Visai neseniai pasiekėme 2020 metų vidurį (pripažinkime, atrodo, kad šie metai tęsiasi taip ilgai!) bet daugelis įvairių žanrų gerbėjų jau gali patvirtinti – saulaukėme daugybės išskirtinių siaubo, komedijos ir mokslinės fantastikos filmų. Tad siūlome jums sąrašą 10-ies mėgstamiausių žanrinių filmų.
Verta pabrėžti, kad geriausi 2020 m. filmai gali būti dar neišleisti, turint omenyje, kad tokie puikūs režisieriai kaip Christopherio Nolano (,,Tenet“), Deniso Vileneuve (,,Dune“), Beno Wheatley (,,Rebecca“), Edgaro Wrighto (,,Last Night in Soho“) ir Chloe Zhao („Eternals“) dar tik planuoja išleisti labai laukiamus filmus.
10. „An American pickle“ Humoro nestokojančioje komedijoje susikerta dviejų skirtingų kartų atstovai, kurie kovodami už savo principus galiausiai atranda tarpusavio ryšį. Brandono Trosto režisuotas filmas sukurtas remiantis 2013 metais Simono Richo apsakymu „Sell out“ („Išparduok“). Filme pasakojma apie amerikietiškos svajonės besivaikantį žydą emigrantą, kuris juikingomis aplinkybėmis įkrito į agurkų dėžę, kurioje užsibuvo visą amžių ir dabar bando prisitaikyti prie naujojo pasaulio. Herschel Greenbaum‘ą priglaudžia vienintelis likęs jo palikuonis Benas, nuo tada prasideda juokingas jų nuotykis, kol atranda vienas kitą ir suartėja kaip šeima.
Režisieriaus Brandono Trosto filmas, tapęs jo soliniu debiutu daugiausia sulaukė palankių kritikų vertinimų, ypatingai už meistrišką dvigubą Seth‘o Rogen‘ o pasirodymą atliekant du pagrindinius vaidmenis. Filmui autentiškumo suteikia pradžia, kuri buvo nufilmuota pasitelkiant sepijos filmavimo stilių, atrodo tarsi viskas būtų nufilmuota tuo laikotarpiu. Filmas buvo planuotas išleisti „Sony pictures“ kompanijos, tačiau kelis kartus pardavus filmo teises, filmą rugpjūčio 6d. Jungtinėse Valstijuose ir kitose šalyse startavo „HBO MAX“
Istorijos pradžia mus nukelia 100 metų atgal į mažą žydų kaimelį išgalvotoje šayje, kurį nuplat puldinėja kazokai. Čia męs susipažįstame su Herscheliu Greenbaumu, kuris dirbą varginantį ir purviną darbą – kasą griovius. Dirbant Hershel‘io įrankiai nuolat lūžta, atrodo, kad jam tikrai sunku ir kaip pats Hershelis sako, gyvenimas yra sudėtingas, bet atsiunčia stebūklų. Savuoju gyvenimo stebūklu Hershelis vadina raudonoplaukę merginą vardu Sara, kurią išvydo vietiniame turguje bandančią nusipirkti maisto. Pamatęs vargstančią Sarą ir susižavėjęs ja, Grennbaumas užsispiria dar daugiau dirbti, kasa dvigubai daugiau griovių, kad nupirktų savo merginai žuvies. Hershelis džiaugiasi savimi ir išdidžiai įteikia merginai nupirktą rukytą žuvį ir su pasigerėjimu stebia, kai ji nukanda žuvies galvą. Filme netrūksta sakarzmo ir ironijos, o įpatingą prieskonį Hershelio personažui suteikia jo tiesmukiškumas ir ryškus žydiškas akcentas ir kaip žydams vyrams būdinga vešli tamsi barzda.
Kaip ir daugelis sunkiai tuo metu besiverčiančių žmonių, Hershelis ir Sara svajojo apie geresnį rytojų. Vienintelis jų šansas griebti vadinamą amerikietiškąją svajonę, išvykti į ameriką ieškoti geresnio gyvenimo. Atvykus į Niujorką Hershelis rado darbą agurkų fabrike, Sara laukėsi vaikelio atrodo gyvenimas gerėja, tačiau per kvailą atsitikimą, bėgdamas nuo puolančių žiurkių Greenbaumas įkrenta į agurkų marinavimo dėžę, kurioje išbūna visą amžių iki kol jį išlaisvina netyčia užklydę vaikai.
2019 metų Niujorke atsidūręs Hershelis negali suprasti kaip taip greit pasaulis pasikeitė. Laimei yra likęs vienas artimasis Benas. Benas mielai priglaudžia savo protėvį, parodo jam šiuolaikinio pasaulio privalumus. Tai puikus pasakojimas apie dviejų kartų atstovus, kurie kovodami už savo įsitikinimus dar labiau suartėja ir atranda tarpusavio ryšį.
9. „Guns Akimbo“ Praėjus penkeriems ilgiems metams nuo to, kai „Kiwi“ režisierius Jason Lei Howden patraukė mūsų dėmesį savo juokinga siaubo komedija „Deathgasm“ (2015), jis grįžo su pokšinčiais ginklais, filme „Ginklai Akimbo“. Kaip reikiant pakvaišęs gyvo veiksmo „švediškas stalas“ patiks tikrai ne visiems. Tačiau turintiems tinkamą skonį, jis bus sultingas ir laukinį pasitenkinimą teikiantis patiekalas.
Kompiuterių programuotojas Milesas Lee Harrisas (Danielis Radcliffas), panašioje, bet tuo pačiu ir kitokioje netolimoje ateityje, bendradarbiauja su internetiniais troliais, kurie palaiko „Skizm“ – neregėtai populiarų kovų klubo iki mirties tiesioginį transliavimą. Staiga ir greičiau, nei galima pasakyti „Ar galite padėti? Prie mano rankų pritvirtinti ginklai! “ jis atsiduria tikroje bėdoje. Filme taip pat vaidina nuostabioji Samara Weaving, Rhysas Darby ir kiti. „Guns Akimbo“ yra nerimtas, tačiau gudrus „grindhouse“ žanro perliukas. Kalbant apie chuliganiškas juodąsias komedijas, tai tikras veiksmo užtaisas.
8. „Judy & Punch“ Pats juostos pavadinimas atskleidžia, kad filme daug žiauraus ,,slapstick“ smurto ir teatrališkumo. Veiksmas vyksta ironiškai pavadintame Pajūrio mieste nors šalia nėra jūros, o lėlių teatro aktoriai Džudi (Mia Wasikowska) ir Punčas (Damon Herriman) bando atgaivinti savo nelemtą marionečių šou. Šis keistas juodosios komedijos ir keršto mišinys yra liūdnai pagarsėjusio XVI amžiaus lėlių spektaklio interpretacija. Džudi beveik visada tampa pono Punčo auka, nors veiksmas vyksta šiuolaikinėje aplinkoje. Filmas taip pat žymi režisūrinį australų aktorės Mirrah Foulkes debiutą.
Su ryškiais vaizdais ir talentingomis karštomis žvaigždėmis, M. Wasikowska atliko daugybę puikių vaidmenų labai šauniuose projektuose, įskaitant „Piercing“, „Crimson Peak“ ir „Only Lovers Left Alive“, o D. Herriman vis dar vaidina Čarlesą Mansoną abiejuose „Netflix“ „Mindhunters“ serialuose ir Tarantino ,,Unce Upon a Time in Hollywood“ (šiek tiek jaučiamas vaidmenų skirstymas pagal tipažą). Tikimės, kad M. Foulkes, tai ilgo ir produktyvaus naujo etapo pradžia.
8 „Come to Daddy“ Sunku paneigti, kad tai, kas geriausia, šiame žiauriame ir linksmame, tačiau pigiame Ant Timpson trileryje, visiškai išgaruoja filmo pabaigoje. Vis dėlto šis filmas yra lyg entuziastingas pasivažinėjimas kabrioletu, vėjui pučiant į veidą.
Elijah Wood vaidiną nesubrendusį vyrą Norvalį Grynvudą, kuris nori atkurti ryšį su savo susvetimėjusiu tėvu (Stephen McHattie) jo atokioje kajutėje prie kaimiškos Ramiojo vandenyno. Neilgai trukus, viskas blogėja ir pradeda keistis, o keistuoliai renkasi prie Norvalio slenksčio (ryškių aktorių Martin Donovan ir Michael Smiley pasirodymai filme įsimintini).
„Come to Daddy“ turi tiek daug žiauraus smurto ir kandžių sąmojų, kad šie elementai kompensuoja kai kuriuos liūdnai užgožtus banalumus su gana nerimastingu siužetu, sukurdami siaubo komediją, kuri labai stengiasi būti patrauki. Nors filmas ne toks sumanus, kaip gali atrodyti iš pradžių, jis turi iškreipto nuoširdumo ir entuziazmo, kuriam sunku atsispirti.
7. „The Invisible Man“ Rašytojas-režisierius Leighas Whannelis seka 2018 m. ypač žiauraus mokslinės fantastikos filmo „Upgrade“ pėdomis, ir modifikuoja H.G. Wellso klasiką tapusį „Nematomas žmogus“ (1897 m.). Galima pripažinti, kad keli L. Whannelis naujosios „Nematomo žmogaus“ versijos aspektai yra neišbaigti ir kiek nuspėjami. Nedorėlis, kurio tiesiogine ir perkeltine prasme matome labai mažai, nėra toks jau baisus. Būtent todėl filme vaidina Elisabeth Moss – kuri kompensuoja daugybę siužeto skylių ir per daug patogaus dizaino trūkumų (jau nekalbant apie kvailą nematomą kostiumą). Vėliau filme laukia nesustabdoma piktadario tropa, jo apleistas, tačiau gerai pamaitintas šuo ir apgaulė trečiajame veiksme. L. Whannelis negailestingai linksminasi, kai Sesilija (E. Moss) bando įtikinti visą pasaulį, kad jos užgaulus buvęs vyras (Oliveris Jackson-Cohenas) ją persekioja. Jis suklastoja savo savižudybę, kad galėtų lakstyti nematomame kostiume (užuot praturtėjęs ir sukaupęs palikimą, kuris priverstų net patį Billą Gatesą pavydėti).
E. Moss vaidyba įtraukia, verčia domėtis situacija, į kuria ji pakliuvo, ir neabejotinai priverčia laikyti už ją kumščius (pavyzdžiui, pabėgimo scenoje, kuri yra tikra ledkalnio viršūnė). Nepaisant akių dūmimo, pasidaro įdomu, galbūt bus „nematomos moters“ tęsinys? Sesilija nusipelno geresnio likimo, o po dviejų valandų filmo – mes irgi. Tačiau nepaisant kandaus humoro, persekiojamos merginos personažas yra gerai pažįstamas, tad filme L. Whannelis įrodo savo kruopštumą.
6. „Daniel Isn‘t Real“ Lukas (Milesas Robbinsas) yra nerimastingas vyras, išgyvenantis siaubingą šeimos traumą, kuri atgaivina Danielių (Patrickas Schwarzeneggeris), Luko įsivaizduojamą draugą iš vaikystės, kuris padeda jam susitvarkyti. Tačiau tai tikrai ne „Drop Dead Fred“ komedija.
Remiantis Briano DeLeeuwo 2009 m. romanu „In This Way I Was Saved“, režisierius Adamas E. Mortimeris (kuris taip pat adaptavo knygą kartu su B. DeLeeuwu) sukūrė antgamtinį įtempto veiksmo trilerį, kuris išmuša žiūrovus iš vėžių, bet pavergia ir laiko prikaustęs prie ekrano. Ar Lukas kenčia nuo psichinės ligos, ar tai kažkas demoniško?
Filmas yra mažo biudžeto, tačiau jame nėra nieko, kas tai parodytų. Mortimeris, kuris greičiausiai yra Clive’o Barkerio gerbėjas, taip pat gauna taškų už daugybės perspektyvių ir žavių jaunų aktorių parinkimą. Sasha Lane („American Honey“, „Hellboy“) ir Hannah Marks („Dirk Gently‘s Holistic Detective Agency) ypač išsiskiria šiame bauginančiame ir intriguojančiame filme. Nepraleiskite!
4 „Zombi Child“ Provokuojantis prancūzų režisierius Bertranas Bonello („Nocturama“) prikelia mirusius, o tiksliau, nemirėlius, lėtam, bet labai vertingam kolonializmo, vergijos ir vudu mitologijos tyrinėjimui, o pridėtas paaugliškas pyktis suteikia filmui gyvumo.
Šis filmas puikiai pabrėžia tikrą siaubą. O B. Bonello, būdamas precizižku režisieriiumi, primena Jacques Tourner, kurdamas sudėtingą, natūralistinę pasaką. Filmas taip pat pagerbia įvairius žanro etalonus kaip Victoro Halperino „White Zombie“ ir Weso Craveno „The Serpent“ bei „The Rainbow“.
Šokinėjant iš 1962 m. Haičio į šių dienų Paryžių, „Zombi Child“ pagrindinė veikėja yra Melisa (Wislanda Louimat) – haitietė paauglė besimokanti prestižiniame mergaičių internate, kuris saugo šeimos paslaptį. Jos naujieji draugai nori šią paslaptį išnarplioti.
Atsargiai derinant nepaprasto grožio ir kūniškojo vudu egzistavimo perspektyvą, „Zombi vaikas“ persmelkia ir apjungia praeitį ir dabartį.
3. „The Vast of Night“ Šis filmas bus prisimenamas kaip stulbinantis režisieriaus Andrew Pattersono debiutas, kuris vėl ir vėl parodo, koks pasitikintis savimi, išradingas ir įdomus pasakotojas jis yra. Pristatomas kaip nemalonus ir neramus „Paradokso teatro“ epizodas – išgalvotos antologijos spektaklio panašaus į „The Outer Limits“ ir „Twilight Zone“. „The Vast of Night“ veiksmas vyksta 1950-aisiais Naujojoje Meksikoje, Cayuga mieste. Paauglė Fay (Sierra McCormick) yra komutatoriaus operatorė, kuri džiaugiasi savo naujuoju magnetofonu ir mėgaudamasi juokauja ir šnekučiuodamasi su kolega radijo didžėjumi Everetu (Džeikas Horowitzas).
Pora dalijasi įtarimais apie mokslą ir ateitį ir iš pradžių atrodo, kad jie įsitrauks į Nancy Drew stiliaus detektyvą. Vėliau paaiškėja, kad jie panašesni į specialiuosius X-failų agentus Malderį ir Skali, kai perima galimai nežemiškos kilmės signalą.
Pattersono noras kurti intrigą ir įtampą artėjant prie tiesos atskleidimo, yra dalis to, kas „The Vast of Night“ padaro tokia ryžtinga ir grėsminga istorija. Laukimas turbūt labiau jaudinantis nei pats tiesos atkleidimas. Šis prikaustantis, techniškai prašmatnus ir dažnai juokingas mokslinės fantastikos kūrinys atrodo labai gaivus.
2. „Gretel and Handsel“ Dviejuose labai stulbinančiuose, mistiniuose ir lyriškuose siaubo filmuose režisierius Ozas Perkinsas („The Blackcoat‘s Daughter“, „I Am The Pretty Thing That Lives in The Hourse“ ) ištyrė dinamiškus ir nerimą keliančius skausmo, liūdesio ir moteriškumo aspektus. Dabar, galimai geriausiame jo kūrinyje, jis drąsiai pertvarko klasikinę pasaką. „Jonukas ir Grytutė” filmo pradžioje yra kaime, apimtame maro ir žlugdančių prietarų.
Sophia Lillis („It“, „I Am Not Okay With This) vaidina Grytutę, kurią kartu su jaunuoju broliu Jonuku (Samas Leakey) apleido mama (Fiona O’Shaughnessy), atsisakiusi prisijungti prie vienuolyno, ir pasiryžusi pažaboti tamsius šabakštynus. Badaudama pora užklumpa saldžiai kvepiančią raganos (Alice Krige) namus ir čia prasideda tikrosios bėdos.
O. Perkinso rankose pažįstami Jonuko ir Grytutės šešėliai virsta vingiuota ir sudėtinga pasaka apie moterišką jėgą ir laisvę bei baisią šių vertybių kainą. Padedamas DP Galo Olivares ir produkcijos dizainerio Jeremy Reedo, režisierius žiūrovą užplūsta vaizdais ir simboliais, sukurdamas keistą atmosferą, tarsi galingą magišką burtą, kurio neįmanoma sunaikinti, ir vaizdinę puotą, kuri jus užpildys.
1. „Possesor“ Tai nuostabi ir žiauri siaubo filmų režisieriaus Brandono Cronenbergo („Antiviral“) protą stimuliuojanti patirtis. Brandonas – nuo obels netoli nuriedėjęs obuolys (tiems, kurie nežino – jo tėvas yra Davidas Cronenbergas). „Possesor“ veiksmas vyksta labai gerai pažįstamame, bet tuo pačiu šaltame, susvetimėjusiame bei pilname įtampos pasaulyje.
Filme futuristinės technologijos susilieja su nusidėvėjusia vintažine estetika ir samdomos žudikės Tasya Vos (Andrea Riseborough) istorija. Ji yra korporacijos agentė, dirbanti Girder (Jennifer Jason Leigh), kuri aukoms žudyti naudoja pažangiausias smegenų implantų technologijas. Samdoma žudikė Vos, užima subjektų kūnus prieš jų valią, vykdydama žmogžudystes per juos. Po to, verčia šiuos asmenis baigti savo pačių gyvenimą pagal tobulą nusikaltimo scenarijų.
Veiksmui rutuliojantis, Vos po savęs palieka tik niūrias mirtis. Ji vėl ir vėl stebi aukas, kurias netrukus valdys, perims jų manieras ir kalbėjimo įpročius savo abejotiniems tikslams. Ar ji parodo kovos ženklus? Sąžinės graužatį? Ar yra kokia sąmokslo teorija, kuri greit paaiškės?
B. Cronenbergas režisuoja taikliai, visiškai kontroliuodamas ir nebijodamas šokiruoti savo auditorijos. Jo tamsi ir mirtina istorija intensyvėja lyg krovininio traukinio garsas vėlai vakare. Filme naudojama stilinga, bet dažnai griežta Karimo Hussaino kinematografiją (jis taip pat įamžino ankstesnius Cronenbergo kūrinius), taip pat talentingas produkcijos dizaineris Rupertas Lazarus kartu su žiauriais praktiniais efektais. „Possessor“ yra nelengva, bet vis dėlto nepaprasta patirtis.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių romantinių filmų, sukurtų 2019-aisiais
