The Doors

Ne vienas atlikėjas muzikos istorijoje yra pasižymėjęs kaip ekscentriškas visuomenės normų laužytojas. Tai atsispindėdavo jo biografijoje arba rašomuose dainų tekstuose. Nors dažniausiai apie žmogžudystes, nekrofiliją ar kanibalizmą matome pasakojant filmuose ar serialuose, kai kurie muzikantai taip pat rodo susidomėjimą aštriais siužetais. Vieni būna išgalvoti, kiti paremti tikromis istorijomis iš gyvenimo, tačiau profesionaliai įvaldytas atlikėjo balsas ir mistišką atmosferą kuriantys muzikos instrumentai gali sukelti ne mažiau šiurpo nei geras siaubo filmas.

ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

The Doors, “The End” (1967)

Lyg slogi kelionė, trunkanti beveik 12 min., Džimo Morisono epinė daina „The End“ mus neša į beprotybės liūną ir pabaigoje nustebina. Pats Morisonas duodamas interviu minėdavo, kad šis psichodelinio roko epas simbolizuoja atsisveikinimą su vaikystės nekaltumu. Jis prasideda ramiai – atlikėjas sako sudie savo vienintelei gerai draugei pabaigai, o tuomet pereina prie neramesnių eilių, prašydamas klausytojo „joti gyvatę“ ir „traukti greitkeliu į Vakarus“. Pabaigoje Morisonas sakytinai papasakojo Edipo istoriją, kreipdamasis į tėvą, kad nori jį nužudyti, ir kreipdamasis į motiną, kad nori su ja pasimylėti. Daina gimė tuo metu, kai grupę nuolatiniams pasirodymams buvo pasamdęs gyvos muzikos baras „Whisky a Go Go“. Vieną vakarą Morisonas, pavartojęs LSD, improvizuotai sukūrė audringą pabaigą ir grupės paslaugų buvo atsisakyta.

PJ Harvey, “Down By the Water” (1995)

Savo pagrindiniame 1995 m. albumo „To Bring You My Love“ single Poli Džinė Harvey trumpam virsta viliojančia vaikžudiška pelkių laume, šaukiančia savo dukrą grįžti iš upės, kurioje ši paskendo. Vaizdo klipe Harvey niūniuoja kraupią melodiją ir muistosi po vandeniu, apsivilkusi raudona atlasine suknele. Žurnalistams ji pasakojo, kad jėgų išnirti jai tikrai atėmė didelis sunkus juodas perukas, kurį buvo užsidėjusi. Priedainyje skamba nekalta legendinio Naujojo Orleano atlikėjo Papa Čiarlio Džeksono įrašyta eilutė „maža žuvele, didele žuvie, plaukiojanti vandenyje“, o Harvey šnibžda „grįžk ir grąžink man mano dukrą“.

Bruce Springsteen, “Nebraska” (1982)

Dar viena Springstyno daina apie vaikiną ir merginą automobilyje. Tik šįkart vaikinas, siūlantis išvežti savo pupytę iš nevykėliais aptekusio miestelio, yra Čarlis Starkveteris – tikrame gyvenime egzistavęs žudikas, kuris du mėnesius šeštajame dešimtmetyje klajojo po JAV Vakarus, lydimas savo „gražiosios pupytės“, keturiolikmetės Karilės Enės Fudžet. Briusas ir anksčiau savo dainose leido prabilti viltį praradusioms sieloms, tačiau tai dažniausiai būdavo geri žmonės, ištikti sunkumų. Jis niekad nekurdavo dainų apie tokius bastūnus, o armonikai švilpiant lyg surūdijusiai vėtrungei virš apleistos daržinės per odą perbėga šaltis. Čarlis, savo kaltintojų paklaustas, kodėl nužudė tiek žmonių, tik gūžteti pečiais ir paaiškina: „Tiesiog šiame pasaulyje yra daug blogio“.

Throbbing Gristle, “Hamburger Lady” (1978)

Britų muzikinio grotesko atstovai Throbbing Gristle pasiekė kūrybiškumo viršūnę sukurdami siaubo žanrui priskirtiną garso takelį „Hamburger Lady“. Tai vienas kūrinys iš jų albumo „D.O.A.: The Third and Final Report of Throbbing Gristle“. Žodžiai buvo paimti (ir sukompiliuoti) tiesiai iš rašytinio menininko Blasterio Al Akermano testamento. Jis tarnavo Vietname kaip gydytojas, o vėliau dirbo nudegimų skyriuje vienoje ligoninėje. Ten jam teko prižiūrėti vieną moterį, kuri buvo apdegusi nuo juosmens iki veido. „Dama hamburgeris, – kartojama dainoje, – miršta, kadangi nudegė nuo juosmens į viršų.“ Šiurpiau nei patys žodžiai skamba grėsmingas, mechaninis motoro ūžesys kliniškai skambančio baltojo triukšmo fone.

Alice Cooper, “I Love the Dead” (1973)

Galima rasti begalę roko dainų, kurios šokiruoja ir gąsdina: „Dead Babies“ (apie apleistus vaikus), „The Ballad of Dwight Fry“ (žvilgsnis iš vidaus į beprotybę), „Sick Things“ (apie ligas), tačiau Alice Cooper turi bent tris dainas, šlovinančias nekrofiliją ir keliančias mums didžiausią šiurpą. Dainos „I Love the Dead“ įrašas – albumo „Billion Dollar Babies“ gotiškas ir didingas baigiamasis garso takelis – peržengia satyros ribas ir savo atvirumu verčia jaustis nepatogiai: „Kol draugai ir artimieji gedi prie tavo kvailo kapo, / aš turiu tau numatęs kitokią paskirtį, mieloji.“ Tik ant scenos, kurioje Kūperis paleidžia dainą kaip preliudą, kol kasnakt ant giljotinos jam kertama galva, šis kūrinys tampa beskonis. 2014 m. Alice Cooper, paklaustas apie dainos šokiruojantį pobūdį, tik pagūžčiojo pečiais: „Man atrodo, kad visi, kurie dainą priima pernelyg rimtai… jo, – nebaigė minties. – Mano manymu, šiais laikais publikos jau nebeišeina šokiruoti. Jeigu nusikirsčiau ranką ir tuomet ją suvalgyčiau, gerai, tuomet gal ir pavyktų. Tačiau taip gali padaryti tik du kartus.“

Suicide, “Frankie Teardrop” (1977)

Alanas Vega, „Suicide“ vokalistas, pristato pagrindinį dainos veikėją – dvidešimtmetį fabriko darbininką Frenkį, kuriam sunkiai sekasi išlaikyti savo šeimą. Vos įpusėjus dešimties minučių muzikiniam takeliui, Frenkis nužudo savo šeimą ir nusižudo pats, tačiau netgi mirtis neišgelbėja – „Frenkis dega pragare“. Vėliau einantys Vegos šauksmai visai nepanašūs į katarsį. Pirmiausiai jie prispausti ir persunkti kaltės, tuomet išrėkiami visa gerkle ir virsta į ilgą kūkčiojimą, sustiprinamą garso efektų. Jeigu „Suicide“ CBGB būtų pridėję gitaros raudojimo ir skubantį ritmą, Frenkio Tierdropo istorija būtų virtusi į paprastą melodramą, tačiau Martino Revo sukurtas elektroninės muzikos fonas sudaro savotišką modernios nuopolio vizijos įspūdį: sukuria ne deginančių biblinių liepsnų įvaizdį, o pilkos, statiškos, nesibaigiančios nevilties.

Metallica, “One” (1989)

Nors devinto dešimtmečio pradžioje Metallica kūrė pogrindinės muzikos madas, 1989 m. su singlu „One“, pasakojančiu apie mirties besišaukiantį paralyžiuotą kareivį, tapo populiarūs. „Kai rašėme albumo „Master of Puppets“ dainų tekstus, Džeimsas [Hetfyldas] sugalvojo idėją, kad galėtume papasakoti istoriją apie žmogų, kuris egzistuoja tik kaip gyva sąmonė, kaip įdėklas, kuris negali pasiekti ir šnekėtis su kitais aplinkui esančiais žmonėmis“, – kartą pasakojo Larsas Ulrichas. „Neturi nei rankų, nei kojų, negali nei matyti, nei girdėti, nei kalbėti.“ Jie dar kartą apsvarstė šią idėją 1987 m. Tuomet jų vadybininkai juos sudomino Daltono Trumbo antikariniu romanu ir filmu „Johnny Got His Gun“. Tai pasakojimas apie patriotiško amerikiečių kareivio Džo Bonhamo tragediją, kai jis Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje atsibunda be galūnių, be akių, ausų ir dalies burnos, kuriuos jam nuplėšė sprogusi mina – ir vis dėlto jis gali mąstyti ir jausti. Galiausiai Džo galva ant pagalvės išmuša Morzės kodą, prašydamas gydytojų jį užmušti. Ši istorija Metallicai atnešė vietą TOP 40, o nepakartojamame vaizdo klipe buvo panaudoti vaizdai iš „Grammy“ apdovanojimą laimėjusio filmo.

Nick Cave and the Bad Seeds, “Song of Joy” (1996)

Beveik visos Niko Keivo dainos gąsdina; nedaug atlikėjų pašvenčia save tamsiai ir makabriškai muzikai kaip australų grupės „Bad Seeds“ lyderis. Įpusėjus dešimtam dešimtmečiui Nikas nusprendė parašyti ir įrašyti albumą „Murder Ballads“, kuriame dainuojama apie daugybės nelaimingų fiktyvių aukų gyvenimą. Pagrindinė niūrumu pasižyminti muzikos daina, iš pradžių suplanuota išleisti kaip Keivo Miltono įkvėpto garso takelio „Red Right Hand“ tęsinys, pasakoja istoriją apie vieną vyrą, sutikusį „mielą ir džiaugsmingą“ mergaitę, vardu Džoi. Jis ją vedė, tačiau vieną dieną rado „surištą elektros laidu, užkimšta burna, / subadytą peiliu ir sukištą į miegmaišį“. Žudikas taip pat pasiglemžė pasakotojo trijų dukterų gyvybes; dainai einant į pabaigą išaiškėja, kad pasakotojas žino daugiau nei atrodė iš pradžių. „Jie taip ir nesučiupo to vyro, – dainuoja Keivas. – Jis vis dar laisvėje.“

Tori Amos, “’97 Bonnie And Clyde” (2001)

Tikra keršto fantazija „ 97 Bonnie And Clyde“ buvo šiurpi daina, kurioje baltapūkis blondinas pasakoja apie savo kelionę su dukra į paplūdymį. Protarpiais užsimenama, kad tuo tarpu mama ne savo noru tūno bagažinėje. Tori Amos savo 2001 m. albume „Strange Little Girls“ perdirbo šią dainą ir pavertė į gotikinį šedevrą su siaubo filmo elementais. Pasakojamas įgyja kitą diemensiją, kadangi prislopintas balsas su tėviško švelnumo gaidele panašus į pačios aukos monologą, sklindantį iš bagažinės, kol gyvybė senka iš jos kūno. „Daina ’Bonnie and Clyde’ labai tiksliai pavaizduoja smurtą artimoje aplinkoje, – teigė Amos 2001 m. – Aš nesitapatinau su pagrindiniu veikėju. Moteris bagažinėje tikrai nesijautė laiminga. Ir ji prabilo į mane… Sugriebė mane už rankos ir tarė: ‘Privalai išgirsti šią istoriją taip, kaip girdėjau ją aš.“

Sufjan Stevens, “John Wayne Gacy, Jr.” (2005)

Styvenso ambicingas albumas „Illinois“ nagrinėja kelias šios valsijos istorijos akimirkas, įskaitant ir šiurpųjį pasakojimą apie aštunto dešimtmečio serijinį žudiką Džoną Veiną Geisį Jaunesnįjį, dar žinomą kaip „klouną žudiką“. Jo namuose po grindimis buvo atrasti užkasti 26 paauglių berniukų kūnai, kuriuos jis seksualiai išnaudojo ir nužudė. „Man buvo jo gaila ne dėl jo elgesio, tačiau dėl jo prigimties. Negalėjau to nepasakyti, kad ir kaip siaubingai skambu“, – maždaug tuo metu, kai išėjo albumas, aiškino Styvensas, pridurdamas, kad pasakojimas apie Greisį atsvėrė tokius teigiamus jo analizuotus Ilinojaus veikėjus kaip Abrahamas Linkolkas ir Karlas Sandburgas. Styvenso prislopintas muzikinis stilius – švelnus dainavimas gitaros garsų fone, – jo beveik išreiškiamas švelnumas Greisio atžvilgiu verčia oda bėgioti šiurpuliukus.

Taip pat skaitykite: 10 puikių XXI a. muzikinių duetų ir kolaboracijų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: