Kino fanatikų širdyse gangsterių žanras užima šventą vietą… Šį žanrą išpopuliarino klasikiniai Holivudo aukso amžiaus filmai, tokie kaip „Visuomenės priešas“ (angl. The Public Enemy) ir „Angelai murziai“ (angl. Angles with Dirty Faces). Naujojo Holivudo pradžioje šį žanrą atgaivino Franciso Fordo Coppolos šedevras „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather), o nuo to laiko jis tapo vienu mėgstamiausių kino žanrų, kurį papildo šiuolaikiniai hitai.
Nors yra šimtai įsimintinų filmų apie gangsterius ir mafijos pasaulį, kai kurie iš jų, tiesiog yra įsimintinesni, pripažįstami kaip geriausi. Taigi, per daugelį metų buvo sukurta daugybė filmų apie gangsterius, kurie nusipelno išskirtinio įvertinimo ir pripažinimo, tačiau šie, pateikiami sąraše, padarė milžinišką įtaką kultiniam žanrui, kuris ir toliau išlieka vienu populiariausių.
10. „Kazino apiplėšimas“ (Killing Them Softly, 2012)
„Kazino apiplėšimas“ – 2012 m. amerikiečių neo-noir kriminalinis filmas, kurį parašė ir režisavo Andrew Dominik‘as, o pagrindinį vaidmenį atliko Bradas Pittas. Filmas sukurtas pagal George’o V. Higginso 1974 m. romaną „Kogano prekyba“ (angl. Cogan’s Trade).
Istorija seka Džekį Koganą, samdomą žudiką, turintį likviduoti mafijos pokerio žaidimo-apiplėšimo, sužlugdžiusio nusikalstamą ekonomiką, padarinius. Filme įvykiai vyksta 2008 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų ir finansų krizės metu.
Filme puikiai pasirodo ne tik visų mylimas Bradas Pittas, bet ir Rėjus Lijota, kuris dažnai vaidindavo kriminalinėse dramose, tačiau, visų nuostabai, niekada negaudavo vaidmenų pagal tipažą, t. y. jis niekad nevaidindavo to paties vaidmens iš naujo ir iš naujo – jie visuomet būdavo labai skirtingi.
Endriu Dominiko filme „Kazino apiplėšimas“ Lijota suvaidino vyruką, vardu Markis Tratmanas. Markis vadovauja slaptiems pokerio turnyrams, kuriuose paprastai ant kortos statoma viskas. Nereikšmingas sukčius Frenkis su savo į narkotikus įnikusiu draugeliu Raselu pasamdomi sužlugdyti žaidimą. Markis tampa pagrindiniu įtariamuoju.
Lijota patraukia jūsų dėmesį jau pačią pirmą savo pasirodymo ekrane minutę. Jo vaidyba nepakartojama, kupina tragizmo. Vienoje iš įsimintiniausių filmo scenų jo veikėją primuša. Šis muštynių epizodas turbūt vienas geriausių kino istorijoje – jis taip sukrečia, kad net sunku žiūrėti, supykina. Toks jausmas, kad šitai nėra skirta žiūrovo akiai. Tokią sceną nepaprastai sunku gerai pateikti, tačiau Lijota savo darbą atlieka genialiai.
Filmas – šiuolaikinės Amerikos metafora. Juostos fone skamba daugybė politinių kalbų ir jos skirtos tam, kad susietų tai, kas vyksta ekrane, su tuo, kas šiandien vyksta realioje Amerikoje. Šiame filme gausu įvairių ironijos sluoksnių; akivaizdžiausias iš jų – tai, kad žudomi vyrai baudžiami už tai, kad paprasčiausiai darė tai, ką jų žudikai patys daro diena iš dienos – nusikalsta ir vagia iš kitų.
Tai labiau į politines problemas žvelgianti juosta, kurioje norima parodyti gangsterių atsainumą žmonėms ir jų gyvybėms. Tamsiai komiškas, žiaurus trileris, kuris kartu yra ir pamokomasis pasakojimas apie kapitalizmą, o jo žinia perteikiama su kaupu.
9. „Generolas“ (The General, 1998)
Martinas Kahilas, Johno Boormano filmo „Generolas“ herojus, daugelį metų buvo garsiausias profesionalus nusikaltėlis Airijoje, žmogus, kuris iki tam tikro laipsnio kopijavo Robiną Hudą: vogė iš turtingųjų ir atiduodavo sau. Jis buvo toks užsispyręs žmogus, koks tik kada buvo gimęs, ir toks sumanus, kad, nors ir buvo piktadarys, kėlė net policijos susižavėjimą. 1994 m. jį nušovė Airijos respublikonų armija po to, kai jis įsitraukė į politiką – vienintelį Airijoje pavojingesnį dalyką nei nusikaltimai.
Kahilą filme „Generolas“ vaidina Brendanas Gleesonas, airių aktorius ekspertas (jis buvo Hamišas, Melo Gibsono pagalbininkas filme „Drąsioji širdis“), kuriam pavyksta padaryti du aktoriui nelengvus dalykus: Jis sukuria iliuziją, kad žiūrime į patį Kahilą, ir priverčia mus pripažinti, kad jis mums patinka, nepaisant jo žiaurumo. Gleesonas ir Boormanas, kuris pats parašė scenarijų, be užuolankų žvelgia į siaubūnus, o paskui randa kitą medalio pusę.
Iš tikrųjų Kahilas yra žavus niekšas, sugebantis sukelti susižavėjimą net savo užkietėjusiam priešui, policijos inspektoriui Nedui Keniui (Jon Voight). Planuodamas jis įkūnija tam tikrą stilių. Pavyzdžiui, norėdamas nusipirkti namą, jis sužino, kad agentas negali priimti grynųjų pinigų. Taigi jis nuneša 80 000 svarų į banką ir nusiperka banko vekselį. Jis įsideda vekselį į kišenę ir eina per gatvę į policijos nuovadą, kur kalbasi su inspektoriumi Keniu kaip tik tuo metu, kai, „nežinia iš kur“, du kaukėti vyrai prieina prie tos pačios banko darbuotojos apiplėšia ją ir pasiima stalčiuje buvusius pinigus.
„Generolas“ prasideda, kai Kahilas dar būdamas berniukas vagia iš vietinio pirklio ir yra išsiunčiamas į pataisos mokyklą (kur jis užmuša būsimą prievartautoją). Suaugęs jis buvo žmogus, sulaukęs didžiulio visuomenės dėmesio, net ir įkyriai saugodamas savo privatumą. (Jis slepia veidą po marškiniais su gobtuvu ir visada laiko ranką ant veido, žvelgdamas iš tarp pirštų). Tarp jo darbų buvo didžiausių Dublino juvelyrų apiplėšimas ir senųjų meistrų vagystė iš vieno Airijos užmiesčio namo. Abiem atvejais jis naudojo gudrų planą, o ne frontalų užpuolimą.
Dalis Kahilo žavesio slypi tame, kad jis tvirtina, jog nusikaltimai yra ne jo yda, o užsiėmimas. Tai geriausias Boormano filmas, kuriame dominuoja įsimintina Brendano Gleesono vaidyba, sukūrusio personažą, kuriame linksmumas, klounada ir šiluma dera su moraliniu dviprasmiškumu ir gebėjimu smurtauti. Boormanas gerai režisuoja ir labai subalansuotai vaizduoja akivaizdžiai labai sudėtingą žmogų, gebėjusį būti labai žaviu ir mylinčiu, taip pat ir labai tamsiu.
8. „Mafijos siuvėjas“ (The Outfit, 2022)
Ne paslaptis, kad aktorių apranga vaidybiniuose filmuose yra žiūrovų dėmesį tikrai pritraukiantys objektai. Ypač tai svarbu vadinamuose retro filmuose, kuriuose veikėjų apranga turi labai svarbią reikšmę. Tokiais atvejais apranga ir papuošalai bei kitokie žvaigždes puošiantys aksesuarai tampa ne šiaip prekėmis, o turi specialų terminą product placement. (Valstybinės lietuvių kalbos komisija siūlo tai vadinti „prekių rodymu“).
Tokius prekių rodymo rezultatus geriausia identifikuoti skaitant finalinius filmų titrus, iš kurių tampa aišku, kokie aukštosios mados namai puošia kino žvaigždes. Kartais tai net svarbiau už vaidybą. Štai pavyzdžiui trileryje „Turistas“ (2010 m., rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas) Angelina Jolie tik filmo pradžioje keliose scenose elegantiškai dėvi įspūdingą kostiumėlį su ryškia raudono kaspino „uodega“. O atsidūrusi Venecijoje ji jau keičia apdarus kiekvienoje scenoje (iš jos dėvimų kostiumėlių, vakarinių suknelių, peniuarų, pirštinaičių, apatinio trikotažo, madingų aksesuarų ir deimantinių papuošalų galima sudaryti nemažos apimties pret-a-poter katalogą). Deja, jos vaidyba tame filme panašia įvairove tikrai nespinduliuoja,
Panašių pavyzdžių kine matėme tikrai nemažai. Kur kas rečiau pasitaiko filmai apie tuos, kurie nuostabius aprėdus projektuoja ir gaminą. Matėme ir filmų apie rūbų dizainerius, tikrus ir išgalvotus, kuriuos vaidino tokios garsenybės, kaip Audrey Tautou („Koko prieš Šanel“), Danielis Day-Lewisas („Nematomas siūlas“), Kate Winslet („Siuvėja“) ir kt.
Į šią galeriją pernai gražiai įsikomponavo režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas „The Outfit“, kuris Prancūzijoje vadinamas „Siuvėju“, Lenkijoje „Slaptaviete“, Ukrainoje „Kostiumu“, kai kuriose šalyse tiesiog „Apranga“, o Lietuvoje pavadintas „Mafijos siuvėju“. Lietuviškas pavadinimas pagal prasmę ko gero tiksliausias, nes angliškas žodis dar reiškia „Organizaciją“. Būtent taip buvo pavadintas Čikagos mafijos sindikatas trečiajame XX a. dešimtmetyje, kai svarbus šios organizacijos veikėjas buvo Alas Kaponė.
Pagrindinį herojų naujajame filme suvaidino aktorius Markas Rylance‘as, kurį visada įdomu stebėti, ką jis bevaidintų – karaliaus Henriko VIII uošvį Tomą Boleiną („Karalienės sesuo“, 2008), sovietams dirbantį šnipą („Šnipų tiltas“, 2015 m.), Gerulį milžiną (S. Spielbrgo pasakoje, 2016) ar bevardį Magistratą („Barbarų belaukiant“, 2019).
Filme „Mafijos siuvėjas“ Markas Rylance‘as vaidina iš Londono į Čikagą atvykusį siuvėją Leonardą Berlingą. Veiksmas plėtojasi 1956 metais. Leonardo siuvyklėlė yra airių mafijos boso Rojaus Boilo kontroliuojamoje teritorijoje. Gaujos nariai yra svarbiausi imigranto klientai ir net naudoja Leonardo būstinę kaip nešvarių pinigų saugyklą. Tačiau vyrui dėl to problemų nekyla, juk gangsteriai dosniai užmoka už paslaugas.
Bet kartą ši ramybė pasibaigė. Kai gangsteriai sužinojo, kad jų aplinkoje atsirado „kurmis“, perduodantis federalams svarbią informaciją, Leonardas akimirksniu patenka į įtariamųjų sąrašą. O tai jam tikrai nieko gero nežada. Filmas, kaip, beje, ir kitas šioje apžvalgoje pristatomas „Banginis“, primena kamerinį spektaklį, nes beveik visas veiksmas sukoncentruotas vienoje lokacijoje, o ir personažų skaičius ribotas. Čia ryškią solo partiją groja Markas Rylance‘as (kaip „Banginyje“ Brendanas Fraseris).
Siuvėjas Leonardas Berlingas – sudėtinga asmenybė. Lėtai mąstantis, kalbantis mažiau negu žino, kruopščiai slepiantis savo praeitį, puikių manierų (tikras britas!) ir humoro nestokojantis žmogus. Jis sakosi į Ameriką po karo persikraustęs todėl, kad Angliją užplūdo amerikietiški džinsai, o klasikiniai kostiumai tapo nebemadingi. Bet atidžiam žiūrovui gana anksti tampa aišku, kad tokiai emigracijai buvo rimtesnių priežasčių. Jos ir jų pasekmės pamažu aiškėja.
„Mafijos siuvėjas“ – pirmas režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas. Nors jis dar jaunas (gimė 1981 metais), bet kino pasaulyje jau žinomas: buvo nominuotas Oskarui už scenarijų dramai „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game, 2014 m., rež. Mortenas Tyldumas). Atskiri filmo komponentai – garsų takelis, vaizdas, dekoracijos ir kita kažkuo ypatingu neišsiskiria. Bet kartu jie puikiai dera. Kaip dera atskiros detalės puikiai pasiūtame kostiume. (G.J.)
7. „Mafijos išdavikas“ (The Traitor, 2019)
Ar galima Italijoje nugalėti kelis šimtmečius gyvuojančią ir pastebimai mutavusią mafija, kuri dar visai neseniai buvo vadinama neįveikiama?
Marco Bellocchio pabandė duoti optimizmo teikiantį atsakymą filme „Mafijos išdavikas“ (jo premjera įvyko Kanų kino festivalyje“) ir pasitelkė dar vieną tikrą istoriją.
XX a. devintajame dešimtmetyje Siciliją sudrebina dar vienas žiaurus mafijos tarpusavio karas dėl narkotikų srauto kontrolės. Tommaso Buscetta (Pierfrancesco Favino), vienas iš kariaujančių grupuočių „Koza nostra“ narių, priverstas pabėgti iš šalies. Su gražuole žmona ir vaikais radęs saugų prieglobstį Brazilijoje jis iš tolo stebi, kaip mafijozai Palerme kerštaudami žudo išdaviko giminaičius.
Tačiau saugus gyvenimas baigėsi, kai bėgliu susidomėjo Brazilijos policija, kuri, (jeigu jos kvotos metodai yra tokie, kaip vaizduojami filme, skambant sentimentaliai meksikiečių dainai „Historia de un amor“), niekuo nesiskiria nuo žiaurių mafijos kankinimų. Galiausiai Buscetta pargabenamas į gimtinę ir perduodamas Italijos teisėsaugai. Vienintelė galimybė išlikti gyvam – nusižengti „omertai“ (kitaip sakant, sulaužyti svarbiausią Sicilijos mafijos garbės kodekso normą – tylėjimo įžadus) ir bendradarbiauti su Italijos valdžia mainais į valstybinę apsaugą.
Pargabentas namo Tommaso Buscetta pasitiki teisėju Giovanni Falcone (Fausto Russo Alesi) ir ryžtasi išduoti savo buvusius bendražygius. Nepripažįstantis jokių kompromisų kovotojas su mafija Falcone buvo susiformulavęs tokią kovos taktiką – kai drąsiai prabils pirmasis liudytojas, mafijos struktūra pradės eižėti ir galų gale neįveikiama tvirtovė žlugs („jei mafija kažkada turėjo pradžią, ji kada nors turės ir pabaigą“. Panašu, kad taip ir atsitiko, tik rezultato teko laukti daugiau nei du dešimtmečius (filmas apima įvykius nuo 1960-ųjų iki 2000-ųjų metų). Buscettos parodymai buvo tokie svarbūs, kad suteikė galimybę italų policijai suimti 366 įvairaus rango mafijozus.
Pristatydamas „Mafijos išdaviką“ Kanų kino festivalyje režisierius Marco Bellocchio kalbėjo norėjęs savo filmui suteikti W. Shakespeare‘o tragedijų ir tradicinės itališkos operos bruožų. Panašių sintezės pavyzdžių jau matėme F.F. Coppolos ir M. Scorsese‘s filmuose.
Bet tokius itališko temperamento proveržių teismo salėje, kai akivaizdų spaudimą teisėjams daro įtūžusių moterų demaršas, proceso dalyviai ne tik svaidosi grasinimais nužudyti, bet emocijų užvaldyti dainuoja truputį perdirbtą Toto Cutugno hitą „Sono siciliano“ arba apimti ekstazės išsirengia nuogi, matyti dar neteko. (G.J.)
6. „Hoffa“ (1992)
Maždaug įpusėjus filmui „Hoffa“ šokiruoja žinia, kad „Teamsters“ lyderis turi žmoną ir dukrą. Jos pasirodo per minios sceną. Tačiau šiame filme apie Džimį Hofą nėra laiko parodyti, kaip jis susipažįsta su žmona, ją vilioja, veda, tvarko namus ar augina vaiką.
Pirmą kartą jį pamatome, kai jis laukia prie kelio Detroito priemiestyje. Jis laukia savo mirties ir, atrodo, beveik tai žino, atsargiai padėdamas pistoletą tarp kojų ant galinės automobilio sėdynės. Jis yra su savo draugu Bobiu, ir mes matome, kaip jie susipažino, prieš daugelį metų, kai Džimis užkalbino Bobį taksi automobilyje ir padavė jam Komandos narių piketą.
Mes matome jį piketuojantį, persekiojantį asmenis krovimo postuose, gyvenantį iš cigarečių ir kavos, piktai šaukiantį ant vadovybės ir jos samdomų „Pinkertonų“. Matome, kaip jis laimi svarbų streiką, pasitelkęs į pagalbą mafiją, atsilygindamas sindikatui pažadu, kad tam tikri sunkvežimiai pasiklys ir galiausiai bus iškrauti mafijos.
Ar filme sutinkama, kad Džmis Hoffa buvo organizuoto nusikalstamumo įrankis? Visiškai ne. Filme teigiama, kad Hofa būtų pasinaudojęs bet kokia pagalba, kad suorganizuotų vairuotojus ir darytų spaudimą savininkams. Jis buvo profsąjungų pragmatikas. Todėl šis filmas toks įdomus ir bauginantis tuo, kad jame niekaip nepavyksta įžvelgti idealizmo, kuris turėtų būti kažkur giliai slypintis. Jo akyse nedega jokia vidinio įsitikinimo šviesa. Šiam žmogui ankstyvoje jaunystėje turėjo būti padaryta kažkokia baisi skriauda, ir komandų darbuotojų organizavimas yra jo būdas atsilyginti – tai jo vienišas, piktas kerštas.
Džekas Nikolsonas – aktorius, kurio veide gali atsispindėti beveik viskas. Viena iš priežasčių, kodėl jo vaidmuo toks geras, yra ta, kad jis beveik nieko neatskleidžia. Pirmą kartą jį pamačius, fizinis panašumas stulbina: Sunkus, stambus veidas, aukštai šonuose kirpti plaukai, o labiausiai akys – reptilijos, tarsi labai seno, negailestingo vėžlio. Jis kupinas kerštingumo, o ne idealizmo.
Filmą režisavo Danny DeVito, kuris taip pat atliko pagrindinį Bobio Ciaro, sunkvežimio vairuotojo, su kuriuo Hofa susipažįsta kelyje, vaidmenį. Tačiau, Bobis iki pat pabaigos yra šalia jo, ištikimas it šuniukas, kuris, žvelgdamas į Hofą, mato didį žmogų. Nežinia ar Bobis Ciaro paremtas tikru žmogumi, bet šiame filme jis reikalingas kaip langas į Hoffą, kuris vaizduojamas kaip vienišius, savimi pasitikintis strategas, šaltakraujiškai ieškantis silpnųjų priešų vietų. Džimį matome Bobio akimis. „Hoffa“ rodo, kad DeVito yra tikras režisierius. Tai filmas, kuris randa tinkamą išvaizdą ir toną savo medžiagai. Nedaugelis režisierių pasitikėtų savimi ir tiesiog parodytų Džimį Hofą, užuot pasakoję apie jį. Tai filmas, kuris savo mintis dėsto tarp eilučių, t. y. tuo, kas nepasakyta. Jame kalbama ne tiek apie tai, kas atsitiko Džimiui Hofai, kiek apie tai, kad kažkas galiausiai atsitiks.
5. „Purvini pinigai“ (The Drop, 2014)
Šiame filme Tomas Hardis vaidina tylų ir pavojingą Bobą Saginovskį. Prieš tai esančiais metais filme „Lokas“ Hardis sukūrė nesaugumo jausmą turintį, pasitikėjimo kiaute susisukusį veikėją. Su „Purvinų Pinigų“ šešėlyje gyvenančiu Bobu, Hardis panaudoja šią formulę suformuodamas panašiai įspūdingą vaidmenį iš jauno tylaus vyro, kurio tariamas drovumas slepia daug tamsesnę šerdį nei bet kas galėtų numanyti.
Bobas patiekia gėrimus vietoje, kur būdavo jo pusbrolio Marvo baras. Nors jo vardas vis dar kabo virš durų, Marvas (Džeimsas Gandolfinis) pardavė jį prieš daug metų vietiniam Chechen gangsteriui. Dabar Chechens naudoją patalpas kaip „siuntinių barą“ pripildantį vokus pinigais ir Bobas bei Marvas visada įsivelia į nešvarius žaidimėlius.
Bobą tas nelabai jaudina, nes jis tik nori atlikti savo darbą ir būti paliktas ramybėje. Jis gyvena vienas savo mirusių tėvų į mauzoliejų panašiame name, kur baldai yra apdengti plastikinėmis paklodėmis ir daugelis šviesų yra išjungta. Bobas taip mėgsta vienumą, kad pusė jo pokalbių susidaro iš prasitęsiančių frazių, „Taip…“ – jis sako žiūrėdamas į tolumą. Susidaro įspūdis, kad stebėdami Bobą, mes lengvai galėtume pamatyti kaip jis nepakeisdamas tempo ir ritmo išvaikščioja griovelį šalikelėje tarp Marvo baro ir jo namų per ateinančius 30 metų.
Lėtos įtampos paaštrėjimo stebėjimas Bobo vaidmenyje yra labiausiai vertas laukimo „Purvinuose piniguose“. Hardis parodo slėpiningą gebėjimą ištraukti mažiausias savo veikėjo evoliucijas. Jo lėtas veikėjo pastatymas neišvengiamam sprogimui yra nepakartojamai jaudinantis. Atsiskleisdamas su savo įtikinamu Niujorko akcentu ir pašalindamas visus mandagumo požymius, Hardis čia yra toks neįtikėtinai geras, gebantis pažadinti žiūrovų gailestį ir kraujo troškimą vienu metu.
4. „Nužudyti airį“ (Kill the Irishman, 2011)
„Kiekviename airyje yra šiek tiek gėrio“, “ sako įkyri senelė (Fionnula Flanagan) įpusėjus filmui „Nužudyti airį“, ekstravagantiškoje odėje apie Klivlendo mafijos žlugimą septintajame dešimtmetyje.
Akivaizdu, kad filmo režisierius ir scenarijaus bendraautoris Jonathanas Hensleighas, pritardamas senai bobutei, nepraleidžia progos mitologizuoti savo scenarijaus herojų. Pasitelkęs tikrus naujienų kadrus iš realaus įvykio J. Hensleighas pasakoja, kaip Danny Greene’as (Ray’us Stevensonas) iš našlaičio tapo korumpuotu profsąjungos bosu, o vėliau – vietinių gudručių kojų laužytoju.
Situacija tampa sudėtinga, kai Danny įsitraukia į šiukšlių rinkimo verslą, susiduria su Šondoru Birnsu (Christopher Walken) ir negali grąžinti Toniui Salernui (Paul Sorvino) paskolos. Tuomet jo neišgelbsti net gangsteris Džonas Nardi (Vincentas D’Onofrio).
„Nužudyti airį“, kurį pasakoja vietinis detektyvas (jį vaidina nerimą keliantis išpuikęs Valas Kilmeris), įkvėptas tikro Ricko Porrello pasakojimo apie nusikaltimą, – tai epizodinis pasisėdėjimų ir susistumdymų mišinys. Įdomus ir intriguojantis mišinys. Kai Danny žingsniuoja per miestą (dabartinis Detroitas labai patogiai atstoja 1970-ųjų Klivlandą) bebaimis, neatsparus bomboms, kulkoms ir šiurkštiems žodžiams, režisierius filmuoja jį pagarbiu kampu su „Lord of the Dance“ garso takeliu. Aplink jį nuolatiniai dramos „Gabagool“ dalyviai rengia sąmokslus, todėl būti jo kailyje nesinorėtų.
Ray‘us Stevensonas neįtikėtinai gerai vaidina Denny ir sugeba išlaikyti savo personažą tikrai žiaurų, bet kartu ir simpatišką. Režisūra ir kinematografija labai geros kokybės. Nors kai kurie žmonės skundėsi, jog šis filmas tėra „Gerų vyrukų“ kopija, tai netiesa. Filmas puikiai išsilaiko pats savaime, nepaisant to, kad jame vaidina kai kurie aktoriai, žinomi iš „Gerų vyrukų“. Gangsterių žanro fanai tikrai nenusivils ir skųstis kuo neturės.
3. „Milerio kryžkelė“ (Miller’s Crossing, 1990)
Dažnai nepastebimas filmas „Milerio kryžkelė“ – akivaizdus pasirinkimas šiame sąraše. Šis perliukas, kurį režisavo broliai Cohenai, turi nuostabų scenarijų – jame atsirado pasakojimas apie moralę, lojalumą, varžymąsi ir smurtą.
Kambarys. Negalėsite pamiršti to kambario… Kabinetas, iš kurio Leo traukia marionečių virveles, valdančias miestą. Leo, kurį vaidina Albertas Finnis, yra stambus, stiprus vidutinio amžiaus vyras, kuriam trūksta pasitikėjimo tik vienoje srityje. Jis nėra tikras, kad gali pasikliauti Vernos, jaunos merginos, kurią įsimylėjo, meile. Dėl to jis dvejoja, nes žino, kad Vernos brolį Bernį reikėtų ištrinti iš šio pasaulio. Jis nenori prarasti Vernos. Ir dėl jo dvejonių visa miesto kriminalinė sistema griūva krauju ir smurtu.
Bet grįžkime prie kambario. Koks nuostabus kambarys. Visas paskendęs tamsiuose šešėliuose, su brangiais antikvariniais ąžuoliniais baldais, odiniais krėslais ir žalvario furnitūra, su didžiulėmis grindų dangos erdvėmis tarp geltonų šviesos baseinų. Vis dėlto šis kambarys yra raktas į tai, kodėl „Milerio kryžkelė“ nėra toks sėkmingas, koks turėtų būti… Jis atrodo kaip filmas, kuris nuolat suvokia save, o ne kaip filmas, kuris imasi darbo.
„Milerio kryžkelė“ yra kilęs iš dviejų tradicijų, kurios kartais persidengia: XX a. ketvirtojo dešimtmečio gangsterių filmų ir ketvirtojo dešimtmečio noir filmų. Pirmojoje tradicijoje jis randa savo personažus, o antrojoje – savo vizualinį stilių. Juostoje vaizdai yra gero skonio. Siužetas paprastas kaip sename gangsterių filme, bet mums prireikia daug laiko, kad tai suprastume, nes pirmąjį filmo pusvalandį veikėjai įsitraukia į sudėtingus dialogus, kuriuose kalba apie daugybę žmonių, kurių mes nepažįstame, ir nurodo daugybę galimybių, kurių mes nesuprantame. Tai toks filmas, kurį reikia perprasti žvelgiant atgal.
Čia yra kuo žavėtis. Albertas Finnis ypač gerai vaidina nusikaltėlių bosą Leo, o Džonas Polito puikiai vaidina Džonį Kasparą, jo konkurentą, kuris nuolat kalba apie „verslo etiką“. Vienas įdomiausių filmo personažų yra Bernis Bernbaumas (Johnas Turturro), dviveidis bukmekeris.
Filmo malonumas daugiausia techninis. Tikėtina, kad jį labiausiai įvertins kino mėgėjai, kuriems patiks jo sąskambis su praeities filmais. Jis neturi pasakojimo magneto, kuris mus trauktų, siužeto linijos, dėl kurios mums tikrai rūpėtų, kas vyksta, neskaitant elegantiškų, bet mechaniškų siužeto manipuliacijų. Vienintelis žmogiškas momentas įvyksta, kai Leo sužino, kad Verna tikrai negalima pasitikėti.
Viskas filme sudėliota taip, kad žiūrovas supranta, jog tai – daugiau negu filmas apie gangsterius, visų pirma jis žiūri filmą apie žmonių santykius. Tai – vienas pirmųjų brolių Cohenų kūrinių, kuriame išlaikoma pusiausvyra tarp juodojo humoro akimirkų ir įtampos tarp dviejų personažų ir kuris yra neabejotinai vienas geriausių ir išskirtiniausių šio žanro filmų.
2. „Balčiausi yra pelenai“ (Ash Is Purest White, 2018)
Tai kinų kūrybos drama, kurią režisavo Jis Zhanke‘as. Įkvėpimo šiai istorijai režisierius sėmėsi iš vieno gaujos lyderio, kuriuo jis itin žavėjosi vaikystėje. Pagrindinį vaidmenį atlieka režisieriaus žmona Tai Zhao.
Filmo veiksmas apima 10 pirmųjų XXI a. metų. Siužetas sukasi aplink Qiao, kuri filmo pradžioje, 2001 metais, rodoma kaip pareiginga smulkaus gangsterio Bino mergina. Ji kilusi iš angliakasių šeimos, kuriuos staigus anglies kainų kritimas stipriau paveikė. Tačiau būdama su Binu ir ekonomine padėtimi, kurią jis susikūrė aplink save, moters finansinė padėtis stabili. Qiao atrodo lyg puiki mergina, ji supratinga, ištikima, palaikanti, patikima ir įsitraukianti į gangsterišką vaikino pasaulį. Tačiau viena dieną viskas pasikeičia.
Kai vietinė gauja viduryje sausakimšos miesto aikštės užpuola Biną, mergina išsitraukia ginklą ir šauna į orą, kad juos atbaidytų. Dėl nelegalaus ginklo laikymo Qiao penkiems metams pasodinama į kalėjimą, o per tą laką jos gyvenimas visiškai pasikeičia. Išėjusi į laisvę Qiao supranta, kad Bino seniai dingo iš akiračio, o ji pati nebeturi nieko. Tikėdamasi rasti Bino mergina leidžiasi į kelionę, kurios metu pamato dar neatrastą, atsinaujinančią Kiniją, susiduria su įvairiais iššūkiais ir bando sukurti savo gyvenimą nuo nulio, vis dar išlikdama ištikima Bino.
Ir nors ta ištikimybė trunka 16 metų, vizualiai, emociškai ir technologijų raidos atžvilgiu tai panašiau į ištisą šimtmetį. Pats režisierius sako, kad apsilankymas Kinijoje, nors ir trumpalaikis, milžiniškų dangoraižių ir greitųjų traukinių apsuptyje privers žmogų pasijusti taip, lyg jo jausmai ir troškimai buvo pristabdyti, užmiršti.
1. „Virš įstatymo“ (Lawless, 2012)
„Virš įstatymo“ mus nukelia į sunkiai įsivaizduojamus ir nepavydėtinus laikus, kuomet už žmogų kalbėjo ne jis ar jo darbai, o ginklai. Filmo siužetas gana paprastas – prohibicijos metu trys broliai pasiryžta nepaklusti įstatymui ir nusprendžia užsiimti nelegaliu verslu – viskio gaminimu ir prekyba.
Turbūt nieko keisto, kad verslas klostosi sėkmingai – alkoholio ištroškusios Amerikos liaudies gerklės tuoj pat leidžia verslui suklestėti ir įsitvirtinti. Tačiau nelegalus šeimos versliukas patiria sunkumų, kuomet prasideda krizė ir, lyg to būtų maža, į apygardą atvyksta iš Čikagos atsiųstas reketininkas pareigūnas Charlie Rakesas (akt. Guy Pearce), kuris negavęs savo dalies paskelbia broliams Bondurantams karą.
Neįmanoma įsivaizduoti gangsteriško filmo be „šaudo – gaudo“ scenų. „Virš įstatymo“ jų tikrai netrūksta, visi susišaudymai, kautynės nufilmuoti profesionaliai ir realistiškai ir tokių filmų mėgėjams tikrai padarys gerą įspūdį (brutalių scenų nemėgstantiems įspūdis taip pat išliks, tik neaišku, ar geras). Filme yra ir šiek tiek romantikos, nors meilės linija atskleidžiama labiau paviršutiniškai, koncentruojamasi į kitus dalykus. Tačiau žiūrint filmą man asmeniškai patiko truputį atitraukti akis nuo visų kovos scenų ir pasimėgauti meilės istorija.
Tai šiurkštus, žiaurus, tačiau trupučiu meilės prieskonio paskanintas filmas apie pasipriešinimą įstatymams, brolystę, šeimos svarbą prohibicijos metais Amerikoje, išsiskiriantis garso takeliu bei stebėtinai puikia aktorių vaidyba.
