Kino sritis visada žavėjo ir žavi žiūrovus savo gebėjimu perkelti juos į kitą pasaulį, pajausti tai ko nėra jautę. Tarp įvairių žanrų filmai apie paranormalius reiškinius užima ypatingą vietą, sukeldami įvairias emocijas ir palikdami žiūrovams neišdildomą įspūdį.
Filmai apie paranormalius reiškinius pasižymi ypatingu gebėjimu persekioti žiūrovų mintis, sapnus ir palikti neišdildomą pėdsaką jų psichikoje. Įtraukdami mūsų pojūčius, kurdami emocinius ryšius ir manipuliuodami mūsų baimėmis, jie perkelia mus į karalystę, kurioje antgamtiški reiškiniai tampa realybe. Pasinerdami į šiuos išgalvotus pasaulius, mes noriai atsiduodame paranormalių filmų užburiančiai galiai. Kaip žiūrovai, mes priimame nežinomybės jaudulį ir noriai kviečiame juos pasilikti mūsų mintyse dar ilgai po to, kai kino juosta baigiasi.
Taigi, šiame straipsnyje gilinsimės į neblėstantį, geriausių filmų apie paranormalius reiškinius žavesį, daug dėmesio skiriant jų gebėjimui persekioti žiūrovų mintis ir baimes. Tyrinėdami šių filmų dešimtuko teikiamą psichologinį įtaigumą, galime geriau suprasti, kokį poveikį jie daro mūsų pasąmonei.
10. „Poltergeistas“ (Poltergeist, 1982)
Pradedame nuo klasikinių siaubo istorijų, šį kartą mūsų TOP‘ą praturtina „Poltergeistas“. Filmą parašęs Steven‘as Spielberg‘as turėjo užimti režisieriaus pareigas, tačiau Steven‘o kontraktas neleido režisuoti šio filmo, kadangi šiuo metu režisierius jau dirbo su „Ateivis“ filmu. Režisieriaus pareigas šiame filme užėmė Tobe Hooper, kuris filmų pasaulyje yra žinomas siaubo filmų žanre. Režisierius pasižymėjo filme „The Texas Chain Saw Massacre“, bei vėliau išleistame „Poltergeistas“ filmuose. Nors filmą ir režisavo Hooper‘is, tačiau filmas spinduliuoja Spielberg‘o kūryba.
„Poltergeiste“ veiksmas yra perkeliamas į paprastus Amerikos namus, kuriuose nežinoma būtybė pasiglemžia nekaltą vaiką. Nekalto vaiko pavojuje idėja filme yra įkvėpusi daugelį šios dienos siaubo trilerių. Tokiuose filmuose kaip „Anabelė 3“ vis dar matome, jog vaikai yra pasitelkiami norint sudaryti efektingą siaubo sceną. Po šio filmo naujosios kartos režisieriai pasitraukė iš voratinkliais apsivijusių gotiškų dvarų bei persikėlė į klasikinės šeimos namus, ką ir matome šiame kūrinyje.
„Poltergeistas“ pelnė Saturno apdovanojimus už geriausią 1983-ųjų grimą bei geriausią to meto siaubo trilerį. „Poltergeistas“ turėtų būti prioritetas tikram siaubo filmų fanatikui, prieš žiūrint tokius trilerius kaip „Insidious“, „Paranormal Activity“ bei „Išvarymo“ frančizės kūrinius privalote peržiūrėti „Poltergeistą“, jog suprastumėtė kaip šis filmas suformavo šiandienos siaubo filmų pasaulį. Filmas bus amžiams prisimenamas dėl dviejų jaunos Heteros O‘Rourke ištartų žodžių: „Jie čia“. (Arnas Mackonis)
9. „Šypsena“ (Smile, 2022)
Trumpametražis filmas, kuriame pasakojama apie mažą mergaitę, kuri lankosi pas savo terapeutą, kad nustotų sapnuoti košmarus, sulaukė teigiamų atsiliepimų SXSW kino festivalyje. Režisierius Parker Finn vos per vienuolika minučių sukuria itin didelę įtampą, kuri auga iki griausmingos pabaigos, kuri turėtų išgąsdinti net pačius išrankiausius siaubo filmų gerbėjus.
Filmas „Šypsena“ – trumpo metro istorija buvo išplėsta į pilnavertį filmą. Reklamoje jis buvo vaizduojamas kaip šabloniškas siaubo filmas. Kaip tokia istorija galėtų išlaikyti kieno nors susidomėjimą daugiau nei dvi valandas, ypač kai yra geresnių šio žanro pavyzdžių, tarkim, „Jis tave seka“? Kritikai turėjo pagrįstų nuogąstavimų. Nors „Šypsena“ nepasiekia svaiginančių „Jis tave seka“ aukštumų, bet tai vis tiek geras filmas.
„Šypsenos“ išgąsčio lygis panašus į originalaus trumpametražio filmo. Juosta puikiai žino, kas verčia žmones jaustis nepatogiai. Šokiruojančios filosofinės įžvalgos ir šiurpios smurtinės kinematografijos derinys lemia, kad filmas peržengia ribas. Tai vis dar siaubo filmas iš Holivudo, bet jis pakankamai kitoks, kad išsiskirtų.
8. „Paskutinė naktis Soho rajone“ (Last Night in Soho, 2021)
Britų režisierių Edgarą Wrightą gerai pažįstame kaip ekscentriškų veiksmo komedijų autorių. Jo „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004 m.), „Kietas faras“ (Hot Fuzz, 2007 m.) bei „Pasaulio pabaiga“ (The World’s End, 2013 m.) juokino iki ašarų ir į mylimiausių aktorių sąrašą įrašė Simoną Peggą.
Patiko publikai ir „Vaikis ant ratų“ (Baby Driver, 2017) – ilgą muzikinį klipą primenanti veiksmo komedija. O štai „Paskutinė naktis Soho rajone“ – visai ne komedija. Net atvirkščiai. Tai tikras siaubo trileris su mistikos elementais.
Jauna mergina Eloise (Thomasin McKenzie), trokštanti tapti mados dizainere, iš angliškos provincijos atvyksta į Londoną. Mergina tikisi, kad jai pasiseks labiau, negu jos motinai – ši taip pat buvo paviliota panašios svajonės, bet nusivylė taip smarkiai, kad neištvėrusi nusižudė. Dabar ji vaidenasi dukrai veidrodžiuose.
Kai Eloise iš bendrabučio persikrausto į atskirą kambarėlį, išsinuomotą sename name, prasideda keisti dalykai. Taip filmo siužete populiarią šiuolaikiniuose trileriuose atspindžių veidrodžiuose temą papildo taip pat dažnai sutinkami košmarai, tykantys paslaptinguose namuose įsikūrusių naujakurių.
Galima buvo sėkmingai manipuliuoti šiomis abejomis temomis, bet Edgaras Wrightas pasuka kitais keliais. Naktį užmigusi naujoje vietoje mergina paslaptingai persikelia į septintojo dešimtmečio Anglijos sostinę, kuri tada buvo vadinama „svinguojančiu Londonu“ ir sutinka dainininkės karjeros siekiančią Sandę.
Čia vėl atsiranda galimybė padaryti dar vieną muzikinę retro komediją, bet ir šį kartą režisierius nepasitenkina banaliais sprendimais. Pamažu pradeda aiškėti, kad retro kelionės sapnuose paklūsta savotiškai logikai, kuri kuo toliau, tuo labiau trina ribą tarp tirštėjančių haliucinacijų ir realybės. (Gediminas Jankauskas)
7. „Kalbėk su manimi“ (Talk to Me, 2023)
Ar prisimenate tuos šiurpius vakarėlių žaidimus, kai spiritizmo lentos, adatos ir siūlo pagalba bandome išsikviesti dvasias iš ano pasaulio? Tikriausiai jaunystėje su draugais tai daryti bandėme daugelis. Tai laikotarpis gyvenime kada trokštame stipresnių pojūčių… Filmas „Kalbėk su manimi“ siūlo išbandyti naują būdą bendrauti su mirusiaisiais – senovinę balzamuotą ranką.
Žaidimas tikrai paprastas. Tereikia uždegti žvakę, prisirišti prie kėdės, laikyti rankos šaltus pirštus ir kreiptis į dvasių pasaulį sakant žodžius: „Kalbėk su manim“. Tada prieš akis pasirodys demonas, kurį išsikvietė pasąmonė. Jei dar mažai adrenalino, ištariame: „Aš tave įsileidžiu“ – akimirksniu žaidėjo akys tampa visiškai juodos, kūną tampo traukuliai, iškviestas demonas lenda po oda, pasiekia sielą, užvaldo mintis, o tada atsiveria durys į pragaro ertmę, kurioje galima likti tik 90 sekundžių, o jei užtrunkame ilgiau iškviestasis demonas visiems laikams pasilieka mumyse, iš kur nebus kelio atgal. Štai apie ką šis filmas…
Danny ir Michaelo Philippou filme „Kalbėk su manimi“ gudriai įsivaizduojama mirtina manija, kuri lengvai užvaldytų visą kartą – šio siaubo filmo tikroviškumas yra vienas keisčiausių dalykų. Socialinių tinklų šėlsmas susijęs su dvasiniu apsėdimu, kuris tampa įmanomas paėmus į rankas keramikoje įkalintą nupjautą ranką, išgrafituotą vardais ir simboliais, rodančiais ilgą ankstesnių savininkų eilę.
Spiritizmo ritualu, kuris socialiniame tinkle „TikTok“ plinta kaip virusas, susidomi ir filmo herojė Mija (akt. Sophie Wilde) ir jos geriausia draugė Džeidė (akt. Alexandra Jensen). Mijai tai galimybė pakalbėti su neseniai mirusia mama, o Džeidei patenkinti smalsumą. Draugai linksminasi kalbėdamiesi su mirusiais tol, kol į ritualinį seansą neįsitraukia ir jaunasis Džeidės broliukas Railis (akt. Joe Bird).
Nuo šio momento žaidimas tampa mirtinai pavojingu. Draugai supranta, kad nuėjo per toli ir įleisdami demoną į vaiko kūną jie atidarė vartus į tamsų anapusinį pasaulį. Demonai apsėda Railio sielą, o Miją nuolat persekioja paranormalios, kraupios ir kraują stingdančios vizijos. Pamažu merginos gyvenimas virsta košmaru, iš kurio ištrūkti nebėra jokių šansų. Tai tikrai tas filmas, kur nuolat į nugarą kvėpuojanti baimė ir įtampa užvaldys kūną taip, kad ilgam turėsite ką prisiminti.
6. „Paranormalūs reiškiniai“ (Paranormal Activity, 2007)
„Paranormalūs reiškiniai” – vienas pačių baisiausių visų laikų filmų. Būsite paveikti taip, jog bus sunku ignoruoti poveikį jūsų psichikai. Jautresnių nervų žiūrovams košmarai garantuoti. Pirmųjų bandomųjų peržiūrų metu žiūrovai buvo tokie įbauginti, jog kai kurie net paliko sales įpusėjus filmui, o režisierius Steven‘as Spielberg‘as, žiūrėdamas vienas namuose tamsiuoju paros metu, antrąją filmo dalį turėjo pasilikti sekančiai dienai, nes buvo per daug išsigandęs.
Tai siaubo filmas apie antgamtines jėgas, persekiojančias ir gąsdinančias jauną porą jų pačių namuose, Kalifornijos valstijoje San Diege. Keitė ir Maikas persikelia gyventi į užmiestį. Jų ramų gyvenimą sudrumsčia keisti garsai, sklindantys aplink jų namą. Keitė papasakoja savo vyrui, kad nuo tada, kai jai buvo aštuoneri, ją persekioja keista būtybė. Maikas nusprendžia įsigyti vaizdo kamerą ir išsiaiškinti kas vyksta jų namuose jiems miegant. Netrukus po to, būtybė pašėlsta.
Sukurtas vos už 15 000 dolerių ir per 10 dienų pačio režisieriaus namuose, filmas atnešė milžinišką sėkmę. Surinkusi 193.3 milijono dolerių, juosta tapo antruoju pelningiausiu filmu istorijoje, remiantis investicijų grąža. Nors tai buvo režisieriaus Oren Peli debiutas, nufilmuotas buitine skaitmenine kamera, filmas tapo nenurungiamu konkurentu Holivudo milžinams su vizija į dar 5 jo tęsinius.
5. „Išvarymas“ (The Conjuring, 2013)
Daugybė režisierių lieka ištikimi senamadiškiems siaubo filmams, tokiems kaip „Egzorcistas“, o Džeimsas Vanas yra vienas iš tų, kurie geba sukurti kažką verto šios įtakos. Šis režisierius su kiekvienu savo filmu sugeba vis labiau šokiruoti publiką.
Reikia pripažinti, jog šis kino kūrėjas žino puikų gąsdinimo receptą. Režisierius pristatė vieną baisiausių amerikiečių siaubo filmą, po kurio žmonės iš kino salės išeidavo perbalę. Ši vaiduokliška istorija yra sukurta tokiu pačiu tikrovišku stiliumi, kuris apdovanojo mus filmu „Amitvilio Košmaras“. Tai pirmasis filmas apie Vorenų šeimą, kuri tiria paranormalius reiškinius.
Ankstyvaisiais 1970-aisiais metais, panramolių reiškinių tyrėjai Edas ir Lorena Vorenai (Patrick Wilson ir Vera Farmiga) apsilanko pas Rod Ailando valstijoje gyvenančią šeimą, kuri tiki, jog jų name vaidenasi.
„Išvarymas“ nėra tiesiog filmų perdarymo laikotarpio kūrinys, tai velnioniškai veiksmingas grįžimas į septyniasdešimtųjų stiliaus dirbtuvės siaubą, kai metodinis vaikščiojimas ir ledinis tonas nugalėdavo pigų apsimetinėjimą. Didingas ir rafinuotas siaubas, kartu su Vanu velnioniškai žaidžiančiu su savo publika ir priverčiančiu juos pašokti nuo kiekvieno judančių baldų garso bei atsitiktinės kelionės į velniškai baisų rūsį, yra jaučiamas kiekviename kadre.
4. „Babadukas“ (The Babadook, 2014)
Seniai pastebėta – kuo daugiau įtampos ir visokiausių grėsmių žmones tyko realybėje, tuo pasaulio ekranuose tarsi grybų po šilto lietaus daugėja siaubo filmų. Psichologai pastebi netgi vieną „terapinį“ siaubo filmų privalumą: prisižiūrėjęs fantastiškiausių siaubų arba kitiems žmonėms tenkančių sukrėtimų, žmogus išeina iš kino salės ir gali ramiai atsikvėpti: „Ačiū Dievui, man nieko panašaus neatsitiko…”
Todėl visiems, kuriuos kankina didelės problemos, nemalonumai ir stresai, galime (terapinės profilaktikos tikslais) rekomenduoti pažiūrėti tolimoje Australijoje sukurtą „Babaduką“. Nes po šio filmo peržiūros banalios kasdienės baimės turėtų išgaruoti kaip kamparo spiritas.
Babaduku Australijoje vadinamas siaubo apsakymuose vaizduojamas monstras, panašus į mums labiau artimą Baubą. Bet režisierės Jennifer Kent filme jis nužengia iš knygų į realybę ir terorizuoja našle tapusią moterį bei jos šešerių metų sūnelį. Aplinkiniai moters patiriamus siaubus pradžioje nevertina rimtai; jie mano, kad vienišai moteriai tiesiog vaidenasi. Bet netrukus ima aiškėti tikros Babaduko naktinių vizitų priežastys.
Nuolat pavargusi senelių prieglaudos darbuotoja Amelija Vanek (akt. Essie Davis) prieš šešerius metus neteko vyro ir viena augina sūnelį. Mažylis Samuelis (Noah Wisemanas) turi problemų mokykloje, kenčia nuo isteriškų priepuolių ir yra išvargintas nemigos: berniukui vis vaidenasi, kad jį persekioja kažkoks paslaptingas monstras. Kad galėtų jį įveikti Samuelis slapta gamina savadarbį ginklą.
Paslaptingas monstras pradeda įgauti konkretesnį pavidalą, kai berniukas paprašo mamos paskaityti jam ant lentynos surastą iliustruotą knygelę „Ponas Babadukas“. Jos personažas slepiasi tamsiausiuose kambarių užkaboriuose ir verčia žmones daryti siaubingus dalykus.
Bet filmo autoriai neapsiriboja tik galimybe primityviai išnaudoti tokio siužeto teikiamus košmarus. „Babadukas“ į vaikiškų siaubingų fantazijų lauką projektuoja ir suaugusius dažnai kankinančius košmarus. Agresijos ir pykčio priepuoliai dažnai ištinka ir Ameliją, mat prieš kelerius metus tą pačią dieną moteris tapo ir našle, ir motina.
Todėl nesitikėkime dar vieno daug kartų panašiais siužetais spekuliuojančio „siaubiako“. Kitaip Niujorko kritikai nebūtų pavadinę „Babaduką“ geriausiu metų debiutu. (Gediminas Jankauskas)
3. „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018)
2018 metais režisieriaus Ari Aster sukurta psichologinė siaubo juosta „Paveldėtas“, buvo išrinkta baisiausia siaubo juosta istorijoje. Visas filmo dėmesys skiriamas psichologijai ir veikėjų vidinėms dramoms.
Po senelės netekties, šeima stengiasi gyventi įprasta gyvenimą: du paaugliai vaikai eina į mokyklą, tėvai dirba ir į visko centą atsidūrusi mama, stengiasi kuo labiau išlaikyti šeimą. Tiesa, mirusi senelė slėpė daug paslapčių, kurios kažkokiu tai mistiniu būdu susiejamos su dabartimi.
Senelė užsiėmė neaiškiais ir slaptais spiritizmo seansais ir satanistiniais ritualais, kuriais susižavi ir keista jų dukra. Filmo šiurpumas daugiausiai atsispindi labai realiai išreikštame pasakojime – čia viskas atrodo tikra. Žiūrovui tenka nuolat spėlioti ir „šokinėti“ nuo realybės prie kažko paranormalaus. Aktoriai puikiai atlikę savo darbą, sugebėjo įtikinti, o siaubo juostoje vykstantys netikėti ir baisūs įvykiai verčia tik dar labiau spėlioti, ką gi slėpė jų mirusi senelė ir kaip tai yra susiję su jų šeima.
Nuolat jaučiama įtampa filmo metu, kompanijai „A24“ pakišo mintį padaryti eksperimentą ir išmatuoti žiūrovų, dalyvavusių filmo premjeroje, širdies pulsą. Ramybės būsenoje, normalus žmogaus pulsas yra 60-100 dūžių per minutę. 30-tą filmo minutę žiūrovų pulsas pagreitėjo iki 130-ties, po valandos 150, o filmui pasibaigus pasiekė net 160.
2. „Švytėjimas“ (The Shining, 1980)
Jau pristatant filmą, garso takelis byloja, kad gero laukti neverta. Ir tikrai, ilgai laukti „siaubo“ netenka – dvynės šmėkliukės pasirodo visai netrukus.
Jei pažiūrėjus šį filmą, prie jūsų pribėgs mažas, mielas vaikiukas ir juokingu balseliu ims šnekėtis su savo pirštukais, jums gali kilti noras išsukinėti tuos pirščiukus ir pasileisti laukais.
Ausis rėžiantis garso takelis ir galvą suktis verčiantys vaizdai atneša beprotybę ir sumaištį tiesiai į jūsų namus.
„Švytėjimas“ ko gero pati populiariausia Stepfano Kingo (Stephan King) knyga. Stenlio Kubriko (Stanley Kubric) režisuotas filmas neatsilieka nuo knygos populiarumo. Dar vienas vyras prisidėjęs prie šio filmo sėkmės yra Džekas Nikolsonas (Jack Nicholson). Net jei nesate matę šio filmo, esu beveik tikra, jog jums puikiai pažįstamas vaizdas, kuomet Džekas Nikolsonas spraudžia savo galvą pro prakirstų durų tarpą.
„Švytėjimas“ paliko ryškią žymę pop kultūroje. Ši žymė atsirado daugmaž taip – darbo ieškantis rašytojas, gavo pasiūlymą gyventi viešbutyje su savo šeima. Ne šiaip sau gyventi, žinoma, o jį prižiūrėti ne sezono metu. Be abejo, rašytoją ši idėja sužavi, kadangi tuščiame viešbutyje jis galės skirti daug laiko savo kūrybai. Deja, greitai viešbutis prisipildo neprašytų svečių, o patį rašytoją kankina siaubingi košmarai kol galiausiai apima visiška beprotybė… (Raminta Česnaitė)
1. „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973)
Klasika, tai vienintelis žodis, kuris ateina į galvą paminėjus šį legendinį William‘o Friedkin‘o kūrinį, kuris patiesė pamatus daugeliui šių laikų siaubo filmų. Filmą išties galima būtų pavadinti seniena kino pasaulyje, bet jo kokybės bei keliamų emocijų paneigti tikrai nepavyktų. Filmas debiutavo 1973 metų gruodžio 26-ąją bei buvo išleistas 24 JAV teatruose.
Aštuntame dešimtmetyje šis filmas paliko gana daug kontraversijos, ypatingos grafinės scenos paveikė daugelį žiūrovų. Pasak 8 dešimtmečio JAV žiniasklaidos, buvo pastebėta daug atvejų, kuomet vaikai peržiūrėję šį filmą patyrė rimtų psichologinių traumų. Kai kurie žiūrovai buvo sutraumuoti taip, jog net pasitaikė širdies atakų ir persileidimų. Būtų sunku paneigti, jog šis filmas paliko neišdildomą pėdsaką kino pasaulyje ir ne tik. Kai kurie Amerikos miestai uždraudė šį filmą, norint išvengti tolimesnės žalos jaunajai kartai.
Filmas futuruoja Džordžtaune gyvenančias mamą (aktorė Chris MacNeil) bei dukrą Regan. Regan nusprendžia pažaisti su Ouija lenta, kuri garsėja kaip daiktas skirtas bendrauti su anapusiu pasauliu. Mergaitė užmezga kontaktą su „įsivaizduojamu“ draugu, kuris priverčia mergaitę elgtis neįprastai. Regan ima vogti, skleisti keistus garsus bei nepadoriai šnekėti, demonstruodama nežemišką jėgą. Vienintelis būdas išgelbėti vargšę mergaitę, kurios kūną užgrobė paslaptingas demonas – kunigo atliekamas egzorcizmas.
Filmas išties yra pilnas sukrečiančių epizodų, ko gero vienas iš labiausiai ikoniškų momentų, tai Regan ropojimas laiptais žemyn galva. Kaip ir serialas „Keisti dalykai“ „Egzorcistas“ yra galimai paremtas tikra istorija apie berniuką Roland Doe, kuris 5-ame dešimtmetyje buvo manomai apsėstas demono, bei pasak to meto Washington laikraščio, išlaisvintas iš velnio gniaužtų. Įvairios neigiamos reakcijos už ypatingą grafiškumą, vulgarias ekspresijas, šios priežastys galėjo gimti tik iš išskirtinio siaubo ir sukrėtimo, kurį filmas ir perteikia. Jei norite pamatyti kažką, kas jums paliks neišdildomą įspūdį, tuomet privalote pamatyti šią klasiką. (Arnas Mackonis)
