisę būti savimi.
Žmogaus medžioklės įkarščio apakinti šerifo parankiniai aktyviai įsijungia į maištininko persekiojimą, ne tik akivaizdžiai pažeisdami bet kokias žmogaus teises, bet ir pasitelkia ištisą ginklų arsenalą bei techniką, įskaitant ir sraigtasparnį. Džonis gi turi tik kareivišką peilį ir stiprius kumščius, bet užtai žino Vietname išmoktos išlikimo strategijos paslaptis (ypač jos praverčia miške spendžiant spąstus persekiotojams).
Pralaimėję pirmąjį kovos raundą prieš sumanųjį partizaną šerifas bei jo pagalbininkai pagalbon kviečiasi Nacionalinės gvardijos kariškius. Buvęs Džono karo vadas pulkininkas Trautmenas (akt. Ričardas Crenna) šią idėją pakomentuoja taip: „Jeigu jūs ketinate į kovą su Rembo pasiųsti du šimtus žmonių, nepamirškite dar vieno dalyko – maišų lavonams“.
Tolimesni filmo įvykiai labai vaizdžiai šią pulkininko mintį iliustruoja. (Gediminas Jankauskas)
7. „Septyni samurajai“ (Shichinin no samurai, 1954 m.)
Pirmą kartą plačioji pasaulio visuomenė apie japonų kino režisierių Akirą Kurosawą sužinojo 1951-aisis metais, kai Venecijos kino festivalyje buvo parodytas jo „Rasiomonas“. Vėliau prie „Auksinio Šv. Morkaus liūto“ amerikiečiai pridėjo dar ir savąjį „Oskarą“.
Pasinaudojęs garsaus tėvynainio Ryūnosuke Akutagawos novelėmis „Rasiomono vartai“ ir „Tankumyne“ režisierius pateikė labai drąsią kino sakmę apie nusikaltimą ir bausmę. Apie šiurpų moters išniekinimą ir jos vyro nužudymą girioje pasakojo keturi tragedijos liudininkai: nužudytojo samurajaus žmona, galvažudys, velionio dvasia ir medkirtys, atsitiktinai matęs šį įvykį. Visos keturios įvykdyto nusikaltimo versijos prieštaravo viena kitai ir skyrėsi esminėmis detalėmis, kiekvienas tragiško susidūrimo dalyvis buvo savaip teisus, o tikroji tiesa kartu su visais psichologiniais nužudymo motyvais ištirpo gausiame visus pėdsakus naikinančiame lietuje.
Taip A. Kurosawa tapo kino klasiku, kurio kiekvienas naujas filmas buvo laukiamas ir vertinamas labai pozityviai. Dažnai jo filmuose vaidino aktorius Toshirô Mifune, režisieriaus dėka tapęs tikru japoniškos kino kokybės simboliu.
Pirmajame filme septyneri klajojantys kariai už kuklų atlygį sutinka apginti skurdžius valstiečius nuo kaimelį terorizuojančių banditų. Antrajame filme beturčių ligoninės gydytojas, pramintas Raudonbarzdžiu dėl plaukų spalvos, nuoširdžiai gina savo pacientus ne tik nuo žaizdų ir infekcinių ligų, bet ir nuo žmonių pykčio epidemijos.
Ilgoje filmo ekspozicijoje valstiečių atstovai nusisamdo patyrusį karį Kambįėjų (jį suvaidino pastovus A. Kurosavos aktorių trupės narys Takashis Shimura), kuris, anot Tado Blindos, „renka šaiką“, su kuria ir stos į mirtiną kovą su užpuolikais.
Kova bus žiauri. Iš septynių samurajų gyvi liks tik trys. Finale, kai išgelbėti valstiečiai sėja ryžius, prie keturių kapų stovintis Kambįėjus ne tiek T. Mifune‘s personažui, kiek žiūrovams, sako: „Tu manai, kad mes nugalėjom? Ne, tai valstiečiai nugalėjo. Samurajai yra tarsi vėjas, o valstiečiai – tai pati žemė“.
Filmas buvo nepaprastai populiarus, o jo siužetas kartais atgydavo netikėtais pavidalais. (Gediminas Jankauskas)
6. „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ (Mad Max: Fury Road, 2015)
Dabar jau sunku įsivaizduoti amerikiečių kiną be Australijoje gimusių aktorių Nicolės Kidman ir Hugo Jackmano bei Australijoje savo karjerą pradėjusio Melo Gibsono. Pastarąjį visame pasaulyje išgarsino trys fantastiniai veiksmo filmai apie bebaimį kovotoją su jokių tabu nepripažįstančiais nusikaltėliais, vadinamą Pašėlusiu Maksu.
1979-aisiais metais pasirodęs pirmasis filmas „Pašėlęs Maksas“ (jį režisavo G. Milleris) tapo tikra kino sensacija. Autoriai įvilko tradicinį veiksmo kino siužetą į fantastinės antiutopijos rūbą, o netolimos ateities policininkas Maksas Rokatanskis, kurį suvaidino tada už Australijos ribų mažai žinomas Melas Gibsonas, įsikūnijo į negailestingą civilizacijos pagimdyto blogio naikintoją.
Pašėlęs Maksas buvo netekęs žmonos ir sūnaus, todėl skausmas užgrūdino vyrą ir pavertė jį tikra keršto mašina. Netolima ateitis buvo pavaizduota kaip psichodelinė dabarties siaubų projekcija į futurizmo foną – šis metodas taip patiko žiūrovams, kad greitai buvo sukurti dar du futuristinės sagos tęsiniai.
Antrajame filme „Pašėlęs Maksas 2. Keliaujantis karys“ (1981 m.) vienišas Maksas jau kovėsi su pankų ir išsigimėlių armija branduolinio karo nuniokotoje Australijoje. Trečiajame filme „Pašėlęs Maksas 3. Po Griaustinio kupolu“ (1985 m.), atvykęs į banditų kontroliuojamą miestą Batertauną, Maksas priverčiamas kautis motorizuotų gladiatorių arenoje, o vėliau ištremiamas į dykumą, kur jį nuo žūties išgelbėja sulaukėjusių vaikų gentis.
Akivaizdu, kad toks herojus anksčiau ar vėliau turėjo sugrįžti. Keistoka tik tai, kad jo laukėme beveik tris dešimtmečius.
Originaliuose naujojo filmo plakatuose puikuojasi šūkis „Kokia miela diena!“. Iš tikrųjų gi tą labai „mielą“ dieną griaudi toks triukšmas, kad prieš jį nublanksta visi kada nors filmuose girdėti pragaro garsai. Atkeršijęs už žmonos ir sūnaus nužudymą Maksas pasitraukia iš „Pagrindinio patrulio“ gretų ir iškeliauja į dykumą, kurioje negalioja jokie įstatymai. O ir už šios dykynės esantis pasaulis merdi, mirtinai sužeistas globalaus karo ir naftos krizės pasekmių. (Gediminas Jankauskas)
5. „Kietas riešutėlis“ (Die Hard, 1988)
Po šio Johno McTiernano režisuoto filmo į veiksmo kino lyderių gretas iškopė aktorius Bruce’as Willisas, kuris žiūrovų pamėgtą personažą retsykiais tebevaidina ligi šiol.
Niujorko policininkas Džonas Makleinas Kalėdų išvakarėse lekia į tolimąjį Los Andželą pas žmoną pailsėti nuo tarnybos. Tačiau ramių Kalėdų nebus, nes ponia Maklein (akt. Bonė Bedelia) kartu su kitais bendradarbiais tapo įžūlių teroristų įkaite. Niekur nedingsi – tenka vaduoti nuo pražūties žmonelę, o kartu ir jos darbdavių japonų firmą su visais nusikaltėlių trokštamais milijonais. Kadangi pagalbos didvyriui niekas savo noru nepasiūlo, tenka kaip reikiant paprakaituoti vienam.
Filmo pagrindą sudaro Rodericko Thorpe’o knygą „Niekas neamžina“ (angl. Nothing Lasts Forever). Pagal šio rašytojo knygą Frankas Sinatra 1968 m. buvo sėkmingai suvaidinęs policininką kriminaliniame filme „Detektyvas“ (The Detective), tačiau kuriant „Kietą riešutėlį“ legendiniam dainininkui bei aktoriui jau buvo 73-eji, ir jis aiškiai šiam filmui nebetiko. Džoino Makleino vaidmenį prodiuseriai siūlė kelioms garsenybėms – Richardui Gere‘ui, Sylvesteriui Stallone‘i, Harrisonui Fordui, Burtui Reynoldsui, Donui Johnsonui, bet visi atsisakė, plačiai atverdami vartus į šlovę Brucė‘ui Willisui.
Dar reikėtų prisiminti, kad tarptautinio teroristo Hanso Gruberio vaidmuo buvo puikaus britų aktoriaus Alano Rickmano debiutas Holivude.
1990 metais pasaulio ekranuose pasirodė filmo tęsinys „Kietas riešutėlis 2“ (Die Hard 2). Jo veiksmas taip pat rutuliuojasi per Kalėdas, tik nebe Los Andžele, o Vašingtono oro uoste. Čia Džonas Makleinas laukia žmonos ir tikisi bent kartą šventes praleisti ramiai. Bet kur tau! Kaip tik tuo metu kažkokios Lotynų Amerikos šalies narkomafijos karalius Ramonas Esperansa (Franco Nero) su palyda atgabenamas į teismą. Padedami kariškių jo sėbrai nori išlaisvinti savo lyderį ir suderino visas plano detales. Nenumanė jie tik vienos aplinkybės – “kieto riešutėlio” Makleino, kuris labai nemėgsta, kai jam kas nors trukdo ramiai švęsti Kalėdas. O su juo tikrai menki juokai!
„Kieto riešutėlio 3: Keršto su kaupu“ (Die Hard: With a Vengeance, 1995) siužeto pagrindą sudaro Džono Makleino ir pirmajame filme nužudyto teroristo Hanso Gruberio brolio Saimono (Jeremy Ironsas) dvikova: piktadarys susprogdina parduotuvę ir dar kelis Niujorko objektus, o pasinaudojęs visuotiniu sąmyšiu apiplėšia Centrinį rezervinį banką.
Filme „Kietas riešutėlis 4“ (Live Free or Die Hard, 2007) pirmą kartą veiksmas rutuliuojasi ne prieš Kalėdas, o per vasaros karščius, kai Nepriklausomybės dieną teroristai surengia kompiuterinę ataką prieš JAV.
Pagaliau, penktajame ir kol kas naujausiame filme „Kietas riešutėlis. Puiki diena mirti“ (Good Day to Die Hard, 2013) Džonas Makleinas atvyksta į Maskvą, kad padėtų savo sūnui – profesionaliam CŽV agentui, kurio užduotis – padaryti galą atominių ginklų vagystei. Tačiau kelią agentams pastoja tarptautiniai teroristai. (Gediminas Jankauskas)
4. „Indiana Džounsas. Dingusios skrynios beieškant“ (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981)
Argi kas nors pasaulyje dabar gali įsivaizduoti, kad archeologas gali atrodyti kitaip, nei Indiana Džounsas? Apdulkėjusi ir aplamdyta plačiabrylė skrybėlė ant galvos, ant šono kabantis krepšys nuo dujokaukės, už diržo užkištas revolveris, rankose už bet kokį ginklą patikimesnis odinis botagas ir atvirai į beprotiškiausius pavojus žvelgiančios akys simpatiškame veide, kuriame tik vienintelėje situacijoje matome pasibjaurėjimo grimasą – kai Indiana Džounsas mato gyvates.
Išskyrus šlykščius šliužus, šis pasaulį išmaišęs archeologijos profesorius tikrai nieko nebijo. Jis moka kautis taip, kad tokias scenas nuolat lydi sutartinis žiūrovų juokas. Nes Indiana Džounsas įveikia priešus visų pirma intelekto jėga ir neišpasakytu išradingumu.
Sugalvojo šį personažą du draugai, kurių stulbinamos karjeros suspindėjo vienu metu. Stevenas Spielbergas ir jo bičiulis George‘as Lucasas.
Lucasas norėjo, kad Indiana Džounsas būtų toks pat elegantiškas, kaip Džeimsas Bondas. S. Spielbergui gi atrodė, kad herojus bus labiau patrauklesnis, jei bus labiau panašus į svieto perėjūną ir kažkuo primins genialų girtuoklį Humphrey Bogartą. Bendromis siužeto autorių ir Harrisono Fordo pastangomis Indiana Džounsas tapo toks, kokį jį pamilo milijonai žiūrovų visame pasaulyje.
Pirmajame filme (1981) iš JAV vyriausybės archeologas ir nuotykių ieškotojas Indiana Džounsas gauna užduotį surasi Saliamono šventykloje paslėptą stebuklingą skrynią, kurioje guli pranašo Mozės relikvijos. Mokslininkas numano, kad kelionė bus labai pavojinga, nes biblinį lobį saugoja begalė spąstų. Bet jis dar nežino, kad to paties ieško… A. Hitlerio galvažudžiai.
Antrajame filme „Indiana Džounsas ir mirties šventykla“ (Indiana Jones and the Temple of Doom, 1984) bebaimis avantiūristas ir mokslininkas Indiana Džounsas keliauja į patį Himalajų centrą, kur įsikūrusi kažkokia sekta, atnašaujanti kruvinas aukas Mirties deivei Kalai. Čia Džounsas turi rasti stebuklingą Amkaro brangakmenį. Pasikliauti galima tik savimi arba dviem pagalbininkais – ištikimu neužauga Čenu ir drąsia restorano dainininke Vile Skot (po šio filmo aktorė Kate Capshaw tapo naująja S. Spielbergo žmona).
Trečiajame filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (Indiana Jones and the Last Crusade , 1989) primenama audringa Indianos Džounso jaunystė ir atsirado anksčiau tik minėtas pagrindinio herojaus tėvas profesorius Džounsas (jį suvaidino Seanas Connery). Kartu su tėvu Indiana išvyksta ieškoti paslaptingiausios istorinės relikvijos – Šventojo Gralio taurės, kurią medžioja naciai.
Ketvirtojo filmo „Indiana Džounsas ir krištolinės kaukolės karalystė“ (Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull, 2008) prireikė laukti devynerius metus. Šį kartą Indianos Džounso maršrutai nusidriekia iki Meksikos ir Peru, kur archeologas ieško pagal nežinomą technologiją senovės majų pagamintą Krištolo kaukolę, kurios savininkas gali įveikti pačią mirtį. Kadangi veiksmas rutuliuojasi 1957-aisiais metais, šaltojo karo realijų nepaisyti nebuvo galima. Todėl ankstesnį Indianos Džounso „klasinį priešą“ – nacius – pakeitė sovietų agentai, kuriems vadovauja „plieninė“ komisarė Irina Spalko (ją suvaidino pastaruoju metu ryškiais persikūnijimais stebinanti aktorė Cate Blanchett).
P. S. Sukūrę tris filmus apie Indianą Džounsą S. Spielbergas ir G. Lucasas nusprendė, kad trilogija išsemta ir jos tęsti nėra reikalo. O H. Fordas dar ilgai stengėsi palaikyti gerą sportinę formą, nes nepamiršo seno bendro sutarimo kurti ne tris, o penkis filmus. Bet jau dabar galime drąsiai sakyti, kad „Krištolo kaukolės“ nebūtų, jei ne S. Spielbergo paauglys sūnus, kuris paragino tėtį vykdyti savo pažadus… (Gediminas Jankauskas)
3. „Tamsos riteris“ (The Dark Knight, 2008)
Britų režisierius, rašytojas ir prodiuseris Kristoferis Nolanas, savo neprilygstamu Tamsos riteriu, superherojų pasaulyje užkėlė labai aukštą kartelę. Viskas, ką mes turime žinoti apie Betmeną, yra būtent šiame tamsiame ir labai realistiškame trileryje.
Kritikų ir žiūrovų tarpe šis filmas laikomas geriausiu DC komiksų ekranizacijų istorijoje. Nors niekas geriau už aktorių Kristianu Bale nesuvaidintų Betmeno, šiame filme visą dėmesį prikausto Heatho Ledgerio ir jo įkūnijamas maniakas, chaoso veidas Džokeris.
Režisierius visiškai pakeičia nusistovėjusią nuomonę apie paprastus vagis ir nusikaltėlius paversdamas Džokerį neeiliniu personažu – jis netrokšta svetimo turto ar pinigų, vienintelis jo siekis yra sukelti aplink save chaosą ir sunaikinti Betmeną, kaip žmogų ir asmenybę.
Ankstesniuose filmuose kiekvienai rolei buvo rimtai ruošiamos atrankos ir svarstoma kandidatūra iš gausybės aktorių. Šiame filme režisierius Kristoferis Nolanas buvo užtikrintas – Heathas Ledgeris yra tas, kuris turi vaidinti Džokerį ir jis buvo vienintelis režisieriaus aktorių sąraše.
Šis filmas yra geriausias DC ir Warner Bros. kūrinys. Kai 2008 metų sausį pasaulį apskriejo žinia, kad Heathas Ledgeris mirė, filmas gerbėjų tarpe tapo tik dar labiau mistiškas. Vien faktas, kad Heathas viso filmavimo laikotarpiu rašė Džokerio dienoraštį, kuriame rašė žymias frazes, piešė iliustracijas ir perrašinėjo scenarijaus eilutes, viso filmo atmosferą ir Džokerio personažą padaro dar labiau tikrovišku ir paslaptingu.
Kristoferio Nolano sukurtas Betmenas yra daugiausiai pasisekimo sulaukęs herojus, tačiau daugiausiai pagyrų sulaukė ir superblogiuko ikona tapo Heathas Ledgeris – Džokeris. Tamsos riteris peržengia visas žanro ribas ir yra tikrai vienas geriausių superherojaus veiksmo filmų.
2. „Matrica“ (The Matrix, 1999)
Tai įsiutęs specialiųjų efektų uraganas, kurio idėja kilo lakią vaizduotę turinčioms transseksualioms seserims Lilei (anksčiau žinomam kaip Endis) ir Lanai (anksčiau buvo žinomas kaip Laris) Wachowski. Tiesiogiai skiriant savo filmą kartai, kuri užaugo su komiksais ir kompiuteriais, Wachowski stilingai atskleidžia kibernetinio atitrūkimo nuo tikrovės pasiektą aukščiausią ribą, sukurdami filmą, kuris užfiksuoja gyvenimo dvilypumą.
Nors labiausiai pašėlę nuotykiai filme nutinka itin gerą išvaizdą turinčiam veikėjui, daugumos įvykių realybė yra tokia virtuali, jog pagrindiniu juostos veikėju tampa pati “matrica”.
Neįtikėtinai puiki Keano Reeveso vaidyba dovanoja išties išskirtinį veiksmo filmo herojų, kuris tampa panašus į prašmatniai atrodantį Prada prekės ženklo modelį. Kovos menų dinamika yra fenomenali (dėkoti reikia specialiems laidams, kurie padėjo sukurti skraidymo poveikį sukuriančius, išradingus ir sulėtintus triukus), žiūrovas panardinamas į kitokią nei įprastą mokslinę fantastiką. Keanu Reeves įkūnyja Neo, vėlyvojo 20 amžiaus kompiuterių įsilaužėlį, kuris kartą pradeda gauti pranešimus apie tai, kad neva vieną lemtingą dieną jis turės kažką panašaus į mesijaus pareigą nuspręsti pasaulio likimą.
Žiūrovai suvokia, dar prieš Neo pačiam sužinant, kad jo vaidmuo gelbstint žmonių rasę bus labai reikšmingas įvykis. Filme Neo atsiskleidžia vis kintančiose suvokimo būsenose, kurių daugumą paaiškina Laurencas Fishburnas, įkūnijantis filosofinį-mokomąjį vaidmenį. Jo vaidinamas personažas Morpheus deda visas pastangas, kad paaiškintų, kaip filmo piktadarys gali būti „nervinė interaktyvi simuliacija“, ir kad Matrica yra visur, kurią verčia vykdyti grėsmingos besitransformuojančios figūros su kostiumais ir akiniais nuo saulės. „Matrica“ yra toks filmas, kur akiniai nuo saulės yra neatsiejama išpuoselėtų kovos scenų dalis.
„Matrica“ sukuria nuostabą kovų scenomis ir apšvietimo efektais, virtuali scena žaibiškai pasikeičia (kai Neo panori gauti ginklų ir tūkstančiai jų staiga atsiranda iš niekur). Kovos menų triukai yra apskrita vienas stipriausių poveikio taškų. Prižiūrint Honkongo kovos menų choreografui ir kino režisieriui Yuen Wo Ping, filme oru sklindantys kovų kadrai primena Honkongo veiksmo filmų stilių. Kino sales susprogdinęs nuotykis tapo kultiniu klasikiniu kino kūriniu ir buvo visa galva aukštesnis už vėliau sekusius tęsinius.
1. „Terminatorius 2“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991)
Kaip tik nuo šio filmo pirmtaku mūsų šalyje prasidėjo vaizdajuosčių bumas, o „Švarcu“ pramintas kultūristas Arnoldas Švarcnegeris ilgam tapo ne tik paauglių kulto objektu.
Būtent „Terminatoriuje“ pirmą kartą iš ekrano pasigirdo jau legendinėmis tapusios frazės – „hasta la vista, baby“ ir „I’ll be back…“. Tada pasaulio žodyną papildė dar vienas naujadaras „kiborgas“ (kibernetinis organizmas). Tokią žmogaus pavidalą turinčią neįveikiamą būtybę ir suvaidino Arnoldas Švarcnegeris.
Fantastinis Terminatorius T-800 iš ateities (2029-ųjų metų) atvyksta į šiuolaikinį Los Andželą. Ateivis privalo nužudyti jauną moterį Sarą, nes jai lemta pagimdyti sūnų, kuris išgelbės žmoniją nuo atominio karo grėsmės ir padės žmonėms ateities kare nugalėti robotus.
Pasipriešinti tokiems planams ryžtasi Sąrą įsimylėjęs kareivis Kailas Rysas (akt. Maiklas Biehnas), kuris pasirodo taip pat esąs atvykėlis iš ateities, aktyvus žmonių pasipriešinimo mašinoms judėjimo dalyvis. Ateities pasaulį valdo galingą kibernetinė korporacija „Skynet“, kontroliuojanti žmonėms didelę grėsmę keliančių robotų ir kitokių mechanizmų armiją. Būtent „Skynet“ mokslininkų išrasta laiko mašina į 1984-uosius siunčiamas Terminatorius, o jam iš paskos keliauja ir Kailas Rysas.
Į fantastinio veiksmo kino rūbą režisierius Džeimsas Kameronas įvelka daug aktualių problemų keliantį siužetą. Tai ir (kol kas dar menamos) kelionės laike, ir perspėjimas apie žmogaus sukurtų „intelektualių“ mašinų bei kompiuterinių technologijų pavojų. Svarbi, žinoma, bet kokiam veiksmo filmui ir ekstremaliose situacijose atsidūrusių žmonių išgyvenimo strategija.
Filmo tęsinyje „Terminatorius 2: Paskutiniojo teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991) įvykiai plėtojasi praėjus dešimčiai metų po pirmojo filmo, kai Saros sūnui Džonui vėl iškyla mirtinas pavojus. Berniukas, kaip žinia, yra saugios žmonijos ateities garantija, todėl kova dėl jo tampa svarbiausiu amžiaus mūšiu dėl rytdienos. Perprogramuotas ir patobulintas Arnoldo Švercnegerio Terminatorius stoja į mirtiną mūšį su robotu žudiku.
Trečiasis filmas „Terminatorius 3. Mašinų prisikėlimas“ (Terminator 3: Rise of the Machines, 2003) vaizduoja dar 10 metų vėlesnius įvykius. Džonas Konoras apsaugojo žmoniją nuo sunaikinimo, tačiau praeities šešėliai žengia į ateitį: mašinų tinklo „Skynet“ sukurtas kibernetinis robotas T-X siunčiamas užbaigti savo pirmtako darbą.
Trečiąjį filmą režisavo jau ne Džeimsas Kameronas, o jo kolega Jonathanas Mostowas. O ketvirtajame filme „Terminatorius: Išsigelbėjimas“ (Terminator Salvation, 2009) nebeliko ir Arnoldo Švercnegerio, kuris jau buvo išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi ir kuriam laikui suspendavo savo sėkmingą kino karjerą.
Atlikęs pilietinę pareigą naujajai tėvynei (Arnoldas Švercnegeris, kaip žinome, gimė Austrijoje) aktorius sugrįžo į populiariųjų kino projektą ir dideliam fanų džiaugsmui vėl sutiko suvaidinti bene garsiausią savo superherojų filme „Terminatorius: Genezė“ (Terminator Genisys, 2015). Pats aktorius taip komentavo šią situaciją: „Čia tas pats, kas važiuoti dviračiu – jei kartą išmokai, tai nepamirši niekada. Perskaitęs scenarijų, pradėjau sakyti savo replikas tarsi būčiau robotas“. (Gediminas Jankauskas)
