21-ojo amžiaus kino kūriniai pateikė mums keletą geriausių scenų kino istorijoje, tuo džiugino kino kūrėjai iš viso pasaulio.
Pateikiamas 10 geriausių, mūsų nuomone, šio šimtmečio filmų scenų sąrašą. Atkreipkite dėmesį, kad aptariant kiekvieno iš šių filmų pabaigą yra #SiaubingiSpoileriai.
10. „MEMENTO“ (2000)
Antrajame režisieriaus Christopherio Nolano pilnametražiame filme „Memento“ Guy Pearce’as suvaidino Leonardą, kuris praranda trumpalaikę atmintį ir negali susikurti naujų prisiminimų. Leonardas ieško jį užpuolusių ir jo žmoną nužudžiusių žmonių, o atminčiai atgaivinti naudoja polaroidines nuotraukas ir tatuiruotes. Galiausiai Leonardas gauna vyro, pravarde Tedis, vairuotojo pažymėjimą, kuris, kaip jis buvo įspėtas, yra vienas iš nusikaltėlių.
Christopheris Nolanas savo ir taip supainiotą fabulą pasakoja per epizodus, vis toliau nušokančius į Leonardo praeitį, tačiau kaskart tie epizodai pradedami nuo pabaigos, kai dar neaiški veikėjų poelgių logika. Atminties motyvas čia tampa dominuojančiu. Jis deklaruojamas jau pavadinimu, kuriame iš Horacijui priskiriamos garsios lotyniškos frazės „Memento mori“ (Prisimink apie mirtį) liko tik pirmas žodis. Paties filmo sukūrimui buvo įsteigta kino kompanija „I Remember“ (Aš prisimenu) ir sugalvotas gerai siužeto esmę atspindintis bei tinkamas asociacijas provokuojantis reklaminis šūkis „Kai kuriuos įvykius geriau neprisiminti“.
Tokių įvykių, kurių geriau neprisiminti, Leonardo Šelbio praeityje buvo daug. Praktiškai visi, išskyrus tuos momentus, kada jiedu su žmona buvo laimingi. Kam ir kodėl prireikė sugriauti jųdviejų laimę, o Leonardą paversti paranojos apsėstu maniaku, karštligiškai bandančiu užčiuopti siūlą, kuris galėtų išpainioti piktavališkai suraizgytą aistrų ir nuodėmių kamuolį?
Nolanas filmuodamas filmą naudojo nelinijinę struktūrą, dauguma filmo veiksmų vaizduojami atvirkštine tvarka. Dėl tokios struktūros susidaro dvi filmo pabaigos: tikroji pabaiga, kai Leonardas nusprendžia nužudyti Tedį, ir chronologinė pabaiga (pradžia, kurioje Tedis galiausiai nužudomas). Šią dėlionę galutinai užbaigia paskutinė filmo scena. Leonardas nuvažiuoja automobiliu, o paskui sustoja, kad pasidarytų automobilio valstybinio numerio tatuiruotę, kuri galiausiai lems Tedžio mirtį.
9. „Kerol“ (Carol, 2015)
Filmas nukelia mus į XX amžiaus vidurio Niujorką, kuriame jauna fotografė Therese Belivet (akt. Rooney Mara) įsimyli turtingą namų šeimininkę vardu Carol Aird (akt. Cate Blanchett). Tai juosta apie prabangos bei liūdesio kupiną gyvenimą, kuriame, rodos, nėra vietos meilei ar tikrai nuoširdžiai laimei. Destruktyvios santuokuos iškamuota Carol vis labiau ir labiau atsiduoda aistros sūkurin, jaunos merginos glėby, kuriame jaučiasi ne tokie vieniša ir beviltiška. Pasitelkiant hipnotizuojančius vaizdus bei užburiančią muziką, įtikinančią vaidybą bei profesionalius kino kūrėjus, sukuriama įstabi istorija apie savęs pažinimą, vidinę kelionę laimės bei meilės link.Tarp moterų užsimezga intensyvus romanas, kuris susiduria su keliomis kliūtimis tiek jų santykių viduje, tiek išorėje, kurias sukelia pašaliniai.
Filmo pabaigoje atrodo, kad pora eina tiesiai į tragediją, gerai pažįstamą dviejų tos pačios lyties žmonių neįmanomos meilės teritoriją. Paskutinėje scenoje Teresė įžengia į Ąžuolų kambarį, ieškodama Karolinos. Teresė akimirką stabteli, o tada pradeda artėti prie Karolinos staliuko pro kitų lankytojų jūrą, iš kurios galima daryti išvadą, kad ji reiškia galimą bet kokių būsimų santykių priešiškumą. Galiausiai Kerol pastebi Teresę, ir abi moterys pažvelgusios viena į kitą nusišypso.
8. „BUS KRAUJO“ (There Will Be Blood, (2007)
Režisieriaus Paulo Thomaso Andersono 2007 m. filme „Bus kraujo“ pasakojama apie Danielio Plainvudo (Daniel Day-Lewis) ir jo kelią nuo ambicingo kalnakasio iki naftos barono. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Kartu su juo keliauja ir Eli Sunday (Paulas Dano), kurio šeimos ūkį Danielis įsigyja dėl žemėje esančios naftos. Eli yra vietinis pamokslininkas ir nori iš Danieliaus gauti pinigų, kad galėtų sumokėti už savo bažnyčią.
„Bus kraujo“ nuo pat pasirodymo buvo plačiai giriamas kaip šedevras, tinklalapis Gawker.com jį įtraukė į bendrą kino kritikų sudarytą geriausių dešimtmečio filmų sąrašą, o 2016 m. BBC jį įvardijo kaip 3 geriausią XXI a. filmą. Filmo „Bus kraujo“ pabaigoje Danielis tampa alkoholiku ir atsiskyrėliu, gyvenančiu savo dvare. Eli apsilanko pas Danielių, ieškodamas pinigų, ir Danielis užpuola Eli, sudaužydamas jam galvą boulingo kėgliu.
Kai kas teigia, kad Danieliaus ir Eli istorija filme „Bus kraujo“ yra kapitalizmo ir religijos Amerikoje metafora ir kas nutinka, kai šios dvi jėgos susiduria ir konfliktuoja tarpusavyje. Paskutinėje scenoje Danieliaus tarnas nusileidžia laiptais patikrinti, kas atsitiko, ir Danielius pareiškia: „Man galas“.
7. „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of murder, 2003)
Tikrais faktais paremta detektyvinė drama pasakojanti apie pirmojo Pietų Korėjoje serijinio žudiko žmogžudystes. Siaubingi žudymai vykdyti tarp 1986-ųjų ir 1991-ųjų, Hwaseong miestelyje, esančiame Gyeonggi provincijoje. Filmo režisieriui – Bong Joon-ho, kurį Kventinas Tarantino netgi pavadino Korėjietiškuoju S. Spielbergu.
Kitaip, nei beveik visuose detektyviniuose filmuose siužetas koncentruotas ne į žudiką ar jo vykdomas žmogžudystes, tačiau į bylą tiriančius detektyvus, kuriems užkrauta didžiulė atsakomybė. Filmas prasideda saulės nupliekstuose laukuose, vietos ūkininkui vežant pagrindinį detektyvą Park Doo-man (Kang-ho Song) į pirmosios aukos žmogžudystės vietą. Pastarasis detektyvas, įkūnija nekompetetingą, savo darbo nelabai išmanantį policininką, nuovadoje, kurioje jis dirba – pastovi sumaištis ir chaosas. Režisierius balansuoja tarp parodijos, juodojo humoro ir tikrojo realizmo, kuris auga pačioje filmo pabaigoje.
Detektyvai apklausia kelis potencialius liudininkus, tikėdamiesi jog pavyks atpažinti žudiką pažvelgus jam į akis. Tačiau jų pastangos pasirodo esančios bevaisės, ir jiems nepavyksta nužudymų priskirti nė vienam įtariamajam. Paskutinėje filmo scenoje Parkas Dūmanas po daugelio metų apsilanko pirmosios žmogžudystės nusikaltimo vietoje.
Prie Parko prieina maža mergaitė ir papasakoja jam, kad neseniai įvykio vietoje lankėsi ir kitas vyras, sakydamas, kad prisimena, jog kažką ten seniai darė, ir norėjo pasižiūrėti. Parkas klausia mergaitės, kaip tas vyras atrodė, o mergaitė atsako, kad jis buvo paprasto, įprasto veido. Tuomet Parkas žvelgia į kamerą beviltišku žvilgsniu – tai nerimą kelianti pabaiga, rodanti, kad trauma vis dar išlikusi, o žudikas buvo tik paprastas žmogus šalia mūsų.
6. „PASIKLYDĘ VERTIME“ (Lost in Translation, 2003)
Kiekvienam žmogui kada nors ateina toks metas, kai jis pradeda jaustis beprotiškai vienišas ir viskuo nusivylęs. Tada labiausiai norisi tik vieno – kad kas nors tave surastų. Ir kuo didesniame mieste esi, tuo stipresnis būna šis troškimas. Režisierės Sofijos Coppolos 2003 m. filme „Pasiklydę vertime“ prabangiame Tokijo viešbutyje atsitiktinai susitinka į Japonijos sostinę filmuotis viskio reklaminiame klipe atvykęs Holivudo veteranas Bobas Harisas (Billas Murray’us) ir vyrą fotografą į komandiruotę atlydėjusi jauna moteris Šarlotė (Scarlett Johansson). Abu amerikiečius kankina nemiga ir problemos su jiems visai nesuprantama japonų kalba. Todėl abi giminingos sielos nusprendė kovoti su nuoboduliu kartu ir išvyko keliauti po nepažįstamą megapolį, kuriame beveik niekas nekalba angliškai. O kas gali būti geriau už galimybę pasiklysti dideliame pasaulyje su mylimu žmogumi?
Abu yra vedę, tačiau mieste paliekami likimo valiai, nes Bilas atvyksta į Tokiją filmuotis reklamoje, o Šarlotės vyras atlieka fotografo užduotį. Galiausiai abu susitinka ir daug laiko praleidžia kartu, padėdami vienas kitam susidoroti su kultūriniais barjerais, kuriuos jaučia mieste. Vienišius sieja dar ir tai, kad jiedu nepatenkinti savo padėtimi. Bobo karjera aiškiai smunka žemyn, kaip ir atvėsę santykiai su šeima: tik iš įpratimo Bobas retsykiais informuoja žmoną telefonu arba faksu apie save (šiltu bendravimu tokius kontaktus vadinti sunku). O dvejus metus santuokoje pragyvenusią Šarlotę taip pat negali patenkinti tik garsaus vyro žmonos statusas, juk mergina turi profesionalios filosofės diplomą, kuris praktiškai niekam nereikalingas.
Filmo pabaigoje tarp jų užsimezga tikra draugystė, nors abu žino, kad ji gali būti skirta tik šiai konkrečiai vietai ir laikui. Paskutinėje filmo scenoje Bobas sėdi taksi automobilyje ir važiuoja į oro uostą grįžti į Jungtines Valstijas. Perpildytoje gatvėje jis pamato Šarlotę, todėl išlipa iš taksi ir eina prie jos.
Bobas šnabžda jai į ausį, tačiau žiūrovai negirdi, ką Bobas jai sako, tai privati akimirka, todėl režisierė Sofija Kopola privertė Murėjų improvizuoti pabaigos sceną. Abu pasibučiuoja ir paskutinį kartą jaudinamai atsisveikina.
5. FENIKSAS (Phoenix, 2014)
Režisieriaus Kristiano Petzoldo filmo „Feniksas“ pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo padarinius, apie likimus, susijusius su holokaustu, apie bandymą sugrįžti į gyvenimą po lagerio ir apie vokiečių pokario sociumą… Veiksmas vyksta Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, filme vaidina Nina Hoss (Nelly) ir Ronaldas Zehrfeldas (Johnny). Nelly yra buvusi kabareto dainininkė, neseniai grįžusi į Berlyną po to, kai išgyveno Aušvico koncentracijos stovyklą.
Nelly buvo atlikta veido rekonstrukcijos operacija dėl kulkos žaizdos ir dabar ji neatpažįstama tiems, kurie ją pažinojo anksčiau. Tarp jų ir jos vyras Džonis, kuris sako Nelly, kad ji jam primena jo žmoną, kuri, kaip jis mano, jau mirusi. Džonis paprašo Nelly apsimesti jo žmona, kad gautų jos palikimą, ir Nelly sutinka. Netrukus Nelly sužino, kad tai Džonis ją išdavė ir atidavė naciams, todėl filme įvyksta kulminacinė finalinė scena.
Džonio nesugebėjimas atpažinti savo buvusios žmonos yra alegorija daugelio žydų patirčiai po Antrojo pasaulinio karo, kai jie sugrįžo į visuomenę, nesugebančią susitaikyti su įvykdytu siaubu. Paskutinėje filmo scenoje Nelly pakviečia Džonį ir grupę senų draugų pasiklausyti jos dainos.
Nelly pradeda dainuoti „Speak Low“ , jai dainuojant Džonis pamato ant jos rankos ištatuiruotą koncentracijos stovyklos numerį ir supranta, kad Nelly yra jo buvusi žmona. Nelly baigia dainą ir išeina.
4. „ŠOKĖJA TAMSOJE“ (Dancer in the Dark, 2000)
„Šokėjos tamsoje“ veiksmas plėtojasi 1964-aisiais metais Vašingtono priemiestyje. Metalo gaminių fabrike dirbanti Selma (Bjork), emigrantė iš Čekoslovakijos, kartu su paaugliu sūnumi gyvena namelyje ant ratų, kurį moteriai nuomoja vietinis policininkas. Selmos regėjimas kasmet prastėja, ir šią ligą, matyt, bus paveldėjęs jos sūnus. Todėl moteris taupo pinigus vaiko akių operacijai, o pati tenkinasi minimaliais gyvenimo malonumais, kurių svarbiausias – amerikietiški miuziklai – jų nuostabias melodijas Selma nuolat girdi, o ir pati, norėdama nors trumpam pamiršti visas gyvenimo negandas, įsivaizduoja esanti miuziklų herojė. Miuziklai – Selmos antroji gyvenimo realybė, nes „juose niekada nieko bloga neatsitinka“
Tačiau realus gyvenimas – toli gražu ne miuziklas. Kai dėl Selmos kaltės ji atleidžiama iš darbo, likimas siunčia vargšei moteriai dar vieną skaudų kirtį – jos sunkiai kauptas santaupas pasisavina treilerio savininkas. Mėgindama susigražinti pinigus Selma nužudo policininką ir tampa „pirmojo laipsnio nusikaltimo“ kaltininke. O už pareigūno nužudymą Amerikoje nuo seno daugeliu atveju baudžiama mirtimi. Žinoma, geras advokatas, šioje situacijoje galėjo surasti lengvinančių aplinkybių, bet teismo procesas surytų visus pinigus, taupytus sūnaus akių operacijai. Todėl tokio savo gyvybės gelbėjimo plano moteris atsisako.
Paskutinėje scenoje Selma pririšta prie lentos ir ruošiama pakarti. Sužinojusi, kad sūnaus akies operacija pavyko, Selma pradeda dainuoti: „Tai ne paskutinė daina, nėra smuiko, choras tyli, niekas nesisuka, tai priešpaskutinė daina, ir viskas“.
3. „ŠIOJE ŠALYJE NĖRA VIETOS SENUKAMS“ (No Country for Old Men, 2007)
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo. Režisierių Joelio ir Ethano Coenų 2007 m. „Oskarą“ už geriausią filmą pelniusioje juostoje pasakojama apie Teksaso kaime gyvenantį medžiotoją, kuris susiduria su nepavykusiu narkotikų sandoriu ir milijonais grynųjų pinigų. Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Filmo siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Filmas sulaukė ir kritikų, ir komercinės sėkmės, tačiau dėl staigios ir neaiškios pabaigos daugelį suglumino. Paskutinėje scenoje į pensiją išėjęs šerifas Edas Tomas Bellas dalijasi su žmona dviem sapnais. Pirmajame Bellas prisimena, kad prarado tėvo jam duotus pinigus, bet neprisimena kaip.
Sapno esmė – kad ir ką jaunasis Bellas darė su pinigais, tai nebuvo pakankamai svarbu, kad prisimintų – tai jaunystės reprezentacija. Antrajame (išsamesniame) sapne Bellas prisimena, kaip su tėvu važiavo per šaltą kalnų perėją.
Velo tėvas eina priekyje, kad užkurtų ugnį „visoje toje tamsoje, visame tame šaltyje“. Bellas supranta, kad gyvena „ne senolių šalyje“, nes pasitraukia iš kovos su blogiu, kurio nesupranta, ir svarsto apie savo perėjimą į pomirtinį gyvenimą kartu su prieš jį mirusiu tėvu.
2. „PRADŽIA“ (Inception, 2010)
Po to, kai filmas „Tamsos riteris“ pasaulyje surinko daugiau nei milijardą dolerių, tapo aišku, kas realizuos kitą filmą apie Betmeną. Bet prieš imdamasis dar vieno projekto apie žmogų-šikšnosparnį režisierius Christopheris Nolanas už 160 milijonų dolerių sukūrė „Pradžią“ (2010). „Pradžios“ scenarijų režisierius rašė beveik dešimt metų.Mokslinės fantastikos trileryje „Pradžia“ („Inception“) Leonardo DiCaprio vaidina „Kobą“ – profesionalų vagį, kuris vagia informaciją įsiskverbdamas į žmonių sapnus. Cobbui suteikiama galimybė ištrinti savo teistumą, jei jis sugeba įdiegti idėją į žmogaus pasąmonę.
Kobas visada su savimi nešiojasi vilkelį, kuris yra totemas – unikalus kiekvieno žmogaus daiktas, kuris sapnų pasaulyje veikia neįprastai, o realiame – įprastai. Jei vilkelis ir toliau sukasi, Kobas žino, kad yra sapnų pasaulyje, o jei galiausiai nukrenta, vadinasi, jis yra realiame pasaulyje.
Paskutinėje filmo „Pradžia“ scenoje Kobas rodomas grįžtantis namo pas savo vaikus po išvykos į sapnų pasaulį. Kobas pasuka vilkelį, kad įsitikintų, ar jis iš tiesų dabar yra realiame pasaulyje, ar vis dar sapnų pasaulyje. Užuot pasilikęs pažiūrėti, ar vilkelis nukris, Kobas nueina pas savo vaikus į sodą. Kamera vėl sukoncentruoja dėmesį į besisukantį vilkelį ir filmas baigiasi. Kobui nebesvarbu žinoti, kas yra tikra jis priima tai kas daro jį laimingu kaip realybę.
1.
1. Sauliaus sūnus (Son of Saul, 2015)
Režisieriaus Laszlo Nemeso filme „Sauliaus sūnus“ pasakojama apie pusantros dienos kalinio gyvenimą Aušvico koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais. Garsaus Holokaustą išgyvenusio neurologo ir psichiatro Viktoro Franklio teigimu, išlikimą koncentracijos stovykloje lemia vienas esminis dalykas. Tai ne fizinė sveikata, ne sėkmė, ne pataikavimas aplinkiniams. Svarbiausia yra turėti tikslą. Pamatyti žmoną, parašyti knygą, perduoti žinią. Palaidoti vaiką… Pastarasis yra pagrindinio filmo herojaus Sauliaus gyvenimo vokiečių koncentracijos stovykloje ašis. Šiuo laikotarpiu kalinys Saulius Auslanderis bando pasirūpinti mirusio berniuko, kurį jis laiko savo sūnumi, kūnu, tikėdamasis jį tinkamai palaidoti pagal žydų papročius.
Filmo „Sauliaus sūnus“ pabaigoje keli kaliniai, tarp jų ir Saulius, pabėga iš koncentracijos stovyklos į mišką. Kaliniai atvyksta į miške esančią pašiūrę, o Saulius, ilsėdamasis, pastebi, kad į pašiūrę žvilgčioja jaunas vokiečių berniukas, ir jam nusišypso.
Pirmą kartą filme kamera nukrypsta nuo Sauliaus ir seka berniuką, kuris nueina į mišką. Šis perėjimas parodo, kaip pasikeitė filmo žiūros taškas, dabar jis seka nekaltą berniuką. Jaunas berniukas reiškia viltį, o paskutinis Sauliaus veido vaizdas mums sako, kad jis nemirs be vilties dėl ateities. Paskutinis kadras nustoja sekti berniuką ir daro pauzę, tarsi klausdamas žiūrovų, kokia kryptimi toliau reikėtų eiti.
