Filmo "The Great Gatsby" kadras

Nors klasikinė literatūra pasaulyje sulaukia galybės dėmesio ir pripažinimo, toli gražu ne kiekvienas bandymas perkelti žymiuosius kūrinius į kitas medijas būna nusisekęs. Spektakliai, žaidimai, kino filmai – klasikinių kūrinių šlovė savaime negarantuoja sėkmės nė vienam iš jų. Kaip bebūtų, galybės bandymų tarpe esama ir itin sėkmingų rezultatų, o ypač – kino industrijoje. Nuo kiekvienam žinomos grafo Drakulos istorijos iki pristatymo nereikalaujančios „Karo ir Taikos“ – dešimtys klasikinės literatūros kūrinių buvo vykusiai perkeltos į kino sales.

10. „DIDYSIS GETSBIS“ (The Great Gatsby, 2013) Išties didingoje režisieriaus Bazo Luhrmanno juostoje „Didysis Getsbis“ susipina pagrindinio herojaus išdidaus, turtingo kartais romantiško ar desperatiško Džėjaus Getsbio idealios svajonės, liepsnojanti meilė ir skaudi realybė. Šią istoriją tokiu pat pavadinimu trečiajame dešimtmetyje į knygos puslapius suguldė Frensis Skotas Ficdžeraldas. Tuo tarpu režisierius Bazas Luhrmannas šiandien jau klasika tapusį romaną perkėlė į kino ekranus, suteikęs jam savitą išraišką.

Neįtikėtiną istoriją filme pasakoja priklausomybę nuo alkoholio besigydantis Nikas Karavėjus. Jo prisiminimai grąžina į trečiąjį dešimtmetį, kuomet siekdamas tapti rašytoju Nikas atvyksta į Niujorką ir įsikuria paslaptingo turtuolio Džėjaus Getsbio kaimynystėje. Susipažinęs su kaimynu Nikas papuola į tikrą turtų, meilės ir nevilties pasaulį. Šių vyrų pažintis neatsitiktinė – prieš karą Getsbis mylėjo Niko pusseserę Deisę. Tačiau tuomet jaunų žmonių meilė baigėsi nelaimingai. Getsbis buvo tik paprastas jaunuolis, taigi gražioji Deisė ištekėjo už turtingo bei kilmingo Tomo Bjukenono. Dabar neaiškiais būdais pasiekęs didžiulius turtus Džėjus Getsbis kuria iliuziją, jog jam pavyks iš naujo pakartoti praeitį ir susigrąžinti Deisę.

Filmo pradžioje Getsbio herojų supa daugybė neaiškumų – turtuolis niekada nepasirodo jo namuose vykstančiuose prašmatniuose vakrėliuose, mįslingai atrodo Getsbio noras susipažinti su Niku, miglota ir jo praturtėjimo istorija. Išaaiškėjančios vis naujos aplinkybės neleidžia žiūrovui nuobodžiauti, paslaptingumas ir intriga išlieka viso filmo metu. Dėmesį patraukia ir šioje kino juostoje pasirodę garsūs bei talentingi aktoriai. Leonardo DiCaprio sugebėjimai nekelia abejonių, jog Džėjus Getsbis žavus, savimi pasitikintis, bet tuo pat metu pažeidžiamas ir netgi žiaurus vyras. Kiek blankesnis jo kolegės Carrey Mulligan vaidmuo. Turėjusi įkūnyti švelnią viliokę, ji atrodė lyg neryžtinga, meilės trikampyje įkalinta moteris.

Trečiojo dešimtmečio atmosfera, papildyta šiuolaikiniais Lanos Del Ray, will.i.am ar Jay-Z ritmais įdomus bandymas sujungti klasiką su modernybe. Tačiau bene labiausiai „Didysis Getsbis“ išsiskiria vizualumu. Iki smulkmenų suderintas prabangus personažų įvaizdis – namai, vakarėliai, drabužiai, automobiliai – kino ekrane paverčiamas tikra fiesta. Tai svarbus akcentas, nes būtent didžiuliais rūmais, įžymybių, blizgučių ir svaigalų gausa Getsbis stengiasi įtvirtinti savo kaip turtingo, bet dosnaus vyro statusą. Dalies kritikų nuomone, į vizualumą sutelktas dėmesys šį filmą daro paviršutinišką. Tačiau akivaizdu, kad už hiperbolizuotai režisieriaus vaizduojamos prabangos sklepiasi siekis parodyti, jog dažnai žėrinčiais turtais pridengiama sielos tuštybė, paprasti žemiški troškimai, ar neišnaudotos praeities galimybės.

Iš solidžiu biudžetu pasižymėjusio „Didžiojo Getsbio“ buvo tikėtasi labai daug, tačiau filmas sulaukė dviprasmiškų vertinimų. Vieni teigia, jog režisierius menkai atskleidė Frensio Skoto Ficdžeraldo kūrinio smulkmenas, kiti sako, jog prieš tai ekranizuotos romano versijos buvo brandesnės savo turiniu, nepridengtos glamūrinio blizgesio gausa. Vargu, ar galima šiuos dalykus visiškai sutapatinti, kai kalbame ne apie pažodinį romano atpasakojimą, o kitokią kiekvieno režisieriaus interpretaciją. Taigi šįsyk per Bazo Luhrmanno prizmę pateikta meilės, iliuzijų bei tragedijos istorija sukelia emocijų, o jos pateikimas daro įspūdį, todėl didžiu drąsiai galime vadinti ne tik Didįjį Getsbį kaip herojų, bet ir Didįjį Getsbį kaip pavykusį kino filmą. (A.K.)

9. „ANA KARENINA“ (Anna Karenina, 2012)

Anna-Karenina-2012

„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“, – taip grafas Levas Tolstojus pradėjo vieną garsiausių savo romanų „Ana Karenina“. Istorija apie XIX a. Rusijos aukštuomenės moterį, kuri vardan staiga įsiplieskusios aistros gražuoliui karininkui ryžosi palikti šeimą ir metė iššūkį ją pasmerkusiai visuomenei, seniai jaudina ne tik skaitytojus, bet ir filmų kūrėjus. Daugumai jų romane aprašytos peripetijos tebuvo puiki medžiaga gražiai kostiuminei melodramai. O juk prieštaringai sutiktas gyvo klasiko romanas gimtinėje buvo pavadintas „rusų gyvenimo enciklopedija“ (anksčiau tokios garbės buvo susilaukęs A. Puškino „Jevgenijus Oneginas“). Net Thomas Mannas vertino „Aną Kareniną“ visų pirma dėl to, kad tai, anot jo, „didingiausias socialinis romanas visoje pasaulinėje literatūroje“.

Mažai kas atkreipia dėmesį į romano epigrafą, kuriam rusų literatūros genijus pasirinko Šventajame Rašte užfiksuotus apaštalo Pauliaus „Laiško romiečiams“ žodžius: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12,19). Šis Naujojo Testamento skyrius „Paraginimai“ baigiamas patarimu: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu“.

„Aną Kareniną“ 2012 m. ekranizavusiam Joe Wrightui teko sunkus uždavinys – išsaugoti svarbiausius L. Tolstojaus pasvarstymus apie meilę ir šeimą paties rašytojo užsibrėžtame biblinių tiesų kontekste, bet neįkliūti į tokiais atvejais beveik neišvengiamą akademinį nuobodulį. Pastarojo tikslo režisierius siekia, pasirinkęs drąsią, bet rizikingą grandiozinio teatro spektaklio stilistiką. Jau pirmuose kadruose pakyla masyvi teatro uždanga, apnuogindama greitai besikeičiančias dekoracijas ir užrašą „Carinė Rusija, 1874 metai“. Ir tarsi nematomo dirigento batutai mostelėjus scenoje atgyja linksmas vaizdų ir personažų kaleidoskopas.

Ne menkesnis uždavinys yra ir bandymas suderinti teatro spektaklio pasaulį su tikro gyvenimo realybe. Tokie eksperimentai retai pavyksta. Juk realybė ir teatrinė butaforija negali harmoningai derėti. Dramatiškos arklių lenktynės teatro scenoje puikiai šį nesuderinamumą iliustruoja.

Filmo pradžia primena linksmą šventinį balaganą ar teatrinę operetę. Šio žanro, beje, kaip ir operos, grafas Tolstojus nekentė, įrodinėjęs, kad muzikos ir teatro derinys jam atrodo nenatūraliai. Bet naujojo filmo autoriai šio fakto nepaiso ir leidžia „kūniškam vodeviliui“ siausti taip, kaip tai įprasta daryti miuzikluose. Pirmoji (linksmoji) dalis atlikta sonatai būdingos įžangos (allegro) ritmu. Ši dalis išradingumu prilygsta Bazo Luhrmanno „Mulen Ružui“. Skirtumas tik toks, kad „Anos Kareninos“ personažai nedainuoja šiuolaikinių roko dainų. Bet teatrinio pasaulio spindesiu (fejerverkais, gražių kostiumų paradu, nuostabiais kadrais) su „Mulen Ružu“ pilnai gali konkuruoti.

Tokiame kontekste elegantiškus apdarus keičiantys aktoriai dažnai tampa panašūs į puošniais drabužiais aprengtus manekenus (būtent taip atrodo Vronskį vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas). Aną Kareniną vaidinančiai Keirai Knightley panašių pretenzijų kur kas mažiau. Ji puikiai susitvarko su vaidmeniu. Tačiau tradicines vertybes puoselėjančiam Kareninui (jį suvaidino Jude’as Law) norisi simpatizuoti labiau, nei geismams lengvabūdiškai pasidavusiai Anai.

Kaip tik ši aplinkybė labiausiai priartina filmą prie romano autoriaus principinės pozicijos. (G.J.)

Naivus jaunuolis Dorianas traukiniu atvyksta į Viktorijos laikų Londoną, kuriame ketina priimti savo ne itin malonaus krikštatėvio testamentu paliktą namą. Neilgai trukus charizmatiškasis lordas Henris „Haris“ Wottonas Dorianą supažindina su hedonistine gyvenimo mieste dalimi, tad jaunuolis netrunka įsitraukti į tikrą socialinio gyvenimo viesulą. Lordo Henrio draugas, menininkas Basilis Hallwardas nutapo Doriano portretą, kuriame įamžina veržlų ir galingą Grėjaus jaunystės grožį ir jėgą. Atidengus paveikslą, iš nuostabos amo netekęs Dorianas lengvabūdiškai mesteli, kad „padarytų bet ką, kad tik galėtų likti toks, koks esąs pavaizduotas paveiksle – net atiduotų sielą“. Vėliau jis susipažįsta su jauna aktore Sibile, kurią įsimyli, ir jai pasiperša. Lordas Henris Dorianą įtikina, kad šeimos sukūrimas yra „pabaigos pradžia“, ir išgąsčio apimtas Dorianas palieka Sibilę, kuri nusiskandina nepakėlusi širdgėlos. Vis giliau klimpdamas į malonumų liūną, jaunuolis pastebi, kad po kiekvieno nuodėmingo veiksmo vis kinta ir sensta jo portretas, kai tuo tarpu pats Dorianas vis liko toks pat jaunas ir gražus. Tačiau kokia vis tik tikroji amžinos jaunystės kaina…?

7. „PUIKYBĖ IR PRIETARAI“ (Pride and Prejudice, 2005) Prieš penkiolika metų išleista romantinė drama „Puikybė ir prietarai“ – tai itin sėkminga 1813-aisiais Jane Austin parašyto to paties pavadinimo romano ekranizacija. Šis darbas – debiutinis režisieriui Joe Wright‘ui, ir pirmas blynas išėjo tikrai nė kiek neprisvilęs. Drama nominuota net 4 „Oskarams“ ir „Auksiniam Gaubliui“ bei laimėjo daugiau nei dešimtį įvairių apdovanojimų. Ši kino juosta sulaukė itin daug pagyrų iš kritikų, gerų žodžių ir įvertinimų negailėjo ir žiūrovai.

Ši romantinė drama – tai nuotaikinga istorija apie meilę ir kilmingųjų gyvenimą Anglijoje XVIII a. Ponas Benettas – anglų džentelmenas, gyvenantis Hartforšyre kartu su savo aikštinga ir valdinga žmona. Benettų šeima augina penkias dukteris: gražuolę Džeinę, taip pat gamtos grožiu ir protu apdovanotą Elizabet, knygas dievinančią Merę, dar nesubrendusią Kitę ir it laukinukė pašėlusią Lidiją. Deja, šeima negali pasigirti dideliais turtais ir sėkminga padėtimi visuomenėje, nepaisant savo garbingos istorijos. Jei šeimos galva mirtų, namas, kuriame jie gyvena, atitektų tolimam pusbroliui, kurio nė vienas nėra nė matęs, todėl Benettų ateitis priklauso nuo to, ar dukterims pavyks rasti sėkmingus vyrus. Ilgą laiką gyvenimas, atrodo, teka ramia ir įprasta vaga, tačiau tik iki tol, kol į kaimynystę vasarai atvyksta turtuolis džentelmenas ponas Binglis. Kartu su juo atsikrausto ir jo sesuo Karolina ir jo draugas Darsis, toks pat smarkus ir turintis dar daugiau turto. Neilgai trukus Binglis susižavi viena iš penkių seserų, tačiau šiems jo jausmams prieštarauja Karolina ir Darsis, teigią, kad aukštuomenei nedera susidėti su beturčiais. Tačiau netrukus viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai pats Darsis pamilsta kaimynystėje gyvenančią Elizabet, ir ši, didžiai jo nuostabai, turtingą aristokratą atstumia. Jaunuoliams tenka daugybė iššūkių bandant išnarplioti savo jausmus ir tarpusavio intrigas, kurias kursto daugybė aplinkybių…

6. „OLIVERIS TVISTAS” (Oliver Twist, 2005) Žymiojo lenkų režisieriaus Romano Polanskio režisuota drama sukurta pagal legendinę Čarlzo Dikenso knygą tuo pačiu pavadinimu. Ši knygos adaptacija – itin nusisekusi, ir puikių įvertinimų. Filmas skirtas visai šeimai, todėl nederėtų tikėtis itin sukrečiančių vaizdų, tačiau režisierius sugebėjo itin vaizdžiai perteikti XIX a. Londono gatvių gyvenimą ir našlaičių, gyvenusių prieglaudose, patyrimus ir vargus. Socialiniai sluoksniai ir vyraujanti nelygybė, itin tiksliai atkurti to laikmečio vaizdai ir kostiumai šį filmą iškelia aukščiau kitų šios knygos ekranizacijų.

Oliveris Tvistas – dešimtmetis našlaitis, gyvenantis vienoje iš daugelio našlaičių prieglaudų. Jų savininkai – sukčiai, vaikus matantys kaip įrankius turtingiesiems apgaudinėti. Našlaičiams suteikę tik stogą virš galvos, juos vertė ir elgetauti bei kišenvagiauti, visus pinigus perduodant jiems. Neapsikentęs nuolatinio bado, nepritekliaus ir sielos kančių, Oliveris nusprendžia pabėgti ir ieškoti geresnio gyvenimo. Berniukas patrauka į Londoną, kuriame tikisi rasti sau laimę, tačiau nė nenutuokia, kad ten jo laukia dar didesnis skurdas ir iššūkiai. Mielas, tačiau randuota širdimi dešimtmetis tik atvykęs pakliūva į nagus vietiniam chuliganui, kuris jį pristato savo vadeivai. Patekęs į kišenvagių vaikų gaują, Oliveris Tvistas dabar jau ne tik vargšas mielas berniukas tuščiu skrandžiu, bet dar ir nusikaltėlis. Tiesa, vieną dieną jam nusišypso laimė – vaikas nusitaiko į turtingo verslininko Brownlow kišenes, ir šis susigraudina pamatęs gailestį keliančias vaiko akis, taip nuspręsdamas tapti Oliverio globėju. Tačiau kartą pakliuvus į gatvių vado Feigino nagus, nelengva išsivaduoti…

5. „VARGDIENIAI” (Les Miserables, 2012) Garsiojo Viktoro Hugo romano „Vargdieniai“ motyvais paremtas istorinis miuziklas kone nepalieka abejingų. Begalė teigiamų atsiliepimų iš žiūrovų ir žymiausių kino kritikų liaupsės – taip įvertinta prieš aštuonerius metus pasirodžiusi kino juosta. Trys „Oskarai“ ir „Auksinis Gaublys“ kalba patys už save, o kur dar dešimtys kitų nominacijų ir apdovanojimų… Pagrindinius vaidmenis atliko gausus būrys Holivudo žvaigždžių – Hughas Jackmanas, Rusellas Crowe ir Anne Hathaway sužavėjo kiekvieną, ir nepaliko vietos jokioms abejonėms dėl šio įstabaus kūrinio vertės.

Istorijos centre – buvęs kalinys Žanas Valžanas (akt. Hughas Jackmanas), kuris susiduria su sunkumais ieškant darbo dėl savo statuso. Galiausiai gavęs laisvę nuo akylojo pareigūno Javerto (akt. Rusellas Crowe) ir negalėdamas įsidarbinti, jis apvogia bažnyčią. Žinoma, yra sučiumpamas, tačiau bažnyčios šventikas pareigūnams pasako, kad vertingi daiktai Žanui buvo padovanoti. Šis kunigo poelgis sujudina Žano sielą ir paskatina jį keistis – šis ima save vadinti visuomenės ramsčiu ir vietiniu verslininku. Praėjus keletui metų, jis įsivaikina jauną mergaitę Cosette, kurios motina, Fantine (akt. Anne Hathaway) – buvusi jo darbuotoja, kuri tapo prostitute ir savo dienas netekusi darbo užbaigė baisia mirtimi miesto nuotekų latake. Bėgant metams ir pradedant žiebtis didžiajai Prancūzijos revoliucijai, jau suaugusi Cosette pamilsta užsidegusį revoliucionierių Marių, kai tuo tarpu pareigūnas Javertas pradeda kapstytis po paslaptingą Valžano praeitį…

Dracula 2

4. „BRAMO STOKERIO DRAKULA“ (Bram Stoker‘s Dracula, 1992) Filmų kūrėjai mėgsta kurti šiurpą keliančias istorijas apie realias asmenybes, apie kurias dar joms gyvoms esant buvo kuriamos baisios legendos. Vieną tokį tironą išgarsino britų rašytojo Bramo Stokerio 1897 m. parašyta knyga „Drakula“, gerai žinoma ir mūsų skaitytojams. Šio rašytojo dėka mistinių piktadarių galeriją papildė Tamsos kunigaikščio vardas ir garsiausio pasaulyje vampyro reputacija. O kiekvienas kinu besidomintis žmogus yra matęs bent vieną šio nemaraus romano ekranizaciją. Ta knyga tokia paveiki, kad žmonės dažniausiai nesusimąsto apie tai, jog Tamsos kunigaikščiu dažnai vadinamas grafas Drakula yra ne vien rašytojo fantazijos vaisius. Ne, jis turi realų istorinį prototipą – Rumunijos princą Vladą Cepešą, XV amžiuje valdžiusį kalnuotą Valakijos grafystę. Jis pagarsėjo ne dėl savo žygdarbių mūšių laukuose, bet dėl ypatingo sadizmo. Didžiausi Cepešo priešai turkai jį vadino „Kazıklı Bey“ (Baslių princas) dėl pomėgio sodinti visus nusikaltusius ant baslio. Ši jo pravardė pirmą kartą buvo paminėta 1550 m. Valakijos kronikoje. O dar anksčiau – 1490-aisiais rusų rankraštyje, parašytame senąja slavų kalba, yra toks valdovo apibudinimas: „Buvo Kalnų šalyje graikiškos tikybos krikščionis, Valakijos kalba vadinamas Drakula, o mūsiškai – Velnias“.

Pirmasis B. Stokerio romano motyvais filmą sukūrė vokiečių režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau. 1922-aisiais pasirodęs filmas vadinosi „Nosferatu – Siaubo simfonija“, o pagrindinis herojus buvo pavadintas grafu Orloku (kitų veikėjų vardai taip pat buvo pakeisti). Taip atsitiko todėl, kad rašytojo našlė priešinosi knygos ekranizacijai. Filmui draudimas išėjo į naudą – „Nosferatu – Siaubo simfonija“ tapo vienu garsiausių klasikinio vokiečių ekspresionizmo šedevru, stipriai paveikusiu pasaulinio kino raidą.

Be abejonės, rimčiausia knygos ekranizacija yra režisieriaus Franciso Fordo Coppolos filmas, kurio net pavadinimas „Bramo Stokerio Drakula“ (1992 m.) liudija apie autoriaus pagarbą literatūriniam šaltiniui. Šiame filme režisierius sukūrė dar vieną galingą epinį reginį su nuostabia Wojciecho Kilaro muzika ir giliomis filosofinėmis potekstėmis. Filmas apdovanotas trimis Oskarais: už garso efektus, grimą ir kostiumus.

Veiksmas prasideda 1897 metais (tada B. Stokeris kaip tik rašė savo siaubo romaną). Po keturių šimtmečių, praleistų baisioje vienatvėje, Transilvanijos valdovas grafas Drakula (Gary Oldmanas) nusprendžia nutraukti tylėjimo įžadus ir pasirodyti viešumoje. Kaip tik tada iš Londono į jo karalystę atvyko jaunas nekilnojamo turto agentas Džonatanas Harkeris (Keanu Reevesas). Pamatęs Harkerio nuotakos Minos portretą, tamsos valdovas iš karto pastebi, kad mergina stebėtinai panaši į jo nepamirštą mylimąją Elžbietą. To pakanka, kad Drakula užsimanytų vykti į Londoną, kur atvykėlis iš viduramžių susipažįsta su XIX a. pabaigos progreso išradimais, taip pat ir kinematografu.

Drakula šiame filme pats yra tragiškas herojus, kuris prieš kelis amžius prarado mylimąją, ir dėl jos žūties išdrįso mesti iššūkį Dievui. Kita vertus, tai ir tragiškos meilės istorijos bruožų turinti melodrama, iš tradicinio Holivudo paveldėjusi „Gražuolės ir Pabaisos“ motyvus bei klasikinio Holivudo pompastiškus mastus. Nuo pirmų kadrų filmas užburia barokiškai puošnia atmosfera, tamsiai raudonu koloritu ir Rytų šalių kultūros atgarsiais (kostiumų dailininkė Eiko Ishioka nepraleidžia progos pasinaudoti tradicinio japonų teatro Kabuki estetika).

3. „ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI“ (The Thorn Birds,1983) Devintojo dešimtmečio pradžioje pasirodė 4 serijų trukmės mini serialas „Erškėčių paukščiai“, pastatytas pagal 1977 m. Colleen McCullough parašytą bestselerį tuo pačiu pavadinimu, „Erškėčių paukščiai“. Darlyko Duke‘o režisuota romantinė drama pelnė 4 „Auksinius Gaublius“ ir 6 „Emmy“ apdovanojimus bei buvo nominuota dar beveik dviem dešimtims kitų. Itin kokybiškas darbas netruko pelnyti žiūrovų ir specialistų simpatijų, ir bestselerio ekranizacija tapo labai sėkmingu kino projektu. Dar po 13-os metų pasirodė serialo tęsinys, pasakojantis originaliame pasakojime primirštus beveik du dešimtmečius.

Istorija apima ilgiau nei penkis dešimtmečius trunkantį laikotarpį ir net tris skirtingas kartas ir sukasi aplink visą gyvenimą trunkančią meilę tarp ambicingo katalikų kunigo Ralpho de Bricassarto ir Megės Cleary, avių ūkio savininko gražuolės anūkės. Veiksmas vyksta XX a. pirmoje pusėje, Australijos atokiose gyvenvietėse. Meilė, užgimusi dar Megei būnant tik maža mergaite, niekaip neužgęsta – jos nenumalšina nė griežti bažnyčios draudimai, nė santuoka su kitu vyru. Kunigo gyvenimo kelias vingiuoja iš Australijos į Romą, tačiau nei tokios kliūtys kaip atstumas ir laikas netrukdo liepsnoti jausmams. Megės ir Ralfo meilės istorija laikoma viena įsimintiniausių, o pats kūrinys – kone istoriniu paveldu, kuriame itin vaizdžiai ir detaliai aprašomas ne tik Australijos kraštovaizdis ir kvapą gniaužiantys peizažai, bet ir šalies istorija, kurioje tikrai netrūko įspūdingų įvykių.

2. Mini serialas „DŽEINĖ EIR” (Jane Eyre, 1983)

Žymiosios romantizmo epochos atstovės Šarlotės Bronte romano motyvais pastatytas 11 serijų trukmės serialas buvo išleistas 1983-iaisiais. Nors nelaimėjo krūvos apdovanojimų, tačiau žiūrovų ir specialistų buvo greitai įvertintas ir mėgstamas net ir šiandien, praėjus jau beveik keturiems dešimtmečiams. Ši romantinė drama – vienas iš daugelio bandymų ekranizuoti viena geriausių visų laikų romantinių istorijų laikomą kūrinį, ir nekyla jokių abejonių, kad šis bandymas – vienas iš sėkmingiausių. Sprendimas istoriją pateikti ne filmo, o serialo pavidalu suteikė kūrėjams galimybę žiūrovams perteikti daugiau turinio ir detalių, kurios užima svarbią vietą visoje istorijoje, ir išplėtoti dialogus, kurie suteikia svarumo pasakojimo įtikinamumui.

XVIII-XIX a. Anglija. Moterims tapti kažkuo daugiau nei aukle ar namų šeimininke – itin sudėtinga. Dar sunkiau, jei mergaitės gimdavo neturtingose šeimose. Pagrindinė veikėja Džeinė Eir – ne itin išvaizdi, silpnos sveikatos našlaitė, gyvenanti turtingų giminaičių namuose. Ten ji išnaudojama, patiria smurtą ir prilygsta tarnaitei. Tetai prakalbus apie mergaitės mokymą, ši nenustygsta vietoje laukdama mokslų mergaičių mokykloje Louvude. Deja, mokykloje našlaitės ne tik kad nėra ruošiamos pilnaverčiam gyvenimui, bet ir toliau žeminamos taip pat kaip ir namuose. Tačiau čia pagaliau randa draugių, su kuriomis gali bendrauti. Gyvenimas mokykloje pasikeičia po šiltinės protrūkio, ir mergaitės likimas pamažu pradeda keistis. Sulaukusi aštuoniolikos ji įsidarbina aukle paslaptingame Thornfieldo dvare, kur ima mokyti prancūzę mergaitę Adelę. Štai ten ir pradeda skleistis Džeinės gyvenimas…

Karas-ir-taika serialas

1. Serialas „KARAS IR TAIKA“ (War & peace, 2016) Britų – amerikiečių istorinis televizijos serialas „Karas ir taika“ pirmą kartą žiūrovus pasiekė 2016 metų sausio mėnesį per BBC One kanalą. „Karas ir taika“ – šešių dalių serialas, sukurtas pagal žymaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, scenarijų serialui kūrė Andrew Davies, kuris geriausiai žinomas kaip filmo „House of cards“ scenaristas, o prodiusuotas anglų filmų kūrėjo, režisavusio „The Scouting Book for Boys“, „Peaky Blinders“, Tom Harper. Serialas įtraukia žiūrovą nuo pirmų minučių vien dėl tobulos aktorių Paul Dano, Lily James ir James Norton vaidybos. Turime paminėti, kad filme vaidino ir daug lietuvių aktorių: aulius Ignatavičius, Valerijus Jevsejevas, Irmantas Bačelis, Vesta Grabšaitė.

Šešių dalių mini serialas filmuotas trijose valstybėse: Rusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Veiksmas prasideda 1805 metais Rusijoje, kai žiūrovui pristatomi pagrindiniai veikėjai Pierre, kurio vaidmenį atlieka filmų „The King“, „Weapons“ žvaigždė Paul Dano, gražioji Lily James įkūnyta Nataša ir Andrei, kurį vaidina anglų aktorius James Norton. Trys jaunuoliai yra kupini ambicijų, nepaisantys savo privilegijų, bando surasti gyvenimo prasmę, išpildyti troškimus. Kilniaširdis, tačiau keistas Pierre, nesantuokinis rusų kilmingojo sūnūs, trokšta pakeisti pasaulį, padaryti jį geresniu. Bando kovoti su vėjo malūnais. Dvasingoji Nataša ieško tikrosios meilės, kai gražuolis, elegantiškasis Andrei, nusivylęs visuomenės paviršutiniškumu ir ieško didesnės prasmės.

Tuo pačiu metu, prie Rusijos priartėja Napoleono armija. Natašos vyresnysis brolis netrunka papulti į karo su Napoleonu įkarštį. Vaikinas visai kaip ir kiti trys serialo veikėjai Pierre, Nataša ir Andrei siekia įnešti daugiau romantikos į savo gyvenimą, ieško šilumos ir meilės, bet privalo pamiršti savo vaikystės mylimąją pusseserę Sonya (Aisling Loftus), nes nuskurdę tėvai verčia vaikiną vesti merginą iš pasiturinčios šeimos Julie Karaginą arba religingąją Marya Bolkonskaya. Istorija prasideda pasakojimu apie 1805 metais priartėjusią Napoleono armiją ir pasibaigia, kai 1812 Prancūzijos imperatoriaus siekiai žlunga, jis pralaimi Maskvoje. Serialo pagrindiniai veikėjai pasikeičia, jie pradeda naujus gyvenimus, sukuria naujas šeimas.

Lietuviams šis serialas ypatingas tuo, kad dalis jo buvo filmuota Lietuvoje. Kino juostoje galime išvysti Gedimino pilį, Vilniaus universitetą ir Trakų Vokės pilyje, Kernavėje ir Rumšiškėse. Pasak prodiuserių, Kuršių marios tapo Baikalo ežeru, Kintai – Uralo stepėmis, Trakų žvyro karjeras – Beringo sąsiauriu, Rumšiškės – Sibiru, Kernavės slėniai – Alpėmis. (J.G.)

 Gediminas Jankauskas, Viktorija Šaulytė, Jovita Gudelevičiūtė, Agnė Karmazinaitė

Taip pat skaitykite: 10 puikių 2020-jų žanrinių filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: