Kriminaliniai filmai visais laikais turi paklausą. Didelių stresų gyvenime nepatiriančiam žmogui tai puiki galimybė „pakutenti nervus“ ir pačiam pavaidinti detektyvą, kartu su Šerloku Holmsu arba Erkiuliu Puaro prasibraunantį pro klaidinančius įkalčių brūzgynus prie nusikaltimo (dažniausiai žmogžudystės) ištakų.
O iš baimės gniaužtų dėl kokių nors priežasčių negalinčiam išsivaduoti žmogui kriminaliniai trileriai gali turėti terapinį poveikį, net nuraminti, kai savo baimes palygini su tomis, kuras patiria filmų veikėjai ekrane.
Primename dešimtuką neseniai sukurtų trilerių, kurių spektras labai platus.
10. „MIRTIS ANT NILO“ (Death on the Nile, 2022)
Detektyvų karaliene tituluojama Agatha Christie prirašė begalę detektyvinių romanų, kurių pagrindinis herojus – ekscentriškos išvaizdos belgų seklys Erkiulio Puaro išsiskiria ne tik neįsivaizduojamu pedantiškumu bei į viršų užriestais smailais ūsais, bet ir neįtikėtinais sugebėjimais atsekti smulkiausias nusikaltimų detales, o finale visus piktadarius demaskuoti.
Šį personažą detektyvų klasikės ekranizacijose vaidino daug puikių aktorių, bet ko gero labiausiai šis personažas žiūrovų tapatinamas su britų aktoriumi Davidu Suchet (Deividu Sušė), kuris Erkiulį Puaro vaidino net ir Lietuvoje keletą metų rodytame TV serialo 70-tyje filmų.
Konkuruoti su juo neįmanoma. Tai suprato net britų teatro bei kino grandas Peteris Ustinovas, filmuose Erkiulį Puaro suvaidinęs šešis kartus. Būtent jis mus kadaise supažindino su istorija, aprašyta romane „Mirtis ant Nilo“, kuris virto filmu dar 1978-aisiais.
Ne taip seniai pasigalynėti su A. Christie suktomis istorijomis panūdo dar vienas britų teatro bei kino grandas Kennethas Branagh. Pirmą kartą jis garsų belgų detektyvą suvaidino filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (2017 m.), kurį pats ir režisavo.
Anot „7 meno dienų“ apžvalgininko Jono Ūbio, „šis Puaro ne tik pasižymi iki tol ekrane neregėtais vešliais ūsais, bet, regis, ir pabrėžia visus senų laikų stereotipus: lyriškai kalbasi su mylimosios nuotrauka, yra atlaidus žmonių silpnybėms, bet visiškai nepakantus blogiui bei melui. Kita vertus, šis Puaro ne tik liūdnesnis, bet ir žmogiškesnis, filosofiškesnis. Atrodo, jam svarbiau ne demaskuoti meluojančius bendrakeleivius ir rasti žudiką, o išsaugoti pasaulio pusiausvyrą, kuri bus pažeista, jei blogis liks nenubaustas“.
Žiūrovams patiko ir toks Erkiulis Puaro, ir tai, kad „Žmogžudystėje Rytų eksprese“ vaidino ištisas kino garsenybių žvaigždynas – Johnny Deppas, Penélope Cruz, Michelle Pfeiffer, Willemas Dafoe, Judi Dench, Derekas Jacobi, net Putino veidą ant krūtinės išsitatuiravęs rusas „balerūnas“ Sergejus Poluninas.
Panašiu principu sukurta ir naujoji „Mirties ant Nilo“ versija, kurioje Kennetho Branagh Erkliulį Puaro supa taip pat nemažai garsenybių.
Šį kartą seklys išsiruošė atostogas suderinti su prabangiu kruizu Nilo upe. Bet jau iš kitų istorijų apie Puaro žinome, kad ten, kur pasirodo šis seklys, ten būtinai įvyksta kas nors ekstremalaus. Tarsi nusikaltėliai specialiai savo kriminalinius planus derintų su jo dienotvarke.
Taip bus ir šį kartą. Jau pačioje kelionės pradžioje Erkiulį Puaro užkalbina žavi dama Linetė Ridžvei-Doil, kuri su sekliui pasidalija savo širdies skausmu: mat ji iš savo geriausios draugės Žaklinos nuviliojo sužadėtinį Simoną ir už jo ištekėjo. O dabar prisiekusi atkeršyti Žaklina yra šiame pačiame laive!
Atostogų nuotaikų apimtas Puaro iš pradžių neteikia daug reikšmės tokioms moteriškoms intrigoms, tačiau kitą rytą Linetė randama nužudyta. O Žaklina turi puikų alibi.
Iš pradžių tai atrodo kaip tobula žmogžudystė – jokių įkalčių ir jokių liudininkų. Tačiau akylasis seklys mato tai, ko nepastebi kiti. Žingsnelis po žingsnelio Puaro artėja prie paslaptingo nusikaltimo išaiškinimo… Detalių neatskleisime. (G.J.)
9. „NESIJAUDINK, BRANGIOJI“ (Don’t Worry Darling, 2022)
Aktorei Olivijai Wilde šlovės tikrai netrūksta. Jos vaidmenų kine skaičius jau perkopė šešto dešimtuko slenkstį (nuo sausio 20-osios ją pamatysime žvaigždžių kompanijoje filme „Babilonas“), o įtakingas tinklapis ją tituluoja „modernia renesanso epochos moterimi“.
Bet, matyt, vien aktorinės sėkmės per maža, tad retsykiais ji išbando jėgas režisūroje. Seksualus psichologinis trileris „Nesijaudink, brangioji“ yra jos antrasis savarankiškai sukurtas pilnametražis filmas, apdovanotas Venecijos kino festivalyje.
Sutuoktinių pora Alisa ir Džekas Čeimbersai (juos suvaidino Florence Pugh ir Harry Stylesas) persikelia į naujojo darbdavio dykumoje įkurtą uždarą kompanijos miestelį Kalifornijoje.
Iš pirmo žvilgsnio, uždaras miestelis – tikra idilė, kur viskas skirta darbuotojų ir jų antrų pusių patogumui. Kol vyrai dirba prie itin įslaptintų projektų, jų žmonos laiką leidžia vien savo malonumui, apsuptos visos įmanomos prabangos. Viskas čia primena nuotraukas iš madingų gyvenimo būdo žurnalų: drabužiai, automobiliai ir būstų dizainai.
O miestelio gyventojų vakarai ir naktys skirtos aktyviam poilsiui bei seksualiniam atsipalaidavimui. Žodžiu, tikra išsvajota utopija, kažkada išpranašauto „Saulės miesto“ supermoderni reinkarnacija.
Už šį žemišką rojų primenantį gyvenimą reikalaujama tik vieno – nesigilinti į smulkmenas ir nieko neklausinėti. Tokią tvarką čia įsteigė valdžios vadžias tvirtai savo rankose laikantis charizmatiškas kompanijos vadovas Frenkas (akt. Chrisas Pine‘as).
Anksčiau ar vėliau klausimų turėjo kilti. Visų pirma, ką reiškia slapti „progresyvių medžiagų plėtros“ eksperimentai, sudarantys čia dirbančių vyrų veiklos esmę?
Tokius klausimus jau ir anksčiau kėlė miestelyje seniau gyvenantys žmonės. Nenuostabu, kad jie ima kelti nerimą ir Alisai. Pamažu už idealaus gyvenimo fasado ima ryškėti keisti, bauginantys ir grėsmingi tikrosios realybės kontūrai.
Filmo veiksmas plėtojasi šeštajame XX a. dešimtmetyje, bet akivaizdu, kad problematiką autoriai projektuoja į mūsų laikus. Apie tai liudija ir į pagrindinį veiksmą vis įterpiami veikėjų „alternatyvaus gyvenimo“ dabartyje vaizdai.
Filmas susilaukė triukšmingo rezonanso dar gerokai prieš premjerą. Net Katie Silberman scenarijus buvo atsidūręs vadinamajame „Juodajame sąraše“ drauge su keliais kitais drąsiais tekstais, kurių niekas nenorėjo imtis.
Kai projektu susidomėjo Olivia Wilde, reikalai pajudėjo. Rezultatas tikrai įspūdingas. Dauguma komponentų patyrusia ranka dėliojami į įsimenamą kompoziciją. Čia išsiskiria ir pats siužetas, ir geras ritmas, ir svaiginantys kameros (operatorius Matthew Libatique‘as) piruetai, ir hičkokiškas saspensas (Alisos bėgimas per dykumą susišaukia su klasikiniu „Į šiaurę per šiaurės vakarus“), ir saikingi specialieji efektai (kaipgi be jų?), beveik privalomas šiais laikais feministinis diskursas (moterų emancipacija ir vyrų dominavimo tema).
Matyt, dabar tampa madinga daryti taip, kad būtų „viskas iškart ir visur“.
O kas dėl filme akcentuojamos, deja, dar niekaip neišnaikinamos lyčių nelygybės, tai paminėkime vieną aplinkybę. Kalbama, kad Džeką suvaidinusiam dainininkui Harry Stylesui sumokėtas honoraras buvo tris kartus didesnis už pagrindinio vaidmens atlikėjos Florence Pugh… (G.J.)
8. „PONAS SODININKAS“ (Master Gardener, 2022)
Naujausias scenaristo bei režisieriaus Paulo Schraderio filmas „Ponas sodininkas“ pernai rudens pradžioje buvo parodytas Venecijos kino festivalio nekonkursinėje programoje, o pačiam 75-erių metų menininkui buvo įteiktas garbės prizas – Auksinis liūtas.
Ta proga festivalio direktorius Alberto Barbera pasakė: „Paulas Schraderis yra pagrindinė Naujojo Holivudo figūra. Šio judėjimo atstovai septintojo dešimtmečio pabaigoje įvykdė revoliuciją amerikiečių kino pramonėje, estetikoje ir kalboje.
Šiam režisieriui didelę įtaką padarė Europos kinas ir kultūra. Nors jis yra nepriklausomas scenaristas, jis vis dėlto žino, kaip dirbti Holivudo sistemoje. Visiems jo filmams būdingi drąsūs vizualiniai sprendimai. Schraderis priklauso bekompromisių kino atstovų gretoms, o kartu jis yra ir subtiliai šiandienos problemas tyrinėjantis menininkas“.
Paulas Schraderis išgarsėjo kaip scenaristas, sėkmingai bendradarbiavęs su Martinu Scorsese: drauge jie sukūrė „Taksistą“ 1976), „Įsiutusį bulių“ (1979), „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988), „Bėgti nuo mirties“ (1999). Nuo 1978 jis pats režisuoja, sukūrė per dvi dešimtis vaidybinių filmų.
Anot paties režisieriaus, „Ponas sodininkas“ – tai finalinis neoficialios trilogijos filmas (po „Pirmosios reformuotos bažnyčios“, 2017 ir pernykščio „Kortų skaičiuotojo“), logiškai baigiantis „vienišo žmogaus“ arba „žmogaus kambaryje“ temą. Ją beje scenaristas plėtoja nuo legendinio „Taksisto“. Visų šių filmų pagrindinius veikėjus režisierius apibudina taip: „Tai personažai, kurie atsiribojo nuo realybės bei emocijų ir tiesiog laukia, kada kas nors įvyks. Visi jie susiformavo veikiami europietiškos egzistencializmo filosofijos, suformuotos F. Dostojevskio, A. Camus ir J.P. Sartre‘o“.
„Ponas sodininkas“ – tai istorija apie sodininką Narvelą Rothą (akt. Joelis Edgertonas), ištikimai atliekantį savo pareigas turtingos našlės ponios Haverhil (akt. Sigourney Weaver) dvare Luizianoje. Bet spartietiška vyro ramybė baigiasi tą dieną, kai šeimininkė pareikalauja, kad ponas sodininkas išmokytų savo amato paslapčių jos neramaus charakterio dukterėčią Mają (akt. Quintessa Swindell). Šį kartą režisierius savo pagrindiniam herojui parinko sodininko profesiją, nes ji „gali būti tiek gėrio, tiek ir blogio metafora“. „Viena vertus, baltosios rasės viršenybės šalininkai gali pasakyti: Mes esame sodininkai ir išrauname piktžoles. O kita vertus, humanistai gali sakyti: Mes esame sodininkai ir stengiamės, kad augtų skirtingos kultūros. Ir vieni, ir kiti naudoja tą pačią sodininkystės metaforą, tik suteikia jai priešingą reikšmę“ – taip Paulas Schraderis pagrindinę savo filmo idėją aiškino kino industrijos žurnalui „Variety“. (G.J.)
7. „SPRENDIMAS IŠVYKTI (Decision to Leave, 2022)
Pietų Korėjos kinas dabar garsus ir madingas visame pasaulyje. 2020-aisiais kaimyninėje Latvijoje miręs režisierius Kim ki-dukas dar gyvas būdamas tapo pripažintu klasiku.
Po to, kai Kanuose Auksinę palmės šakelę pelnęs „Parazitas“ vėliau dar ir Amerikoje buvo apdovanotas keturiais pagrindiniais Oskarais, net ir tolimi nuo kino žmonės įsidėmėjo režisieriaus Bongo Joon-ho pavardę ir net prisiminė ne taip seniai matę jo itin originalų filmą „Okča“ (2017 m.).
O kiek anksčiau susipažinome su dar vienu talentingu Pietų Korėjos kino kūrėju Park Chan-wooku.
Tikra kinematografinio kino sensacija tapo jo ir mūsų ekranuose rodyta „Bendra saugumo zona“ (2000 m.), kurioje neįveikiamą prarają tarp abiejų Korėjos dalių simbolizavo tiltas, jungiantis upės krantus – savotiška niekieno žemė, į kurią nedrįsta žengti nė vienos konfrontuojančios šalies pasieniečiai. Tai vieta, kur mažiausias nesusipratimas gali įpūsti naujo pilietinio karo gaisrą.
Didelį rezonansą ir nemažos komercinę sėkmės susilaukė šio režisieriaus filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), kuriam geriausią reklamą padarė jį išliaupsinęs Quentinas Tarantino. Pagrindinis filmo herojus, daugelį metų privačiame kalėjime laikytas pusamžis vyras, ištrūkęs į laisvę siaubingai keršija skriaudėjams.
Matėme Park Chan-wooko jau Amerikoje sukurtą siaubo trilerį „Stokeriai“ (2013 m.) su Nicole Kidman ir Mia Wasikowska. Įvertinome pagal Émile‘io Zola romaną „Tereza Raken“ sukurtą „Troškulį“ (2009 m.).
Gėrėjomės nuostabiai gražiai nufilmuota „Tarnaite“ (2016 m.), kurią kritikai dėl pasakojimo būdo lygino su A. Kurosawos „Rasiomonu“, o vizualinį aristokratišką puošnumą – su L. Viskončio „Leopardu“.
O 2022-aisiai Kanuose Park Chan-wookas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Sprendimas išvykti“.
Dar iki filmo premjeros intrigavo jo trumpas sinopsis, žadėjęs, kad tai bus istorija apie policininką, tiriantį žmogžudystę, ir nužudytojo žmoną, tapusią pagrindine įtariamąja.
Panašių siužeto užuomazgų kine devynios galybės. Betgi mes jau žinime, kad Park Chan-wookas net ir kiekvieną iš pažiūros banalią istoriją gali paversti įtemptu trileriu ir priversti žiūrovą blaškytis po jo siužetinių vingių labirintus. Be to jo filmuose visada yra stiprus nusikaltimo ir atpirkimo motyvas.
Kriminalines bylas tiriantis Jan Che Čžunas visai nepanašus į tokiuose filmuose įprastus supermenus. Greičiau atvirkščiai. Tarp bendradarbių jis turi nevykėlio reputaciją, mat ne vieną kartą darė rimtas klaidas. Vyras turi rimtų sveikatos problemų, dėl kurių kenčia nuo chroniškos nemigos. O ir jo šeimyninis gyvenimas nykus bei monotoniškas: Janas tik savaitgaliais gali pasimatyti su žmona, nes jis dirba Pusane, o jo žmona – toli už miesto pakrantėje, kur yra atominė elektrinė.
Naują postūmį monotoniškai kasdienybei suteikia tragiškas atsitikimas kalnuose, kai žūva nuo viršukalnės nukritęs aukštą postą imigracijos tarnyboje užimantis funkcionierius. Nelaimingas atsitikimas kelia daug klausimų. Keisčiausia grandis nesuprantamų įvykių sekoje – velionio žmona kinė, kažkada nelegaliai atvykusi į šalį, bet sugebėjusi išimties tvarka gauti pilietybę.
Ir našlės praeitis, ir dabartinis jos elgesys kupini keistenybių (ji dievina senas japonų estradines dainas, laiko namuose senelės ir motinos pelenus, taip pat mirtiną migdomųjų vaistų dozę, kalbasi su katinu, kuris moka jai ypatingu būdu įsiteikti!) priverčia Janą naktimis pasekti moterį.
Filmo emocinis grafikas primena širdies kardiogramą, kurioje po staigių emocinių pliūpsnių seka atoslūgiai. Visi jie užburiančiu ritmu (hipnozė filme turi ypatingą reikšmę) pamažu artina emocijų užvaldytą žiūrovą prie nenuspėjamo finalo – sprendimo išvykti… (G.J.)
6. „ATEITIES NUSIKALTIMAI“ (Crimes of the Future, 2022)
Tie, kurie seniai domisi Kanados režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų mutacijų aukomis.
Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.
Pirmieji režisierių išgarsinantys filmai buvo fantastiniai trileriai, šokiravę autoriaus per kraštus trykštančia išmone ir neįtikėtinomis istorijomis. „Virpesiuose“ (Shivers, 1975 m.) tankiai apgyvendintoje saloje netoli Monrealio gyvenantis kvaištelėjęs mokslininkas užkrečia aplinkinius genetiškai modifikuotu parazitu, kuris paverčia žmones žiauriais gyvūnais.
„Skeneriuose“ (Scanners, 1981 m.) buvo pasakojama apie ypatingas galias turinčius žmones, kurie moka skaityti svetimas mintis ir gali… per atstumą nurauti žmonėms galvas nuo pečių.
O „Videodromo“ (Videodrome, 1983 m.) aktorius Jamesas Woodsas suvaidino aštrių emocijų ieškantį kabelinės televizijos vadovą, kuris pats pavirto… gyvu videomagnetofonu.
Vėliau tobulindamas šią fantastinę koliziją D. Cronenbergas sukūrė „Egzistenciją“ (eXistenZ, 1999 m.), kurioje geniali interaktyvių žaidimų programuotoja išranda būdą kibernetinius žaidimus prijungti prie žaidėjų kūnų ir smegenų.
O pernai D. Cronenbergas sugrįžo prie savo pirmojo filmo „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 1970 m.) ir iš jo išplėtojo naują versiją, kurią kritikai iš karto priskyrė prie vadinamųjų „Kūniškų siaubo trilerių“ (body horror“).
Anonsuodamas šį filmą pats režisierius sakė, kad jautriausi žiūrovai ištvers ne ilgiau, negu penkias minutes, bet patikino, kad jis turėjęs kuo rimčiausius ketinimus: „Jokių juokų, tik faktai“ (not a joke, just a fact).
Faktas, kad šiais laikais organų donorystės problema tiesiogiai susijusi su bandymais pratęsti žmonių biologinę gyvenimo trukmę. Matėme ne vieną šiurpą keliantį filmą, kuriame žmonės grobiami negalioms organų transplantacijos operacijoms arba specialiai auginami laboratorijose, kad laikui atėjus jų organai būtų perkelti į kitų žmonių kūnus.
D. Cronenbergas siūlo absoliučiai originalų būdą transplantacijoms reikalingų organų „prisigaminti“ natūraliu būdu. Filme vaizduojamas ateities pasaulis, kuriame žmonės jau nebejaučia fizinio skausmo. O valdžia nebespėja fiksuoti naujos rūšies anomalijų. Vieni ateities pasaulio gyventojai sąmoningai paverčia savo kūnus šiukšlių perdirbimo mašinomis ir taip prisideda prie gerėjančios ekologijos. O seną gerą seksą aštrių pojūčių mėgėjai mielai keičia į chirurginius eksperimentus.
O ten, kur yra paklausa, būtinai atsiras ir pasiūla. Kadangi transplantacijai reikalingų organų paklausa yra didžiulė, performansų menininkas Solas Tenseris (Viggo Mortensenas) augina juos savo kūne, o chirurgė Kaprisė (Léa Seydoux) juos atskiria nuo savanorio „donoro“ kūno.
Antiutopijų matėme visokių. Bet akivaizdu, kad D. Cronenbergas rado dar nežinomą kelią į „nuostabų naują pasaulį“. Tik kur šis kelias gali nuvesti? (G.J.)
5. „Meniu“ (2022)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Juostos režisierius dar yra darbavęsis su tokiais projektais kaip „Sostų karai“ ir „Begėdis“, o Ralfo Fainso, šiame filme vaidinusio išprotėjusį virtuvės šefą, nepakartojamus pasirodymus kine net sunku suskaičiuoti, tačiau pagrindiniai vaidmenys kino juostose „Didysis viešbutis Budapeštas“, „Ištikimasis sodininkas“, „Šindlerio sąrašas“, Hario Poterio sagoje mums žinomi iki kaulų smegenų. Jau vien šio asmens dalyvavimas projekte žada gerą kokybę.
Nes filmas išties geras. Ne tik vaidyba, bet ir scenografija, kinematografiniai sprendimai bei scenarijus nepriekaištingi. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija, už ką turime būti dėkingi scenaristams Setui Raisui ir Vilui Treisiui, pirmą kartą savo karjeroje taip įspūdingai sužibėjusiems, tačiau užsitikrinusiems dar daug dėmesio vertų pasiūlymų ateityje.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi. Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne?
Į virtuvės šefą Slovik verta atkreipti ypatingą dėmesį, kadnngi jis – filmo centrinė figūra, kuri mus trikdo ir kartu verčia iš koto. Paskutinis perfekcionistas, šaltas, disciplinuotas virtuvės šefas išalkusiems klientams vieną po kito neša „konceptualius valgius“, kuriais pasisotina ne tiek pilvas, kiek intelektas. „Mes valgome vandenyną“, – taip tarė viena iš svečių, maisto kritikė Liliana. Taip pat prisiminimai, emocinės audros, neišpildytos ambicijos, toksiškas vyriškumas, klasių kova – visa tai įeina į labai įdomią vakarienės koncepciją, kurios, deja, nepakramtysi, nes Slovikas yra ne tik virtuvės šefas, bet ir pasakotojas, menininkas, turintis atskirą maisto filosofiją. Tačiau pamažu klientai ima piktintis, kad niekas jiems neduoda net paprasčiausios duonos, o vėliau tenka patirti šiurpą ne tik dėl nepatenkintų pilvo poreikių, bet ir dėl….
Klasikinės muzikos fone savo spalvas estetiškai atskleidžia maistas ir žmonės, o gal mes visi esame vienos ekosistemos dalis, kurią iš vidaus suskaldo klasių kova? Turtuoliai leidžia savo tūkstančius ir milijonus, kol darbo žmonės jiems nuolankiai patarnauja, o visi mes vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu esame patyrę, kad klientų aptarnavimas gali būti rakštis sub…ėj. Bet jeigu galios svertai apsiverstų ir darbo klasė atsirastų dominuojančioje pozicijoje? Ar varguolis visada liks varguoliu, o turčius – turčiumi? (D.Ž.)
4. „KULKŲ EKSPRESAS“ (Bullet Train, 2022)
„Kulkų ekspresas“ nuotaikingas veiksmo filmas, kuriame ryškų pagrindinį vaidmenį atlieką kino žvaigždė Bredas Pitas. Filmas turėtų patikti tiems, kurie yra legendinių filmų kūrėjų Gajaus Ričio ir Kventino Tarantino gerbėjai, nes „Kulkų ekspreso“ filmo stilistika yra panaši į tokius filmus kaip „Lok, stok arba šauk“ bei „Nužudyti Bilą“.
Tai tradicinis veiksmo filmas, kuris turi protagonistą, kuris savo kelionės metu susiduria su pavojais ir jam sutrukdyti bandančiais priešais. Tiesa, šis filmas lengvai balansuoja ties komedijos žanro riba, todėl scenų, kurios privers nusijuokt ar bent nusišypsot taip pat netrūksta. Juosta sukurta remiantis japonų rašytojo Kotaro Isaka novele, todėl filme yra sodrų japoniškų akcentų. Tiesa, kūrėjai susilaukė kritikos dėl per mažo azijiečių aktorių skaičiaus, nes novelėje dauguma personažų yra japonai.
Visas filmo veiksmas, kaip sufleruoja jo pavadinimas, vyksta super-greitajame traukinyje. Nors pagrindinis veiksmas visą laiką vyksta vienoje vietoje, įvykių čia tikrai netrūksta. „Kulkų ekspresas“, kaip ir kiekvienas geras veiksmo filmas, turi daug puikių kovų scenų, kurias atlieka aktoriai išpildo nepriekaištingai.
Pagrindinį filmo veikėją balansuojanti ties sekmės ir nesėkmes riba mums serviruoja visų žinomas ir mylimas Bredas Pitas. Naują slapyvardį „boružėlė“ gavęs samdomas žudikas sugrįžta į jį varginantį darbą. Užduoties metu jam talkina sumanioji koordinatorė Marie Beetle. Misija labai paprasta – pavogti lagaminą traukinyje. Tačiau viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pat pradžių. Lagamino reikia ne tik „boružėlei“, tačiau ir kitiems traukinio keleiviams. „Boružėlės“ laukia ilga ir sunki bei pavojinga kelionė. Į jo gyvybę kėsinsis ne vienas samdomas žudikas, o dėl lagamino traukinyje virs tikros kovos. Filmo pabaigoje pasakojimo nuotaikos tampa daug rimtesnės ir mes gauname atsakymus į visus klausimus.
Kaip ir minėjau įžangoje, „Kulkų ekspresas“ savo stilistika ir pobūdžiu yra panašus į tokius kultinius filmus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Lok, stok arba šauk“ netgi „Bulvarinis skaitalas“. Visuose šiuose filmuose įdomų veiksmą ir kovos scenas tarp veikėjų pagyvina humoras ir unikalūs dialogai tarp aktorių. Personažų vaizdavimas taip pat turi panašumų, ypač su filmo „Lok, stok arba šauk“ filmu. Pavyzdžiui, abiejuose filmuose veikėjai nėra skirstomi į geriečius ar blogiečius, nes kiekvienas jų turi savo motyvacijas ir kovoja dėl savęs. Filmo metu scenų nuotaikos ir tonai skiriasi, tačiau ilgainiui tai sudaro vientisą pasakojimą.
Šioje istorijoje susipažįstame su daug spalvingų veikėjų. Dažniausiai veiksmo filmuose mes įsimylime protagonistus, tačiau „Kulkų eksprese“ įdomių veikėjų pasirinkimo apstu. Visi svarbius vaidmenis atliekantys personažai yra išsiskiriantys ir padeda veiksmui judėti į priekį. (D.R.)
3. „Ne” (Nope, 2022)
Tai naujausias, tik ką didžiuosius ekranus pasiekęs 2022-ųjų metų Jordan Peele režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas, nukeliantis mus į rančą, kurioje šeima užsiima žirgų dresiravimu. Broliui OJ (vaid. Daniel Kaluuya) ir sesei Emerald (vaid. Keke Palmer) bandant atsigauti po tėčio netekties ir puoselėjant jo paliktą verslą, jų dėmesys ir laikas staiga tampa nukreiptas į neaiškios kilmės objektą, tūnantį danguje, kurį jie pasiryžę užfiksuoti ir iš to užsidirbti.
Nors iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip įprastas mokslinės fantastikos filmas, tačiau turime įžvelgti gilesnes interpretacijas, kurias mums bando perteikti kūrėjas. Jordan Peele ir ankstesniuose savo filmuose nevengė politinių, rasistinių temų, todėl ir čia galite to tikėtis. Šis filmas atskleidžia, koks žmogus yra priklausomas nuo kino ir Holivudo. Kokį mes ryšį kuriame su kinu ir kokia yra šlovės kaina. Filme pagrindiniai veikėjai juodaodžiai (aktorius Daniel Kaluuya jau vaidino kitame Peele filme ,,Pradink“, – aut. past.), kurie tam tikrame kontekste tampa aukomis. Taip pat siauru kampučiu atskleidžiamas vaikų išnaudojimas kino industrijoje, kuris palieka nepataisomas pasekmes jų gyvenime. Galime įžvelgti ir žmogaus prigimtinį smalsumą neįprastiems reginiams, kurie gali kainuoti gyvybę. Mes esame pasiruošę atiduoti save, kad tik pamatytume tai, ko nesame regėję ar girdėję.
Šis filmas privers jus patirti visas emocijas – išgąstį, juoką, nerimą, liūdesį. Emocijoms išryškėti padės puikiai sukurtas filmo muzikinis takelis. Žiūrėdami šį filmą spėsite ir atsipalaiduoti, ir įsitempti, bei tuo pačiu ieškosite atsakymų į savaime kylančius klausimus. Norisi sakyti, kad Jordan Peele pats pranoksta save. Šis šedevras tikrai yra vertas jūsų dėmesio, tad skubėkite išvysti lietuviškuose kino ekranuose ir savu kampu pažvelgti į šią istoriją. (T.B.)
2. „BETMANAS” (The Batman, 2022)
Tai naujausias bandymas „šviežiai“ įsivaizduoti superherojaus Betmeno heroizmo pradžią, kančias ir kainą. Šiuo filmu dar kartą perkraunama Betmeno filmų frančizė. Globaliai uždirbta jau 600 mln. dolerių, taigi, finansiškai jis laikomas vienu sėkmingiausių 2022 m. filmu.
Betmenas kartu su inspektoriumi Gordonu tris valandas trunkančiame filme bando sugauti serijinį žudiką maniaką Mįslių, kuris siaubą varo tiek Gothamo aukštuomenei, tiek paprastiems gyventojams. Kaip ir viskas. Mįsliaus motyvacijas tekste aptarsiu šiek tiek vėliau. Filme taip pat šian bei ten pasirodo Moteris katė, daug įdomesnis už ją bet mažai ką darantis Pingvinas, nuobodus Alfredas, keli mafijos bosai, ir dar keletas ne itin reikšmingų personažų.
Reikia pripažinti, kad filmas vizualiai atrodo tikrai įspūdingai. Kinematografija ir kameros darbas yra aukštos kokybės, malonūs akiai, įsimenantys kadrai ir ryškios neoninės spalvos suteikia filmui stilistinio išskirtinumo. Gothame beveik visą laiką lyja.
Su naujuoju Betmeno filmu iš pradžių buvo siejamas tas pats Benas Affleckas, kuris vėliau iš projekto pasitraukė. Paaiškėjus, kad naujuoju Betmenu taps gražuoliuku laikomas Robertas Pattinsonas, išgarsėjęs „Saulėlydžio“ sagos metu, o dabar bandantis kabintis į daug rimtesnius vaidmenis, internetą ištiko šokas, Betmeno fanams buvo sunku jį įsivaizduoti superherojų žanro filme.
Kiekvienam sėkmingam protagonistui reikalingas antagonistas, arba, kitaip tariant, istorijos blogietis. Galima ginčytis, kad neegzistuoja joks geras filmas be gero blogiečio. Geras blogietis ar blogietė – kertinė siužeto ir istorijos dalis, nes be jo(s) pagrindinis veikėjas nebetenka prasmės. Mįslius – legendinis Betmeno priešas, šiame filme vaizduojamas kaip serijinis žudikas, siekiantis atskleisti Gothamo korupcijos mastą, todėl tam tikra prasme netgi turintis kilnų tikslą.
Sužinome, kad kaip ir Bruce‘as, Mįslius, kurio tikrasis vardas yra Edwardas Nashtonas, vaikystėje neteko tėvų, tačiau, kitaip nei Betmenu tavęs berniukas, užaugo vaikų namuose, kuriuose kentė nepriteklių ir nepriežiūrą. Dėl šių priežasčių, jis pradėjo Bruce‘o tėvui jausti neapykantą, o šiam žuvus, savo neapykantą perkėlė ant Bruce‘o. Skamba kažkaip neįtikinamai. Mįsliaus portretą šiame filme įkvėpė Zodiako žudikas, vienas žymiausių JAV serijinių žudikų, kurio tapatybė iki šiol neatskleista. Tai nėra pats nesėkmingiausias blogiečio vaizdavimas komiksų filmuose. Mįslius tikrai kelia šiurpą, Paul Dano puikiai atliko savo vaidmenį. (A.N.)
1. „KAULAI IR VISA KITA“ (Bones and All, 2022)
Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.
Italų režisierius Luca Guadagnino žinomas dėl tokių filmų kaip „Didesni purslai“ (A Bigger Splash, 2015), “Vadink mane savo vardu” (Call Me By Your Name, 2017) ir garsiausios savo siaubo juostos „Suspirija“ (Suspiria, 2018). Kaip pats Guadagnino teigia, jis yra vojeristas, mėgstantis stebėti, niekada nebuvęs dėmesio centro, o verčiau žiūrėjęs į įvykius iš šono, niekada nebandęs kontroliuoti savo kūrinių, o leidęs kūrybinei akimirkai jį nešti ten, kur jinai nori. Vienas iš mėgstamiausių jo žanrų yra siaubo, kadangi tuomet mus stipriausiai apima emocijos. O su aktoriais užsimezgęs kino ryšys režisieriaus ir aktorių karjeroje tęsiasi. Ir Timotis Chalamet filme „Kaulai ir visa kita“ bendradarbiauja su Guadagnino ne pirmą kartą, kadangi dar vaidino ir „Vadink mane savo vardu“.
Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.
Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.
Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi.
Žinoma, filmas nebūtų filmas, jei visata Maren nepadėtų ar… kaip tik nepakenktų. Kažkas juk turi įvykti. Taigi mergina, galvojusi, kad tokia Žemėje yra viena, sutinka kitus Valgytojus: iš pradžių keistą vienišių Salimaną arba, kaip jis save vadina, Salį (Mark Rylance), o vėliau jauną atskalūną Li (Timothee Chalamet), kurį netrukus įsimyli ir kuris jai padeda ieškoti motinos. Li gyvenimas irgi nebuvo lengvas ir jaunuolius vienija jų sunki dalia bei, kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie kanibalus, – moralė.
Nes, pasirodo, ir kanibalai gali būti geri ar blogi. Vieni džiaugiasi gautu sultingu žmogienos kąsneliu, o kiti laikosi tam tikrų moralės principų – pavyzdžiui, žudyti tik blogus žmones. Tačiau jie visada nori ėsti ir kiekvieną kartą susitikus dviem Valgytojams kyla baimė ir įtarimas, ar jie nesuės vienas kito.
Tai labai įdomus tokio personažo, kaip kanibalas, aspektas. Jame slypi žvėris ir vis dėlto jis yra žmogus. O žmogus turi laisvę rinktis. Ar kanibalas turi laisvę rinktis? Tai mėgstama tema mene – kova tarp Dievo atspindžio žmoguje ir jo gyvūniškų instinktų. Filme vieni kanibalai, nustoję kovoti su savo gyvuliška prigimtimi, praranda žmogiškąją, o Maren su Li vis dar bando būti žmonės. „Gal meilė tave išlaisvins“, – sako miške sutiktas šiurpus Valgytojas Džeikas Li (Michael Stulhbarg). (D.Ž.)
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Augustė Nalivaikė, Taurė Bosaitė, Donatas Rusinas
